Unikalaus meno atsiradimas? – Tekstas, paskatintas Béla Balázso knygos „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“

pagal | 2014 09 09

Kalbant apie laiko patikrintus dalykus, rizikuojama susidurti su dvejopu sunkumu: 1) seni dalykai atrodo pakankamai nereikalingi, jų faktiškumo dimensija sunkiai patikrinama, o esant reikalui iškelti, atliepiant visuotinį moksliškumo matmenį, kaip svarbų dalyką, objektyvumo kriterijų (pastarąjį sureikšminant ir taip senus dalykus lokalizuojant kaip aktualiai esančius) yra išvis sudėtingas momentas, nes „minkštųjų priemonių“ objektyvumas išsisklaido socialinio tinklo, užklojančio šio pasaulio gyventojus, miglose; 2) antras dalykas – retesnis, bet tuo pačiu, jeigu jo esama, tai jis yra dar intensyvesnį supratimo barjerą kurpiantis faktorius – vadintinas „antikvariatiškumo siautuliu“, kuomet seni dalykai įgyja tokį „substantiškumo“ sluoksnių klodą, verpiamą iš įvairiausių plačiajuosčių mitinių struktūrų, jog jie užgožia bet kokį aktualiai esantį dalyką ir pastarąjį net pradeda formuoti (vietoj to, kad pildytų ir primintų apie jį). Šis dviejų fronto linijų suskliaudimas, įveikiant nepaprastosios padėties apspręstą buvusių dalykų supratimo kryptingumą, visuomet leidžia išeiti anapus suformuotų ir supratimui užduotų krypčių bei ieškoti minties, kurią gena mąstanti pastanga, trajektorijos: toks suskliaudimas vadintinas kritine mintimi. Jeigu jums labiau patinka, galima naudoti kritinės dalykų refleksijos terminą – su daliniu perspėjimu likti atidiems sąvokų vartojimui, – o jeigu norima lokalizuotis konkrečiame kultūriniame klode (mūsų atveju – tekste apie kitą tekstą), tuomet kritinės recenzijos terminas puikiai atliepia reikiamą nusiteikimą mąstymui apie tai, kas buvo.

Kalbėjimą apie Béla Balázso knygą „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“ lengvina tai, kad ši knyga jau nuo pat savo pasirodymo minties bei knygynų lentynose susilaukė kritinio dėmesio. Ji ne tik skaityta, analizuota, adoruota – jos dėka mąstyta ir rašyta. Ši aplinkybė rodo, kad knygos turinys turėjo ne vieną savitą „nusileidimo trajektoriją“. Atvirumo intencija: šio teksto atsiradimo metu ypatingą domesį kėlė Roberto Musilio 1925-aisiais parašyta recenzija/tekstas „Naujosios estetikos apmatai. Pastabos apie kino dramaturgiją“. Musilis, fundamentali literatūros figūra, turėjusi filosofinį išsilavinimą ir atsisakiusi filosofo profesijos vardan kūrybos potencijos išsaugojimo, atkreipė dėmesį į pasirodžiusią nedidelę Balázso knygutę ir teigė, kad tai yra naujosios estetikos apmatai arba kryptis, kuri nurodo absoliučiai naują minties slinkti kūrybos rezultatų terpėje. Beje, verta paminėti, kad genialusis plunksnos meistras toje savo recenzijoje/tekste, negailėdamas gerų žodžių ir formuluodamas pasitvirtinusias įžvalgas apie kino unikalumą bei svorį kultūroje, pats dar nebuvo parašęs savo fundamentaliojo veikalo „Žmogus be savybių“. Būdamas pakankamai sąžiningas, jis, matyt, šiuo savo kūriniu, savo minties ir kūrybos praktinės veiklos išraiškos sankirta bei asmeniniu pavyzdžiu pademonstravo būsimo literatūros šedevro pagrindinio herojaus Ulricho konceptualinį esmą savo paties gyvenime: tu jau rašai apie užgimstančios naujos estetikos konkretų ir esantį veikalą, turi įžvalgą, valdai mintį ir plunksną, bet viską nukreipi į praeitį grimztantiems dalykams – literatūrai – realizuoti. Musilis „Žmoguje be savybių“ jau beveik prieš šimtą metų labai aiškiai suvokė ir pakankamai atvirai pasakė, kad literatūra yra praeities reliktas (jai yra priskirta garbingai užtarnauta vieta praeityje, o ateitis priklauso kinui, ir ne vox populi lygmeniu, o konceptualiniu estetikos vyksmo ir supratimo lygmeniu).

Kartais atrodo, kad kiekvieną pavasarį Sarbievijaus kieme vainikuojamam poetui būtų verta perskaityti meistro susivokimo aktą ir praeitį paversti aktualia savo dabartimi, nes tame kieme vyksta fantasmagoriškas atvirkščias vyksmas: neegzistuojantį pseudo dalyką bandomą grąžinti prie „aktualių kūrybos ištakų“ (tas pats vyksta ir rudenį viename labai į Wilno komerciškai panašiame kurorte, kur „lyja“ arba puikiai „įsisavinami“ fondų teikiami reljefo užimtumą ir pakeitimą sąlygojantys veiksniai). Pastaba: ką tik išsakyti dalykai iš tiesų nėra lengvai suprantami, todėl galimai įvykęs ir čia suformuluotas Musilio apmąstymas apie literatūros lemtį ir savo vietą joje reikalauja platesnio pagrindimo, taigi reikia analizės, šauktų aktyvūs ir nesutinkantys su tokiu gana radikaliu diagnozės aktu. Tad šis tekstas ir juda, tarsi pakliūdamas į dviejų ašmenų – Balázso ir Musilio – sankirtą.

Musilis, pradėdamas kalbėti apie Balázso knygą, pradeda iš toli: „[Ž]inau, kad teorija visai nėra pilka – kiekvienam menui ji reiškia plačias laisvės perspektyvas.“1 Aš linkęs nesutikti su šia teorijos įtaka menui, nes menas kyla iš kūrybinio potencialo įforminimo išraiškos, tačiau Musilis mano kitaip ar bent jau deda akcentą į išraiškos motyvą. Šis teorijos motyvo sureikšminimas, kalbant apie meną, nurodo paties Musilio metateorinį interesą, ką patvirtina ir antrasis keliamas klausimas apie kino, kaip savarankiško meno, statusą, polemizuojant su manančiais, jog kinas tėra redukuotas judančių šešėlių vyksmas, kad visa, kas kine esti, yra plūduriuojantis regimų dalykų rinkinys. Klausimas apie kino meniškumą, apie jo menišką kiltį, apie kino meniškumo statusą ir naujoviškumą tampa esminiu šio teksto apmąstymo dalyku. Tokioje Musilio minties perspektyvoje Balázso knyga tampa reikšmingu dokumentu apie meno transformacijos įforminimą. Nubrėždamas trajektoriją, kurios dėka galima pradėti svarstyti apie kiną, kaip svarią ir naują meniškumo formą, Musilis visų pirma argumentuoja iš meno abstraktumo galimybių perspektyvos: „[T]ad kiek menas yra abstrakcija, tiek jis apima ir naują sąryšingumą. Jei tas sąryšingumas ribojasi juslinio gyvenimo paviršiumi, taip randasi spalvų, paviršių, skambesio, ritmo ir kiti ryšiai, kurių tolesnė plėtotė – tai formalioji meno raida.“2 Viskas lyg ir logiška: teorija, abstrakcija yra naujas sąryšingumas; visų šių dalykų sampyna, perėjus į juslinę išraiška, tampa žinomų tiesų apie meną istorija. Tai Musilio versija apie meno kiltį ir vyksmą. Tokioje sampratoje galima matyti ir baigties galimybių nubrėžimą, tačiau Musilliui tokio aspekto pabrėžti nerūpėjo. Beje, nurodęs meno abstraktumo pusės/kilties svarbą, Musilis bando apsaugoti mus ir nuo vyraujančio klaidingumo, kai meną linkstama mieliau matyti tik kaip gyvenimo papuošimą, o ne realiojo gyvenimo paneigimą. Jis tai sieja su mūsų inercija, atsiradusia krikščionybės laikmetyje, kai menas buvo nustumtas į antrą planą ir tuomet tapo tikrojo gyvenimo – tikėjimo – papildu. Krikščioniškos minties apspręstas rezultatas gajus, todėl dabar mes vis dar linkstame meną sieti su betiksliu grožiu, su gražios iliuzijos dalyku, kuriame tarsi esama kažin kokio poilsio, t. y. tikrojo gyvenimo papildo motyvas gajus visu mastu.

