J. Roberto Oppenheimerio, fiziko, vadovavusio „Manhatano projektui“, karjera verčia sutelkti dėmesį į tokius klausimus, kurie primena ginklo lazerinio taikiklio taškelį aukos krūtinėje. Būtent Oppenheimerį visuomenė liaupsino kaip bombos sumanytoją; o šis kankinosi dėl nuniokojimo, kurį padėjo sukelti jo genialumas, ir tikėjosi, kad naujojo „įtaiso“, kaip savo išradimą vadino bombos kūrėjai, griaunamasis poveikis karą padarys nebereikalingą.
Kruvinai Rusijos invazijai skaičiuojant antrus metus, euforiją pakeitė baimės jausmas – Putino žinianešiai nuolat nerimauja dėl galimų karo nusikaltimų tribunolų. Šis klausimas kirba jų mintyse. Kremliaus propagandininkai turi daugiau priežasčių nerimauti, gatvių šlavėjai ir kiti eiliniai piliečiai – mažiau. Juk ne žmonės iš gatvės transliavo agitaciją už karo nusikaltimus prieš ukrainiečius (kuriuos vadino gyvuliais ir dar bjauriau), apibūdino juos kaip nacius, džiaugėsi dėl išpuolių prieš jų namus ir civilinius energetikos tinklus. Valstybės kontroliuojama žiniasklaida – nuo žemiausių pėstininkų Putino šachmatų lentoje iki tokių propagandos karalienių kaip Simonian ir Skabejeva – atliko pagrindinį vaidmenį sukeliant, skatinant, racionalizuojant bei normalizuojant Kremliaus vykdomas žudynes kaimyninėje šalyje.
Pastaruosius kelis dešimtmečius išsivysčiusiame pasaulyje plito keistas išlaisvinimo judėjimas. Šių išlaisvintojų tikslai viršija tuos, kurių siekia pilietinių teisių aktyvistai, feministės ar gėjų teisių gynėjai. Tiesą sakant, jie nori išlaisvinti žmonių rasę iš jos biologinių suvaržymų. „Transhumanistų“ požiūriu, žmonės turi atplėšti savo biologinį likimą nuo aklo evoliucinio atsitiktinio kismo bei prisitaikymo proceso ir, kaip rūšis, pereiti į kitą etapą.
„Pagrindinis filosofijos tikslas, prieš bandant suprasti gyvenimo prasmę, iš tikrųjų yra suprasti pasaulį, kuriame gyvename. Vyksta du dalykai: pirmasis yra globalizacija ir naujos technologijos, o antrasis – revoliucija; meilės ir transhumanizmo revoliucija, kuri keičia mūsų pasaulį.“ (Luc Ferry)
Pateikiamame straipsnyje, bandant apibrėžti politikos sampratą Leo Strausso mąstyme, pasitelkiamas šio vokiečių-amerikiečių politikos filosofo tekstas Farabi’s Plato („Farabio Platonas“), kuriame per palyginimą su filosofija atsiskleidžia jo politikos samprata. Taip pat parodoma, kodėl Straussas kritikuoja modernybės projektą ir alternatyvą jam mato būtent klasikiniame mąstyme.
„Tiesos vertės problema priėjo prie mūsų, – ar mes patys priėjome prie jos? Kas iš mūsų Edipas? Kas sfinksas? Štai kur pasimatymas – klausimų ir klaustukų!“ Trumpoje esė „Apie tiesą ir melą ne moralės požiūriu“ Friedrichas Nietzsche, besisvaidydamas savo kalba-kūju ir tuo pat metu sugebėdamas išlikti itin poetiškas, tiesą, šį buvimą, kurio linkui pačia… Skaityti toliau »