Sadizmo ir mazochizmo apraiškos Antikriste

Pakankamai sudėtinga nedviprasmiškai vertinti paskutinį Larso von Triero filmą „Antikristas“. Jis sukelia daug skirtingų jausmų ir emocijų. Be abejo, pirmiausia tai yra grynai fiziologiniai pojūčiai kaip atsakas į matomus kraštutinai perversiškus vaizdus. Nuostaba, paskui pasišlykštėjimas, noras nebežiūrėti, pamiršti matytus vaizdus. Hipertrofuota gyvuliškos žmogaus prigimties atvertis šokiruoja, bet tuo pat metu ir tarsi paskatina įsigilinti į filme slypinčius ženklus, pabandyti juos iššifruoti tam, kad pasiektum jame slypinčią prasminę gelmę (aišku, jeigu sugebi iš pat pradžių įžvelgti šios gelmės egzistavimą, o tam žiūrovui būtina abstrahuotis nuo subjektyvaus perversijos suvokimo). Kritiškai mąstytojo akiai filme apstu ir religinių vaizdinių bei simbolių, nuorodų į Nietzsche’s kūrybą, pasaulį ištikusios dvasinės katastrofos bedugnės tikrovę.

Vargu ar įmanoma ryškiau pavaizduoti šlykštesnę ir perversiškesnę vyro ir moters santykių regresiją. „Antikriste“ vyras ir moteris taip supriešinami, jog tampa totaliais vienas kito antagonistais. Jie abu desubjektyvizuojami ir tampa savotiškais gamtos ir „kultūringos“ (civilizuotos) žmogaus prigimties tarpusavio kovos įrankiais. Gamta šiame filme vaizduojama kaip šėtoniškasis pradas, demonų buveinė (čia ir apie „chaoso viešpatavimą“ kalbanti save ėdanti lapė ir vaiko žūtį stebintis elnias, ir varnas, išduodantis vyro slaptavietę). Gamta antropomorfizuojama, o  Žmogus prieš gamtą yra bejėgis, jį sunaikina jo valia ir priešinasi bet kokiam bandymui ją „racionalizuoti“.  Filmo herojė, negalėdama priešintis „šėtoniškajam“ gamtos šauksmui, pasiduoda joje slypinčiai raganos, kaip gamtos (vadinasi, ir šėtono) prigimčiai. Ji susitapatina su neva gamtišką blogį įkūnijančia raganiška prigimtimi. Vaizduojama palaipsniui vykstanti jos virtimo anatomija: vaiko kankinimas sukeičiant batus taip, kad jam deformuojasi pėdos, beprasmiški užrašai ir ženklai dienoraštyje, nebaigta rašyti disertacija apie moterų kankinimus ir naikinimą viduramžiais, sadistiška nimfomanija, galiausiai perauganti į atvirą žiaurumą. Moteris nekenčia savo vyro, bet tuo pat metu ji negali būti be jo, todėl net ir kankindama jį, jinai klausia, ar jis jos nepaliks, o kai jam pavyksta pasprukti, blaškosi po mišką, jo ieškodama. Jis tampa tarsi nekenčiama jos paties kūno dalimi, kuria norisi pjaustyti vien tam, kad pažiūrėtum, ar ji kraujuos, žaloti vien tam, kad pamatytum, kaip įmanoma ją deformuoti. Moteris siekia visiško vyro užvaldymo, pavergimo ir sunaikinimo. Ji tarsi trokšta „praryti“ jo esatį taip, kad jį visada išlaikytų savyje.

Mano manymu, dar vienas svarbus šio filmo leitmotyvas yra tai, jog parodoma, kaip žmogaus protas priešinasi racionalizavimui. Neatsitiktinai vyras yra psichologas, kuris „susirgusią“ žmoną bando gydyti klasikiniais psichoanalizės metodais – struktūrindamas, aiškindamas jos sapnus, bandydamas įsiskverbti į pasąmonės turinį. Tačiau moteris jau nebėra psichoanalizei prieinamoje taikymo plotmėje, ji  – jau nebe racionalaus pasaulio gyventoja. Tai, kas vyksta jos sąmonėje, tai, ką ji išgyvena, būtų galima paaiškinti nebent Gilles’io Deleuze’o šizoanalizės teorijos sąvokomis. Jos prigimtyje slypintis sadizmas atsiveria su nesutvardoma ir viską naikinančia jėga, jos protas susipriešina pats su savimi, o jos kūnas tampa savidestrukcijos ir sadistinio malonumo įrankiu, ji – tarsi kūnas be organų, sąmonė be proto, paviršius be gelmės.  Niekas nebėra aišku, į jokį klausimą nebėra jokio atsakymo, viską užpildo nepermatoma chaoso ir siaubo migla.

Labai svarbus, žinoma, ir sekso vaidmuo. Seksas šiame filme yra žiaurios ir sadistinės žmogaus prigimties ženklas. Sekso funkcija nebėra teikti malonumą, atvirkščiai – žaloti ir kankinti. Lytinis aktas – dar vienas kankinimo būdas. Perversiško malonumo kulminacija: falo daužymas, ejakuliacija krauju, isteriška masturbacija ir konvulsiškas lytinis aktas tarp medžio šaknų (čia von Trieras meistriškai įterpia tarp medžių gulinčių sužalotų ir paniekintų nuogų lavonų vaizdinį, kuris visai scenai suteikia pasibaisėtino, bet rafinuoto sadistiškumo, eksplikuojančio dialektinį mirties ir sekso santykį), sau pačiai atliktas signifikacinis apsipjaustymas žirklėmis. Beprasmiškas erotizuotas žiaurumas herojei yra savitikslis, ji nesiekia jokio kito tikslo, jai nereikia nieko kito, tik teikti skausmą ir pačiai mėgautis skausmu. Tačiau ir pats mėgavimasis tėra skausminga agonija, o ne malonumo siekimas. Ji mėgaujasi ne savo vyro patiriama kančia, bet tiesiog pačiu kankinimo procesu. Savęs pačios kankinimas – ne atgailos ar savęs baudimo priemonė, bet tik dar vienas bandymas numalšinti kankinimo troškulį, neleidžianti jai sustoti, užsimiršti, nurimti. Tik mirtis gali ją išlaisvinti ir viską užbaigti gali tik tas, kuris yra jos nekenčiamas ir tuo pat metu aistringai trokštamas. Filmo pabaiga taip pat simbolinė: vyras nužudo savo kankintoją ir ją sudegina. Atrodytų, žmogus nugalėjo gamtą, tačiau paskutinė filmo scena, kuri ironiškai nurodo į Andrejaus Tarkovskio (šis filmas jam dedikuotas) filmus, parodo žmogaus nesugebėjimą išsilaisvinti iš siaubingos ir bauginančios šėtoniškos gamtos vergijos, jis nebeturi kur išeiti ir grįžimo atgal nebėra, kaip nėra ir jokio kito kelio. Siekis kankinti ir kankintis, naikinti kitus ir save slypi pačiame žmoguje, o ne kažkur „anapus“ pasaulyje.

Jolanta Michalovskaja