Žengęs žingsnį toliau ir iš abstrakčių temų atrasdamas konkrečius argumentus iškeltiems klausimams atsakyti, Musilis pritaria Balázso įžvalgai, kad kine, kaip absoliučiai kitokioje meno rūšyje, visų pirma skiriasi daiktų ir žmonių santykio vertingumas. Kine daiktai nėra nužeminti ir nuskriausti, – „bendroje nebylystėje jie kone homogeniški su žmogumi – ir iš to įgauna gyvumo bei reikšmingumo. Kadangi jie šneka ne mažiau už žmones, pasako lygiai tiek pat. Štai tokia tos ypatingos kino nuotaikos, glūdinčios anapus literatūrinių galimybių, paslaptis“3. Pavyzdžiui, teatre daiktų ir žmonių santykis ir jų vertingumas yra absoliučiai kitoks: daiktai nužeminti, kyla žmogiškumas… Kinas unikalus tuo, kad jis, atlikdamas, rodos, pasaulio suplokštinimą arba redukciją į vieną lygmenį, taip pat atlieka savitą dalykų horizontalumo santykių dimensiją ir panaikina vertikalią subordinaciją. Tai vyksta, žinoma, tik paties meninio kūrinio viduje, nes tiktai kine „kiekvieno dalyko vaizdas reiškia vidinę būseną<…> [P]rie kiekvieno reiškinio prisikabinęs fizionomiškumas. Tai būtina suvokimo kategorija<…> [Š]į simbolinį daiktų veidą – jei gyvosios fotografijos šešėlių karalystėje jis vaidintų daugiau nei epizodinį vaidmenį – galėtume vadinti kino mistika ar bent jau jo romantika“4. Taigi iš kino specifikos atsirandantis savitas daiktų vaizdas, susijęs su daiktų įsteigiama fizionomika, tampa unikaliausiu naujos meno rūšies – kino – esmine dalimi (tiek savita ir unikalia, kad net vadintina jo mistika/romantika). Tad Balázso unikalumas slypi tame, kad jis, rašydamas knygą apie kino praktiką, rašo knygą apie dviejų pasaulių (daiktų ir žmonių) ribą. Tai yra Musilio žodis apie knygą „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“ ir jos esmę.

Vis dėlto kinas nėra tik grynas ar paprastas stebėjimas, tai nėra tik kiekvieno daikto vaizdas, tapęs praktiniu tikslu ir bežodžiu išgyvenimu, į kurį, anot Musilio, telpa Balázso aprašyti simboliniai daiktų veidai, jų nubudusių vaizdų aprašymas. Įdomiausia, kad kinas vis dėlto išlieka spekuliacijų sfera, t. y. nuolatos išlieka galimybė regėti naujus išgyvenimų pėdsakus, todėl jis išlieka normalaus ir visuminio išgyvenimo įveika. Tokia paprasto/visuminio gyvenimo patyrimo įveika ir yra esminis bet kokio meno gebėjimas. Siekiant išsaugoti šį meno unikalumą, daroma viena esminė klaida ir nuo jos mums norisi apsaugoti Musilį: nesiekime pašalinti, išstumti to, kas vadinama „mąstymu“. Ši nuostata, kad iš meno reikia pašalinti intelektualumą, kad mąstymo atžvilgiu vyrauja negatyvi nuostata, yra, Musilio žodžiais, iškreiptas puolimas, nukreiptas ne ta linkme. Kaip tai demaskuojama arba kokiu argumentu ginama tokia pozicija?

Musilis sako, kad sąvokoje „intelektualumas“ visų pirma turėtume talpinti ne tik protą, bet ir jusles. Matant skaičius, simbolius, girdint muzikos garsus, jaučiant skonį ar kvapus, mes visuomet egzistuojame dvilypiame santykyje. Tai nėra mąstymo dalykas, prieš kurį būtina nukreipti savo ginklus. Tai yra praktinio orientavimosi pasaulyje būtinybė, apribota šabloniškais gestais, kurie susieti su atitinkamų žodžių turiniais. Būtina ieškoti išeities iš šios praktiškos būsenos ir tuomet menas, o ypatingai kinas, dėl savo unikalumo gali atikti šį laisvės gestą. Tačiau kinui, kaip kitokiai meno formai, suteikęs svarų dėmesį, Musilis abejodamas klausia: „[A]r galima grįsti viltis, kad kinas taps naująja juslinės kultūros dalimi, – juk galimybė reikštis iš anksto sąlygoja mintis ir jausmus, kurie bus reiškiami?<…> [M]es negalime reikšti be paliovos<…> [G]al yra naujų išgyvenimų, bet ne būdų jiems išgyventi. Gal pretenzingas gestų šabloniškumas didžiąja dalimi gresia ir kinui, būtent todėl jame atsiranda kičas<…>“5 kai, pavyzdžiui, pyktis pradedamas reikšti vartomomis akimis ir etc. Visgi kinas atrodo esąs labiausiai priklausomas nuo paties pigiausio racionalumo, t. y. nuo praktinės būtinybės susiorientuoti kasdieniame gyvenime ir nuo tipiškumo, t. y. nuo raiškos šablonais tapusių išraiškos klišių.

Šioje vietoje Musilis, užaštrinęs artikuliuojamą problemą ir kvestionavęs savo didžiąją mintį apie kiną, grįžta „į savo teritoriją“ – pradeda kalbėti apie literatūros ir kino paralelę, apie jų sankirtą ir sąlytį. Jam vis dėlto atrodo, kad kino poveikio lygmuo nėra priešingas literatūrai ir jų abiejų likimas slenka drauge, o ne priešstatoje ar pakeitime vieno kitu. Šiame Musilio apmąstyme išryškėja jo paties pozicija, nes (jam kalbant apie literatūros ir kino artimumą, menuose akcentuojant dimensiją, kuri apibrėžiama kaip skirtingų menų bendrumo lygmuo) kinas ir literatūra išryškėja esantys grįsti tokiais pačiais dėsniais, tačiau ne tokiais pačiais, nei grindžiami muzika ir tapyba. Tokia literatūros ir kino panašumo tarpusavyje bei skirtingumo nuo muzikos ir tapybos, kurios esti panašios tarpusavyje, pozicija yra pakankamai savitas teorinis sprendinys. Jis vertas dėmesio, bet ne šioje vietoje, nes mes nukryptume nuo mūsų pagrindinės orbitos Musilis–Balázsas į kitą – Musilis–teksto autorius.

Tad kas vyksta mene, kine, literatūros tekste? Čia yra teigiamas vienkartinis, unikalus, netgi anarchistinis išgyvenimas; įgyjama tokia patirtis, kuri, kaip visiškai nauja patirtis, apibrėžiama žodžiu „išgyvenimas“. Tokioje patirtyje įgyjamas savitas, unikalus ir nestabilus santykis, kuris įgauna meno raiškos formas ir tampa meno prasmės (nuolat performuluoti ir atnaujinti pasaulio vaizdą ir mūsų elgesį jame) išpildymu.

Balázsas, pradėdamas savo knygos puslapius, deklaruoja pastangos turinį. Tas faktas iškalbingas: „[Š]į bandymą parašyti kino meno filosofiją pradedu prašymu, skirtu mokslingiems estetikos bei menotyros sergėtojams, ir tariu: priešais jūsų aukštosios akademijos vartus jau metų metus stovi ir prašosi įleidžiama nauja meno rūšis.“6 Beje, Balázsas deklaruoja, kaip ir Musilis, kad teorija menui yra laisvės galimybė, tad kino laisvė taip pat esmingai siejasi su įleidimu/leidimu tų, į kuriuos kreipiamasi. Kinas vertas laisvės. Tai Balázso sprendimas. Apie vertę mes jau kalbėjome. Apie teoriją, laisvę, naujumą ir meną taip pat. Kol kas priešpriešų nėra ir mūsų ašyje Balázsas–Musilis. Beje, išnaša: teorija yra ir tai – „prasmės suteikimas yra mūsų savigyna nuo chaoso“7. Menas yra įforminimas. Tačiau koks įforminimas? Tai konkretaus individo sielos dimensijos sąlytis su pasauliu, tačiau tol, kol jis nėra įgijęs konkrečios išraiškos, jis nėra menas, o kai įgyja šią raišką, tuomet jis tampa tarsi nauju pasaulio jutimo organus ar patyrimo būdu. Kad ir kaip tai pavadinsi, tačiau Balázsui ši skirtis nėra svarbi. Kur čia, anot autoriaus, yra meno teoretikų vieta? Jų vieta, žinoma, yra raišką įgavusio naujo pasaulio patyrimo būdo „įrašymo“ į minties istoriją misijoje (paprastai tariant: sąvokų kūrimas ir jų legitimavimas, abstraktaus, taigi teorinio, kalbėjimo atlikimas mene.

Balázsas visuose knygos puslapiuose atrodo prijaučiąs meno, kino kūrėjų gildijai. Kalbėdamas apie kino kūrėjus, jis kartais sako „mes“ arba juos vadina „draugais“. Tačiau atrodo, kad net būdamas pusėje tų, kurie prašo atverti vartus (taigi kitoje pusėje nei teoretikai), jis jaučiasi esąs kitoks ir tarsi primena, jog menui yra gyvybiškai svarbu prašyti tas duris atidaryti, kad neužsidarytume erdvėje „šiapus vartų“, nes menininkui visiškai galioja paralelė su gydytoju, kuris gydo remdamasis praktine gyvenimo puse: „[R]eceptus jam diktuoja patirtis, ir jis dažnai gydo geriau už mokytą gydytoją. Tačiau tik tas ligas, su kuriomis jau yra susidūręs. Priešais naujas problemas jis stovi bejėgis. Mat patirtis, savaime suprantama, gali remtis vien tuo, kas jau yra įvykę, ir toks gydytojas neturi metodų tyrinėti tam, kas nauja.“8 Kine būtina, kaip ir išsilavinusio gydytojo darbe, iškelti teiginius ir tuomet jų pagalba atlikti praktinį judesį – įforminti raiškoje (pagydyti arba sukurti). Teorija yra kilties vieta, ištaka. Šiuo aspektu: Balázsas = Musilis. Tad kuo gi kinas, kaip nauja meno rūšis, toks ypatingas, jeigu būtina belstis, kaip naujam pilnateisiam gyventojui, į namo vartus ir tuo pačiu kyla totalinė pagunda to nedaryti? Kur šis pavojus ir būtinybė randa savo ištakas?

Kūryba yra malonumo – prasmės – teritorija. Balázso gyvenimo metais kinas sutinkamas kaip laiminga naivaus rojaus būsena, kurioje dar nėra jokių suvaržymų ir gėdos, apribojimų ir griežto skonio reikalavimų. Tai tarsi paprastam vaikiškam primityviam žiūrėjimui skirtas dalykas, kuris visus svaigina užtikrintai ir galingai lyg vynas. Šis svaiginimasis prieinamas visiems, nes tai nėra gurmaniškas vyno ragavimas, kai atpažįstamas vynuogių derlius ir metai. Tai yra būsena, kuomet vyno poveikis lydi įsteigiamą transformuotą ragaujančiojo fizinį būvį. Šis totalumo, paprastumo ir transformacijos mišinys kelia pagundą niekada niekam nesilankstyti, nieko neprašyti ir paties laukti pripažinimo. Būtent todėl, kad „kino menas – labiau nei bet kuris kitas – yra socialinis menas, tam tikra prasme sukurtas publikos“9; jis turi prašyti teoretikų žvilgsnio ir įforminimo disciplinos, nes „bet kuri kita meno rūšis iš esmės priklauso nuo menininko skonio ir talento. O kine lemia publikos skonis ir talentas“10. Nors šis momentas yra unikalus ir kiną išskiria iš kitų menų, tarsi nurodo jo vietą ir kitokią kilties prigimtį, apsprendžia, kad šiame bendradarbiavime slypi, anot Balázso, jūsų didi misija, tačiau taip pat nurodo, jog būtina pasitelkti ribojantį faktorių, nes menas pasirodo kaip įforminta raiška.

Pagrindinė mintis atskleista ir pasakyta. Ji pati skamba provokuojančiai ir reikalauja argumentų. Balázsas, kinui artimas žmogus, aptarinėja visą kino unikalumą „iš vidaus“, riekdamas teoriniu įrankiu. O mes judame priešinga kryptimi. Būdami anapus vartų, į kuriuos Balázso gyvenimo metu kinas turėjo belstis (dabar jis jau tapo pilnateisiu ir gerbiamu gyventoju), mes ieškome įrankio, kuris riektų prasminius puslapių klodus taip, kad šis raikymas priklausytų nuo to, nuo ko priklauso, anot Balázso, kitų, nei kinas, meno rūšių unikalumas. Štai ką pavyko atlikti tokioje sumaištyje ir (neaišku ar prasmingoje) artikuliacijos pastangoje:

1. Knygos perėmė iš tikėjimo katedrų jų svarų vaidmenį ir atliko labai svarbų transformuojantį veiksmą? Kur? – „Mat žmogus matomas visu kūnu. O štai žodžio kultūroje siela (nuo tada, kai ji tapo labai gerai girdima) virto kone neregima. Tai padarė knygų spausdinimas.“11 Štai ką mano Balázsas apie teksto kultūrą. Kuo čia dėtas kinas? Eureka! Žmogus ir vėl taps regimas – štai kur didysis kino pažadas. Kodėl tai galima? Ar prasmingas šis pažadas, ar tam yra reikmė? Rimtai priimant tokio pažado išpildymą, kyla daug klausimų. Argumentuodamas šio pažado reikalingumą bei išpildymo galimumą, Balázsas remiasi ir moksliniais tyrimais („gestų kalba yra tikroji gimtoji žmonijos kalba“12), ir akivaizdžiai matomais dalykais („ar atsitiktinumas, kad kaip tik paskutiniais dešimtmečiais visuotiniu kultūriniu poreikiu, kartu su kinu, tapo ir meninis šokis“13), ir pats teorizuodamas („kultūra yra kasdienės gyvenimo materijos sudvasinimas, o vizualioji kultūra turėtų suteikti žmogui kitokių, naujų, formų, kaip elgis su kitais. To šokio menas nesukuria – bet sukurs kinas“14). Kinas suteiks tai, ko dabar labiausiai reikia – ne masiniu lygmeniu, o meniniu, kultūriniu lygmeniu. Kas leido Balázsui taip manyti? – „[K]aip tik kino menas, regis, mums žada išlaisvinimą iš Babelio prakeiksmo. Mat visų šalių kino ekranuose dabar vystosi pirmoji tarptautinė kalba – išraiškų ir gestų kalba.“15 Ar dar galima šiandien, žvelgiant į kiną, pritarti šiam atidžiai ir atsargiai suformuotam teiginiui, naudojant žodelį „regis“?

2. Būtina išmesti mąstymo klišę, kad kinas turi nevykusios fotografinės reprodukcijos, lyginant su paveikslo originalu, statusą (beje, fotografija pati turi meninį potencialą, o ir kinas nėra kieno nors reprodukcijos ar pakaitalo žyme pažymėta meninė raiška). Koks argumentas? Kinas yra viensluoksnis: „[U]ž pastatymo negalime įžvelgti savarankiškos pjesės; negalime jos analizuoti ir vertinti atsietai nuo pastatymo. Kino publika neturi nė mažiausios galimybės kontroliuoti, tinkamai ar netinkamai režisierius bei aktoriai pastatė rašytojo kūrinį, nes publikos akims pateikiamas vien tik kūrinys.“16 Taigi viskas vyksta kitaip nei teatre, kur priklausomybė nuo teksto yra esminė pastatymo dalis. Čia interpretacija ir supratimas sklinda visai kita kryptimi: teatre vertikliai, kine horizontaliai; viensluoksniškumas vs daugiasluoksniškumas; gestai vs žodiai. Ir dar vienas atsiribojimas nuo žodžio valdytojų par excellence: „[P]oetai kuria išraiškos subtilumą ir jėgą. Kino meną grindžia vaizdo paveikumas ir gestų subtilumas bei jėga. Todėl kinas neturi nieko bendra su literatūra.“17 Stipru, ar ne? Aišku ir konkretu, ne vienam teoretikui ir menininkui verta paskaityti šį „Regimo žmogaus“ skyrių (jei sugalvosite taip padaryti, skyrius vadinasi „Kino substancija“). Kas leidžia konkrečiuose kūriniuose įžvelgti šias išvadas patvirtinančias detales? Nuotaika, anot Balázso, yra kiekvieno meno kūrinio siela, o „intensyvią nuotaiką filme sukuria svarbus regimų daiktų vaidmuo ir reikšmė. Tokios reikšmės poezijoje, kuri labiau nukreipta į abstrakčią prasmę, daiktai neturi“18. Pagaliau matome, kad aktoriai, kurie mus įtikina, pasiglemžia ir užburia, aktoriai, kuriuos mes vadiname gerais, kine ir teatre skiriasi. Kino aktorė kalba akiai, o ne ausiai, jos kalbėjimas priklauso nuo mimikos išraiškos priemonių, tai yra „reginys, tarsi ji rautųsi plaukus arba draskytų odą nuo veido. Ji kalba ilgai. Žodžiai jau seniai mums nusibodę. O gestai jaudina vis labiau“19. Skirtumas akivaizdus. Kinas, kaip savita meninė raiška, po tokių argumentų sutvirtėja.

3. Balázsas tvirtina, kad kine, kaip paviršiaus ir plokštumos mene, svarbų vaidmenį vaidina veidas. Veidas tampa ir grožio išraiška, tai lyg fizionominė išraiška, kuri įkūnija Immanuelio Kanto žodžius, kad grožis yra gėrio simbolis, taigi fizionomiško grožio dėka kine pamatome tai, kuo, etine prasme, žmogus esti. Techninis sprendimas priklauso išimtinai kinui, nes būtent šio meno dėka ir jame atsiradęs (jis, beje, ir išpildo šiuos grožio ir gėrio susietumo motyvus kaip antrinės dimensijos meninius reikalavimus) yra vadinamas technine kino sąvoka „stambusis planas“. Visa, kas vyksta svarbiausia, vyksta stambiuoju planu – tai redukuota ir įforminta Balázso mintis, nes „[s]tambusis planas yra gilesnis žvilgsnis – tai režisieriaus jautrumas. Stambusis planas – tai filmo poezija“20. Stambusis planas mums parodo, kad ne tik žmogus, bet ir visi daiktai turi gyvas fizionomijas, kad tokiu būdu mes siekiame visus daiktus be išimties tik parodyti, o ne naudoti, taigi laikomės geriausios ir tiksliausios Kanto nuorodos: laikyti tikslu, o ne priemone, ne tik žmogų, bet ir bet kurį kitą daiktą. Kinas mums atneša šią galimybę ir reikmę

4. Svarbus yra ir techinės medžiagos – kadrų/planų – sąryšingumas, t. y. jų sąsajos ritmas, nes tai lyg filmo alsavimas, nuo kurio daug kas priklauso (juk galime suprasti, ar alsavimas yra miegančios, sportuojančios, bijančios, susierzinusios, pasiruošusios pultį grobį ar mąstančios būtybės)…

5. Fragmentiški papildymai: a) „operatorius turi būti sumanus tapytojas“21; b) „tikroviškumas ne visuomet yra meno privalumas“22; c) „muzika kine yra neišpręsta problema – tam, kam tai yra problema“23; d) „komiškumas susideda tiesiog ir vien tik iš absurdo“24; e) „kiekviename žvilgsnyje į pasaulį jau yra pasaulio vaizdas. Kinas susikūrė kaip stambiosios kapitalizmo industrijos produktas<…> [K]inas veikiausiai yra vienintelis menas, užgimęs kaip kapitalistinės industrijos kūdikis ir turintis jos dvasią. Tačiau čia sustoti nebūtina“25; f) „pasaulio tvarka ir teisinė tvarka – biurgeriams tai neatsiejama<…> [T]uo tarpu stambiojo kapitalizmo esmė ta, kad jis abstraktus, kad valdančiosios galios ir kova, kai šios galios susiduria, yra neregimos26; g) „dekoratyvioji vertė kine tapo žmogiškosios vertės simboliu, išorė tapo vidaus nuoroda, užuot vidui formavus reikšmingas regimąsias formas, kaip turėtų daryti geras menas.“27

O dabar išvada apie naująją meno formą – kiną – paties Balázso žodžiais. Jo unikalumas, kilties kitoniškumas, priklausymas visiems, totalinis poveikis esmingai siejasi su kapitalizmu, su tuo, kas gali būti pavadinta grynąja teorija, siekiančia praktinio patvirtinimo. Ar ne paradoksas, kad Balázsas, konstatavus kino unikalumą, būtinai iškelia reikmę fiziologiškumui ir medžiagiškumui įsiskverbti į teorijos teritoriją, kurioje ši sąsaja aptinkama kaip esminė fiziologiškumo sankaba su tuo, ką galima vadinti grynuoju teoriniu ateities projektu, suformuluotu Karlo Marxo, kuris ieško atvirkščio dalyko, nei Balázsas, savo grynos teorijos patvirtinimo medžiagoje?

Kinas yra kapitalistinės stambiosios industrijos gaminys, iš kiekvieno siūlelio atpažįstamas kaip toks. Tačiau šioji industrija pagimdė kai ką, kas dialektinio vystymosi prasme jau tapo jos priešprieša (pavyzdžiui, darbininkų judėjimą)<…> Knygų spausdinimo menas tik paspartino ‘sudaiktinimą’ – taip Karlas Marxas vadino abstrakcijos procesą. Kaip žmonių sąmonėje tikrąją daiktų vertę išstūmė jų rinkos vertė, taip ir pati žmonių sąmonė pamažu nutolo nuo tiesioginės daiktų būties<…> [T]apti didžiu, imanentines savo galimybes atitinkančiu menu kinas galės tik tuomet, kai jam artimą dvasinę nuotaiką sukurs visuotinė pasaulio raida.“28

Virginijus Gustas

 

  1. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.102.
  2. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.104.
  3. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.106.
  4. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.107.
  5. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.112.
  6. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.10.
  7. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.11.
  8. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.13.
  9. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.15.
  10. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.15.
  11. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.19.
  12. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.20.
  13. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.20.
  14. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.22.
  15. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.23.
  16. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.26–27.
  17. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.27.
  18. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.31.
  19. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.35.
  20. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.49.
  21. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.83.
  22. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.85.
  23. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.86.
  24. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.87.
  25. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.87.
  26. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.87–88.
  27. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.89.
  28. Béla Balázs „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Vilnius: Mintis, 2013, p.90–91.

2 komentarai

  1. Atgalinis pranešimas: Švariai, aiškiai ir akivaizdžiai su Istvánu Szabó

  2. Atgalinis pranešimas: Pavadinimas Nr. 1 (Apie ką mąstė / rašė Eizenšteinas „Montaže“?) vs. Pavadinimas Nr. 2 (O vis dėlto, kaip rašė ir ką mąstė Eizenšteinas „Montaže“?) | Aplinkkeliai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *