Ko gero, kiekvienas pagalvojame, ko mes bijome. Kartais negalvojame, o tiesiog bijome be priežasties. Nenoriu kalbėti apie tai, kokios baimės egzistuoja ir iš ko jos kyla. Noriu pakalbėti apie baimę, kuri susijusi, kad ir kaip primityviai skambėtų, su išlikimo instinktu, – apie karo baimę, nes vienintelis dalykas, kurio iš tikrųjų nuoširdžiai bijau, yra karas. Šioje vietoje manęs neįtikina tvirtinimai, kad karas veda į progresą. Mano įsitikinimu, asmenybė kare žūsta be jokios galimybės atgimti iš naujo. Kai karas nusileidžia iki eilinio žmogaus kasdienybės lygio, globalus progresas nebetenka jokios prasmės.

Kalbant apie karą ir bandant suvokti ryšį tarp karo ir manyje egzistuojančios karo baimės, nevertėtų atsiminti to, kas dabar vyksta pasaulyje politiniame lygmenyje. Ne dėl to, kad tai būtų nereikšminga, o dėl to, jog norėčiau išskleisti karo baimės kilmę nuo pat smulkiausių ir intymiausių dalykų: nuo eilinio, paprasto, galbūt ne tuo laiku ir ne toje vietoje gyvenančio žmogaus; nuo to žmogaus kasdienybės; nuo to, kaip į kasdienybę patenka neprašytas ir nelauktas svečias karas. Šiame kontekste smulkiau aptarsiu du Jungtinių Amerikos Valstijų vaidybinius kino filmus.

JAV pilietis, kaip asmenybė, karo akivaizdoje yra ir supriešinamas su karu, ir su juo susilieja, tačiau amerikiečių kinas ypatingas tuo, kad karas tokiuose filmuose labiau reflektuojamas dėl savaime suprantamų priežasčių: demokratinėse valstybėse kūrėjas turi visas sąlygas kurti ir kritiškai įvertinti karo pasekmes, priešingai nei Sovietų Sąjungos kino tradicijoje. Sovietinės visuomenės sąmonėje karas nėra reflektuojamas, nebandoma kritiškai įvertinti jo pasekmių. To priežastis galima rasti įvairias: pavyzdžiui, kaip teigia istorikas Nerijus Šepetys, karas rusų sąmonėje yra iškreiptas; kuriamas pergalės mitas ir taip, atrodytų, naikinama tikrovė – siaubas paverčiamas džiaugsmu[1]. Vedant paralelę į kinematografinę tradiciją, tampa aišku, jog JAV kinas yra visiškai kitoks – jis karą reflektuoja ir analizuoja.

Ne kartą paminėjau kasdienybės sąvoką, kurią norėčiau apibrėžti prancūzų istoriko Paulio Leuilliot žodžiais: kasdienybė yra tai, kas mums duota, kas mus varžo, kartais netgi engia; kiekvienas pabudimas ryte, jaučiant gyvenimą, jo naštą arba tiesiog įprastą jausmą, kad gyvename; kasdienybė yra tai, kas išlaiko asmenybės vidujybę; kiekvieno atskiro žmogaus atskira istorija, pilna atsiminimų iš vaikystės arba tiesiog praeities; tai – nematoma ir iracionali zona, kuri turėtų dominti bei jaudinti kiekvieną istoriką[2].

Nors esu istorikė, prie šio apibrėžimo galėčiau pridėti tai, kad iracionali ir nematoma kasdienybės zona turėtų jaudinti ne tik kiekvieną istoriką, bet apskritai kiekvieną mąstantį žmogų. Kalbant apie karo baimę kasdienybėje, mane domina tik trauminė žmogaus asmenybės patirtis, ir čia labiausiai tinka filosofo Nerijaus Mileriaus pateiktas modelis: žmogaus kasdienybė, kurios didžioji dalis susideda iš įvairių rutininių praktikų (visa tai vadiname mažaisiais įvykiais), kartais suardoma/dekonstruojama/pakeičiama kažkokio didžiojo įvykio, pavyzdžiui, karo. Milerius rašo apie pasaulio pabaigos kiną, kuriame koncentruojamasi į kasdienybės kaitos momentus ir mažųjų kasdienybės įvykių laiko bei erdvės specifikų suardymą. Tačiau reikia turėti omenyje, kad „ne kiekvienas pokytis iš pagrindų suardo kasdienybę. Iš esmės kasdienybės kaita įrašyta į kasdienybę kaip būtina jos atsinaujinimo charakteristika. Natūralioje kasdienėje tvarkoje daiktai ỹra, plyšta, lūžta, dūžta. Kas būdinga daiktams, tam tikru mastu būdinga ir gyviems organizmams“[3].

Kasdienybei yra būdingas jos įkasdieninimas ir iškasdieninimas; kai laiko ir erdvės dermė pažeista, suyra žmogaus instinktai. Vienas esminių žmogaus instinktų yra išgyventi, o suirusioje kasdienybėje šis instinktas pradeda visai kitaip funkcionuoti. Jis lyg keičiasi į maksimalią pastangą ir aukščiausią siekiamybę[4].

Tyrinėjant JAV vaidybinius karinius filmus, labai svarbios tampa sąvokos įkasdieninimas, iškasdieninimas ir esminio instinkto – išgyvenimo – paaštrėjimas. Turint omeny, kad kasdienybė suardoma, kai pažeidžiama laiko ir erdvės dermė, vienu didžiųjų įvykių, ardančių kasdienes žmogaus praktikas, galima laikyti karą. Jis, susiliejęs su žmogaus kasdienybe, ją ne tik pakeičia (pavyzdžiui, rutininiai darbai arba netenka prasmės, arba jų tiesiog nebelieka; taip pat galima sakyti, kad socialinis lygmuo išnyksta arba visi trys kasdienybės lygmenys susilieja į vieną), bet ir suardo kasdienybę taip, kad žmogus tiesiog, tam tikra prasme, iškasdieninamas; paprasčiau tariant, žmogus išeina arba išmetamas iš komforto zonos. Kasdienybė suardoma tada, kai didžiojo įvykio (šiuo atveju karo) akivaizdoje žmogaus poelgiai, poreikiai pasikeičia. Kai pasikeičia asmenybė, ji ima kitaip funkcionuoti. Galime pripažinti, kad natūraliai žmogaus asmenybė yra ne tik linkusi, bet ir turėtų keistis. Tačiau trauminių patirčių akivaizdoje žmogaus asmenybėje kasdienės praktikos yra ardomos ir tai vyksta, mano įsitikinimu, itin skausmingai.

Jeigu karą lygintume su rizika, Vakarų istoriografijoje, šalia lietuvių filosofo Nerijaus Mileriaus išplėtoto suardytos kasdienybės fenomeno, egzistuoja ir aiškinimas, kad Vakarų visuomenėse rizikos samprata yra persmelkusi kasdienybę[5]. Atsiranda sąvoka rizikos visuomenė (angl. risk society), tačiau rizika šiame kontekste vartojama kaip neišvengiama modernėjančioje visuomenėje. Tai keičia privačios individo erdvės struktūrą. Keičiasi šeimos sąranga, lyčių santykiai, socialinių klasių (ne)buvimas ir t. t. Visuomenėje neišvengiamai vykstantys pokyčiai, nepaisant atskirų individų norų ir nuomonės, suponuoja tam tikrą rizikos faktorių ir priverčia keisti savo asmenines kasdienines praktikas (vienu metu atsiranda laisvė rinktis ir griežtesnė kontrolė)[6].

Čia kalbama ne tiek apie kasdienybės ardymą, kiek apie jos kitimą. Karą ir jo sukeliamas traumas būtų galima laikyti neišvengiamu dalyku žmogaus gyvenime. Paveikta trauminių patirčių, žmogaus kasdienybė, kaip minėta, arba suyra, arba keičiasi. Ji pradeda kitaip funkcionuoti. Apibendrinant, norisi darkart pabrėžti, kad trauminė patirtis (karas) suponuoja pačius baisiausius žmogaus asmenybės aktus – iškasdieninimą ir totalų kasdienybės suardymą.

Aptarus kasdienybės sąvoką, įkasdieninimą ir iškasdieninimą, galima prieiti prie konkrečių JAV vaidybinių kino filmų pavyzdžių. Šiame kontekste norėtųsi aptarti pačius ryškiausius filmus, o svarbiausiu laikytinas Francio Fordo Coppolos filmas „Šių dienų apokalipsė“ (Apocalypse Now, 1979)[7]. Taigi yra du filmai, sukurti iki „Šių dienų apokalipsės“, kuriuos norėtųsi bent vienu ar keliais aspektais aptarti.

1.

„Garbės keliai“

(Paths of Glory, rež. Stanley Kubrick, 1957)

Kadras iš filmo „Garbės keliai“

Tiek filmo pradžioje, tiek visame kūrinyje nuolat rodomi apkasai ir liūdni kareivių veidai, o fone tiesiog skamba būgno mušimas. Kuriama labai slogi nuotaika. Pirmosiose scenose galima įžvelgti propagandos, kaip dekonstruojančios individo sąmonę, mechanizmą. Generolas, eidamas pro apkasus, sveikina kareivius, kurių veidai vaizduojami kaip itin palaužtų asmenybių, be jokio entuziazmo. Generolas klausia vieno iš kareivių: „Ar pasiruošęs nužudyti daugiau vokiečių?“ Vėliau pabrėžiama, kad žudyti būtina dėl savo gerovės. Žmogus pats savaime nėra tas, kuris žudytų dėl instinktų. Žudymas modernioje visuomenėje suvokiamas kaip nusikaltimas. Karo akivaizdoje, ir būtent šitame filme, žudymas pateikiamas kaip absoliučiai natūralus ir sveikintinas dalykas. Suardoma paprasta kasdienybė su natūraliai egzistuojančiais instinktais, asmenybės funkcionavimas pakeičiamas į tokią, kuri moraliai išsivysčiusioje visuomenėje negalėtų visapusiškai ir teisingai egzistuoti. Žinoma, toks kasdienybės ir natūralių instinktų dekonstravimas filme pateikiamas kalbant apie priešų gyvybes (kai nužudomas to paties pulko kareivis, visi aiškinasi, kaip tai galėjo nutikti). Suardytoje kasdienybėje, arba iškasdieninime, atsiskleidžiantis itin paaštrėjęs išgyvenimo instinktas išreiškiamas žodžiais „Niekas nenori mirti“. Karo akivaizdoje, kai mirties nuojauta persmelkia kareivių sąmones, išgyvenimo instinktas ir noras grįžti sveikiems į tą natūralią kasdienybę, kuri liko kažkur ten, yra labai stiprus.

Įdomi dalis filme yra viena paskutinių scenų, kurioje vaizduojamas teismas. Kareiviai teisiami dėl tariamo bailumo. Žiūrint iš šalies, visas teismo procesas atrodo itin komiškai: kareiviai teisiami už tai, kad nežudė.

Kadras iš filmo „Garbės keliai“

Per daug nesigilinant į teismo proceso detales ir atsispiriant tik į suardytos kasdienybės atsispindėjimą jame, galima matyti, kad teisiamųjų sąmonė nebuvo iki galo dekonstruota. Tiems žmonėms į galvas buvo brukamas kitokios, nenatūralios ir jiems nepriimtinos kasdienybės modelis, kurio jie taip ir nepasisavino. Tačiau tos asmenybės vis tiek liko karo įkaitais ir buvo nužudytos už visišką tos kasdienybės atmetimą. Peršasi išvada: jeigu negalima pakeisti kareivių natūralių poreikių ir požiūrio (t. y. sunaikinti jų kasdienybės modelį), belieka jais atsikratyti. Karo lauke nereikalingi individai su savo natūraliais ir intymiais poreikiais – reikalingi tik tie, kurie mąstytų ir darytų tai, kas jiems liepiama.

2.

„Nugalėtojai“

(The Victors, rež. Carl Foreman, 1963)

Kalbant apie šį filmą, iškart norisi paminėti finalinę sceną. Tiksliau, ne sceną, o poeto ir kareivio žodžius, kurie matomi ekrane: „Mano tema yra Karas ir Užuojauta, kylanti iš karo. Užuojautoje glūdi Poezija. Šiandien poetas gali tik perspėti.“[8] Tiek tokia pabaiga, tiek visas filmas, kaip vėliau paaiškės, nurodo paties kino kūrinio poetiškumą, režisieriaus norą kitaip pažvelgti į karą, ne tik akcentuoti jo žiaurumus. Karas šiame filme ardo kasdienybę, tačiau ir kintanti kasdienybė, ir karas vaizduojami giliau reflektuojant viso to prasmę.

Kadrai iš filmo „Nugalėtojai“

Filmo paveikumas konstruojamas karts nuo karto ekrane pasirodančiais dokumentiniais kadrais: Roosevelto ir Hitlerio kalbos, pranešėjas krentančių bombų ir lėktuvų fone… Taip kuriama žymiai įtaigesnė nuotaika. Dažną žiūrovą filmas, kuriame yra dokumentikos, labiau įtikina ir palieka erdvės interpretacijoms.

Nuotaikos prasme, labai įtaigi ir jautriai pateikta pirmoji filmo scena. Ekrane rodoma sušaudymo scena karo lauke, kurią seka minios plojimai; kalba Hitleris, sprogimai, lėktuvų gaudesys; lėktuvas krenta, jį baimės pilnomis akimis lydi moteris. Režisieriaus jungiami smurtiniai kadrai, žmonių žūtys ir šalia to – linksma nuotaika, lydima plevėsuojančių Amerikos vėliavų ir ovacijų.

Smurtiniai kadrai ir aliuzija į trauminę  patirtį eiliniam žmogui, kuris ekrane daugiau nepasirodo (šiuo atveju moteris, motina). Lyg nurodoma, kad karas sunaikina eilinio žmogaus kasdienybę, kuris nebūtinai turi kažką bendro su tuo karu, tai nebūtinai kareivis, kuris eina į karo lauką su ginklu ginti savo šalies.

Karas persmelkia kiekvieno žmogaus kasdienybę ir ją suardo iki pamatų: kadre atsiranda moteris su kūdikiu ant rankų, o šalia jos – kareivis; prie jų prieina nepažįstamasis ir paprašo palaikyti tą vaiką, nes savo vaikų nematė jau kurį laiką. Ši scena atskleidžia, kaip asmenybei, kurios kasdienybė ardoma karo akivaizdoje, svarbu bent trumpam įsikasdieninti. Kūdikis galėtų simbolizuoti nekaltą gyvybę, kuri dar nėra paliesta jokių trauminių patirčių; jis galėtų simbolizuoti tą kasdienybę, kurios reikia kiekvienam individui – saugią, intymią ir tokią, kurioje nereikia kovoti dėl savo gyvybės. Vėliau seka scena, kuri lyg ir pateisintų tokią interpretaciją. Moteris pakviečia kareivį į namus, o šis užtraukia užuolaidas. Užuolaidų užtraukimas įkasdieninimo/iškasdieninimo kontekste yra labai svarbus. Tai galėtų simbolizuoti norą likti saugioje, intymioje erdvėje, tačiau karas sukuria ar pakeičia realybę į visai kitokią – tokioje realybėje neįmanoma saugi erdvė: kareivis privalo netrukus vėl išeiti iš už užuolaidų į tą kasdienybę, kuri jam visiškai nenatūrali.

Apskritai kalbant, filme „Nugalėtojai“ yra begalė tokių kontrastingų kadrų, įkasdieninimą ir iškasdieninimą reflektuojančių scenų. Dar galima paminėti sceną, kai kareivis užeina į suniokotą namą pas ten likusią moterį. Jis ją saugo, jie miega kartu, kai už lango griaudi sprogimai. Ji jo klausia: „Kaip tu gali miegoti?“ Kareivis, kurio kasdienybė ir asmeniniai troškimai suardomi, lovoje, pačioje intymiausioje erdvėje, jaučiasi saugus. Jis net nepabunda nuo drebančios žemės ar sprogimų. Moteris, priešingai, nesuvokia, kaip taip gali būti – ji bijo, blaškosi. Tokia scena galėtų simbolizuoti, kaip karas performuoja asmenybę. Kasdienybė suardoma iki tokio lygio, kad individas arba ieško saugios vietos nuo visų trauminių patirčių, arba net toje intymioje erdvėje negali jaustis saugus. Karas ir mirtis persmelkia tas vietas, kurios anksčiau buvo kasdienės, saugios, kuriose asmenybė galėjo visiškai natūraliai egzistuoti. Net pasibaigęs karas neatkuria performuotos kasdienybės: 1945-ųjų subombarduotas Berlynas atrodo kaip mirusiųjų miestas; kareivis, grįžęs namo, nebėra toks pats, koks buvo, kaip ir tie žmonės, kuriuos jis paliko prieš karą, nebėra tokie patys. Karas ir jo dekonstruotos esminės saugios žmogaus erdvės yra totaliai sunaikintos.

Kadras iš filmo „Nugalėtojai“

***

Filmų, kuriuos galėtume laikyti pavyzdiniais, kalbant apie suardytos kasdienybės sampratą, yra labai daug. Daugelyje jų kartojasi tas pats momentas – trauminė patirtis (karas) nepalieka vilties. Nepalieka tos asmenybės, kuri buvo iki karo, nepalieka galimybės grįžti į normalų gyvenimą, įsikasdieninti, vilties gyventi taikoje.

Dėl to aš labiausiai bijau tik karo. Prarasti intymų ryšį su intymia erdve, prarasti tą asmenybės dalį, kuri gali normaliai funkcionuoti be baimės, prarasti gyvenimą, kuris buvo iki trauminės patirties, prarasti tikėjimą – tai yra žiauriausia, kas gali nutikti žmogui.

Justina Kaminskaitė

 

P. s.:

Pirmas kareivis: Aš nebijau ryt mirti, tik nežinia, koks galas laukia.

Antras kareivis: To nieks nežino.

Pirmas kareivis: Sakyk, kaip norėtum žūti – nuo durtuvo ar kulkosvaidžio?

Antras kareivis: Tai aišku, kad nuo kulkosvaidžio.

Pirmas kareivis: Būtent, visi taip atsakytų. Bet juk ir vienas, ir kitas tėra plieno gabalai, smingantys į tavo vidurius, tik tiek, kad kulkosvaidis greitesnis, veiksmingesnis ir ne toks skausmingas, ar ne?

Antras kareivis: Ir kas iš to?

Pirmas kareivis: Tas, kad dauguma bijo skausmo, o ne mirties. Pažiūrėk į Bernarą. Jis paniškai bijo dujų atakos. Aš dujų nebijau. Jis prisižiūrėjo nuotraukų su nunuodytaisiais. Nieko baisaus ten nėra. Tačiau manęs nieku gyvu neišvarysi laukan be šalmo. Kita vertus, užpakalio nereikia pridengti šalmu. Ar žinai, kodėl?

Antras kareivis: Kodėl gi?..

Pirmas kareivis: Todėl, kad žaizda galvoje padarys didesnę žalą nei žaizda užpakalyje. Užpakalis tėra mėsos gabalas, o štai galva, cha, galva yra kaulas.

Antras kareivis: Na…

Pirmas kareivis: Sakyk, ko dar, išskyrus durtuvą, bijai labiausiai?

Antras kareivis: Sprogimų.

Pirmas kareivis: Teisingai, pritariu, juk jie tave gali sudraskyti kaip niekas kitas. Klausyk, noriu pasakyti, kad jeigu bijosi mirties, tai visą likusį gyvenimą drebėsi iš baimės, laukdamas, kada gi ji pasirodys. Ir dar…

Antras kareivis: Kas dar?

Pirmas kareivis: Jeigu iš tikrųjų bijai mirties, kam tau jaudintis, kaip gausi galą?

Antras kareivis: Labai jau sudėtingi tavo išvedžiojimai, profesoriau. Tiesa ta, kad niekas nenori mirti. [9]

 

  1. [1]Žr.: LRT laida „Istorijos detektyvai“, 2015 05 12. Prieiga internetu: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/77017/istorijos_detektyvai
  2. [2]Paulio Leuilliot įžanginis žodis į Guy Thuillier knygą Pour une histoire du quotidien au XIXe siècle en Nivernais (Paris and The Hague: Mouton, 1977), xi-xii. // Paimta iš: Michel de Certeau, “The Annals Of Everyday Life”, in The Practice Of Everyday Life: Living And Cooking, University of Minnesota Press, 1998, p.3.
  3. [3]Nerijus Milerius, „Apokalipsė kine: filosofinės prielaidos“, Vilniaus universiteto leidykla, 2013, p. 98.
  4. [4]Arthur Asa Berger, Narratives in Popular Culture, Media, And Everyday Life, Sage Publications, 1997, p. 101.
  5. [5]John Tulloch & Deborah Lupton, Risk and Everyday Life, Sage Publications, 2003, p. 1.
  6. [6]John Tulloch & Deborah Lupton, Risk and Everyday Life, Sage Publications, 2003, p. 4.
  7. [7]Apie šį filmą jau rašiau savo straipsnyje „Karo filosofija. Francio Fordo Coppolos Šių dienų apokalipsė. Mano įsitikinimu, po šio filmo sukūrimo nebuvo jokio kito, kuris būtų taip jautriai papasakojęs apie asmenybės kaitą trauminių patirčių akivaizdoje, apie įkasdieninimą ir iškasdieninimą. Po jo sekę kino filmai iš esmės pasakojo tą patį, tik kitais vaizdiniais ir kitomis meninėmis priemonėmis.
  8. [8]My subject is War, and the pity of War. The Poetry is in the pity. All a poet can do today is warn. – Tai britų poeto Wilfredo Oweno (1893–1918), žuvusio Pirmajame pasauliniame kare, žodžiai, paimti iš jo ruoštos įžangos savam eilėraščių apie karą rinkiniui, kurį jis tikėjosi išleisti 1919-aisiais (išleistas 1920 m.): http://www.wilfredowen.org.uk/biography/preface
  9. [9]Dviejų kareivių pokalbis Stanley Kubricko filme „Garbės keliai“ (Paths of Glory, 1957). Vertė Linas Jankauskas.
Tagged with: Coppola F. F.ForemankasdienybėkinasKubrick
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.