Filosofo ir tapytojo susidūrimas: Michelis Foucault kreipia žvilgsnį į Édouardo Manet tapybos kūrinius.
Tęsiame Foucault paskaitos dalį, kurioje kalbama apie tai, kaip Manet savo drobėse vaizduoja erdvę. Aptariami paskutiniai šios problematikos paveikslai – „Oranžerijoje“, „Padavėja su alaus bokalais“ ir „Geležinkelis“.
Filosofo ir tapytojo susidūrimas: Michelis Foucault kreipia žvilgsnį į Édouardo Manet tapybos kūrinius.
Jūsų dėmesiui – paskaitos dalis, kurioje nagrinėjama drobės erdvės problematika: kokiu būdu Manet vaizduoja erdvę? Aptariami penki tapytojo paveikslai – „Muzika Tiuilri sode“, „Kaukių balius operoje“, „Maksimiliano egzekucija“, „Bordo uostas“ ir „Aržantėjus“.
Du parkai, du žmogiškos gyvensenos išraiškos sluoksniai – kūrybinis ir pragmatinis: Viršuliškių parko laukia ilgas kelias, bet kol kas jis turi vieną absoliutų pranašumą: tai tikro meno vyksmas; menas turi provokuoti, „išstatyti save“ taip, kad būtų absoliučiai „plikas“ ir kritiškam, ir įteisinančiam žvilgsniui. Lazdynų parkas, atsiradęs kaip liaudies padavimų medinis eksponavimas miesto miškelyje, nuo pat savo atsiradimo pasmerktas tapti viešąja kontroliuojama erdve.
Filosofo ir tapytojo susidūrimas: Michelis Foucault kreipia žvilgsnį į Édouardo Manet tapybos kūrinius. Įvadas.
„Aš nekalbėsiu apie Manet bendrai, nekalbėsiu ir apie pačius svarbiausius bei žinomiausius jo tapybos aspektus. Pristatysiu jums dešimtį ar tuziną šio tapytojo paveikslų ir pabandysiu jei ne panagrinėti, tai bent jau paaiškinti jų kreipiančiąsias linijas.“ (M. Foucault)
Profesoriaus Antano Andrijausko monografija „Vaizduotės erdvės: tradicinė kinų estetika ir menas“ provokuoja skaitytoją poleminiams apmąstymams apie Rytų ir Vakarų kultūrų, estetinės minties ir meno tradicijų santykius. Iš tikrųjų gilinantis į kritines žymiausių mūsų dienų sinologų ir komparatyvistų – François Jullieno, Vladimiro Maliavino ar Rudolfo G. Wagnerio – Rytų ir Vakarų civilizacinių pasaulių skirtumų refleksijas, iškart… Skaityti toliau »
Pasaulio pažinimas, užfiksuotas žinių sankaupose ir tapęs tuo, ką mes įpratę vadinti mokslu, lemia kultūros bei civilizacijos raidos pobūdį. Čia išryškėja laiko dimensijos reikšmė, paliudijanti tai, kad istoriškumas – esminis pažinimo bruožas, sujungiantis Praeitį per Dabarties tiesiamus tiltus su Ateitimi. Mąstant toliau aiškėja: be istorinės savimonės neįmanoma korektiškai kelti prasmingų klausimų, nes Laiko ir Erdvės… Skaityti toliau »
Ankstyvajame savo karjeros periode Hannah Arendt aiškiai oponavo platoniškajai politinio mąstymo paradigmai, kurią ji buvo linkusi vadinti antipolitine ar bent jau nepolitine. Nuostata, kad politiniam žinojimui būtina metafizinė esmėžiūra, anot Arendt, yra depolitizuojanti, skatinanti atsitraukti nuo polio reikalų, kasdienių nuomonių ir intersubjektyvių ryšių, besiformuojančių čiadabartiškumo, o ne amžinybės horizonte. Siekis palikti olą, šešėlių kalėjimą ir… Skaityti toliau »