Drąsa kaip dorybė (I)

pagal | 2018 03 15

Ištrauka iš amerikiečių žurnalisto I. F. Stone’o knygos „Sokrato teismas“ (The Trial of Socrates, 1988):

 

Drąsa pasireiškia įvairiai. Pasirodymas kovoje tėra primityviausias išbandymas, o štai būna akimirkų, kai atsisakymas kautis ir žudyti yra visų didžiausia drąsa. Taigi drąsa bet kokiomis aplinkybėmis yra dorybė. Jeigu drąsą imsime pavyzdžiu, įrodančiu Sokrato požiūrį, kad dorybė yra žinojimas, labai greitai pamatysime, kokia netinkama ši koncepcija ir kaip ji nuskurdina mūsų supratimą apie žmogaus prigimtį.

I. F. Stone

 

I dalis

Sokratas ir Atėnai

5 skyrius

Drąsa kaip dorybė

Graikiškas žodis arete, kurį išvertėme kaip „dorybė“ [virtue], visų pirma siejamas su narsa mūšyje ir tikriausiai turi ryšį su graikų karo dievo Arėjo vardu, kurį geriau žinome romėnišku Marso vardu. Tiek graikiškas žodis arete, tiek jo angliškas atitikmuo virtue turi mačizmo, vyriškumo priereikšmes. (Tiesą sakant, tai pagrindinė lotyniško žodžio virtus, iš kurio kilo angliškas žodis virtue, reikšmė.) Anot Sokrato, viena pagrindinių dorybės sudedamųjų dalių yra drąsa, tad galiausiai teigiama, jog drąsa, kaip dorybė, taipogi yra žinojimas.

Be abejo, žinojimas, kaip ginklo valdymas ir patirtis mūšyje, vaidina svarbų vaidmenį kare, kurį vyrai nuo amžių amžinųjų laiko vyriškumo ir drąsos išbandymu. Tačiau drąsą lemia daugiau faktorių, ne vien žinojimas, ir labai jau keista, kodėl Sokratas, pats pasižymėjęs narsumu kare bei vėliau parodęs išskirtinę kitokios rūšies drąsą teisme, jų neima domėn.

Drąsa pasireiškia įvairiai. Pasirodymas kovoje tėra primityviausias išbandymas, o štai būna akimirkų, kai atsisakymas kautis ir žudyti yra visų didžiausia drąsa. Taigi drąsa bet kokiomis aplinkybėmis yra dorybė. Jeigu drąsą imsime pavyzdžiu, įrodančiu Sokrato požiūrį, kad dorybė yra žinojimas, labai greitai pamatysime, kokia netinkama ši koncepcija ir kaip ji nuskurdina mūsų supratimą apie žmogaus prigimtį. Aristotelis savo „Nikomacho etikoje“ aptaria Sokrato mintį, kad „drąsa yra žinojimas“1, pateikdamas samdyto kareivio atvejį. Rodos, šis įkūnija drąsą, kylančią iš žinojimo. Kare, sako Aristotelis, „pavojus dažnai būna tik įsivaizduotas“2, todėl samdytas kareivis turi būti apmokytas ir patyręs, kad atremtų tikrą grėsmę. Anot Aristotelio, samdyti kareiviai „dėl savo patyrimo … geriausiai būna pasiruošę“ įveikti priešą ir patiria pačią mažiausią žalą, mat „gerai moka naudotis ginklais“ ir turi priemones, tinkamas „ir pulti, ir gintis“3. Jie kovoja „kaip atletai su mėgėjais“4.

Vis dėlto, pastebi Aristotelis, esama aplinkybių, kuomet žinojimas gali aptemdyti drąsą. Samdyti kareiviai, suvokę, kad grėsmė yra pernelyg didelė, o patys nusileidžia priešui tiek gausumu, tiek ginkluote, „pasidaro bailūs“5. Tuomet šie žmonės, sako Aristotelis, „pirmieji pradeda bėgti, o piliečių kariuomenė laikosi iki mirties“6. Tokį elgesį, tvirtina jis, skatina manymas, jog „piliečiams yra gėda bėgti, – jie verčiau pasirenka mirti negu bet kokia kaina išsigelbėti“7. Samdytas profesionalus kareivis labai greit nusprendžia, kad kovos tęsti neapsimoka, o pilietis kareivis – pasirengęs mirti – turi galimybę laimėti ir įrodyti bailiams, kad tai nėra neįmanoma užduotis.

Tokiais atvejais drąsa peržengia žinojimą. Ją sukelia motyvacija, pareiga, atsidavimas bendražygiui, patriotiškumas, tikėjimas tikslu. Šitai įveikia mirties baimę ir paruošia žmones paaukoti savąją gyvybę už tai, kuo tikima.

Aristotelis dorybę apibrėžė kaip politinę arba pilietinę, taipgi drąsą apibūdino kaip socialinę dorybę. Jis sako: „Pirmiausia piliečio narsumas: jis labiausiai panašus į patį narsumą.“8 Remiantis Aristotelio aukso vidurio doktrina arba tuo, ką galime pavadinti protinga nuosaikia laikysena, tikroji drąsa apibrėžiama kaip vidurys tarp dviejų kraštutinumų – bailumo ir įžūlumo. Aristotelis pilietinę drąsą kildina iš dviejų šaltinių. Pirmas šaltinis yra paskatų ir bausmių sistema, kurios dėka bendruomenė formuoja individą ir ugdo jo dorybes. Visada realistiškas Aristotelis pastebi, kad piliečiai kareiviai „ištveria karo pavojus“ ne vien dėl pilietinės ištikimybės, bet ir dėl to, kad „jiems gresia įstatymų numatytos bausmės ir gėda“9.

„Gėdos“ baimė atveda prie sekančio Aristotelio nurodyto pilietinės drąsos šaltinio. Tai aidos – įgimtas gėdos jausmas, – susirūpinimas, ką apie tave pamanys kiti bendrapiliečiai. Pasak Aristotelio, piliečių kariuomenės drąsa kyla „iš garbės pajautimo, iš kilnių dalykų siekimo, iš gėdos vengimo“10. Aristotelio tvirtinimu, žmogus būdo dorybę įgyja per motyvaciją ir įprotį. Tai priešprieša suprastintam Sokrato požiūriui, kad drąsa, kaip dorybės dalis, yra žinojimo išdava. Nors nelabai aišku, ką turėjo mintyje, minėdamas žinojimą, drąsą jis, regis, laikė gebėjimu atskirti tikrą pavojų nuo netikro. Pilietinė drąsa – kaip ir bet kokia kita tikra drąsa – peržengia tokius nenuoširdžius utilitarinius svarstymus.

Sokrato drąsos apibrėžimui Aristotelis galėjo priešpastatyti paties Sokrato pasakytą ginamąją kalbą teisme. Žinodamas pavojų esant tikrą, jis visgi pasirinko mirtį, o ne nuolankumą. Aristotelis taipogi pateikia piliečių kariuomenės narsumą kaip priešingybę persų kariuomenei, kurios kareiviai kaunasi tiktai bijodami savo vadų. Aristotelis sako, jog vadai „muša tuos, kurie mėgina pasitraukti“ ir pabrėžia, kad persų karvedžiai savos kariuomenės užnugaryje iškasa gilius griovius, idant kariams būtų kuo sunkiau pasprukti!11

Atėniečiai, o ir bendrai graikai, žygiavo grojant skirtingai muzikai. Pasididžiavimas nuskamba Tukidido puslapiuose užrašytoje nuostabioje Periklio laidotuvių kalboje, kurioje pagerbiami Peloponeso kare kritę atėniečiai. Platono Sokratas net neniūniuoja šios Atėnų patriotiškumo melodijos. Laisvų žmonių muziką jis praleidžia pro ausis. Ją išgirsti reiškė pripažinti ryšį tarp mirtinos drąsos, kuria Sokratas žavėjosi, ir demokratijos, kurią jis atstūmė. Viena išimtis, Platono „Meneksenas“, atidžiau patyrinėjus, pasirodo besąs kūrinys, parodijuojantis patriotinę atėniečių iškalbą, galbūt net pačią Periklio laidotuvių kalbą.

Dialoge „Lachetas“ Platonas aprašo Sokratą, diskutuojantį apie drąsos prigimtį – ir kitus karo reikalus – su dviem žymiais Atėnų generolais Nikiju ir Lachetu. Apie jų susitikimą skaityti labai smagu, tik vargu ar toks buvo Platono sumanymas. Dialogas turi senovinę paantraštę „Apie drąsą“ ir apibūdinamas kaip maieutikos – šis žodis reiškia „pribuvėjystę“. Sokratas dažnai savo amatą lygino su pribuvėjos – jo apklausinėjimai, suprask, leidžia gimti pašnekovų mintims. Tačiau „Lachete“, kaip dažnai ir kituose dialoguose, jis tas mintis, pasirodžiusias iš dialektinių įsčių, uždusina vieną po kitos. Šis pribuvėjas, rodos, yra patyręs abortų žinovas.

„Lachetas“ prasideda nuo to, jog ką tik buvo parodytas sunkiųjų pėstininkų kovos menas. Du susirūpinę tėvai turi nuspręsti, ar jų sūnums reikėtų išmokti šio meno ir ar kovą parodęs žmogus yra gabus mokytojas. Du generolai ir Sokratas pristatomi konsultantais – pirmieji kaip karo meno žinovai, antrasis kaip pagarsėjęs išminčius. Dialogas, be abejo, greit tampa vieno žmogaus pasirodymu. Nieko neišgirstame iš mokytojo, kurio įgūdžiai čia pat išbandomi. Generolai virsta antraeiliais Sokrato vaidinimo dalyviais. Tuoj paaiškėja – kaipgi kitaip, – kad logikos srityje anie jam nėra lygiaverčiai varžovai. Stengiantis apibrėžti drąsą, beveik iškart numojama ranka į numanomą temą hoplomachia – sunkiųjų pėstininkų kovą – ir pradedama kalbėti apie dorybę apskritai. Ji apibrėžiama kaip žinojimas ir teigiama, kad visa, ko reikia jaunuoliams, norint apsiginti, – tai „pažinti gėrį ir blogį“. Diskusija vingri, kartais žavi, bet visąlaik paini. Galiausiai Sokratas prisipažįsta, jog ir pats negali atsakyti į savo iškeltus klausimus. Jis mano, kad jiems visiems – generolams, jaunuoliams ir Sokratui – neprošal būtų grįžti į mokyklą ir viską pradėti iš pradžių. Taigi dialogas baigiasi smagiu pajuokavimu, vedančiu į aklavietę.

Dialoge taip ir nepasigirsta įžūlus balsas, keliantis klausimą: „Mielas Sokratai, kai tu parodei drąsą prie Delijo ir Potidėjos12, ar šitaip pasielgei todėl, kad jau anuomet turėjai įtikinamą drąsos apibrėžimą? O jeigu tada nežinojai apie drąsą tiek, kiek žinai dabar, bet vis tiek elgeisi drąsiai, tai atrodo, jog drąsa visai nėra žinojimo forma.“ Įžūlusis trikdytojas netgi galėtų pasitelkti pagalbon generolų žodžius, norėdamas įrodyti savo tiesą. – Nė vienas jų nesugeba apibrėžti drąsos. Šia prasme, remiantis Sokrato standartais, jie nežino, kas ji yra. Bet juk generolų niekas niekada nekaltino drąsos stygiumi mūšyje, taipgi nesijuokė, kad jų vadovaujamų kareivių tarpe aniedu nemokėjo atskirti bailio nuo drąsuolio. Sokrato logika veda į aklagatvį. Dialogas yra gera švari pramoga profesionaliems logikams, bet praktiniu požiūriu – visiška maišatis: įvairius naudingus darbus atliekantys žmonės – nuo generolų iki batsiuvių – negali apibrėžti (kad patenkintų Sokratą) nei drąsos, kurią turi, nei batų, kuriuos gamina.

Sokratas išgelbsti Alkibiadą mūšyje prie Potidėjos

Antonio Canova. Sokratas išgelbsti Alkibiadą mūšyje prie Potidėjos (1797)

Sokratas buvo negatyviosios dialektikos meistras, galėjęs sutaršyti bet kurį išgirstą apibrėžimą arba teiginį. Bet jis retai kada pateikdavo aiškų savo paties tvirtinimą. Nusiskundimai Sokrato negatyviąja dialektika jau sklandė jo laikmečiu ir buvo žinomi vėlesniais antikiniais laikais. Ši situacija būdinga ne tik Platono, bet ir Ksenofonto Sokratui. „Atsiminimuose apie Sokratą“ į tai atkreipia dėmesį sofistas Hipijas, įvairiapusiškas filosofas ir mokytojas, kuriam priskiriamas didelis atradimas matematikoje. Kelintąsyk lankydamasis Atėnuose, Hipijas sutiko Sokratą, varantį savo mėgstamą temą, ir pašiepdamas užklausė: „Tai tu, Sokratai, tebešneki vis tą patį, ką jau kadai kadžių esu iš tavęs girdėjęs?“13 Sokratas užsigauna ir siūlo įsitraukti į pokalbį. Hipijas atkerta, jog Sokratas tebesilaiko įsikibęs negatyviosios dialektikos. Hipijas sako: „Jau gana, kad iš kitų šaipaisi – visus klausinėji, čia pat supeiki, o pats nesiteiki nei atsakyti į kito klausimus, nei apie ką nors pasakyti savo nuomonę.“14

Gana keista, bet geriausiai šį susierzinimą negatyviąja dialektika paliudija pats Platonas. Taigi matėme, kaip Sokratas ir Hipijas susirėmė Ksenofonto „Atsiminimuose apie Sokratą“. Jųdviejų susitikimai turėjo padaryti neišdildomą įspūdį Sokrato mokiniams, kadangi esama dviejų jiems skirtų Platono dialogų – „Hipijas Didysis“ ir „Hipijas Mažasis“. Kartais atrodo, jog šie kūriniai yra satyros ne tik apie sofistus, bet ir apie patį Sokratą. Juose, kaip ir daugumoje Platono dialogų, aptariamos apibrėžimų problemos. „Hipijo Didžiojo“ („Didžiuoju“ vadinamas tik todėl, kad iš abiejų tekstų jis ilgiausias) tema yra „grožio“ [kalos] apibrėžimo paieška. Graikiškas žodis kalos turi daug daugiau prasmių ir dviprasmybių nei jo angliškas atitikmuo [the beautiful]. Sokratas įmantriai pasinaudoja tomis dviprasmybėmis15. Jis prašo Hipijo pateikti apibrėžimus ir tada juos vieną po kito sutriuškina, bet, kaip įprasta, pats nieko neapibrėžia. „Galutinis rezultatas, – savo pratarmėje dėsto Loeb knygų vertėjas H. N. Fowleris, – yra neigiamas.“16 Sofistai nė piršto negali pakrutinti prieš nepaliaujamai dūzgiančias Sokrato negatyviosios dialektikos stakles. Tačiau pergalė šioje labiausiai „surežisuotoje“ iš visų Platono surežisuotų „bokso rungtynių“ tokia triuškinanti, kad nori nenori išblaško mūsų patiklumą. Ji tokia vienpusė, jog ima panašėti į karikatūrą ir dar kartą patvirtina Hipijo nusiskundimą „Atsiminimuose apie Sokratą“, kad Sokratą valdo negatyvumas. Perskaičius dialogą, norisi manyti, kad taip šią sceną pamatė kita pusė, koks nors Hipijo mokinys.

Kitas Platono dialogas „Hipijas Mažasis“ (tik todėl, kad trumpesnis), dėl kurio autorystės kyla mažiau klausimų nei dėl „Hipijo Didžiojo“, toliau purena dirvą Sokrato kritikai. Šį kūrinį galima lengvai paversti aristofaniška komedija. Prieš Hipiją pasitelkiamas absurdas. Ir Sokratas nė neketina sustoti. „Hipijo Mažojo“ pratarmėje Fowleris pripažįsta: „Visa tai, regis, yra sokratiškojo metodo reductio ad absurdum.“17

Diskusiją pradeda Sokratas. Jis prašo Hipijo pasisakyti apie šlovingojo Achilo ir gudraminčio Odisėjo privalumus. Šitai atveda prie teisaus ir neteisaus žmogaus palyginimo. Išvada ta, deda taškus Fowleris, kad „jis, tikrai žinantis tiesą gebant geriausiai atskleisti melą, vis dėlto tvirtina [prisisekite savo dialektinius saugos diržus!], jog teisus žmogus niekuo nesiskiria nuo neteisaus“. Šis paradoksas virsta farsu.

Čia Sokratas nušluosto nosį patiems sofistams, pateikdamas aukščiausio lygio sofistikos pamoką. Kaipgi teisus žmogus gali nesiskirti nuo neteisaus, neprarasdamas savo teisumo? Hipijui neleidžiama šitokiu būdu atsikirsti. Pabaigoje jis tik liūdnai prataria: „Nepritariu tau, Sokratai.“ Dialoge pateiktas Sokrato atsakymas labai nustebina. Jis sako: „Tu teisus, Hipijau.“ Sokratas priduria liūdną išpažintį: „Jau ne kartą kalbėjau apie tuos dalykus [turimos mintyje nuolatinės pastangos apibrėžti dorybes], vis aklai taikau tai šen, tai ten, o ir nuomonė mano nepastovi.“18 Taigi Sokratas galų gale prisipažįsta (bent jau „Hipijuje Mažajame“) nukentėjęs nuo savo paties negatyviosios dialektikos įgūdžių.

„Hipijo Didžiojo“ autorystė ginčijama dėl to, kad šis tekstas stokoja grakštumo ir sąmojingumo, kurie būdingi geriausiems Platono dialogams. Todėl abejojama ir dėl „Hipijo Mažojo“, kuris esti pirmojo tęsinys. Bet abiejų kūrinių satyriškas negatyviosios dialektikos nušvietimas gali būti palygintas su kitais Platono dialogais, kurių autentiškumas nėra ginčijamas. „Menonas“ yra puikiausias pavyzdys. Senovėje jam prirašė paantraštę „Apie dorybę“; tai „Protagoro“ tęsinys, prasidedantis ten, kur baigėsi pirmojo veiksmas. Skaitytojai turbūt prisimena, jog „Protagorą“ vainikavo dialektinis kūlvirstis. Protagoras ir Sokratas pakeitė pozicijas, nuo kurių pradėjo, ir Sokratas (bent sykį) nusistatė teigiamai. Jis išprotavo, kad jeigu dorybė yra žinojimas, tuomet jos galima išmokyti.

Jeigu jos galima išmokyti, tai paprastuoliai, gavę atitinkamų žinių, neabejotinai gali save valdyti. Šis pripažinimas buvo Protagoro, kaip mokytojo ir demokratijos šalininko, pergalė. Tačiau šiam neleista padaryti tokios išvados dialoge, pavadintame jo vardu.

Tęsiniui suteiktas žavaus jauno mokinio vardas; tas jaunuolis buvo aristokratas iš Tesalijos, atokaus atsilikusio kaimiško regiono, kuriame viešpatavo žemvaldžiai ir kurių valdose triūsė vergai. „Menone“ Sokratas vėl persiverčia ir neigia, kad dorybės galima išmokyti. Jis grįžta prie negatyviosios dialektikos ir palieka Menoną visiškai sutrikusį. Vis dėlto jis pateikia vieną teigiamą, bet trapią pastabą. Pačioje diskusijos pabaigoje Sokratas pripažįsta, jog dorybė yra „nei natūrali, nei išmokoma“ – ją galima gauti tik kaip „dievišką dovaną“19.

Tačiau jei dorybė yra dieviška dovana, tuomet ją gauti gali ne vien išsilavinę žmonės ir saujelė pranašuolių. Ši implikacija dialoge nėra pabrėžta, tačiau ji ten esti. Regis, Platono kūryboje tai vienintelė vieta, kur kelioms akimirkoms patvirtinama, jog dorybė yra pasiekiama daugumai, įskaitant net beraščius ir varguolius. Visgi šis teiginys veda demokratijos link, ir Platono Sokratas tučtuojau jį užgožia, pridurdamas keistą išvadą. Jis sako, kad dieviška dovana lieka „be atgarsio tuose, kurie ją gavo“. Taigi „žinojimas“ nepasiekia doro paprastuolio. Tiktai žmogus, „kuris žino“, anot Sokrato, vienintelis turi teisę valdyti.

Atsisveikindamas su savo jaunuoju bičiuliu Menonu, Sokratas ryšius tarp dorybės, žinojimo ir mokymo paklaidina pačiame tirščiausiame rūke. Menonas išreiškia sąmyšį, kurį iki pat šių dienų patiria šio žavaus dialogo skaitytojai. Menonas aiškina: „Aš daugsyk esu šnekėjęs apie dorybes su įvairiausiais žmonėmis ir kalbėjau, berods, visai neblogai, bet dabar jaučiu, kad negaliu nė žodžio pasakyti, kas tai yra.“ Menonas sako, jog prieš susitikimą su Sokratu buvo įspėtas apie pastarojo negatyvumą. „Girdėjau, Sokratai, – dėsto Menonas, – neva tu nieko kito neveiki, tik pats viskuo abejoji ir verti kitus abejoti. Dabar gi jaučiuosi užkerėtas tavo kalbų ir užkalbėjimų, kurie mane visiškai supainiojo.“

Menonas netgi drįsta papokštauti savo mokytojo [Gorgijo] stiliumi. „Jeigu leisi man pajuokauti, – sako Menonas, – manau, kad savo išvaizda ir elgesiu esi panašus į plokščią jūrų rają, sustingdančią kiekvieną, kuris prie jos prisiartina ir prisiliečia. Berods, dabar tu man padarei tą patį. Mano siela ir liežuvis iš tiesų suakmenėjo.“20

Skaitant šią smagią ištrauką, kyla mintis, ar tik ji nėra tam tikra prasme autobiografinė, atliepianti paties jaunojo Platono sąmyšį po pirmųjų susitikimų su Sokratu. Šiaip ar taip, šioje vietoje Platonas, kaip genialus filosofinių dramų rašytojas, nesistengia padailinti savo mokytojo atminimo. Scena patvirtina satyrinę abiejų „Hipijų“ liniją.

Reikia išsakyti dar vieną melancholišką pastabą apie „Menoną“. Manoma, kad dialogo veiksmas galėjo vykti 402 m. pr. Kr. Atėnuose, likus trejiems metams iki Sokrato teismo21. Menonas, tarsi nujausdamas nelaimę, dramatiškai įspėja Sokratą, kad negatyvioji dialektika jam gali pridaryti bėdų. „Tu gerai darai, – švelniai taria Menonas Sokratui, – kad niekur nekeliauji ir neišvyksti iš gimtojo miesto; jeigu kitame mieste elgtumeis savo papratimu, tai tave, pašalietį, tikriausiai tuoj suimtų kaip kerėtoją [wizard].“22 Graikiškas žodis goes, kurį pavartojo Menonas, neturi tokių palankių priereikšmių kaip jo angliškas vertimas wizard. Graikiškai jis tiesiog reiškia raganių, o perkeltine prasme – apgaviką ir sukčių. Taigi jau „Menone“ Sokratui pradeda skambinti varpai.

b. .d.

 

Vertė Linas Jankauskas

Versta iš: I. F. Stone The Trial of Socrates, New York: Anchor Books, 1989, p.52–60.

 

Kitos ištraukos:

Sokrato teismas. Pratarmė: kaip buvo parašyta ši knyga

Sokrato teismas. Įžanga

Sokrato teismas. I dalis, 1 skyrius Jų esminiai nesutarimai

Sokrato teismas. I dalis, 2 skyrius Sokratas ir Homeras

Sokrato teismas. I dalis, 3 skyrius Raktas Tersito istorijoje

Sokrato teismas. I dalis, 4 skyrius Dorybės ir žinojimo prigimtis

Papildoma medžiaga:

I. F. Stone’o pokalbis su pačiu savimi apie Sokrato bylą

 

  1. [„Narsumas yra išmanymas“. – Aristotelis, „Nikomacho etika“, iš: Aristotelis, „Rinktiniai raštai“; Vilnius: Mintis, 1990, p.62–123, vertė Jonas Dumčius.]
  2. [Ibid., Aristotelis, „Nikomacho etika“.]
  3. [Ibid., Aristotelis, „Nikomacho etika“.]
  4. [Ibid., Aristotelis, „Nikomacho etika“.]
  5. [Ibid., Aristotelis, „Nikomacho etika“.]
  6. [Ibid., Aristotelis, „Nikomacho etika“.]
  7. Aristotle, Nichomachean Ethics, 3.8.6–9 (Loeb Classical Library, 165). [Lietuviškas vertimas: Aristotelis, „Nikomacho etika“, iš: Aristotelis, „Rinktiniai raštai“; Vilnius: Mintis, 1990, p.62–123, vertė Jonas Dumčius.]
  8. [Aristotelis, „Nikomacho etika“, iš: Aristotelis, „Rinktiniai raštai“; Vilnius: Mintis, 1990, p.62–123, vertė Jonas Dumčius.]
  9. [Ibid., Aristotelis, „Nikomacho etika“.]
  10. [Ibid., Aristotelis, „Nikomacho etika“.]
  11. Ibid., 3.8.1–5 (Loeb 163–165).
  12. [Platono „Puotoje“ Alkibiadas priminė apie Sokrato drąsą: „O ar norite žinoti, koks jis mūšyje? Neteisinga būtų ir tai nutylėti. Tose kautynėse, už kurias strategai mane apdovanojo, išgelbėjo mane ne kas kitas, kaip tiktai šitas žmogus: nenorėdamas palikti manęs sužeisto, išnešė mane ir mano ginklus. Aš, Sokratai, ir tada prašiau strategus tau priteisti dovaną už drąsą, taigi ir čia negali prikišti man arba pasakyti, kad meluoju, tačiau jie, atsižvelgdami į aukštą mano padėtį, tą dovaną norėjo priteisti man, bet tu dar uoliau už strategus rūpinaisi, kad apdovanotų mane, o ne tave. Toliau, vyrai, labai vertėjo pamatyti Sokratą, kai mūsų kariuomenė bėgdama traukėsi nuo Delijo. Aš tada tarnavau raiteliuose, o jis buvo sunkusis pėstininkas. Mūsų žmonėms išsisklaidžius, jis traukėsi iš kovos lauko drauge su Lachetu. Netyčia susitikau juodu, tuoj pažinau ir raginau nenusiminti, sakydamas, kad jų nepaliksiu. Štai čia turėjau progos dar geriau pamatyti Sokratą, negu ties Potidėja, nes, būdamas raitas, dėl savęs ne taip jau bijojau. Pirmiausia, kaip jis pralenkė Lachetą savitvarda! Be to, kaip tu sakai, Aristofanai, man atrodė, kad jis ten ėjo lygiai taip, kaip ir čia, mieste, „oriai pažvelgdamas tai į kairę, tai į dešinę“, ramiai žiūrėdamas ir į draugus, ir į priešus, ir net iš tolo kiekvienam buvo aišku, kad jei kas užkabins šitą vyrą, jis labai gerai sugebės atsiginti, todėl ir jis, ir jo bičiulis grįžo sveiki. Juk kare beveik niekuomet neliečia tų, kurie taip elgiasi, bet vejasi tokius, kas bėga galvotrūkčiais.“ (Platonas, „Puota“; Vilnius: Vaga, 1968, p.79–80, vertė Merkelis Račkauskas)]
  13. I. F. Stone’o pastaba: „Čia aš cituoju vaizdingą ir gyvą Annos S. Benjamin šiuolaikinį Ksenofonto „Atsiminimų apie Sokratą“ [anglišką] vertimą (Indianapolis: Bobbs-Merrill, 1972), 4.4.9 (122). [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė.]
  14. [Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė.]
  15. Norintiems daugiau sužinoti apie intriguojančią diskusiją „Hipijuje Didžiajame“, rekomenduojame pasiskaityti jo išsamų komentarą ir puikų naują [anglišką] vertimą, atliktą Teksaso universiteto mokslininko Paulo Woodruffo, – Hippias Major (Indianapolis and Cambridge: Hackett Publishing Co., 1982).
  16. Plato, Greater Hippias [Platonas, „Hipijas Didysis“] (Loeb 6:334).
  17. Ibid., Lesser Hippias [„Hipijas Mažasis“] (Loeb 6:426).
  18. Ibid., 376C (Loeb 6:475).
  19. Plato, Meno [Platonas, „Menonas“], 99Eff (Loeb 4:369).
  20. Ibid., 80A–B (Loeb 4:297–299).
  21. Ibid. (Loeb 263).
  22. Ibid., 80B.

1 komentaras

  1. Atgalinis pranešimas: Drąsa kaip dorybė (II) | Aplinkkeliai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *