Veiksmo filmas be jokio veiksmo

„Visata neturi centro ir kraštų. Realybė – tik atsitiktinumų seka“, – tai žodžiai, kurie Jimo Jarmuscho filmo „Kontrolės ribos“ herojų lūpose skamba kaip tam tikras gyvenimo kredo. Atverta erdvė, ištrintos ribos, paleista tėkmė. Toks visatos modelis artimas Jacques’ui Derrida.

Kadras iš filmo „Kontrolės ribos“

Jo nuomone, visatą privalome suvokti kaip unikalią organinę visuotinybę, kuri vystosi iš savo pačios konceptų. Iš tiesų nenuostabu, jog ir pats režisierius, paklaustas apie savo kūrybą, drąsiu stūmiu atsiskiria nuo holivudinių pasakų kūrėjų draugijos, ir pareiškia, jog, matyt, jo vieta – užribis. Toks užribis, kur nustoja galioti bet kokios ribos ir visiškai atsiduodama kūrybai, kuri be „kosmetikos“ pagalbos imasi bendradarbiauti su tikrove.

Viename pokalbyje su žurnalistu Jarmuschas prasitarė, jog filmas net neturi scenarijaus. Filmo, kuris iš pirmo žvilgsnio primena trilerį, griaučiais tampa 25 puslapių užrašų knygelė, kurioje nė vieno dialogo, o tik idėjos, mintys, detalės, kurioms gyvybę suteikia įspūdingi ir tuo pačiu labai keisti, tarsi šaržuoti literatūros, meno, pasakų, poezijos herojai. Režisieriaus siekis – sukurti veiksmo filmą be jokio veiksmo. Čia galime prisiminti filmo pavadinimą „Kontrolės ribos“ (The Limits of Control). Šie du žodžiai, galime teigti, kvepia statika ir kažkodėl iškart primena pagrindinį filmo herojų – samdomą žudiką, vienišą vyrą. Nors režisierius, įvesdamas detalių, žodžių, veiksmų pasikartojimą filme, nedeklaruodamas tikslių herojų tikslų, stengiasi iš filmo centro išmušti istoriją, tačiau filmo centre vienaip arba kitaip vis tiek per tam tikrus ritualus (pavyzdžiui, Tai Či) išlieka pagrindinis herojus. Jis keliauja, tačiau tuo pačiu išlieka stulbinančiai statiškas. Vienišas vyras – tarsi įpročio ir savo mimikos vergas. Tuomet galime savęs paklausti, ką bendro turi šis Jarmuscho filmas – nekalbant apie realią žudiko kelionę po Ispaniją traukiniu – su kelionės fenomenu? Pats autorius čia pasakytų, jog visi jo filmų herojai yra tam tikrose kelionėse. Kelionė yra jų istorija, o istorija – jų kelionė. Herojai gyvena mito ir alegorijos pasaulyje, nuolat judėdami ir pasakodami savo istoriją.

Dabar truputį atitolkime nuo filmo ir pabandykime į kelionės fenomeną pažvelgti platesniu rakursu.

Kartą vienoje įdomybių skiltyje teko skaityti apie gėlę, pavadintą raflezija, rastą Borneo ir Sumatros tropikų miškuose. Šis augalas neturi chlorofilo, todėl neturi lapų ir, svarbiausia, jis neturi šaknų. Tai gėlė-parazitė, kurį įsiskverbia į kitą augalą ir šis tampa jos maitintoju ir žiedo nešiotoju. Čia ne botanikos pamoka, o pavyzdys, iliustruojantis šių dienų žmogų, iš kurio savybių bagažo baigia išnykti sėslumo bruožas. Žmogus tampa atviras pasauliui, o pasaulis – jam (bent jau taip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio).

Sunkiai suvokiama, neturinti kraštų pasaulio erdvė, kurios matas, pasak Zygmunto Baumano, nuo senų laikų buvo žmogaus kūnas, paverčiama tinklu ir patalpinama nedidelėje dėžutėje, kurią mes išdidžiai vadiname kompiuteriu. Tai, kas seniau net nebuvo pasiekiama mintimis, tampa prieinama beveik kievienam žemės gyventojui. Iš svajotojo jis tampa realistu, kuris godžiai geria informaciją, tačiau vis tiek jaučia amžiną troškulį. Kelionė, seniau buvusi privilegija arba bent jau labai gerai apmąstytu poelgiu, tampa kasdienės rutinos dalimi, poilsiu, darbu, pramoga. Užsisakydami kelionę, pasisamdydami gidą, kurio nereikalinga kalba, tikriausiai, suardys nuostabaus peizažo harmoniją, išdidžiai prisisegdami turisto ženkliuką, jie tampa panašūs į žymimus galvijus, kuriems prie ausų prisegamos kortelės su numeriu. Jie tarsi tų bešaknių gėlių sėklos, ne vėjo, bet mass media peršamų šablonų nunešti į kitas šalis, kur išlaikydami visiškai paviršutinišką santykį su svetima kultūra ir pačiais savimi, tampa tokiais pat parazituojančiais kaip ir raflezija. Tačiau ko daugiau tikėtis iš žmonių, kurie pasaulį ėmėsi konstruoti pagal žemėlapį, o planas, pasak Baumano, tampa vienintele žmonijos laimės sąlyga.

Tam, kad nepasirodyčiau esanti priešiškai nusiteikusi kelionių atžvilgiu, privalau pateikti du terminus, kurie leis geriau suprasti mano poziciją. Pirmas terminas – turistas, antras – keliautojas, arba net savotiškas atradėjas. Įdomu ir tai, kad angliškas žodis „travel“ (keliautojas) yra kilęs iš prancūziško žodžio „travail“, kurio pagrindinė reikšmė – sunkus darbas, skausmas, vaiko gimimas. Kaip jau turbūt supratote, turistu esu linkusi vadinti žmogų be šaknų. Žmogų, kuris kad ir kokiuose ypatinguose pasaulio kampeliuose būtų, yra tuščias. Nors visur jaučiasi savas, jis visur yra pasiklydęs. Tai žmogus, iš kurio savybių bagažo, kurį minėjau, dingo ne tik sėslumo jausmas, tačiau ir ieškojimo, atradimo troškimas. Paulas Fussellis yra parašęs, jog tikrasis keliautojas visuomet randasi tarp dviejų skirtybių. Tyrinėtojas, atradėjas visuomet juda link kažko nežinomo, dar neatrasto, svetimo, o turistas visuomet juda saugioje erdvėje, kurią suformuoja visuomenės šablonai. Būtent čia, jų tarpe, savo vietą randa keliautojas, kuriame susipina atradimo jaudulys, priklausantis tyrinėtojui, ir žinojimo, kur kažkas yra, jausmas, priklausantis turistui.

Jei paklaustumėt manęs, kas yra tikrasis keliautojas, atsakyčiau, kad tai žmogus, gebantis pasakoti istoriją, žaisti su žmogaus ekspresija, vaizduote ir tuo, kaip žmogus suvokia realybę, daiktus. Tai – keliautojas kūrėjas. Toks yra režisierius Jarmuschas. Jo filmas tarsi pasakoja istoriją, tačiau iš tiesų jos nėra. Filme vyksta veiksmas, tačiau pagrindinis veikėjas išlieka statiškas, pasiduodantis įpročiams ir meditacijai. Jis tylus, todėl pavaldus interpretacijai. Režisierius ir jo veikėjas, kurdami istoriją, keliaudami mūsų sąmonėje, ir mus paverčia keliautojais, klaidžiojančiais idėjų, vaizdų, įvykių, detalių, garsų, spalvų bei formų labirintuose. Nuo „kontrolės ribos“ pereinama prie teiginio „jokios kontrolės, jokių ribų“. Šią pavadinimo transformaciją apginti padėtų Derrida. „Kotrolės ribos“, kurios nebus pajaustos kaip tokios, neturės prasmės, o tai įmanoma tik supratus kontrolės ir jos ribų nebuvimo galimybę ir viso to skirtumą nuo „kontrolės ribų“.

Jei jau kalbame apie kelionės fenomeną ir jo įvaizdį Jarmuscho filme „Kontrolės ribos“, tiesiog būtina paminėti, jog šis filmas – pirmasis, nufilmuotas už Amerikos ribų, Ispanijoje. Autorius teigia, jog kuriant šią istoriją jautė Ispanijos šauksmą. Ir tai visiškai nenuostabu, juk jo kūrybos dėžutėje gyvena daugybė herojų ispanų, kaip antai – Cervantes, Goya, Buñuelis ir, žinoma, siurrealistai. Anot Jarmuscho, būti Ispanijoje, kuomet žydi apelsinai, tai tarsi būti apkvaitusiam nuo narkotikų.

Pagrindinis filmo herojus, kaip jau minėjome, – samdomas žudikas. Nors turime suvokti, jog šio kūrėjo filmuose galima bet kokia interpretacija, todėl niekuomet negalime būti tikri dėl savo suvokimo. Jis leidžiasi į vingiuotą, pilną nuorodų ir detalių kelionę, kad įvykdytų žmogžudystę. Ji, viso filmo eigoje tarsi buvusi pagrindinio veikėjo tikslas, pabaigoje tampa visiškai nereikšminga, nieko neatskleidžianti, nesukurianti jokios prasmės. Tai tik dar viena detalė tarp kitų. Visa tai tik dar kartą įrodo, jog Jarmuschas savo kūryboje, filmuose puikiai moka iš centro išstumti istoriją, taip atidarydamas įvykių, idėjų tėkmę. Atsisakant puikiai sustygiuoto siužeto, prasideda tikroji filmo herojų, o tuo pačiu ir stebėtojų, interpretuotojų kelionė. Filmas tampa metafora, istorija, kuri, režisieriaus manymu, ir yra tikroji kelionė.

Beveik esu įsitikinusi, jog Jarmuschas įgyvendino savo siekį sukurti veiksmo filmą be veiksmo. Pagrindinis filmo herojus keliaudamas sugeba išlikti vietoje. Kavos gėrimo įprotis, Tai Či, veido mimika, nebylumas, nemiga. Begalybė įpročių, ritualų. Tačiau įdomiausia, jog nepaisant viso to, neatsiskleidžia nei viena šio žmogaus savybė. Jis yra esmė be detalės. Jis yra visuma be atskirybės. Jis yra žmogus be savybių, kurį puikiai iliustruoja Roberto Musilio sukurtas personažas Ulrichas. Filme nėra nei vieno dialogo. Į kitų filmo veikėjų deklamuojamus monologus pagrindinis herojus nesikiša. Jis išlieka nebylus. Jo žodžiai – tai degtukų dėžutėje paslepti kodai, kurie keliauja iš rankų į rankas. Vienus kodus herojus siunčia, kitus – vartoja (ir vartoja gana tiesiogine prasme – suvalgydamas). Šis veikėjo santykis su kalba ir jį supančia aplinka tarsi iliustruoja Derrida deklaruojamą rašytinės kalbos viršybę sakytinos kalbos atžvilgiu. Anot filosofo, popieriuje paliekame ženklus, kurie turi išliekamąją vertę. Šis ženklas visuomet yra laisvas nuo daikto, kurį jis pavadina, todėl daiktą visuomet galima pakeisti ženklu. Misijos planas virsta kodu.

Filmo detalės kartojasi kaip besisukantis ratas. Judėdami sugrįžtame į tą patį tašką, tačiau kitoje vietoje. Nepasiklysti aplinkos tėkmėje, sąmonės sraute, išlikti filmo centre herojui padeda meditacija. Pasidomėjus tapo aišku, jog tai ne meditacija, o Tai Či, ir šio meno atsiradimo filme istorija ganėtinai įdomi.

Prisiminkime žodžius iš filmo: „Tas, kuris mano esąs didingesnis už tave, turėtų nuvykti į kapines. Ten jis supras, kas yra gyvenimas. Tik sauja žemių. Gyvenimas – nieko vertas.“ Tai – žodžiai dainos, kurią atlieka vienos flamenko rūšies atlikėjai. Tai lėtas ir tragiškas flamenko, kuris tapo tabu tarp kitų šokėjų. Šokio tema pasirinkdama mirties motyvą, ši rūšis buvo vadinama Peteneras. Filme šį mirties šokį atliko flamenko trupė pavadinimu „Tai Či flamenko“. Visa tai išsiaiškinus, prieš mūsų akis išnyra trys svarbūs aspektai: mirties motyvas, lėti judesiai ir Tai Či menas. Taip sukapodami šį šokį, mes nejučiomis nutapome pagrindinį filmo herojų. Jis – Tai Či praktikas, statiškas, nešantis mirties žinią. Jis – tarsi flamenko šokis.

Pažvelgę detaliau, galime teigti, jog filmas sudarytas iš dalių. Tos dalys – kelio atkarpos, kurias jungia traukinys. Įdomu ir tai, jog aplinkos peizažo atžvilgiu kiekviena kelionės atkarpa stipriai skiriasi. Nuo visiško didmiesčio pereinama prie miesto, nuo miesto – prie miestelio, nuo miestelio – prie dykynės. Iš prabangaus buto keliamasi į paprastesnį, iš paprastesnio – į dar paprastesnį, kol apsistojama apleistame name, kurio vidus uždengtas balta drobe. Suprantame, jog vaizdas taip pat keliauja. Jis skurdėja, artėja išnykimo link. O gal, priešingai, mes grįžtame prie pačios pradžios. Musilis savo knygoje „Žmogus be savybių“ rašė: „Jei pasaulis pakliūdavo į jo akis, tai jo prasmė begarsėmis bangomis jį pasiekdavo iš vidaus. Jis buvo atsidūręs pasaulio širdyje.“ Pagrindinis filmo herojus – vienišas vyras, keliautojas gyvenimu, o gal…net pats gyvenimas, nebyliai pasakojantis savo kelionės istoriją?

Tikrasis keliautojas – tai keliautojas mintimis, kuris niekada nežino, kur keliauja. Tikrasis keliautojas – tai žmogus, gebantis kurti savo istoriją. Tikrasis keliautojas yra tas, kuris supranta, jog jo papasakota istorija ir yra jo gyvenimo kelionė, net jei jis nepersikėlė per vandenyną ir neperskrido žemyno. Anot Henry Millerio, tikrasis keliautojas yra tas, kurio kelionės tikslas – ne vieta, o dalykų matymas kitokiomis akimis.

D. T.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=XPFRaCnkVzE[/youtube]