Mokslinės fantastikos kūrinys yra šis tas daugiau nei jame sudėtos mokslinės žinios. Jis taipogi yra grožinės literatūros kūrinys, ir net jeigu jame pateiktus mokslinius duomenis paneigia vėlesni atradimai, arba jeigu siužeto vardan kas nors pagražinama, mes į tai linkę žiūrėti pro pirštus.

Pavyzdžiui, mano apsakyme „Biliardo rutulys“ pats paprasčiausias biliardo rutulys patenka į tam tikrą erdvės dalį, kurioje tučtuojau pasiekia šviesos greitį. Šitai tikrai neįmanoma, bet, mano požiūriu, akis dar labiau bado kitas dalykas. Biliardo rutulys turi ribotą apimtį. Viena jo dalis patenka į minėtą sritį ir iškart pasiekia šviesos greitį bei atitrūksta nuo likusios visumos. Kitaip sakant, biliardo rutulys turi išsiskaidyti į atomus arba dar mažesnes daleles, tačiau apsakyme jis išlieka vientisas. Sąžinė mane graužia, bet aš su tuo susitaikiau ir padariau tai, ką privalėjau padaryti.

Isaac Asimov [1]

 

biliardas

 

Isaac Asimov

Biliardo rutulys

 

Džeimsas Prisas – turbūt turėčiau sakyti profesorius Džeimsas Prisas, nors ir be šio titulo kiekvienas puikiausiai žino, ką turiu mintyje – visada kalbėjo lėtai.

Aš šitai žinau. Man jį teko pakankamai dažnai kalbinti. Jis turėjo didingiausią protą po Einšteino, tačiau toji smegeninė veikė lėtai. Prisas ir pats nesyk prisipažino apie savo lėtumą. Gal atsakymo reikėjo ieškoti jo prote, kuris buvo pernelyg didis ir dėl to negalėjo veikti greitai.

Būdavo, Prisas pamažu rezga mintį, tada susimąsto ir dar ką nors burbteli. Net pačius paprasčiausius klausimus jo milžiniškas protas gvildeno neryžtingai, liesdamas tai vieną, tai kitą klausimo pusę.

Galėjau be vargo įsivaizduoti jo galvoseną: „Ar rytoj Saulė patekės? O ką gi mes turime omenyje, sakydami ‘patekės’? Ar galime būti tikri, kad rytojus išauš? Ar dėl to sąvoka ‘Saulė’ netampa dviprasmiška?“

Prie šios kalbėjimo ypatybės pridėkime neišraiškingą blyškoką veidą, kuriame atsispindėjo vien netikrumas, žilus plaukus, plonyčius ir tvarkingai sušukuotus, senamadį dalykinį kostiumą, ir pamatysime profesorių Džeimsą Prisą, pilką ir visiškai nepatrauklią asmenybę.

Štai kodėl niekas pasaulyje, išskyrus mane patį, negalėjo jo įtarti įvykdžius žmogžudystę. Net ir aš nesu tuo įsitikinęs. Juk jis buvo lėtapėdis; visados buvo lėtapėdis. Nejau gali būti, kad vieną lemiamą akimirką jisai sugebėjo protauti greit ir mintis išsyk paversti veiksmu?

Tiek to. Jeigu jis nužudė, jam visgi pavyko sveikam išnešti kailį. Nors šį įvykį nusprendžiau paviešinti, dabar jau per vėlu viską iš panagių peržiūrėti, jokios naudos tai neduotų.

 

Edvardas Blumas mokėsi koledže tame pačiame kurse kaip ir Prisas ir, susiklosčius aplinkybėms, nuolat su juo bendradarbiavo. Jie buvo bendraamžiai ir užkietėję viengungiai, tačiau visiškos priešingybės visais kitais klausimais.

Blumas buvo ryški asmenybė: patrauklus, aukštas, plačiapetis, griausmabalsis, tiesmukas, savitikis. Jo mintis, primenanti netikėtai švystelintį meteorą, pataikydavo tiesiai į dešimtuką. Skirtingai nei Prisas, jis nebuvo teoretikas – tokiam užsiėmimui Blumas neturėjo nei kantrybės, nei sugebėjimo sutelkti protines jėgas prie kokio nors abstraktaus klausimo. Jis tam pritarė ir dargi tuo gyrėsi.

Tačiau Blumas turėjo nepaprastą gebėjimą numatyti, kaip galima praktiškai pritaikyti teoriją. Šaltame marmuriniame abstrakčios struktūros luite jis be vargo įžvelgdavo sudėtingus nuostabaus prietaiso apmatus. Jam prisilietus, luitas perskildavo ir priešais pasirodydavo prietaisas.

Ši istorija žinoma visiems, ir tikrai nesumeluosime pasakę, jog visa, ką Blumas savo gyvenime sukūrė, veikė puikiai, buvo užpatentuota ir davė pelną. Sulaukęs keturiasdešimt penkerių metų, jis tapo vienu turtingiausių žmonių Žemėje.

Praktiko Blumo sumanymų aruodą gausiausiai užpildydavo teoretiko Priso idėjos. Didžiausi Blumo išradimai buvo sukurti remiantis vaisingiausiomis Priso mintimis, ir štai vienas jų maudėsi turtuose bei šlovėje, o kitas pelnė fenomenalią mokslininkų pagarbą.

Tad nėra ko stebėtis, kad vos tik Prisas pristatė savo Dviejų laukų teoriją, Blumas pranešė ketinąs sukurti pirmąjį praktišką antigravitacijos prietaisą.

Mano užduotis buvo supažindinti Tele-News Press prenumeratorius su Dviejų laukų teorija, ir turbūt suprantate, kad ketinau pateikti gyvų žmonių mintis, o ne abstrakčias idėjas. Vis dėlto atlikti tą darbą buvo nelengva, kadangi reikėjo prašnekinti profesorių Prisą.

Savaime suprantama, klausinėti ruošiausi ne apie Dviejų laukų teoriją, kurios niekas nesuprato, o apie antigravitacijos galimybes, nes šis dalykas domino kiekvieną.

– Antigravitacija? – Prisas suspaudė blyškias lūpas ir susimąstė. – Aš nesu iki galo įsitikinęs, kad ją galima sukurti, ir išvis neaišku, ar ji kada nors bus sukurta. Į šį klausimą… mmm… dar negaliu užtikrintai atsakyti. Kol kas neaišku, ar Dviejų laukų teorijos lygtys turi galutinį sprendinį, kurį jos, be abejo, privalo turėti, jeigu… – Ir jis pasinėrė savyje.

Jį teko kiek paraginti.

– Anot Blumo, toks prietaisas gali būti sukurtas.

Prisas linktelėjo.

– Aha, įdomi mintis. Iki šiol Edas Blumas turėjo įstabų įgudimą neakivaizdybėje įmatyti akivaizdybę. Jo mąstymas neįprastas. Užtat ir tapo pakankamai turtingu žmogumi.

Aš svečiavausi Priso namuose. Paprastas vidutinės klasės butas. Negalėjau susilaikyti nemetęs žvilgsnio šen bei ten. Prisas nebuvo turtingas.

Nemanau, kad jis skaitė mano mintis. Tiesiog sekė manąjį žvilgsnį ir viską suprato be žodžių. Jis pratarė:

– Turtas nėra tas atlygis, kurį gauna ar kurio trokšta tikras mokslininkas.

Gal ir taip, pagalvojau. Prisas už savo darbus atsiėmė ypatingą atlygį. Jis buvo trečias asmuo istorijoje, kuriam įteikė dvi Nobelio premijas, ir vienintelis, jas gavęs už pasiekimus moksle be kolegų pagalbos. Taigi dejuoti jam nereikėjo. Ir nors Prisas nebuvo turtuolis, nebuvo ir vargšas.

Visgi jo balse girdėjosi nepasitenkinimo gaidelė. Tikriausiai jį erzino ne vien Blumo turtai; galbūt prisidėjo ir jo šlovė, nuvilnijusi per visą Žemės rutulį, arba faktas, kad Blumą visur ir visada supo garsenybės aureolė, o Priso vardas daugiausia buvo žinomas tik mokslininkų sueigose bei universitetų fakultetuose.

Nežinau, ar šias mintis buvo galima perskaityti mano akyse ar nuspėti iš to, kaip raukiau kaktą, tačiau Prisas lyg niekur nieko tęsė savo kalbą:

– Šiaip ar taip, mes esame draugai. Sykį ar dusyk per savaitę žaidžiame biliardą. Aš nuolat laimiu.

(Šis pareiškimas neišvydo dienos šviesos. Norėdamas pasitikslinti, persakiau jį Blumui, kuris bemat išpyškino tiradą, prasidedančią žodžiais: „Kartais jis laimi vieną kitą biliardo partiją. Tas šmikis…“ – Po to išsprūdo dar keli nepagarbūs žodžiai. Tiesą sakant, tiedu vyrai buvo patyrę biliardo žaidėjai. Po šių abipusių pareiškimų kartą stebėjau jų žaidimą ir mačiau, kad biliardo lazdą abu valdė užtikrintai it profesionalai. Dar daugiau, jie žaidė nuožmiai ir jųdviejų žaidime nepastebėjau nė krislo draugiškumo.)

– Kaip manote, – paklausiau, – ar Blumui pavyks sukurti antigravitacijos prietaisą?

– Kitaip sakant, ar dėl šito kirsčiau lažybų? Hm. Na, pasvarstykime, jaunuoli. Ką reiškia antigravitacija? Mūsų gravitacijos koncepcija pagrįsta pusantro amžiaus senumo Einšteino bendrąja reliatyvumo teorija, kuri savo ribose vis dar išlieka nepajudinama. Pasitelkime iliustraciją…

Aš mandagiai klausiausi. Po teisybei, jau girdėjau jo mintis šia tema, bet, jei norėjau sužinoti naujų dalykų, turėjau jam leisti eiti savuoju samprotavimo keliu.

– Pasitelkime iliustraciją, – tarė Prisas. – Įsivaizduokime, kad visata yra plonas, nepaprastai lankstus neplyštančios gumos lapas. Jeigu masę įsivaizduosime kaip svorį, koks veikia Žemės paviršiuje, tuomet kokia nors masė, atsidūrusi ant guminio lapo, jame paliks įdubą. Kuo didesnė masė, tuo gilesnė įduba.

– Tikrojoje visatoje, – jis porino toliau, – yra įvairiausių rūšių masių, tad mūsų guminis lapas turėtų būti išduobtas daugybės įdubų. Bet kuris šiuo lapu riedantis objektas įsmuktų į įdubas ir, iš jų išsprūsdamas, pasisuktų bei pakeistų judėjimo kryptį. Tokį pasisukimo ir krypties pakeitimo vyksmą galime interpretuoti kaip gravitacijos jėgų demonstravimą. Jeigu judantis objektas priartėja pakankamai arti įdubos ir rieda gana lėtai, jis atsiduria įduboje ir pradeda be paliovos suktis ratu. Nesant trinties, jis ten suksis amžinai. Kitaip sakant, tai, ką Izaokas Niutonas laikė jėga, Albertas Einšteinas išaiškino kaip geometrinį iškraipymą.

Jis padarė pertraukėlę. Prisas kalbėjo aiškiai, tarsi sau, kadangi pasakojo tai, ką anksčiau buvo dėstęs ne vieną kartą. Tačiau dabar ėmėsi savo paties išprotavimų.

– Norėdami sukurti antigravitaciją, – jis tęsė, – mes kėsinamės pakeisti visatos geometriją. Arba, jei prisimintume mūsų minėtą metaforą, bandome išlyginti išduobtą guminį lapą. Tarkime, mums pavyksta prasibrauti po kokia nors mase, ją pakelti ir išlaikyti tokioje padėtyje, idant ji neišduobtų įdubos. Jeigu tokiu būdu išlyginame mūsų guminį lapą, tada sukuriama visata, – arba mažų mažiausiai visatos dalis, – kurioje nėra gravitacijos. Taigi riedantis objektas judės savo keliu neišduobdamas įdubų ir nepakeis judėjimo krypties, kitaip sakant, masė nesukurs gravitacinių jėgų. Bet kad įgyvendintume šį žygdarbį, mes privalome pasitelkti pagalbon masę, kuri prilygsta išduobiančiajai masei. Norėdami sukurti antigravitaciją Žemėje, turėtume panaudoti masę, prilygstančią Žemės masei ir, vaizdžiai kalbant, pakabinti ją virš mūsų galvų.

Pertraukiau jį:

– Tačiau jūsų Dviejų laukų teorija…

– Būtent. Bendroji reliatyvumo teorija mums nepakužda, kaip gravitacinį ir elektromagnetinį laukus suvesti į vieningą lygtį. Einšteinas pusę savo gyvenimo paaukojo, ieškodamas tos vienovės, kad sukurtų vieningo lauko teoriją, tačiau jam nepavyko. Taip pat ir Einšteino sekėjai visi iki vieno nieko nepešė. Aš pradėjau nuo prielaidos, jog tiedu laukai negali būti suvienyti ir padariau išvadas, kurias iš dalies pabandysiu paaiškinti, pasinaudodamas „guminio lapo“ metafora.

Rodos, pagaliau priartėjome prie to, ko dar nebuvau girdėjęs.

– Kaipgi visa tai atrodys? – paklausiau.

– Tarkime, jog užuot pakėlę išduobiančiąją masę, mes pabandome sustandinti patį lapą, padarome jį ne tokį lankstų. Šitaip lapas, ar bent jau tam tikras jo plotas, taptų plokštesnis. Tokiu atveju gravitacija ir masė susilpnėtų, mat išduobtoje visatoje jos abi iš esmės yra tas pats reiškinys. Jeigu sugebėtume mūsų guminį lapą padaryti iki galo plokščią, tuomet tiek gravitacija, tiek masė išnyktų visiškai. Jei susidarytų atitinkamos aplinkybės, elektromagnetinis laukas galėtų būti priešpastatytas gravitaciniam ir tokiu būdu būtų sustandintas išduobtas visatos audinys. Elektromagnetinis laukas yra žymiai stipresnis už gravitacinį, todėl pirmasis galėtų įveikti antrąjį.

– Tačiau jūs paminėjote atitinkamas aplinkybes, – įsiterpiau, norėdamas pasitikslinti. – Profesoriau, ar tos atitinkamos aplinkybės gali būti sukurtos?

– Štai šito aš nežinau, – mąsliai ir lėtai atitarė Prisas. – Jeigu visata iš tikrųjų būtų guminis lapas, jo plokštumas, norėdamas visiškai įveikti išduobiančiąją masę, turėtų pasižymėti beribiu dydžiu. Jeigu taip yra ir tikrojoje visatoje, tuomet mums reikalingas elektromagnetinis laukas, pasižymintis beribiu intensyvumu, o tai reiškia, kad antigravitacija yra neįmanoma.

– Bet Blumas sako…

– Taip, Blumui atrodo, jog užtenka riboto intensyvumo elektromagnetinio lauko, aišku, jeigu sugebėsi jį tinkamai panaudoti. Kad ir koks būtų sumanus, – Prisas kreivai šyptelėjo, – jis nėra visažinis. Teoriją jis supranta klaidingai. Jisai… Ar žinojote, kad jis taip ir nebaigė studijų?

Ketinau atsakyti, jog žinau. Vienaip ar kitaip, visi žinojo tą faktą. Tačiau Priso balsas, ištarus anuos žodžius, buvo toks pakylėtas, kad dirstelėjau į jį ir akyse pamačiau pasitenkinimo žiburėlius, tarsi būtų man pranešęs didžiausią naujieną. Taigi aš supratingai kinktelėjau galvą, lyg dėkodamas už vertingas žinias.

– Profesoriau Prisai, – vėl nutariau jį paskubinti, – ar norite pasakyti, kad Blumas veikiausiai klysta ir antigravitacijos sukurti neįmanoma?

Prisas linktelėjo ir pagaliau atsakė:

– Žinoma, gravitacinis laukas gali būti susilpnintas, bet jeigu antigravitacija mums reiškia nulinės gravitacijos lauką, – t. y. didokoje erdvės srityje gravitacijos nebus nė truputėlio, – tokiu atveju, kad ir ką Blumas tvirtintų, antigravitacija yra neįmanoma.

Pagaliau vargais negalais gavau tai, ko norėjau.

 

Po šio pašnekesio Blumą man pavyko sutikti maždaug po trijų mėnesių, o kai jį pamačiau, šis netryško džiaugsmu.

Pusiausvyrą jis visų pirma prarado dėl žiniasklaidoje pasirodžiusio Priso pareiškimo. Jis nedelsiant pranešė, kad būtinai pakvies Prisą į viešą sukonstruoto antigravitacinio prietaiso pristatymą ir dargi paprašys jo prisidėti įgyvendinant demonstraciją. Vėliau keli reporteriai – deja, ne aš – užklupo Blumą, skubantį iš vieno susitikimo į kitą, ir paprašė patikslinti pranešimą; jis atsakė:

– Aš tikrai sukursiu minėtą prietaisą; galbūt jau neužilgo. Jūs ir patys galėsite atvykti į pristatymą, kaip ir bet kuris kitas žurnalistas. Profesorius Džeimsas Prisas taip pat ten bus. Jis atstovaus teorinį mokslą ir po pristatymo galės visiems paaiškinti, pasiremdamas savąja teorija, kaip man pavyko sukurti antigravitaciją. Neabejoju, kad jis profesionaliai išdėstys žinias ir įtikinamai įrodys, kodėl man negalėjo nepavykti. Taupydamas laiką, jisai jau dabar galėtų pasiruošti juodraštį, bet nujaučiu, kad to nebus.

Blumo kalba buvo gana mandagi, bet greitoje žodžių tėkmėje galėjai justi niršulį.

Šiaip ar taip, abu vyrai ir toliau pastoviai žaidė biliardą, o jų susitikimai niekada neperžengė padoraus elgesio ribų. Iš jų bendravimo būdo su žiniasklaida galėjai užtikrintai pasakyti, kokią pažangą padarė Blumas. Pastarasis laikėsi atžariai ir net irzliai, o Prisas nestokojo gero ūpo.

Kai į mano eilinį prašymą dėl pokalbio Blumas pagaliau atsakė teigiamai, svarsčiau, gal tai reiškia, kad tikslas jau pasiektas. Net ėmiau svajoti, kaip man pranešama apie galutinę sėkmę.

Tačiau viskas pakrypo kita linkme. Blumas mane priėmė savo įmonės Bloom Enterprises, esančios šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje, kabinete. Įmonės pastatų kompleksas buvo įspūdingas, įsikūręs gerai išvystytoje aplinkoje, bet pakankamai toli nuo apgyvendintų rajonų, ir dydžiu prilygo didelei pramoninei bendrovei. Net Edisonas geriausiais savo laikais, prieš du amžius, nebuvo sulaukęs tokios fenomenalios sėkmės kaip Blumas.

Visgi Blumas buvo prastos nuotaikos. Įlėkė į kabinetą pavėlavęs dešimt minučių, kažką numykė, eidamas pro sekretorės stalą, ir nežymiai man linktelėjo. Jo darbinis švarkas buvo atsagstytas.

Jis krito į krėslą ir ištarė:

– Atsiprašau, jeigu priverčiau jus laukti, nes tik dabar supratau, kad turiu mažiau laiko nei tikėjausi.

Blumas turėjo aktoriaus gyslelę ir žinojo, kaip žiniasklaidą apvesti aplink pirštą, bet jutau, kad šiuo metu jam labai sunku laikytis savojo principo.

Pagarsinau mintį, kuri tvyrojo ore:

– Pone, kaip suprantu, jūsų paskutiniai testai nebuvo sėkmingi?

– Kas jums pranešė tokią žinią?

– Manau, tai visiems žinoma, pone Blumai.

– Ne, anaiptol. Nekalbėkite niekų, jaunuoli. Niekas nežino, kas vyksta mano laboratorijose ir dirbtuvėse. Įtariu, palaikote profesoriaus nuomonę, ar ne? Turiu mintyje Prisą.

– Ne, aš…

– Taip, palaikote. Ar tik ne jūs paviešinote jo pareiškimą, kad antigravitacijos sukurti neįmanoma?

– Jo pareiškimas nebuvo toks tiesmukas.

– Nė vienas jo pareiškimas neatrodo tiesmukas, bet šįkart jis buvo pakankamai tiesmukas; tačiau dar ne vakaras ir aš neabejotinai išlyginsiu jo sumautą guminį visatos lapą.

– Ar tai reiškia, kad padarėte pažangą, pone Blumai?

– Nejaugi nežinote? – jis irzliai atšovė. – Turėtumėte žinoti. Ar praeitą savaitę nebuvote demonstracijoje?

– Taip, buvau.

Vadinasi, Blumo popieriai prasti, jeigu užsiminė apie demonstraciją. Taip, ji pavyko, bet tai nebuvo pasaulinės reikšmės įvykis. Tarp dviejų magneto polių buvo sukurta susilpnintos gravitacijos sritis.

Šitai buvo atlikta labai sumaniai. Erdvė tarp magneto polių buvo tiriama pasinaudojant Mesbauerio efekto svarstyklėmis. Jeigu jums niekada neteko matyti, kaip veikia tokios svarstyklės, įsivaizduokite monochromatinį gama spindulių pluoštelį, kertantį susilpnintos gravitacijos lauką. Gama spindulių dažnis, veikiamas gravitacinio lauko, šiek tiek pakis, bet vis dar bus išmatuojamas, o tada, jei sugebėsite pakeisti lauko intensyvumą, atitinkamai pakis ir dažnis. Tai labai subtilus gravitacinio lauko tyrimo metodas, kuris iš tikrųjų pateikė apčiuopiamą rezultatą. Neliko jokių abejonių, jog Blumui pavyko susilpninti gravitaciją.

Tačiau panašų tyrimą jau ne kartą buvo atlikę ir kiti žmonės. Tiesa, Blumas sugalvojo būdą, kuris labai palengvino tokio efekto išgavimą, – jo sistema, kaip visada, buvo išmani bei iškart užpatentuota, – ir dargi įrodinėjo, kad šis metodas antigravitaciją pavers ne tik moksliniu, bet ir praktiniu dalyku, kurį bus galima pritaikyti pramonėje.

Galbūt. Tačiau tai buvo nebaigtas darbas ir Blumas paprastai nekeldavo triukšmo dėl tokių menkniekių. Jis ir dabar būtų nutylėjęs, jeigu ne žūtbūtinis noras parodyti, jog šį bei tą nuveikė.

– Regis, – tariau, – toje demonstracijoje jums pavyko užfiksuoti 0,82 g rezultatą, kuris pagerino rezultatą, pasiektą praeitą pavasarį Brazilijoje?

– Tik tiek? O jūs dar palyginkite mūsų energijos sąnaudas su jų ir pamatysite, kaip skiriasi gravitacijos susilpninimas kilovatvalandėmis. Jūs nustebsite.

– Bet esmė ta, ar galite sukurti nulinę gravitaciją? Profesorius Prisas mano, jog tai neįmanoma. Visi sutinka, kad vien tik gravitacinio lauko intensyvumo susilpninimas nėra ypatingas žygdarbis.

Blumas sugniaužė kumščius. Atrodo, tądien pagrindinis bandymas nenusisekė ir jo kantrybės taurė išseko. Blumas niršo, kai į akis kaišiodavo teoriją.

– Nuo tų teoretikų man bloga, – jis iškošė žemu, bejausmiu balsu lyg klausinėjimo nuvargintas žmogus, kuris galų gale nieko nemodamas iškloja visą teisybę. – Prisas gavo dvi Nobelio premijas už pasamprotavimus su keliomis lygtimis – ir ką iš to išspaudė? Nieko! O aš iš to kai ką išspaudžiau ir dar šį tą išspausiu. Žmonės prisimins mane. Visi laurai atiteks man. O jis toliau galės grožėtis savo titulu, premijomis ir mokslininkų pagarba. Žinote, kas jį graužia? Paprasčiausias pavydas. Prisas mirtinai pavydi, kaip aš uždirbu pinigus. Jis pats svajoja pralobti. Kartą sakau jam (beje, mes žaidžiame biliardą)…

Šioje vietoje bruktelėjau Priso pareiškimą apie biliardą ir sulaukiau priešingos Blumo tirados. Iki šiol nebuvau paviešinęs nė vieno jų pareiškimo. Juk tai tebuvo mažmožiai.

– Mes žaidžiame biliardą, – nuleidęs garą tarė Blumas, – ir aš dažnai laimiu. Mūsų santykiai draugiški. Mes dar koledže buvome kurso draugais, bet vis tiek neišmanau, kaip jis išsikapstė. Prisui sekėsi fizika ir, be abejo, matematika, bet iš humanitarinių dalykų visados vos ne vos gaudavo teigiamą įvertinimą, turbūt vien iš gailesčio.

– Pone Blumai, ar tiesa, kad studijų nebaigėte? – Tai buvo tikrų tikriausia provokacija. Mėgavausi jo sutrikimu.

– Studijas mečiau velniop, kad galėčiau užsiimti verslu! Koledže visus trejus metus mokiausi gerai, mano įvertinimų vidurkis buvo pakankamai aukštas. Nemanykite, kad buvau nemokša! Kai Prisas gavo daktaro laipsnį, aš kaliau savo antrą milijoną.

Jis tęsė, bet balsas buvo irzlokas:

– Žodžiu, kartą mes žaidžiame biliardą ir aš sakau jam: „Klausyk, Džimai, paprastas žmogus niekada nesupras, kodėl Nobelio premijos atiteko tau – juk tai aš pasiekiau konkretų rezultatą. Kam tau dvi premijos? Atiduok man vieną!“ Jis sustingo, įtrynė kreida biliardo lazdos antgalį ir atsiliepė savo saldžiu meiliu balsu: „Edai, tu turi du milijardus. Atiduok man vieną.“ Matote? Jis trokšta pinigų.

– Ar jūs jaučiatės neįvertintas? – įsiterpiau.

Minutėlę maniau, kad lieps man nešdintis lauk, bet to neįvyko. Jis tik nusikvatojo, mosuodamas rankomis taip, lyg ką nors valytų nuo rašymo lentos.

– Na, gerai, pamirškime viską, – ištarė. – Manykime, kad pokalbis prasideda tik dabar. Jums reikia pareiškimo? Gerai. Šiandien reikalai nenusisekė ir aš kiek prašoviau, bet viskas bus sutvarkyta. Berods, žinau, kur padariau klaidą. O jei nežinau, tai būtinai išsiaiškinsiu. Galite paskelbti, jog, mano nuomone, beribio intensyvumo elektromagnetinio lauko neprireiks; mes išlyginsime guminį lapą ir sukursime nulinę gravitaciją. O kai ją sukursime, aš surengsiu pačią įspūdingiausią demonstraciją pasaulyje, kurią tiesiogiai pamatys ir žiniasklaida, ir Prisas; jūs taip pat gausite kvietimą. Galite pranešti, kad renginys jau ne už kalnų. Sutarta?

– Sutarta!

 

Po to turėjau galimybę dar kelis sykius susitikti su tais vyrais. Netgi stebėjau vieną jų biliardo partiją. Kaip minėjau, abudu žaidė puikiai.

Vis dėlto praslinko nemažas laiko tarpas, kol sulaukiau kvietimo į demonstraciją. Jį man atsiuntė praėjus beveik metams po mano susitikimo su Blumu. Ko gero, ir nereikėjo tikėtis, kad viskas išsirutulios greičiau.

Gavau įmantriai išdailintą kvietimą su renginio programa, pagal kurią pirmiausia turėjo įvykti kokteilių vakarėlis. Blumas niekada nieko nedarė pusėtinai, tad ir dabar norėjo po ranka turėti pamalonintų ir patenkintų reporterių būrį. Taip pat buvo nutarta renginį transliuoti per trimatę televiziją. Blumas jautėsi visiškai užtikrintas, be jokios dvejonės; toks užtikrintas, jog patikėjo televizijai parodyti renginį kiekviename Žemės kampelyje.

Skambtelėjau profesoriui Prisui, norėjau įsitikinti, ar gavo kvietimą. Jis atsakė teigiamai.

– Pone, ar planuojate atvykti?

Įsivyravo tyla ir profesoriaus veidas ekrane aiškiai atspindėjo nerimą:

– Tokiose demonstracijose nedera svarstyti rimtų mokslinių klausimų. Nejaučiu noro dalyvauti šiame cirke.

Man šmėkštelėjo mintis, kad jis nesutiks atvykti ir renginys nebebus toks dramatiškas. Bet tuomet jis, matyt, nusprendė nedrebinti kinkų prieš pasaulį. Dygiai išspaudė:

– Kita vertus, Edas Blumas nėra mokslininkas ir turi teisę pasimėgauti savąja žvaigždžių valanda. Atvyksiu.

– Kaip manote, ar ponui Blumui pavyks sukurti nulinę gravitaciją?

– Mmm… Ponas Blumas man atsiuntė savo prietaiso brėžinius ir… aš nesu iki galo įsitikinęs. Gal ir pavyks, jeigu… mmm… taip tvirtina. Na taip, – jis vėl ilgam nutilo, – noriu viską pamatyti savo akimis.

To norėjau ir aš, ir daugelis kitų.

 

Pasiruošta buvo nepriekaištingai. Renginys vyko viename iš pagrindinio Bloom Enterprises pastato, stovinčio ant kalvos viršūnės, aukštų. Jame galėjai rasti ir pažadėtuosius kokteilius, ir įspūdingą užkandžių gausą, ir švelnią muziką, ir tinkamą apšvietimą, ir svečius aptarnaujančius mandagius bei nepastebimus padavėjus, o pats Edvardas Blumas, skoningai apsirengęs ir labai smagiai nusiteikęs, atliko tobulo šeimininko vaidmenį. Viską gaubė nuoširdumo ir patikimumo skraistė.

Džeimsas Prisas vėlavo ir aš pastebėjau besiniaukstantį Blumo žvilgsnį, karštligiškai naršantį minios pakraščius. Bet tuomet Prisas netikėtai išdygo, visą patalpą užpildydamas savo blankumu ir pilkumu, kurio nepaveikė nei triukšmas, nei vyraujanti ištaiga (jokias kitais žodžiais negalėjau to apibūdinti, o gal man taip dingtelėjo dėl manyje teliūškuojančių poros taurių martinio).

Blumas jį išvydo ir jo veidas akimirksniu nušvito. Jis prasibrovė pro minią, čiupo atvykėlio ranką ir nutempė prie baro.

– Džimai! Malonu tave matyti! Ką gersi? Po galais, jei nebūtum pasirodęs, būčiau turėjęs viską atšaukti. Koks gi renginys be žvaigždės? – Jis gniaužė Priso ranką. – Juk būtent tavo teorija mus čia subūrė. Mes, paprasti mirtingieji, nė piršto negalėtume pajudinti be tokių kaip tu, be tos mažumos, pasiutusiai mažos mažumos, rodančios mums kelią.

Jis buvo įsikarščiavęs ir negailėjo pagyrų, nes reikalai klojosi pagal planą. Dabar buvo pasirengęs meilikauti iki dienų galo.

Prisas niurnėdamas bandė atsisakyti gėrimo, tačiau taurė buvo įbrukta į rankas ir Blumas griausmingai suriko:

– Ponai! Prašau tylos. Pakelkime taures už profesorių Prisą, didingiausią protą po Einšteino, dukart Nobelio premijos laureatą, sutvėrusį Dviejų laukų teoriją ir įkvėpusį šią demonstraciją, kurią tuojau pamatysite, nors, teisybės dėlei, jis pats nemanė, kad ji gali pavykti ir turėjo drąsos apie tai kalbėti viešai.

Tai vienur, tai kitur pasigirdo krizenimas, kuris greit nuslopo, ir Prisas paniuro labiau nei galėjai tikėtis.

– Tačiau dabar, kai profesorius Prisas su mumis, – varė Blumas, – ir mes jį pagerbėme gražiu žodžiu, galime eiti prie reikalo. Sekite paskui mane, ponai!

 

Demonstracijai buvo parinkta tinkamesnė vieta negu anądien. Šį kartą veiksmas vyko patalpoje, įrengtoje viršutiniame pastato aukšte. Bandymui buvo pasitelkti įvairūs magnetai – sakyčiau, visai nedidelių matmenų – bet prieš mus tebestūksojo tos pačios Mesbauerio efekto svarstyklės.

Iš visų patalpoje stovinčių daiktų visuotinio dėmesio susilaukė daiktas, nenaudotas praeitame bandyme. Akis traukte traukė biliardo stalas, virš kurio kabojo vienas magneto polius. Kitas polius slypėjo po stalu. Pačiame stalo viduryje juodavo maždaug pėdos skersmens apvali skylė; akivaizdu, kad nulinės gravitacijos laukas, jeigu bus sukurtas, bus sukurtas pasinaudojus tąja kiauryme biliardo stalo centre.

Toks siurrealistiškas demonstracijos pateikimas labai aiškiai siuntė žinią apie Blumo pergalę prieš Prisą. Tai turėjo būti kita jų amžino varžymosi prie biliardo stalo versija ir Blumas rengėsi laimėti.

Nežinau, ar kiti žurnalistai suprato potekstę, tačiau Prisas, regis, tikrai suprato. Pasisukau ir išvydau, jog rankoje tebegniaužia įbruktą gėrimą. Kiek žinau, jis retai gėrė, bet dabar pakėlė taurę prie lūpų ir dviem maukais ją ištuštino. Prisas dėbsojo į biliardo stalą ir man nereikėjo būti aiškiaregiu, kad suprasčiau, jog sureagavo lygiai taip, kaip žmogus, kuriam prieš pat nosį spragtelėjo pirštais.

Blumas mus atvedė prie dvidešimties kėdžių, kurios stalą supo iš trijų pusių; ketvirtoji pusė buvo skirta bandymą atliekantiems žmonėms. Prisą iškilmingai pasodino patogiausioje vietoje, iš kurios vaizdas vėrėsi geriausiai. Prisas greitomis žvilgtelėjo į filmuojančias trimates kameras. Matyt, dar vylėsi ištrūkti, bet planas žlugo, supratus, kad jį atidžiai stebi visos pasaulio akys.

Tiesą pasakius, demonstracija turėjo būti visai paprasta: tereikėjo užfiksuoti rezultatą. Gerai matomose vietose stovėjo diskai su skalėmis, matuojantys energijos sąnaudas. Kiti gretimais esantys skaitikliai turėjo pateikti Mesbauerio efekto svarstyklių rodmenis tokiu būdu, kad jie būtų matomi kiekvienam. Stebėti bandymą per trimatę televiziją buvo vienas malonumas.

Blumas maloniai paaiškino kiekvieną žingsnį, padarydamas keletą pauzių, kurių metu kreipėsi į Prisą su prašymais patvirtinti jo žodžius, ir šis bemat atsakydavo. Tų prašymų nebuvo tiek, jog įtartum jį šaipantis, bet jie buvo pakankamai dažni, kad Prisas sėdėtų kaip ant adatų. Iš savo vietos gerai mačiau stalą ir kitoje jo pusėje sėdintį Prisą.

Šis atrodė it pragaran papuolęs žmogus.

Kaip žinome, Blumui pavyko įgyvendinti sumanymą. Intensyvinant elektromagnetinį lauką, Mesbauerio efekto svarstyklės fiksavo palaipsniui mažėjantį gravitacinio lauko intensyvumą. Kai jis nukrito iki 0,52 g, salėje pasigirdo sveikinimo šūksniai. Pasiektą rezultatą patvirtino raudona skaitiklio rodyklė.

– Jeigu pamenate, gravitacinio lauko intensyvumo susilpninimas iki 0,52 g yra rekordinis praeito bandymo pasiekimas, – užtikrintai prabilo Blumas. – Tačiau atkreipkite dėmesį, kad dabar elektros sąnaudos yra apie dešimt procentų mažesnės negu ano bandymo metu, vadinasi, rezultatas jau pagerintas. O dabar mes žengsime dar toliau.

Rodyklei artėjant prie skalės galo, Blumas – turbūt sąmoningai, norėdamas išlaikyti įtampą – sulėtino jos judėjimą, leisdamas trimatėms kameroms pakaitom rodyti kiaurymę biliardo stale ir skaitiklius, fiksuojančius Mesbauerio efekto svarstyklių rodmenų mažėjimą.

– Ponai! – nelauktai įsiterpė Blumas. – Po savo kėdžių ranktūriais rasite dėklus, kuriuose yra apsauginiai akiniai užtamsintais stiklais. Prašau juos užsidėti. Netrukus bus sukurtas nulinės gravitacijos laukas, kuris pradės skleisti sodrų ultravioletinį švytėjimą.

Jis užsidėjo akinius ir likusieji subruzdėjo, padarydami tą patį.

Visi sulaikę kvėpavimą stebėjo rodyklę, pamažėle slenkančią prie nulio. Kai rodyklė pasiekė galutinę ribą, tarp magneto polių ūmai šoktelėjo šviesos cilindras, plūstantis pro skylę biliardo stalo viduryje.

Salėje kaipmat pasigirdo dvidešimt aiktelėjimų.

– Pone Blumai, kas sukelia švytėjimą? – kažkas paklausė.

– Tai būdinga nulinės gravitacijos laukui, – ramiai atitarė Blumas, nesivargindamas išsamiai atsakyti.

Dabar reporteriai nebegalėjo nusėdėti savo vietose ir būrėsi prie stalo krašto. Blumas sumostagavo rankomis.

– Ponai, malonėkite atsitraukti tolėliau.

Tiktai Prisas liko sėdėti. Regis, jis visai užsidarė savyje ir aš esu įsitikinęs, kad už jo tamsių akinių ėmė bręsti galimybė viso to, kas netrukus nutiko. Nemačiau jo akių. Negalėjau matyti. Betgi kam tuo metu galėjo rūpėti, kokius kėslus slepia tie akiniai? Tačiau net matydami jo akis mes tikriausiai nebūtume supratę užmačių.

Blumas vėl pakėlė balsą:

– Dėmesio! Demonstracija dar nebaigta. Kol kas mes tik pakartojome tai, ką buvau atlikęs anksčiau. Nūnai sukurtas nulinės gravitacijos laukas ir aš parodžiau, kaip visa tai atlikti praktiškai. Tačiau dabar jums ketinu pademonstruoti, kam konkrečiai galima panaudoti tokį lauką. To, ką ruošiamės atlikti, dar niekam – net ir man – neteko matyti. Nors ir labai norėjau, aš neeksperimentavau ta linkme, kadangi nuoširdžiai maniau, jog būtent profesoriui Prisui turi tekti garbė šitai padaryti.

Prisas grįžtelėjo į jį.

– Ką… ką?

– Profesoriau Prisai, – pratarė Blumas, plačiai šypsodamasis, – norėčiau, kad atliktumėte pirmąjį bandymą, kurio tikslas yra nustatyti, kas nutiks kietam kūnui, pakliuvusiam į nulinės gravitacijos lauką. Kaip žinote, laukas esti suformuotas biliardo stalo viduryje. Profesoriau, visas pasaulis žino jūsų fenomenalius įgūdžius žaidžiant biliardą – tą talentą, kuris nusileidžia tik jūsų gebėjimams teorinėje fizikoje. Ar galėtumėte įridenti biliardo rutulį į nulinės gravitacijos sritį?

Jis nekantriai ištiesė profesoriui rutulį ir biliardo lazdą. Prisas, jo akis slėpė akiniai, vėpsojo į abu daiktus ir labai lėtai, labai nenoriai paėmė juos į rankas.

Spėliojau, kokius jausmus išduoda jo žvilgsnis. Taip pat mane domino, kiek tokį sprendimą – versti Prisą žaisti biliardą demonstracijos metu – įtakojo Blumo pyktis išgirdus mano persakytą Priso pastabą apie jųdviejų nuolatinį varžymąsi prie biliardo stalo. Nejaugi čia esama ir mano kaltės už tai, kas netrukus įvyko?

– Stokitės, profesoriau, – paragino Blumas, – ir leiskite man užimti jūsų vietą. Nuo šios akimirkos demonstracijai vadovaujate jūs. Pirmyn!

Blumas atsisėdo, bet nesiliovė kalbėti, o jo balsas vis labiau priminė vargonų gaudimą:

– Kai profesorius Prisas nulinės gravitacijos sritin įridens rutulį, šio nebeveiks Žemės gravitacinis laukas. Rutulys liks nejudrus, nors Žemė ir toliau suksis apie savo ašį bei keliaus aplink Saulę. Mano skaičiavimais, šioje platumoje ir šiuo laiku besisukanti Žemė, vaizdžiai sakant, rutulio atžvilgiu smuktelės žemyn. Mes judėsime kartu su Žeme, o rutulys liks savo vietoje. Mums pasidingos, kad jis pakilo ir atitrūko nuo Žemės paviršiaus. Stebėkite.

Prisas sustingo šalia stalo krašto ir atrodė lyg ištiktas stabo. Ar jis nustėro? Nustebo? Nežinau. Jau niekados nesužinosiu. Ar veiksmą jis atliko norėdamas nutraukti įkyrią Blumo kalbą, ar taip pasielgė tiesiog nebegalėdamas ištverti to žeminančio vaidmens, kurį jam primetė priešininkas?

Prisas pasisuko į biliardo stalą, apmetė jį žvilgsniu ir įsispitrėjo į Blumą. Visi reporteriai nekantriai mindžikavo ir spietėsi arčiau stalo, kad kuo geriau pamatytų reginį. Tiktai Blumas kėpsojo kėdėje ir vienas sau šypsojosi. Jis, žinoma, nežiūrėjo nei į stalą, nei į rutulį, nei į nulinės gravitacijos lauką. Iš akinių padėties supratau, kad stebi Prisą.

Pastarasis turbūt pasijuto pakliuvęs į aklavietę. O gal ir ne…

Jis užtikrintu lazdos smūgiu stumtelėjo rutulį. Šis ėmė neskubiai riedėti ir visų akys jį nusekė. Rutulys palietė vidinę stalo sienelę ir nuo jos atsimušęs toliau tęsė savo kelionę. Dabar jis judėjo dar lėčiau, tarytum Prisas būtų tyčia sumanęs pakutenti nervus ir padaryti Blumo triumfą žymiai dramatiškesnį.

Aš viską mačiau kuo puikiausiai, kadangi stovėjau prie stalo krašto visai netoli tos vietos, kur darbavosi Prisas. Stebėjau, kaip rutulys rieda link žėrinčio nulinės gravitacijos lauko, o dar toliau regėjau sėdintį Blumą, tiksliau, tą jo dalį, kurios neuždengė sklindantis žėrėjimas.

Rutulys pasiekė nulinės gravitacijos sritį, mažumėlę pakybojo ant kiaurymės krašto ir prapuolė, sukeldamas šviesos blyksnį, perkūnišką garsą ir degančio audinio kvapą.

Mes šaukėme. Mes visi iki vieno šaukėme.

Vėliau kartu su visu pasauliu stebėjau tą sceną televizoriaus ekrane. Peržiūrėjau filmą, kuris įamžino penkiolika sekundžių siautulingos painiavos, ir negalėjau atpažinti savo veido.

Penkiolika sekundžių!

O tuomet mes aptikome Blumą. Jis tebesėdėjo ant kėdės sukryžiavęs rankas, tačiau kūne žiojėjo biliardo rutulio dydžio skylė, prakiurinusi dilbį ir krūtinę. Didesnioji širdies dalis, kaip vėliau atskleidė skrodimas, buvo išmušta labai tiksliai.

Prietaisą išjungė. Iškvietė policiją. Prisą, ištiktą visiško sąstingio, išnešė laukan. Po teisybei, aš irgi jaučiausi prastai; jeigu kuris nors ten buvęs reporteris tvirtintų išlikęs šaltakrauju stebėtoju, atkirsčiau, kad jis yra šaltakraujis melagis.

 

Prisą vėl išvydau tik po kelių mėnesių. Jis pastebimai sulyso, bet iš esmės atrodė gerai. Skruostai parausvėjo, povyza bylojo apie ryžtingumą. O ir apsirengęs buvo nepriekaištingai – tokio jo dar nebuvau matęs.

Dabar man jau aišku, kas nutiko, – jis prabilo. – Jeigu būčiau turėjęs laiko ramiai pamąstyti, aš ir tada būčiau supratęs. Betgi aš lėtapėdis, o vargšelis Edas Blumas taip nuostabiai vedė savo didįjį pasirodymą, kad ir mane apžavėjo. Be abejo, dabar stengiuosi kiek įmanoma atlyginti tą mano nevalingai padarytą žalą.

– Tačiau Blumo jau niekas neprikels, – santūriai pastebėjau.

– Deja, ne, – jo atsakas irgi buvo santūrus. – Tačiau aš jaučiu pareigą pasirūpinti Bloom Enterprises. Tai, kas nutiko demonstracijoje matant visam pasauliui, yra pati blogiausia nulinės gravitacijos reklama, todėl labai svarbu šią istoriją nušviesti tinkamai. Štai kodėl norėjau susitikti su jumis.

– Įdėmiai klausau.

– Jeigu mano protas veiktų greičiau, būčiau supratęs, kokios bevertės yra Edo kalbos apie tai, kad biliardo rutulys, pakliuvęs į nulinės gravitacijos lauką, palengva pakils. To negalėjo būti! Jei Blumas nebūtų niekinęs teorijos, jei nebūtų didžiavęsis neišmanąs teorijos, jis ir pats būtų susiprotėjęs. Jaunuoli, noriu atkreipti dėmesį, jog bandymo metu Žemės judėjimas nebuvo vienintelis judėjimas. Juk ir Saulė juda neaprėpiama orbita aplink Paukščių Tako galaktikos centrą. O toji galaktika taipogi juda kol kas aiškiai nenustatytu keliu. Jei biliardo rutulį nori įridenti į nulinės gravitacijos sritį, tikėdamasis, kad jį ištiks visiško nejudrumo būsena, privalai omenyje turėti visus tuos judėjimus; betgi tokio dalyko kaip visiškas nejudrumas tiesiog nėra.

Prisas lėtai papurtė galvą.

– Edo bėda, mano manymu, buvo ta, kad jis galvojo apie tokią nulinę gravitaciją, kokia būna erdvėlaivyje, kai žmonės sklendžia nesvarumo būklėje. Jisai tikėjosi pamatyti rutulį, sklendžiantį tarytum nesvarumo būsenoje. Erdvėlaivyje esanti nulinė gravitacija yra ne gravitacijos nebuvimo pasekmė, o dviejų objektų sąveikos išdava: laivas ir jame sklendžiantis žmogus krenta tokiu pačiu greičiu, reaguoja į gravitaciją visiškai vienodai, taigi jiedu vienas kito atžvilgiu yra nejudrūs. Edo sukurtas nulinės gravitacijos laukas – tai mano minėtas guminio visatos lapo išlyginimas, kuris iš tiesų reiškia masės išnykimą. Visa, kas pakliuvo į tą lauką, įskaitant į jį įtrauktas oro molekules ir mano įridentą biliardo rutulį, visiškai prarado masę. Jokios masės neturintys objektai gali judėti tik vienaip. – Jis padarė pauzę, tarsi ragindamas užduoti klausimą.

– Kaipgi jie judės? – paklausiau.

– Jie judės šviesos greičiu. Bet kuris masės neturintis objektas – pavyzdžiui, neutronas arba fotonas – visą savo egzistencijos laiką juda šviesos greičiu. Tiesą pasakius, šviesa juda šviesos greičiu dėl to, kad ją sudaro fotonai. Kai tik biliardo rutulys pakliuvo į nulinės gravitacijos lauką ir prarado savo masę, jis kaipmat pasiekė šviesos greitį ir prapuolė iš mūsų regėjimo lauko.

Sutrikęs pakraipiau galvą.

– Bet argi jis, palikęs nulinės gravitacijos sritį, neturėjo atgauti savosios masės?

– Taip, atgavo: rutulys, veikiamas gravitacinio lauko, ėmė lėtinti greitį dėl trinties su oru ir biliardo stalo paviršiumi. Bet ar jūs nutuokiate, kokios reikia įspūdingos trinties, norint sustabdyti tokios masės objektą kaip šviesos greičiu lekiantis biliardo rutulys? Praėjus vos tūkstantajai sekundės daliai, rutulys kirto mūsų atmosferos sluoksnius, įveikdamas šimtus mylių, ir abejoju, ar jo greitis – 186282 mylios per sekundę – sumažėjo daugiau nei keliomis myliomis per sekundę. Taigi jis nuskriejo biliardo stalo paviršiumi, pervėrė vieną sienelę, perskrodė vargšelį Edą ir išlėkė pro langą, išmušdamas trapiame stikle tikslų apskritimą be jokių įtrūkimų likusioje visumoje. Laimei, mes buvome viršutiniame pastato aukšte, kaimiškoje vietovėje. Jei būtume buvę mieste, rutulys galėjo perverti galybę namų ir nužudyti aibę žmonių. Šiuo metu rutulys yra kosmose, toli už Saulės sistemos ribų, ir tęs savo kelionę bemaž šviesos greičiu tol, kol kelyje pasitaikys pakankamai didelis objektas, galintis jį sustabdyti. Tuomet rutulys išmuš tame objekte didoką kraterį.

Pabandžiau įsivaizduoti tokį paveikslą ir jis man nėmaž nepatiko.

– Ar tai įmanoma? Biliardo rutulys, pasiekęs nulinės gravitacijos sritį, beveik sustojo. O jūs tvirtinate, kad jis išskriejo nešdamas neįtikėtiną kiekį kinetinės energijos. Iš kurgi atsirado ta energija?

Prisas gūžtelėjo.

– Iš niekur! Energijos tvermės dėsnį galima taikyti tik bendrosios reliatyvumo teorijos rėmuose, kitaip sakant, išduobtoje guminio lapo visatoje. Vis vien kur išlyginsime lapą, bendroji reliatyvumo teorija neveiks ir energija bus kuriama bei naikinama nežabotai. Užtat ir matėme radiaciją aplink cilindro formos nulinės gravitacijos sritį. Jeigu pamenate, Blumas nepaaiškino radiacijos kilmės, nes paprasčiausiai negalėjo jos paaiškinti. Jei tik būtų prieš tai atlikęs bandymą, jei būtų numalšinęs kvailą troškimą surengti būtent tokį pasirodymą…

– Pone, kaip jūs paaiškintumėte radiacijos kilmę?

– Ją sukėlė oro molekulės srities viduje. Kiekviena jų pasiekė šviesos greitį ir išsisklaidė išorėje. Tai tik molekulės, ne biliardo rutuliai, tad išorėje veikiančios jėgos jas lengvai sustabdė, o molekulių paskleista kinetinė energija virto radiacija. Vyksmas nesiliovė, nes naujos molekulės nuolat įeidavo į lauką, pasiekdavo šviesos greitį ir išnykdavo.

– Vadinasi, energija buvo kuriama nepertraukiamai?

– Taip. Būtent tai turime paaiškinti visuomenei. Antigravitacija nėra kažin koks prietaisas, skirtas erdvėlaivių iškėlimui į kosmosą, ar revoliucinis žingsnis mechanikoje. Ji veikiau yra begalinis laisvos energijos išteklius, mat kažkiek sukurtos energijos galima nukreipti lauko, išlyginančio tam tikrą visatos dalį, išlaikymui. Pats to nežinodamas, Edas Blumas išrado ne tik antigravitacijos prietaisą, bet ir pirmąjį aukščiausios klasės amžiną variklį, gaminantį energiją iš nieko.

– Profesoriau, – ištariau, sverdamas aliai vieną žodį, – ar tiesa, kad kiekvienas iš mūsų galėjo tapti biliardo rutulio auka? Juk jis galėjo nuskrieti bet kuria kryptimi?

Prisas atsakė:

– Na, masės neturintys fotonai, plūstantys šviesos greičiu iš bet kurio šviesos šaltinio, lekia nesirinkdami krypties; todėl ir žvakės šviesa blaškosi į visas puses. Masės neturinčios oro molekulės palieka nulinės gravitacijos sritį visomis kryptimis; todėl ir lauko cilindras švytėjo. Tačiau biliardo rutulys yra vienui vienas objektas. Jis galėjo judėti bet kuria kryptimi, bet išskriejo ta kryptimi, kurią pasirinko atsitiktinai, ir taip jau sutapo, kad rutulio kelyje pasipainiojo Edas.

Štai taip. Pasekmes žino visi. Žmonija atrado laisvą energiją ir nūnai pasaulis pasikeitė. Profesorius Prisas užsiėmė Bloom Enterprises plėtros veikla bei ilgainiui tapo toks turtingas ir garsus kaip kitados Edvardas Blumas. Be to, tebeturėjo dvi Nobelio premijas.

 

Tačiau…

Manęs nepalieka įkyrios mintys. Fotonai, sklindantys iš šviesos šaltinių, išsisklaido visomis kryptimis todėl, kad sukuriami čia ir dabar, taigi jiems nėra jokios priežasties pasirinkti kažkurią konkrečią kryptį. Oro molekulės palieka nulinės gravitacijos lauką visomis kryptimis dėl to, jog patenka į lauką iš visų pusių.

O kurgi pakryps vienutėlis biliardo rutulys, patekęs į nulinės gravitacijos lauką iš tam tikros pusės? Jis riedės parinkta kryptimi ar lėks į bet kurią pusę?

Tokį klausimą atsargiai uždaviau teorinės fizikos mokslininkams, bet šie tik patraukė pečiais; taipogi neaptikau jokių duomenų, kad Bloom Enterprises – vienintelė organizacija, tyrinėjanti nulinės gravitacijos laukus – būtų bandžiusi atlikti panašų bandymą. Vienas jos darbuotojas sykį man užsiminė apie neapibrėžtumo principą, kuris užtikrina objekto, nesvarbu iš kokios pusės atklydusio, išskriejimą atsitiktine kryptimi. Tačiau kodėl neatliekamas toks bandymas?

Įdomu…

Įdomu, ar Prisas galėjo vieną akimirką protauti greitai? Ar Prisui, spaudžiamam Blumo atlikti nemalonius veiksmus, galėjo netikėtai nušvisti protas? Juk jis galėjo mintyse išnagrinėti radiacijos, supančios nulinės gravitacijos sritį, kilmę. Galėjo suvokti jos priežastis ir padaryti išvadą, kad visa, kas paklius į tą sritį, pasieks šviesos greitį.

Kodėl gi jis nieko nepasakė?

Vienas dalykas nekelia abejonių. Nė vienas Priso veiksmas prie biliardo stalo nebuvo atsitiktinis. Jis buvo biliardo žinovas ir rutulį nurideno ten, kur norėjo. Aš stovėjau šalimais. Mačiau, kaip jis, prieš sutelkdamas dėmesį į stalą, metė žvilgsnį į Blumą, tarsi jau žinotų, kurlink rutulys nuskries.

Stebėjau, kaip jis nukreipia rutulį. Šis stuktelėjo į vidinę stalo sienelę ir pasiekė nulinės gravitacijos sritį, riedėdamas viena konkrečia kryptimi.

Priso į nulinės gravitacijos sritį nukreiptas rutulys – trimačiai filmai leido tuo įsitikinti – buvo nutaikytas tiesiai į Blumo širdį!

Nelaimingas atsitikimas? Atsitiktinumas?

…Žmogžudystė?

 

Vertė Linas Jankauskas

Versta iš: Quentin Meillassoux, Science Fiction and Extro-Science Fiction, followed by The Billiard Ball by Isaac Asimov, Minneapolis: Univocal Publishing, 2015, p.61–93.

 

Susiję tekstai:

Quentinas Meillassoux apie fikciją, mokslą ir mokslinę fantastiką

Quentin Meillassoux, „Metafizika ir fikciniai pasauliai anapus-mokslo“

 

  1. [1]Isaac Asimov, Introduction, in Robot Dreams, p.7: http://www.ebooktrove.com/Asimov,%20Isaac/Asimov,%20Isaac%20-%20Robot%20-%20Robot%20Dreams.pdf
Tagged with: AsimovEinsteinfikcijakūrybaliteratūramokslasmokslinė fantastika
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.