Ištrauka iš amerikiečių žurnalisto I. F. Stone’o knygos „Sokrato teismas“ (The Trial of Socrates, 1988):

 

Sokratas ragino savo bendrapiliečius būti dorais, bet tvirtino, kad dorybės išmokyti negalima. Dorybę tapatino su žinojimu, tačiau spyrėsi, jog šis žinojimas yra nepasiekiamas ir neišmokomas. Privertęs savo pašnekovus pasijusti neišmanėliais ir tamsuoliais, Sokratas prisipažindavo pats žinąs tik tai, kad nieko nežinąs. Tas begalinis kuklumas veikiau priminė pagyrūniškumą. Argi ne įžeidimas yra kam nors pasakyti, kad šis žino mažiau netgi už tą linksmuolį, kuris sakosi išvis nieko nežinantis? Regis, iš visų sokratiškų paradoksų šis, – kad Sokratas nėra mokytojas, – yra pats paradoksaliausias. Žinoma, mes negalime tiksliai nustatyti, ką Sokratas turėjo omenyje. Bet iš tam tikrų aplinkybių galime numanyti, kodėl jis neigė esąs mokytojas ir tvirtino, jog nei dorybės, nei žinojimo išmokyti negalima. Galime įvardinti tris galimas priežastis. Pirma politinė. Antra filosofinė. Trečia asmeninė. Visos trys siejasi tarpusavyje ir viena kitą papildo.

I. F. Stone

 

I dalis

Sokratas ir Atėnai

5 skyrius

Drąsa kaip dorybė

(tęsinys [1])

Nepasitenkinimas Sokrato negatyviąja dialektika buvo gerai žinomas vėlyvaisiais antikiniais laikais. Apie tai bylojo pats Ciceronas, studijavęs Atėnuose praėjus trims šimtmečiams po žymiojo teismo. Sokratas buvo vienas jo herojų. Tačiau savo dialoge „Akademikų mokymas“ [Academica], kuriame nagrinėjama žinojimo teorija (t. y. kas yra žinojimas arba „epistemologija“), jis įamžino savo draugo Varono – vieno labiausiai apsišvietusių to meto romėnų – nuomonę. Varonas sako: „Sokratas beveik visuose dialoguose naudojo svarstymo metodą, taip įvairiai ir išsamiai užrašytą jo klausytojų, kurio esmė yra neigti kitų teiginius, pačiam nieko neteigiant.“[2] Ciceronas sutinka. Savo traktate „Apie dievų prigimtį“ jis tvirtina, kad Sokratas įpūtė dvasią „gryniausiai negatyviajai dialektikai, kuomet susilaikoma nuo bet kokių teigiamų pasisakymų.“[3]

Tokį pat pastebėjimą pateikia šv. Augustinas. Kaip ir Ciceronas, jis nebuvo aršus Sokrato ar Platono kritikas. Priešingai, Aurelijus Augustinas „Išpažinimuose“ teigia pirmiausia buvęs pastūmėtas prie Kristaus tam tikrų Platono kūrinių, kuriuose aptikęs „pėdsaką, vedantį link nekūniškosios tiesos.“[4] Savo veikale „Prieš akademikus“ (t. y. prieš platonikus) šv. Augustinas sako, kad šie „vengia teiginių, kadangi taip tikisi apsisaugoti nuo klaidingo galvojimo“[5]. Augustino „Dievo mieste“ ši negatyvioji dialektika kildinama iš paties Sokrato ir sakoma, kad sekėjų tarpe ji kėlė baisią painiavą – netgi gvildenant fundamentalius klausimus apie tai, ką Sokratas laikė aukščiausiuoju gėriu ar pagrindiniu doro gyvenimo tikslu. Augustinas tvirtina, jog Sokratas „buvo pratęs pradėti svarstymą nuo kiekvieno galimo argumento ir pritardavo arba sutriuškindavo visus įmanomus požiūrius“. Tuomet „jo sekėjai dogmatiškai priimdavo vieną iš tų požiūrių ir pateikdavo savo paties supratimą, kas yra gėris“.

Apie tai „sokratikai turėjo tokias skirtingas nuomones (sunku patikėti juos buvus vieno mokytojo sekėjais), jog vieni jų, kaip Aristipas, aukščiausiuoju gėriu tvirtino esant malonumą, o kiti, kaip Antistenas, jį laikė dorybe“[6]. Augustino manymu, ši negatyvioji dialektika kėlė priešiškumą, galiausiai atvedusį prie Sokrato teismo, kadangi senasis filosofas „mėgo užsipulti ir išjuokti nemokšų kvailumą“. Nemokšomis Sokratas laikė, pasak Augustino, ne tik paprastuolius bei jų vadovus, bet ir kiekvieną su juo besivaržiusį mokytoją.

Šv. Augustinas sako, kad Sokrato „kalbos pasižymėjo nuostabiu grakštumu ir įmantriu sąmoju“. Bet iš esmės jisai „stengdavosi arba išpažinti savo paties nežinojimą, arba paslėpti savąjį žinojimą“. Šitai trikdė ir kartkartėmis siutino Sokrato klausytojus. „Štai dėl ko, – daro išvadą šv. Augustinas, – jis sulaukė priešiškumo, buvo pasmerktas, melagingai apkaltinus, ir nuteistas mirties bausme.“[7]

Viena keisčiausių Sokrato charakterio savybių buvo aistra mokyti, mat mokytojavimas buvo užsiėmimas, lydėjęs jį visą gyvenimą. Jokio kito darbo jis nedirbo. Atrodo, Sokratas pragyveno iš negausių lėšų, kurias jam paliko tėvas, įvairiuose šaltiniuose apibūdinamas kaip skulptorius arba akmentašys – antikoje skirtumas tarp menininko ir amatininko nebuvo ryškus. Sokratas buvo toks pat, kaip ir keliaujantys mokytojai sofistai, kuriuos jis (drauge su Platonu) nuolat niekino. Sofistai keliaudavo po Graikijos miestus, o Sokratas leido dienas po Atėnų kolonadomis ir gimnazijose, kalbėdamas apie filosofiją su visais, kurie pageidavo klausytis.

Sokratas moko žmones agoroje

Harry Bates. Sokratas moko žmones agoroje (Socrates teaching the People in the Agora, 1886)

Jis buvo miesto veikėjas, vietinis filosofas. Poetai komikai teatre juokaudavo apie Sokratą ir netgi paskirdavo ištisas komedijas jo, kaip mokytojo, keistenybėms. Pats žymiausias išlikęs pavyzdys yra, be abejo, Aristofano „Debesys“, kur Sokratas pavaizduotas kaip mokyklos vadovas. Šiai mokyklai Aristofanas net sugalvojo komišką žodį. Jis ją pavadino „mąstykla“ (phrontisterion, iš graikiško veiksmažodžio phrontizein, mąstyti), o šiandien ją galėtume vadinti „idėjų kalve“ [think-tank], nes būtent toks pavadinimas lydi mūsų tyrimų centrus. Sokratas greit pritraukė mokinių iš visos Graikijos ir jo mokymas paskatino įkurti aibę įvairiausių filosofijos mokyklų.

Tačiau Sokratas nepaliaujamai neigė esąs mokytojas. Jisai su malonumu taršydavo kiekvieną, kuris prisistatydavo mokytoju. Kuo šis buvo garsesnis, tuo labiau Sokratas mėgavosi tokio žmogaus trikdymu.

Jis ragino savo bendrapiliečius būti dorais, bet tvirtino, kad dorybės išmokyti negalima. Dorybę tapatino su žinojimu, tačiau spyrėsi, jog šis žinojimas yra nepasiekiamas ir neišmokomas. Privertęs savo pašnekovus pasijusti neišmanėliais ir tamsuoliais, Sokratas prisipažindavo pats žinąs tik tai, kad nieko nežinąs. Tas begalinis kuklumas veikiau priminė pagyrūniškumą. Argi ne įžeidimas yra kam nors pasakyti, kad šis žino mažiau netgi už tą linksmuolį, kuris sakosi išvis nieko nežinantis? Regis, iš visų sokratiškų paradoksų šis, – kad Sokratas nėra mokytojas, – yra pats paradoksaliausias. Žinoma, mes negalime tiksliai nustatyti, ką Sokratas turėjo omenyje. Bet iš tam tikrų aplinkybių galime numanyti, kodėl jis neigė esąs mokytojas ir tvirtino, jog nei dorybės, nei žinojimo išmokyti negalima. Galime įvardinti tris galimas priežastis. Pirma politinė. Antra filosofinė. Trečia asmeninė. Visos trys siejasi tarpusavyje ir viena kitą papildo.

Politinė priežastis susijusi su antidemokratišku Sokrato požiūriu. Jeigu žinojimo ir dorybės galima išmokyti, tuomet subliūkšta sokratiškoji doktrina, kad valdyti turi „tas, kuris žino“, o likusieji privalo paklusti. Filosofinė priežastis buvo ta, kad Sokratas ieškojo absoliučių tikrumų – absoliučių dorybės ir žinojimo apibrėžimų – ir kas kartą šios paieškos atsimušdavo į akliną sieną.

Asmeninė priežastis galėjo būti ta, jog du žymiausi Sokrato mokiniai – būsimas diktatorius Kritijas ir talentingas, bet pasitikėjimo nekėlęs Alkibiadas – pasuko labai blogu keliu ir pridarė Atėnams daug žalos. Jų karjeros galėjo tapti įrodymu, kad Sokratas, kaip dorybės mokytojas, patyrė nesėkmę. Neigdamas esąs mokytojas, jis vengė atsakomybės už jų apgailėtinas karjeras. Jeigu dorybė yra žinojimas, o tikras žinojimas nėra pasiekiamas ir išmokomas, tada Sokratui jau nebegalima priekaištauti, kad du jo žaviausi mokiniai nuėjo klystkeliais.

Tai daugiau nei spėlionė. Patvirtinimą galima rasti „Atsiminimuose apie Sokratą“. Čia Ksenofontas pateikia „kaltintojo“ žodžius, kad Sokrato mokiniai Kritijas ir Alkibiadas „užtraukė valstybei sunkiausių nelaimių“[8]. Kaltintojas tvirtina, jog trijų dešimčių oligarchijos laikais Kritijas buvo „didžiausias prievartautojas, veidmainis bei kraugerys“, o demokratijos dienomis už Alkibiadą neatsirado didesnio „savavaliautojo, pasipūtėlio bei smurtininko“[9].

Ksenofontas sutinka su tokiu Kritijo ir Alkibiado pasmerkimu. Jis rašo: „Aš nesiimu jų ginti, jei pridarė ką bloga valstybei.“[10] Pasak jo, „šiuodu vyru iš prigimties buvo didžiausi garbėtroškos visuose Atėnuose: norėjo, kad viskas būtų daroma tik per juos, kad labiausiai būtų šlovinamas jų vardas.“[11] Tačiau Ksenofontas tvirtina, kad Sokrato negalima kaltinti dėl jo mokinių klaidų. Jie žinojo, porina Ksenofontas, jog „Sokratas gyvena iš menko nieko ir to jam visai užtenka, kad puikiausiai gali susilaikyti nuo visų malonumų“[12]. Bet jo rodomas pavyzdys nebuvo paveikus. Paprastas Sokrato gyvenimo būdas jų nežavėjo. Ksenofonto žodžiais, „jei dievas būtų leidęs jiems pasirinkti – gyventi visą gyvenimą taip, kaip matė gyvenant Sokratą, arba mirti, juodu veikiau būtų pasirinkę mirtį“[13].

Jeigu dorybė yra žinojimas, kaip mokė Sokratas, tada Kritijas ir Alkibiadas turėjo būti patys dorybingiausi. Juk aniedu buvo vieni talentingiausių ir universaliausių to laikmečio atėniečių. Dorybės jie stokojo ne dėl nežinojimo, o dėl savo būdo. Tai buvo vyraujantis graikų požiūris prieš ir po Sokrato. Ankstyviausias išlikęs to paliudijimas yra garsus filosofo ikisokratiko Heraikleito fragmentas: „Būdas yra žmogaus dievybė [lemtis]“ (ethos anthropos daimon). Ši kaip žaibas kertanti įžvalga sudaro graikų tragedijų pagrindą. Kritijas ir Alkibiadas buvo tragiškos asmenybės, nelemto galo sulaukusios dėl savo būdo trūkumų. „Etikos“ sąvoka ir idėja kilo iš graikiško žodžio ethos, kuris reiškia būdą. Du puikūs Aristotelio traktatai apie moralę vadinami ethica – iš čia kilo pati sąvoka „etika“. Joje slypi svarbi išvada. Jeigu dorybę lemia ne žinojimas, o būdas, tuomet ji yra tai, ką turėti gali paprastuoliai ir ko stokoti gali pranašuoliai.

Ksenofontas sako, kad Kritiją ir Alkibiadą traukė Sokrato gebėjimas argumentuoti: „Panorėjęs [jis] kiekvieną savo pašnekovą traukte patraukia į savo pusę.“[14] Jų vėlesnės karjeros parodė, kad jie buvo neverti Sokrato mokinių garbės, kadangi „vos tik pasijuto esą iškalbingesni už savo tėvynainius, tučtuojau atšoko nuo savo mokytojo ir griebėsi valstybinės veiklos, nes tik dėl jos anksčiau saikstėsi bendrauti su Sokratu“[15].

Visgi Ksenofonto gynyba vengia akistatos su svarbia kaltinimo dalimi. Anksčiau „Atsiminimuose apie Sokratą“ perskaitėme, kad „kaltintojas“ pažėrė kaltinimus, jog antidemokratiškos Sokrato šnekos „skatinančios jaunuolius niekinti nustatytą valstybės tvarką, ugdančios polinkį į prievartą“[16].

Nėra įrodymų, kad Sokratas ragino nuversti demokratiją jėga. Taipgi nėra priežasčių abejoti Ksenofonto argumentu, kad Sokratas teikė pirmenybę įtikinėjimui, o ne prievartai. Tačiau Ksenofontas neatsako į priekaištą, kodėl Sokrato kalbos, žeminančios Atėnų demokratiją ir pajuokiančios tokias egalitarines priemones kaip visuotiniai rinkimai į valstybinius postus, skatino jaunuolius niekinti nustatytą valstybės tvarką ir ugdė polinkį į prievartą[17].

Demokratijos ir paprasto žmogaus šmeižimo tema nuolat atsikartoja tiek Ksenofonto, tiek Platono Sokrato lūpose. Visa tai valdžios ištroškusiems žmonėms galėjo suteikti pagrindą ir padrąsinti, kaip Kritiją, nuversti demokratiją ar ciniškai ja manipuliuoti, kaip dažnai darė Alkibiadas, siekdamas valdžios.

Trijų dešimčių diktatūra, – siauro rato oligarchija, pakeitusi tautos susirinkimą 404 m. pr. Kr., – įsigalėjo įsiteikdama spartiečiams, kai šie įveikė atėniečius Peloponeso kare. Tarp nepatenkintų aristokratų, diktatūros laikais tarnavusių kaip spartiečių įrankiai, buvo Kritijas ir Charmidas. Ksenofontas nemini, kad jiedu buvo Platono giminaičiai: pirmasis – jo pusbrolis, antrasis – dėdė. Platono dialoguose abu vyrai iškyla kaip spalvingos asmenybės, draugiškai bendraujančios su Sokratu. Charmidas dialoge, pavadintame jo vardu, pavaizduotas kaip mielas, daug žadantis galvotas jaunuolis, kurį Sokratas klausinėja apie dorybę. Kritijas pasirodo kaip gerbiamas pašnekovas ne mažiau nei keturiuose dialoguose, o jo vardas ir šeima įamžinti kito dialogo, pavadinto „Kritijas“, išlikusiame fragmente. Išskyrus vieną trumpą kritišką pastabą „Septintajame laiške“ (kurio autentiškumu abejojama), Platonas niekur neužsimena apie tą kruviną ir skausmingą Atėnų istorijos tarpsnį; negana to, Platono kūryboje – netgi „Septintajame laiške“ – nė su lupa nerasite Kritijo vardo, parašyto šalia jo piktadarybių. Kai Sokratą, praėjus ketveriems metams po demokratijos atstatymo, patraukė teisman, aplink vis dar sklandė nemalonūs prisiminimai.

Sokrato numylėtinis Alkibiadas buvo gyvas savo mokytojo mėgstamo teiginio paneigimas. Alkibiadas žinojimo – visomis šios sąvokos protingomis prasmėmis – turėjo daugiau nei apsčiai. Tačiau niekas, net pats Sokratas, nėra tvirtinęs, kad Alkibiadas buvo dorybės modelis.

Alkibiadas suspindo Atėnų istorijos padangėje kaip meteoras. Gamta jam nepašykštėjo nei proto, nei grožio: tai buvo daugybės talentų vyras, genialus karvedys, stulbinamai įgudęs diskutuoti apie politiką ir filosofiją, demos dievintas aristokratas, erotiškai neatsispyręs – biseksualiame antikos pasaulyje – tiek moterims, tiek vyrams. (Regis, Sokratas buvo išimtis, kadangi atsispyrė seksualiniams Alkibiado norams: tą žinome iš vėlesnio liūdno pasakojimo Platono „Puotoje“, kuomet abu vyrai praleido asketišką nenuotykingą naktį po ta pačia antklode.) Atėnų demos žavėjosi Alkibiadu ir vis kviesdavosi jį sunkiomis valandomis kaip savo paskutinę viltį. Bet tauta niekada juo nepasitikėjo.

Atėnų demokratai, sumanę pačią įžūliausią Peloponeso karo ataką – iš jūros užpulti Sirakūzus, – savo vadu pasirinko Alkibiadą, bet visiškos veiksmų laisvės jam nesuteikė. Katastrofą jie užsitikrino paskyrę dar vieną vadą – atsargumu ir prietaringumu pasižymėjusį Nikiją. Nusigandęs mėnulio užtemimo, jisai pabijojo pulti sirakūziečius tuo metu, kai dar tikriausiai galėjo šiuos užklupti netikėtai. Jo neryžtingumas baigėsi siaubingu Atėnų pralaimėjimu.

Prieš jūrų ekspedicijai pasiekiant Sirakūzus, Alkibiadą iškvietė į Atėnus – tai buvo dar vienas tautos nepasitikėjimo ženklas. Jį kaltino (tikriausiai tą surezgė jo varžovai – aristokratai intrigantai) išgertuvių metu išniekinus šventas Atėnų vietas. Vėliau jis nusprendė negrįžti teisman ir pasirinko bėglio dalią, prieglobstį radęs ne neutralioje vietovėje, o Atėnų priešų krašte, pasiūlydamas spartiečiams savo karinę patirtį ir talentus.

Alkibiadui dievai padovanojo kiekvieną įmanomą dovaną, įskaitant besąlygišką jo mokytojo Sokrato draugystę. Vienintelis jo stokotas dalykas buvo būdas. Šio vyro mirtis taip ir prašėsi Shakespeare’o plunksnos, ir išties keista, kodėl jis, tiek daug pasisėmęs iš Plutarcho, pastarojo pasakojimo „Alkibiado gyvenimas“ nepavertė viena iš savo tragedijų. Pabėgęs herojus žuvo tremtyje drąsiai kaudamasis – nuogas, nelygioje kovoje, tačiau su kardu rankoje, kuomet jį moters lovoje iš pasalų užklupo būrys samdomų žudikų. Anot Plutarcho, nužudymą surengė jo senas varžovas Kritijas. Tuometinis trijų dešimčių lyderis Kritijas baiminosi, kad iš miesto išvaryti atėniečiai gali vėl kreiptis į Alkibiadą, prašydami padėti nuversti nekenčiamą diktatūrą. Tačiau labai greitai ir pats Kritijas, kaip ir Charmidas, gavo galą, kai prasidėjo kovos su demokratų ir nuosaikiųjų sąjunga, kuri atsiėmė miestą.

Ši slėpininga, dėl valdžios įvykdyta siaubinga žmogžudystė, kai vienas Sokrato mokinys nužudė kitą, – tą, kurį mokytojas mylėjo labiausiai, – skatina kritiškai žvelgti į apologetinius, kupinus susižavėjimo Ksenofonto bei Platono pasakojimus. Sunku patikėti, kad šis įvykis, nutikęs likus keliems metams iki teismo, nepradėjo tvenkti audros debesų virš senojo filosofo galvos.

 

Sokratiškasis teiginys, kad dorybė lygu žinojimas, atveda prie įdomios išvados: niekas nedaro bloga sąmoningai. Arba galime pasakyti taip: žmonės daro bloga, „nes nežino, kad galima elgtis geriau“. Be abejo, kartais tai tiesa. Visgi žmogus turi būti labai nutolęs nuo humaniškumo supratimo, kad nežinotų, kas yra gera ir bloga, arba būti visiškai netekęs vilties, kad pamirštų skirtumus tarp vieno ir kito.

Kritijo nusikaltimų prieš miestą negalima priskirti nei žinojimo stokai, nei nusivylimui. Šis aristokratas buvo talentingas kaip ir Alkibiadas. Jam valdant, gyvybė ir nuosavybė Atėnuose patyrė patį didžiausią pavojų. Nedori veiksmai aptemdė jo gebėjimus. Jis buvo poetas, dramaturgas, gryniausios Atikos prozos meistras. Viena istorija gali paliudyti, kokia šiandien galėjo būti jo reputacija, jeigu ne kruvinas nuokrypis į politiką. Po daugybės amžių žymus Atėnų retorikas Herodas Atikas ėmė mokyti graikų kalbos Marką Aurelijų – vienintelį filosofą tarp Romos imperatorių ir vienintelį tikrą filosofą karalių, pasirodžiusį pasaulio istorijos scenoje. Herodas žavėjosi grynu Atikos stiliumi, kuriuo rašė Kritijas, ir galėjo naudotis jo tekstais, mokydamas Romos imperatorių rašyti graikiškai klasikiniu atėnietišku metodu. Taigi garsiojo Marko Aurelijaus kūrinio „Sau pačiam“ (parašyto graikiškai, ne lotyniškai), – kuris vis dar geba mus ugdyti ir guosti nelaimėse, – stiliaus grakštumą iš dalies galėjo įtakoti nekenčiamo Atėnų diktatoriaus rašymo būdas.

Esama vieno esminio skirtumo tarp Alkibiado ir Kritijo karjerų. Siautulinga Alkibiado karjera rodo, kad kartas nuo karto jis tapdavo demokratijos lyderiu. Kritijas buvo negailestingas oponentas. Jis – pirmasis Robespierre’as. Įvykdytus nusikaltimus pagimdė jo žiauri, nežmoniška, tačiau nuosekli logika. Nepaisydamas žmonių gyvybių, jis apsibrėžė perkurti miestą pagal savo antidemokratinį supratimą. Tam tikra prasme, kad ir kaip Sokratas būtų tam nepritaręs, Kritijas galėjo tvirtinti bandantis įgyvendinti sokratiškąją doktriną, jog valdyti turi „tas, kuris žino“, o likusieji privalo paklusti. Pats teiginys kvieste kvietė užgrobti valdžią tokiems ryžtingiems ideologams kaip Kritijas, įsitikinusiems, kad tikslas pateisina priemones.

 

Vertė Linas Jankauskas

Versta iš: I. F. Stone The Trial of Socrates, New York: Anchor Books, 1989, p.60–67.

 

Kitos ištraukos:

Sokrato teismas. Pratarmė: kaip buvo parašyta ši knyga

Sokrato teismas. Įžanga

Sokrato teismas. I dalis, 1 skyrius Jų esminiai nesutarimai

Sokrato teismas. I dalis, 2 skyrius Sokratas ir Homeras

Sokrato teismas. I dalis, 3 skyrius Raktas Tersito istorijoje

Sokrato teismas. I dalis, 4 skyrius Dorybės ir žinojimo prigimtis

Sokrato teismas. I dalis, 5 skyrius Drąsa kaip dorybė (1)

Papildoma medžiaga:

I. F. Stone’o pokalbis su pačiu savimi apie Sokrato bylą

 

  1. [1][Pirmąją skyriaus dalį galima perskaityti čia: aplinkkeliai.lt/vertimai/drasa-kaip-dorybe-i/]
  2. [2]Cicero, Academia, 1.4.16 (Loeb 19:425).
  3. [3]Cicero, De Natura Deorum, 1.5.11 (Loeb 19:15). Keista, kad ši citata neįdėta kitame puikiame rinkinyje Socrates: A Source Book [„Sokratas: šaltinių knyga“], sudarytame Johno Fergusono (London: Open University Press, 1970).
  4. [4]St. Augustine, Confessions, 2 vols. [Aurelijus Augustinas, „Išpažinimai“] (Loeb Classical Library, 1912), 7.20 (1:393).
  5. [5]St. Augustine, Against the Academics [Aurelijus Augustinas, „Prieš akademikus“], 2.6.14 (Ferguson, Source Book, 312).
  6. [6]St. Augustine, City of God [Aurelijus Augustinas, „Dievo miestas“], 7 vols. (Loeb Classical Library, 1965) 8.2 (3:15).
  7. [7]Ibid. (Loeb 3:13).
  8. [8][Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.II.12; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.31.]
  9. [9]Memorabilia, 1.2.12. // [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.II.12; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.31.]
  10. [10]Ksenofontas „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.2.13 (1997:31).
  11. [11]Ibid., 1.2.13–14 (Loeb 4:19, šiek tiek taisyta). // [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.II.14; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.31.]
  12. [12][Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.II.14; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.31.]
  13. [13][Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.II.16; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.31.]
  14. [14][Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.II.14; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.31.]
  15. [15]Ibid., 1.2.15–16 (Loeb 4:19). // [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.II.16; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.31.]
  16. [16][Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.II.9; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.30.]
  17. [17]Ibid., 1.2.9 (Loeb 4:17).
Tagged with: AlkibiadasAugustinasCiceronasdemokratijadorybėdrąsaKritijasKsenofontaslaisvėSokratasStonetironija
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.