Mąstymo negalimybė Larso von Triero „Melancholijoje“

pagal | 2012 01 07

Filmas „Melancholija“ prasideda gana neįprastai: sulėtinti vaizdai, fone sustingę kūnai, kadruoti judesiai, Žiustina, plaukianti upe tarsi Ofelija. Visi vaizdai yra siurrealistiniai, panašūs į ką tik pabudusio žmogaus sapno nuotrupas, lyg būdraujantys vaizdai. Larsas von Trieras tampa dailininku, tapančiu vaizdinius, viskas pateikiama kaip kokiame Salvadoro Dalí paveiksle. Žinant visą filmo eigą, galima sakyti, kad visi šie sulėtinti vaizdai nurodo į tai, kas bus. Kadruoti judesiai tarsi suteikia minčiai išraišką, bet ne objektinę, o kaip veiksmą, kuris iškyla ir pasiekiamas tik mintyje. Neartikuliuotai išreikšta mintis, kuri gali mąstyti tik tai, kas dar nemąstoma, t. y.  bejėgystę mąstyti visumą. Tai mintis, kuri visada suakmenėjusi, sutrikdyta, išardyta į dalis.

„Melancholijoje“ ypatingą reikšmę turi žvaigždynai, kurie sugrupuoti į grupes ir pagal jų judėjimą galime spręsti daugybę problemų, susijusių su pasauliu ir mumis. Žiustina yra galbūt vienintelė, kuri pastebi tą ryšį. Pirmiausia ji pastebi keistą žvaigždę, kuri, kaip vėliau paaiškėja, yra planeta, grėsmingai artėjanti prie Žemės. Jos pavadinimas yra Melancholija, lygiai toks pats kaip ir Žiustinos liga. Tačiau planetos atžvilgiu melancholija suprantama kaip tam tikra apatija – tai abejingumas supančiam pasauliui, neatsižvelgimas į jo egzistavimą. Žiustinos melancholija labiau nurodo į įsimąstymą, į neišreikštus vidinius išgyvenimus. Jos melancholija yra lyg vidinė situacija, kurioje įstrigus mintis ieško subtilaus išėjimo, kuris galimas per  vaizdinį smūgį. Apie Žiustinos  ligą galima suprasti tik iš keleto sakinių, ypač įstrigęs vienas: ar dar ilgai sugebėsi būti tokia? Rodomos vestuvės, kuriose ji iš pat pradžių atrodo laiminga, bet po kelių akimirkų ji jau paskendusi savo pasaulyje, kuriame viskas nebyliai kalba – ji buvoja savo melancholijoje, kuri primena nervingą laukimą žinant, kad greitai kažkas nutiks, tačiau nieko nebegalima pakeisti ir belieka tik laukti.

Laukimas Žiustiną gąsdina, bet tuo pačiu ir išlaisvina: daugiau nebereikia apsimetinėti normalia, nes tai jau nebeturi prasmės. Žiustina labiau nei kas nors kitas supranta pasaulio absurdiškumą. Šokas, patirtas bežiūrint į žvaigždes, tarsi sensomotorinis lūžis, kuris padaro žmogų ne tik matytoju, bet ir mąstytoju. Jis/ji atranda save įstrigusį/ią pasaulyje, atranda jame kažką nepakeliamo ir nemąstomo mintyje. Mintis patiria keistą sustingimą. Kadangi pasaulis nepakeliamas, mintis daugiau nebegali mąstyti savęs ar pasaulio. Nepakeliamumas tampa nuolatine kasdienės banalybės būkle. Dvasinis automatonas yra fizinėje stebėtojo situacijoje, kuris mato geriau ir toliau negu gali sureaguoti ar veikti, tai yra mąstyti.

Kartu su Žiustina paskutines dienas pasaulyje leidžia ir jos sesuo Kler su savo šeima. Kartais net atrodo, kad didesnė pamišėlė yra Kler, kuri desperatiškai bando išvengti to, kas neišvengiama. Keisčiausia tai, kad pasaulis, nuolat išpuoštas žmogiškomis dekoracijomis, kurios tartum suteikia saugumo jausmą ir prasmę, nublanksta; pasaulis pasirodo esantis vieta, kurioje esi įkalintas, heidegeriškai tariant, įmestas ir daugiau niekur negali pabėgti, lieka tik susidurti su tuo, kas tavęs laukia. Planetų susidūrimu mėgaujasi vienintelė Žiustina, kuri mėlynos planetos apšviestoje erdvėje jaučia pasitenkinimą dėl  ateinančių įvykių – guli nuoga priešais mėlynos planetos šviesą lyg degindamasi saulėje ir tarsi atsiduoda artėjančiam įvykiui. Toks jos elgesys papiktina seserį, kuri negali susitaikyti su tuo, kas įvyks, ji nenori pasiduoti. Tokia jos nuotaika suprantama, nes kiekvienas žmogus visais būdais bando išvengti mirties, jį gąsdina nebūtis, gąsdina akimirkos išgyvenimas, galbūt skausmas. Čia seserys apsikeičia vaidmenimis: belaukiant planetų susidūrimo, būtent Žiustina yra ta stiprioji sesuo, kuri gali padėti visa ištverti ir Kler.

Ypač įdomiai parodytas pasaulių atsiskyrimas: mėlynoji planeta ir mėnulis, Žiustina ir Kler. Mėlynoji planeta yra tartum Žiustinos pasaulis, kuris suteiks jai tai, ko seniai troško. Pasaulio pabaiga Žiustinai suteikia laukiamą nusiraminimą, o Kler – atvirkščiai. Šioje situacijoje Žiustina mąsto labai blaiviai, ji supranta viso to neišvengiamumą ir yra susitaikiusi, o Kler desperatiškai ieško būdo pabėgti, numalšinti savo klaikią baimę, pasaulio pabaigą nori pasitikti su vynu, kad viskas būtų gražu, bet netikroviška. Žiustina, sutikdama pabaigą, remiasi tikėjimu, nes iš šakų suformuoja savotišką ritualinį aukurą; ji tarsi žino, kas yra tikėjimas, kuris parodo kito pasaulio galimybę. Tikėjimas išnyra iš minties bejėgiškumo. Įvyksta susidūrimas su nemąstomumu, apie kurį negali kalbėti, tačiau galbūt gali girdėti, jausti.

Simona Akelytė

***

Lars von Trier Melancholia (2011)

[youtube width=”640″ height=”360″]http://www.youtube.com/watch?v=wzD0U841LRM[/youtube]

 

6 komentarai

  1. Jurgita

    ačiū už įžvalgas. keletą kartų minima Žiustinos liga, bet ar tikrai tai liga, ar tikrai ji, kaip filmo herojė, yra ta, kuri „serga”? mąstau, kad sergantys labiau yra visi kiti, kurie visa esybe atsidavę daiktiškumui, todėl negali nei jausti, nei susitaikyti su artėjančia neišvengiamybe, su kažkuo daugiau nei jie patys čia ir dabar, o pačią Žiustiną labiau kamuoja vienatvė tame supratime, juk melancholija nėra vienareikšmiškai įvardijama kaip liga, tai pirmiausia stipri vidinė pajauta..

    Atsakyti
  2. Simona

    Jurgita, turbūt dar nežiūrėjote filmo…? Filme (kurį aš aprašiau) Justine’os melancholija įvardijama kaip liga, tačiau tekste aš pažymiu, kad „Žiustinos melancholija labiau nurodo į įsimąstymą, į neišreikštus vidinius išgyvenimus. Jos melancholija tarsi vidinė situacija ”
    Jums taip pat dėkinga už įžvalgas.

    Atsakyti
  3. Safo

    Man šis filmas – pasaulį persunkusio absurdo antologija ir visi veikėjai yra absurdo aktoriai.
    Recenzijoje visai nepaminimas Kler vyras ir sūnus, bet ir jie yra ne mažiau reikšmingi absurdo dramos veikėjai, ypač simboliška yra Džono savižudybė…
    Recenzija nebloga, bet stinga gilesnio požiūrio, galbūt kitokio rakurso…

    Atsakyti
  4. rasa

    Įdomi mintis, kad Justina, sutikdama pasaulio pabaigą, remiasi tikėjimu- man kaip tik atrodo, kad ji pasiduoda neišvengiamybei be jokio tikėjimo. Ji gal būt remiasi žmonių, kaip vienintelių gyvų būtybių Visatoje, bendryste neišvengiamos pabaigos akivaizdoje. Dar įdomus dalykas: filmo sąsajos su A.Tarkovskio filmu „Soliaris”. Tas pats P. Breugelio Vyresniojo paveikslas abiejuose filmuose. Tačiau režisierių patirtis ir įžvalgos absoliučiai skirtingos.

    Atsakyti
  5. Safo

    Rasa, gal pakomentuotumėt detaliau apie filmo sąsajas su Tarkovskio „Soliariu”? Niekaip jų neįžvelgiu… ar tik nėra šioks toks pritempimas? Juk net pati „Soliario” fabula visiškai kitokia. Būtų labai įdomu išgirsti kitokią nuomonę

    Atsakyti
    1. Martynas

      Galbūt Rasa turėjo omeny „Veidrodį”. Tokiu atveju, taip pat manyčiau, jog sąsajų apstu.

      Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *