Estetiko aforizmai, I

pagal | 2011 03 18

 Søren Aabye Kierkegaard (1813–1855)

Estetiko aforizmai

I dalis

 

x x x

Aš labiau vertinu bendravimą su vaikais – bent jau yra vilties, kad iš jų išaugs protingos būtybės, – tuo tarpu kai tie, kurie save tokiais laiko…deja!

x x x

Kokie žmonės keisti! Niekada nesinaudodami jiems suteikta laisve vienoje srityje, jie, kad ir kas benutiktų, reikalauja jos kitoje: jiems duota minties laisvė, bet ne, duok jiems žodžio laisvę!

x x x

Be daugybės pažįstamų, aš turiu vieną draugą – liūdesį. Triukšmingų linksmybių vidury ir uolaus darbo valandomis jis staiga pašaukia mane, patraukia į savo vienatvę ir aš einu paskui jį, nors, iš esmės, ir nejudu iš vietos. Niekada mano širdis neturėjo tikresnio draugo – ar reikia stebėtis, kad aš jam priklausau visa savo širdimi!

x x x

Kokį begalinį liūdesį pajunti pamatęs žmogų, visiškai vienišą pasaulyje! Šiomis dienomis aš mačiau tokią merginą, – ji ėjo į konfirmaciją vienut vienutėlė!

x x x

Senatvė, kaip žinoma, įgyvendina jaunystės svajones; pavyzdys – Swiftas: jaunystėje jis pastatė namą pamišėliams, o senatvėje ir pats ten apsigyveno.

x x x

Galima tiesiog išsigąsti to, kaip giliamintiškai anglai senovėje įžvelgė dviprasmiškumą juoką sudarančiame pagrinde. Štai ką kalba, pavyzdžiui, dr. Hartlis: „Juoko, prasiveržiančio vaikuose, pradžia yra veiksmas, sukeltas skausmo, arba iš karto užgniaužiamo ir trumpais intervalais pasikartojančio skausmo pojūčio išreiškimas…“ Kas, jeigu viskas pasaulyje būtų vienas nesusipratimas, jeigu juokas iš esmės reikštų verksmą!

x x x

Kornelijus Nepotas pasakoja, kaip vieno didelio raitininkų būrio vadas, nedraugų uždarytas tvirtovėje, įsakė kasdien plakti arklius botagu, kad šie nesusirgtų nuo ilgalaikio stovėjimo vietoje ir neveiklumo… Aš irgi dabar gyvenu kaip sulaikytas ir, kad nenukentėčiau nuo ilgai trunkančio nieko neveikimo, šoku, šoku, kol nepavargstu.

x x x

Man regis, aš esu tarsi kokia šachmatų figūra, apie kurią priešininkas sako: uždengta!

x x x

Didžiulė neblėstanti galybė senovės tautų poezijoje pasireiškia tame, kad joje yra troškimo jėga. Gi troškimas šiais laikais yra tik nuodėmingas ir lėkštas, – mūsuose viskas suvedama į troškimą pagyventi kito sąskaita. Tautiška poezija puikiai supranta, kad artimas neturi to, ko ji trokšta, ir todėl jei kartais ir pareiškia kokį nors nuodėmingą troškimą, tai jis yra toks didingas, toks dangaus besišaukiantis, kad verčia sudrebėti. Ši poezija savo reikalavimuose nesidera su šaltais blaivaus proto argumentais. Iki šiol, pavyzdžiui, Don Žuanas priešais mus ant scenos praeidavo su savo „1003 meilužėmis“ – ir niekas nedrįsdavo šyptelėti, – jau vien iš pagarbos išdavystei. O sumanytų šiais laikais poetas sukurti ką nors panašaus, jį, turbūt, išjuoktų.

x x x

Legenda pasakoja, kad Parmeniskas prarado gebėjimą juoktis Trakijos požemiuose, bet vėl jį atgavo Delo saloje, pamatęs sudarkytą rąstgalį, laikomą deivės Letos atvaizdu. Kažkas panašaus atsitiko ir su manimi.

Ankstyvoje jaunystėje aš atmokau juoktis Trakijos požemiuose; subrendęs, aš pažvelgiau į gyvenimą atviromis akimis, ėmiau juoktis ir nuo tada nenustoju… Aš supratau, kad gyvenimo reikšmingumas susiveda į „šiltą vietą“; kad gyvenimo tikslas – valstybės arba kitokio patarėjo rangas; tikras meilės troškimo noras – vesti turtingą; draugystės palaima – finansinis palaikymas; tiesa – tik tai, kas pripažįstama daugumos, sužavėjimas – gabumas pasakyti užstalės kalbą; drąsa – rizikuoti būti nubaustam šimto litų bauda; širdingumas – po pietų palinkėjimas „į sveikatą“; dievotumas – kasmetinis gavėjimas… Aš pažvelgiau į gyvenimą ir ėmiau juoktis.

Kuo aš surištas? Iš ko buvo grandinė, kuria sukaustė vilką Fenriką? Iš katės žingsnių triukšmo, iš moterų barzdų, iš kalnų šaknų, iš žuvų kvėpavimo, iš paukščių seilių. Ir aš sukaustytas grandine iš tamsių fantazijų, neramių minčių, šiurpių nuojautų ir instinktyvių baimių. Grandinė ši „tvirta, lengva kaip šilkas, tąsi iki begalybės, ir jos neįmanoma nutraukti“.

x x x

Aš galbūt ir pasieksiu tiesą, bet iki dvasinės palaimos man dar toli. Ką gi man daryti? Sakys: „užsiimk darbu.“ Kokiu? Kuo man užsiimti? Negi pranešti žmonijai apie savo liūdesį, besistengiant pateikti naujus liūdnos žmogiško gyvenimo menkybės įrodymus? Arba atskleisti kokias nors naujas, dar iki šiol nežinomas gyvenimo puses? Tuo aš galėčiau, ko gero, pelnyti sau retą atlygį: išgarsėčiau panašiai kaip astronomas, atradęs naują dėmę Jupiteryje. Vienok, beveliju tylėti.

x x x

Tiesa, aš panašus į Lunenburgo kiaulę. Mąstymas – mano aistra. Aš puikiai moku ieškoti triufelių kitiems, pats iš to negaudamas net menkiausio malonumo. Aš nosimi pakeliu klausimus ir problemas, bet viskas, ką aš galiu su jais padaryti – tai permesti juos per galvą.

x x x

Kaip, vienok, nuobodu…baisiai nuobodu! Tinkamesnio arba stipresnio apibūdinimo aš nežinau: lygus išreiškiamas tik lygiu. Jei tik atsirastų stipresnis išsireiškimas, jis suardytų šį vyraujantį inertiškumą. Aš guliu paslikas, nieko neveikiu. Kur tik bepažiūriu – visur tuštuma: gyvenu tuštumoje, kvėpuoju tuštuma. Ir netgi skausmo nejaučiu. Prometėjui nors peslys kepenis lesė, ant Lokio nors nuodai neperstojamai lašėjo, – visgi buvo nors šiokia tokia įvairovė, kad ir monotoniška. Man gi ir kentėjimas prarado savo saldumą. Pažadėkit man visas žemiškas gėrybes ir kančias – aš net neapsiversiu ant kito šono tam, kad gaučiau vienás arba išvengčiau kitų. Aš lėtai merdėju. Kas gali mane prablaškyti? Štai jeigu aš pamatyčiau visus išbandymus nugalintį teisingumą, viską įveikiantį entuziazmą, kalnus pajudinantį tikėjimą, jeigu aš matyčiau pergalę minties, sutaikančios baigtinį su begaliniu… Bet nuodinga abejonė griauna viską. Mano siela panaši į Mirties jūrą, per kurią neperskristi nei vienam paukščiui, – pasiekęs vidurį, jis bejėgiškai krenta į mirties glėbį.

x x x

Mano kūno sandaros neproporcingumas yra toks, kad mano, kaip ir olandų kiškio, per daug trumpos priekinės kojos ir per daug ilgos užpakalinės. Vietoje sėdžiu visiškai ramiai, bet vos tik pajudu iš vietos, judesys šis pasireiškia milžinišku šuoliu, sukeldamas siaubą visiems, kas su manimi surišti giminystės arba draugystės saitais.

x x x

Vynas nebelinksmina mano širdies: mažas kiekis man sukelia liūdesį, didelis – melancholiją. Mano dvasia nusilpus ir bejėgė; veltui aš ją suspiriu aistros pentinais, ji išsekusi ir daugiau neatliks didingesnio šuolio. Aš galutinai netekau iliuzijų. Veltui aš bandau atsiduoti sparnuotai laimei: ji nepajėgia pakelti mano dvasios, tiksliau, ši pati nepajėgia pakilti; o, būdavo, nuo vieno jos sparnų dvelktelėjimo aš jausdavausi taip lengvai, šviežiai ir gerai. Būdavo, joju per mišką ristele, o rodosi – skrendu ant vėjo sparnų: nūnai gi – arklys visas apsiputojęs, pasiruošęs griūti žemėn, o vis atrodo, kad aš iš vietos nejudu!

x x x

Aš vienišas, aš visuomet buvau vienišas; aš apleistas ne žmonių, – tai manęs neliūdintų, – o linksmybės genijų. Būdavo, jie apsupdavo mane iš visų pusių, visur ieškodavo sau draugų, visuomet man gaudydavo progą; pulkai linksmų elfų būriuodavosi aplink mane, kaip apie girtą išdykę moksleiviai, ir aš šypsodavausi jiems. Mano širdis prarado pačią nuovoką apie galimybę. Jeigu man pasiūlytų ko nors panorėti, aš panorėčiau ne turtų, ne valdžios, o – aistringo tikėjimo galimybe, žvilgsnio, amžinai jauno, amžinai degančio, visur reginčio galimybę… Malonumas nuvilia, galimybė – niekada. Kur rastųsi vynas, toks kvapnus, putojantis, svaiginantis, kaip „galimybė“?

 

Vertė A. B.

Iš rusų kalbos, pagal ПЕТР ГАНЗЕН; prieiga internete http://lib.ru/FILOSOF/KIRKEGOR/estetik.txt

 

3 komentarai

  1. Linas lj

    Kaip kartais trūksta tokio kirkegoriško „aistringo tikėjimo galimybe, žvilgsnio, amžinai jauno, amžinai degančio, visur reginčio galimybę…”
    Galimybę ne paimti, o galimybę duoti. Galimybę tiesiog gyventi.
    Tad keliu stiklą to „galimybės” vyno!
    Į sveikatą!

    Atsakyti
  2. Atgalinis pranešimas: Estetiko aforizmai II | Aplinkkeliai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *