Arabų vertėjų indėlis – žymiai didesnis, nei tik graikų filosofijos išsaugojimas

pagal | 2017 11 12

Europos antikos laikais filosofai daugiausia rašė graikiškai. Net po romėnų Viduržemio jūros regiono nukariavimo ir pagonybės baigties filosofija buvo stipriai susijusi su helenistine kultūra. Pirmaujantys romėnų pasaulio mąstytojai, tokie kaip Ciceronas ir Seneka, labai vertino graikų literatūrą; Ciceronas netgi nuvyko į Atėnus atiduoti pagarbą savo filosofinių herojų gimtinei. Pats imperatorius Markas Aurelijus graikiškai rašė filosofinius užrašus „Sau pačiam“. Ciceronas, o vėliau Boetijus, stengėsi pradėti filosofinę tradiciją lotynų kalba. Bet ankstyvuosiuose viduramžiuose didžioji dalis graikiškos minties lotyniškai buvo prieinama tik iš dalies ir netiesiogiai.

Kitur situacija buvo geresnė. Rytinėje romėnų imperijos dalyje graikiškai kalbantys bizantiečiai ir toliau galėjo skaityti Platoną bei Aristotelį originalo kalba. O filosofai islamo pasaulyje mėgavosi išskirtine prieigos prie helenistinio intelektualinio palikimo padėtimi. X a. Bagdade arabiškai skaitantys žmonės turėjo beveik tokią pat prieigą prie Aristotelio, kokią šiandien turi skaitantieji angliškai.

Taip nutiko dėl dosniai finansuoto vertimų judėjimo, atsiradusio Abasidų kalifato laikmečiu VIII a. antroje pusėje. Remiamas aukščiausių sluoksnių, netgi kalifo ir jo šeimos, šis judėjimas siekė importuoti graikų filosofiją ir mokslą į islamo kultūrą. Arabų imperija tam turėjo išteklių – ne tik finansinių, bet ir kultūrinių.

Nuo vėlyvosios antikos iki islamo iškilimo graikų kalba išliko kaip intelektualinės veiklos kalba tarp krikščionių, ypač Sirijoje. Todėl kai musulmonų aristokratai panoro graikų mokslą ir filosofiją skaityti arabiškai, jie atsigręžė būtent į krikščionis. Graikiškas veikalas kartais pirmiausia būdavo išverčiamas į sirų kalbą ir tik tuomet į arabų. Tai buvo didžiulis iššūkis. Graikų kalba nėra semitiška kalba, todėl vertėjai judėjo nuo vienos kalbų grupės prie kitos: šitai galima palyginti su vertimu ne iš lotynų kalbos į anglų, o greičiau iš suomių kalbos į anglų. Negana to, tais laikais nebuvo įsigalėjusios terminologijos išreikšti filosofinių idėjų arabiškai.

Musulmonų intelektualai graikų tekstuose taip pat surasdavo šaltinius, padedančius apginti ir geriau suprasti jų pačių religiją Vienas pirmųjų, pasinaudojusių šia galimybe, buvo al Kindis (miręs apie 870 m.), tradiciškai laikomas pirmuoju filosofu, rašiusiu arabiškai. Pasiturintis musulmonas al Kindis, patekęs į dvaro aplinką, subūrė krikščionių mokslininkus, kurie gebėjo versti iš graikų kalbos į arabų. Rezultatai buvo įvairiapusiai. Šio būrelio Aristotelio „Metafizikos“ versijos kartais neįmanoma suprasti (po teisybei, tą patį galima pasakyti ir apie graikiškąją „Metafiziką“), o tuo tarpu Plotino raštų „vertimas“ dažnai įgaudavo laisvos parafrazės formą su nauja pridėta medžiaga.

Aristotelio mokymas

Aristotelio mokymas. Iliustracija iš al Mubaširo Kitâb mukhtâr al-ḥikam wa-maḥâsin al-kalim rankraščio, XIII a.

Tai itin dramatiškas pavyzdys, rodantis, kas apskritai būdinga graikų-arabų vertimams, ir galbūt visiems filosofiniams vertimams. Vertusieji filosofiją iš svetimos kalbos žino, jog, norėdamas tinkamai išversti, privalai gerai suprasti skaitomą kūrinį. Turi nuolat spręsti sunkius uždavinius, kaip perteikti šaltinio tekstą į pasirinktą kalbą, o skaitytojas (kuris gali nežinoti arba neprieiti prie originalios versijos) priverstas kliautis vertėjo sprendimais.

Štai mano mėgstamas pavyzdys. Aristotelis vartoja graikišką žodį eidos, reiškiantį ir „formą“ („substancijos yra padarytos iš formos ir materijos“) ir „rūšį“ („žmogus yra giminė, kuri priklauso gyvūnų rūšiai“). Bet arabų kalboje, kaip ir anglų, yra du skirtingi žodžiai („forma“ yra sūra, „rūšis“ yra naw). Todėl arabų vertėjai, aptikę žodį eidos, kaskart turėjo spręsti, kurią iš minėtų sąvokų Aristotelis turėjo omenyje, – kartais tai buvo akivaizdu, o kartais ne. Vis dėlto arabiškasis Plotinas smarkiai peržengė tokius privalomus terminologijos sprendimus. Taip atsirado dramatiški įsikišimai į tekstą, kurie Plotino mokymą tiesiogiai susiejo su monoteistine teologija, savaip patikslinus neoplatoniškąją idėją apie Vienį ir pirmąjį principą kaip visagalį abraomiškų religijų Kūrėją.

Koks gi čia buvo paties al Kindžio vaidmuo? Tiesą sakant, aiškumo maža. Regis, pats nevertė ir graikiškai galėjo mokėti tik paviršutiniškai. Bet yra užrašyta, kad jis „taisė“ arabiškąjį Plotiną, turbūt papildydamas tekstą savo paties idėjomis. Akivaizdu, kad al Kindis ir jo bendradarbiai manė, jog „teisingas“ vertimas yra tas, kuris perteikia tiesą, o ne tas, kuris vien tiksliai atkartoja šaltinio tekstą.

Tačiau al Kindis tuo nepasitenkino. Jis taip pat parašė daugybę savarankiškų kūrinių, daugiausia laiškų arba raštų, skirtų jo globėjams, įskaitant patį kalifą. Šie laiškai aiškino graikų idėjų svarbą ir galią bei jų naudą IX a. islamo pasauliui. Iš esmės jis buvo tarsi helenistinės minties viešųjų ryšių atstovas. Negalime sakyti, kad jis tik vergiškai perteikė antikinių graikiškai rašiusių pirmtakų mintis. Priešingai, al Kindžio būrelio originalumas glūdi helenistinių idėjų įsisavinime ir pritaikyme. Al Kindžio pastangos įtvirtinti Aristotelio ir Plotino pirmojo principo sutapatinimą su Korano Dievu paruošė kelią vertimams, kurie šį principą jau traktavo kaip Kūrėją. Jis žinojo tai, ką mes linkę šiomis dienomis užmiršti: filosofinių veikalų vertimas gali būti galingas būdas kurti filosofiją.

Peter Adamson1

 

Vertė Tautvydas Vėželis

Versta iš: Peter Adamson, Arabic translators did far more than just preserve Greek philosophy

 

  1. Peteris Adamsonas yra filosofijos profesorius Miuncheno Ludwigo Maximiliano universitete. Parašė keletą knygų, įskaitant The Arabic Plotinus („Arabiškasis Plotinas“, 2002), Great Medieval Thinkers: al-Kindi („Didieji viduramžių mąstytojai: al Kindis“, 2007) ir Philosophy in the Islamic World („Filosofija islamo pasaulyje“, 2016); internetinės svetainės History of Philosophy without any gaps įkūrėjas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *