Ieškodami kitų čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo tekstų pėdsakų Lietuvos kultūros lauke, nueikime tuo pačiu keliu, kaip tai atlikome tyrinėdami jo romaną „Aš aptarnavau Anglijos karalių“.
Kalbame apie tekstus, sudėtus į apsakymų ir apysakų rinktinę „Pernelyg triukšminga vienatvė“, pavadintą pagal vieną žymiausių Hrabalo kūrinių.
Ištrauka iš literatūrologo ir literatūros kritiko George’o Steinerio pokalbių knygos „Ilgasis šeštadienis“ (2017), kurioje autorių kalbina prancūzų žurnalistė Laure Adler: šiame pokalbyje įvairiapusiškai diskutuojama apie kalbą, kuri G. Steinerio kūryboje visada užėmė pagrindinę vietą; anot pašnekovo, kiekviena kalba atveria langą į kitą pasaulį, ir atvirkščiai, kiekvienos kalbos mirtis reiškia galimybių visatos mirtį.
– Ar skaitei Hrabalo romaną „Aš aptarnavau Anglijos karalių“?
– Ne, neskaičiau.
– Būtinai paskaityk, nepakartojama.
Perskaitęs šį ir kitus Bohumilo Hrabalo kūrinius, buvau paveiktas ir abejojau, ar verta apie juos rašyti, nes dar studentavimo metais galvoje skambėjo vienos profesorės perspėjimas, kaip sudėtinga ir pavojinga rašyti recenziją apie patinkantį autoriaus kūrinį.
Nors Biblija yra viena skaitomiausių knygų pasaulyje, daug religinės literatūros skaitytojų stokoja žinių apie Septuagintą (Bibliją, kuria beveik visuotinai naudojosi ankstyvieji krikščionys) ar kuo ji skiriasi nuo Biblijos, kuria paremti dauguma šiuolaikinių vertimų. Timothy’is Michaelas Law, knygos „Kai Dievas kalbėjo graikiškai: Septuaginta ir krikščionių Biblijos kūrimas“ autorius, aiškina, kas yra Septuaginta, ir kodėl ji yra tokia svarbi studijuojant krikščionybę.
Ištrauka iš literatūrologo ir literatūros kritiko George’o Steinerio pokalbių knygos „Ilgasis šeštadienis“, kurioje autorių kalbina prancūzų žurnalistė Laure Adler. Šiame pokalbyje svarstoma apie knygas ir jų skaitymą; apie ypatingą atsakomybę prieš knygos stebuklą; apie knygų svarbą kultūroje ir jų reikšmę palaikant žmogaus kasdieninę bei dvasinę egzistenciją; apie skaitymą, kuriam reikalinga tyla, privatumas ir knygos, perskeliančios mumyse užšalusią jūrą.
Kažkada buvau sumaniusi parašyti knygą apie Arvydą Šliogerį. Net pasakiau jam, kad rašysiu. Nesuspėjau. Kai pasirodė Virginijaus Gusto ir Arvydo Šliogerio pokalbių knyga („Pokalbiai apie esmes“, 2013), supratau, kad iš esmės knyga apie Šliogerį jau išleista: esminiai dalykai apie filosofą jau pasakyti. Knyga parašyta paties Šliogerio, meistriškai ir kvalifikuotai vedamo jo užauginto mokinio. Geriau nesugalvosi.… Skaityti toliau »
Šių metų ruduo prasidėjo džiugia žinia: išleista nauja Arvydo Šliogerio knyga Lietuviškosios paraštės, pasidabinusi dar ir akademiniais monografijos antpečiais. „Kalba nesutampa su tikrove“. Prisiminus šią dažnai A. Šliogerio kartojamą mantrą ir sugretinus ją su kita nuo Niekis ir Esmas pasirodymo laikų girdima mantra „Ši knyga paskutinė“, esame eilinį kartą maloniai apgauti. Paėmus į rankas knygą… Skaityti toliau »