Kai pradedame kalbėti apie Emmanuelio Levino filosofiją, galvoje dažniausiai turime du raktinius žodžius, vedančius į ją, – Kitas ir Veidas. Atsitiktinumas ar ne, tačiau kino režisierius Romanas Polanskis savo filmą „Stūma“ (Repulsion, 1965)1 pradeda nuo veido. Tiksliau, nuo maksimalaus akies priartinimo ir palaipsnio ėjimo prie stambaus veido plano. Tad kokios sąsajos tarp šio filmo ir Levino filosofijos? Ir ar apskritai tokios paralelės įmanomos, žinant šio filosofo kalbos sudėtingumą ir tirštumą, bandymą nusakyti tai, kas, atrodytų, nenusakoma?
Prieš pradėdamas kalbėti apie santykį tarp manęs ir Kito, Levinas nurodo du etapus (arba žmogaus būkles): il y a ir mėgavimąsi. Paprastai kalbant, pirminė ir neautentiška būklė yra il y a, kurioje žmogus dar neapčiuopia savojo aš.
Atrasti būties materialumą nereiškia priskirti jai kažkokią kokybę, tai tiesiog beformis knibždėjimas joje. Už formų spinduliavimo, per kurias žmonės kreipiasi į mūsų „vidujybę“, materija – tai ‘il y a’ beasmeniškumo faktas. — (Emmanuel Levinas) 2
Kaip pabėgti nuo šito beasmeniškumo? Levinas teigia, kad tą galima padaryti mėgaujantis: „Maistas kaip įsitvirtinimo priemonė – tai kito pavertimas į Tapatumą; kas ir sudaro pačią mėgavimosi esmę; kita energija, kuri pripažįstama esant kita […], mėgavimosi metu tampa mano energija, mano jėga, manimi. Bet koks mėgavimasis, šia prasme, yra maitinimasis.“3 Ir čia svarbu tai, kad šios dvi būklės nėra stabilios – iš mėgavimosi bet kada vėl gali panirti į il y a neautentiškumą4.
Kadras iš filmo „Stūma“ (Repulsion, 1965)
Bet kas vis dėlto yra il y a? Levinas, bandydamas nusakyti il y a, naudoja nakties bei bedugnės sąvokas. Knygoje „Nuo egzistencijos prie egzistuojančio“ jis rašo: „Jei terminas ‘patirtis’ nebūtų nepriimtinas situacijai, absoliučiai eliminuojančiai šviesą, tai būtų galima pasakyti, kad naktis – tai ir yra il y a patirtis.“5 Kitoje vietoje jis tęsia: „Formų pasaulis žioji kaip neišmatuojama bedugnė. Kosmosas sprogsta, palikdamas žiojantį chaosą, tai yra bedugnė, vietos nebuvimas, il y a.“6 Kitaip tariant, il y a galima apibūdinti dviem žodžiais: siaubas ir svaigulys. Tai nepakeliamas nakties siaubas ir svaigulys, apimantis žvelgiant į bedugnę. Polanskio filmo „Stūma“ pagrindinė herojė Kerol būtent šiuos du jausmus ir išgyvena.
Šioje vietoje norisi stabtelėti ir kiek transformuoti Levino il y a. Pastarasis į lietuvių kalbą verčiamas žodžiais tai – yra. Žiūrint filmą, kyla mintis, kad šis terminas galėtų skambėti taip: tai, kaip yra. Kerol gyvena savo rutinų pasaulyje, savo ritualizuotoje tikrovėje, savame tai, kaip yra: ji vaikšto į darbą tuo pačiu keliu, pietauja vis toje pačioje vietoje, jos porininkė visada kalba neužsičiaupdama, Kerol gyvena su seserimi ir t. t. Tai nusistovėjusi tvarka, kuri nereikalauja savirefleksijos; tai aš virtimas sraigteliu laiko tėkmėje, kurios aš net nejaučia; tai buvimas „būties knibždėlyne“ to net nepastebint; tai ir yra il y a, tiksliau – tai, kaip yra. Ir tol, kol tam tai, kaip yra neiškyla grėsmė, siaubas ir svaigulys dar nesisvečiuoja Kerol mintyse. Atrodo, kad ji gyvena negyvendama. Net maistas neteikia jai pasitenkinimo, ji negali ar nemoka juo mėgautis, jai visiškai tas pats, pavalgė ar ne: Kerol žvelgia į maistą tarsi nežinodama, ką su juo daryti (epizodas kavinėje).
Kas nutinka, kuomet tai, kaip yra pasauliui iškyla grėsmė? O tokia grėsmė Kerol iškyla keliais aspektais. Visų pirma sesuo susiranda draugą, kuris vis dažniau nakvoja jų namuose. Kerol vis atranda jo buvimo pėdsakus savo tai, kaip yra pasaulyje ir tai ją trikdo; atrodo, kad ji sąmoningai nori likti savoje anonimiškumo būsenoje. Kitas dalykas, ardantis nusistovėjusią tvarką, – tai sesers sprendimas išvykti į kelionę. Čia reikia pabrėžti, kad sesuo Kerol tai, kaip yra pasaulyje nėra kažkoks etinis subjektas: ji toks pat objektas kaip ir kiti daiktai, įtraukti į jos kasdienybės ritualus, leidžiančius įsitvirtinti tame tai, kaip yra. Ir trečias vis labiau Kerol trikdantis įvykis yra jai dėmesį rodantis atsitiktinis vyras, kuris įkyriai prašo susitikti. Tad štai šie trys įvykiai ir atveda prie Kerol tai, kaip yra pasaulio griūties.
Kadras iš filmo „Stūma“ (Repulsion, 1965)
Kai nelieka tos nereflektuojamos saugios kasdienybės rutinos, Kerol užgriūna il y a – siaubas ir svaigulys. Ir visi tolesni tragiški bandymai susigrąžinti savąjį tai, kaip yra tik dar labiau nutolina nuo jo; atrodo, kad kiekvienas Kerol veiksmas vis giliau ją klampina į bedugnį neautentiškumo liūną. Il y a, arba tai, kaip yra, yra sapnas be turinio; tai įtrūkis gyvenime, neleidžiantis mėgautis jo vientisumu, eliminuojantis patį mėgavimosi gebėjimą. Žvelgiant į apatišką Kerol ir ant kėdės numetą triušio skerdieną, vis iškyla klausimas: kuo šie du objektai skiriasi vienas nuo kito?
Dar vienas filmo herojus Kolinas – tai lyg Levino mėgavimosi sartriška iliustracija.
Mėgavimasis – tai aktas, prisimenantis savo „galią“. Mėgavimasis neišreiškia, kaip teigia Heideggeris, mano įsišaknijimo – mano įsikūrimo – būtyje, mano buvimo būtyje tonuso. Tai – nebe mano buvimas būtyje, o jau – būties įveikimas. — (Emmanuel Levinas) 7
Kolinas aiškiai suvokia savo „galią“ mėgautis: jis puikiai žino, kas yra geras ir skanus maistas, jis jaučia nerimą, pyktį ir nejaukumą, kuomet yra ignoruojamas, galų gale jis žino, ką reiškia įsimylėti. Kuomet Kolinas suvokia, jog įsimylėjo Kerol, jis tampa sartrišku įsimylėjėliu.
Įsimylėjėlis reikalauja priesaikos ir priesaika jį erzina. Jis nori būti mylimas laisvės ir reikalauja, kad ši laisvė kaip laisvė nebūtų laisva. […] Ši laisvė būtų pavergta savęs pačios, kad atsigręžtų į save pačią kaip išprotėjusi, kaip sapnuodama, kad ji norėtų savo nelaisvės. — (Jean-Paul Sartre) 8
Levinas mėgavimąsi apibrėžia ne tik kaip džiaugsmą, bet ir kaip kančią: „[M]es ne tik egzistuojame kentėdami ir džiaugdamiesi, – mes egzistuojame dėl to, kad kenčiame ir džiaugiamės.“9 Nors Kolinas ir įsimylėjęs Kerol, tai jam neleidžia peržengti mėgavimosi ribų, o tik dar labiau uždaro savajame aš. Kuomet Kerol, blaškoma bandymų susigrąžinti savąjį tai, kaip yra, pamiršta apie pasimatymą, Kolinas jai priekaištauja: „Ką gi, kitą kartą, kai pamiršite, praneškite man.“ Tampa aišku, kad jo rūpestis Kerol apsiriboja tik jos, kaip meilės objekto, siekimu. Jis aklas akivaizdumui, jog Kerol yra iškritusi iš „šio pasaulio“ konteksto, kad ji yra nežinia kur, kažkokiame anoniminiame santykyje su pasauliu ir su pačia savimi, kad žvelgiant į ją kyla klausimas, ar ji suvokia, kad ji yra.
Taigi kur šiame Polanskio filme galima įžvelgti Kitą iš didžiosios raidės ir etinį santykį tarp manojo aš ir Kito? Ar kuriam nors filmo herojui tampa matomas Kito Veidas? Galbūt galima teigti, jog šis santykis pasirodo filmo pabaigoje Kerol sesers draugo Maiklo pavidalu. „Totalybėje ir begalybėje“ Levinas rašo: „Veidas priešinasi valdymui, priešinasi mano galioms. […] Konkrečiai tai reiškia, jog veidas kalba man ir taip kviečia mane į santykį, nebendramatį besireiškiančiai galiai.“10 Tai reiškia visų pirma pajusti, kad Kitas – tai žmogus, išsiskiriantis iš „materijos knibždėlyno“, kad jo „veidas pradeda pirminį diskursą, šio pirminis žodis yra pareiga, kurios neleidžia išvengti jokia ‘vidujybė’. Tai diskursas, kuris įpareigoja įsitraukti į diskursą“11. Kaip elgiasi Kerol sesuo ir visi kaimynai įvykusios tragedijos akivaizdoje? Jie stengiasi išvengti to, kas įvyko, gilesnio suvokimo arba tiesiog ignoruoja įvykusį faktą, kitaip tariant, nesileidžia prakalbinami, prakalbinti neatsako. Labai iškalbingas filmo epizodas, kuomet vienas iš kaimynų, kambaryje aptikęs lavoną, tyliai pasišalina ir užgesina šviesą: jei nematau, vadinasi, nieko neįvyko. Tuo tarpu Maiklas elgiasi visiškai kitaip. Jis puikiai suvokia visą situacijos baisumą ir, nepaisant to, nesuspenduoja Kerol žmogiškumo. Filmo kulminacija iš leviniškos filosofijos taško įvyksta tuomet, kai visų, esančių kambaryje, pasibjaurėjimui Maiklas paima ant rankų Kerol. Tai žmogiškumo gestas. Tai priminimas sau, kad Kitas visų pirma yra Žmogus, kad mano atsakomybė už jį yra daug didesnė nei jo paties už save.
Viena iš pamatinių Levino „Totalybės ir begalybės“ temų yra prielaida, kad etinis asmenų santykis yra asimetriškas. Šiuo požiūriu aš esu atsakingas už kitą asmenį, nesitikėdamas abipusiškumo, net jei man šitai kainuotų gyvybę. Abipusiškumas – jo reikalas. Kaip tik todėl, kad kito ir mano santykis ne abipusis, aš esu pavaldus kitam asmeniui. Viskas remiasi manimi. — (Jūratė Baranova) 12
Kadras iš filmo „Stūma“ (Repulsion, 1965)
Visą šio Polanskio filmo „Stūma“ levinišką interpretaciją galima lengva ranka nubraukti, jei išeities tašku būtų pasirinkta Sigmundo Freudo psichoanalizė. Tokiam pasirinkimui yra daug prielaidų. Visų pirma – tai psichinės negalios priskyrimas Kerol. Į tokį Kerol klasifikavimą labiausiai nurodo ne tiek pats jos elgesys, – nors jos elgesys yra akivaizdi nuoroda į ligą, – kiek filmo scena, kuomet kameros objektyvas sufokusuojamas į Kerol šeimos nuotrauką, kurioje, kaip galima numanyti, yra jos tėvai, seneliai, sesuo ir ji pati: suaugusieji sėdi patogiuose krėsluose, sesuo padėjusi galvą seneliui ant kelių ir visi atrodo laimingi, jų veiduose spinduliuoja šypsenos, o štai Kerol stovi visiems už nugarų, jos žvilgsnis nukreiptas kažkur į tolį, nė mažiausios užuominos į džiugesį, jokio artumo su šalia esančia šeima. Peršasi išvada, kad jau nuo mažų dienų su Kerol buvo kažkas „ne taip“, žvelgiant iš psichologo perspektyvos: gal ji nepatyrė tėvų meilės, o gal jų išvis neturėjo, ir tie, nuotraukoje esantys asmenys, tėra ją įsivaikinę žmonės; galbūt ji buvo seksualiai išnaudojama ir pan. Kita psichoanalizei svarbi sritis – sapnai, – taip pat duoda peno psichologinei analizei. Kerol sapnų naratyvas gali būti redukuotas į seksualinį troškimą, nukreiptą į Maiklą: visuose sapnuose būtent jis lankosi jos miegamajame.
Kokią poziciją – levinišką ar froidišką – užims žiūrovas, galų gale nėra svarbu. Svarbu, kad filmas stums žiūrovą ieškoti atsakymų ir klausimų, akivaizdumų ir nutylėjimų, kurių šiame Polanskio filme apstu. O jei vis tik atsiras tokių, kurie išdrįs priimti Levino filosofijos mestą iššūkį (ne tik interpretuojant šį filmą, bet ir gyvenime), norisi priminti, kad kai kurie mąstytojai skelbia, Augustino Dainio žodžiais, „ėjimą iki galo ir išėjimą anapus būties. Išėjus anapus būties, labai nejauku būti, jautiesi visiškai nesaugus ir tau gali bet kas nutikti“13. Levino filosofija – tai savęs ir savojo saugumo išsižadėjimo filosofija, nepasiduodanti racionaliam suvokimui.
Kokioje nejaukioje padėtyje turės atsidurti mintis, kuri, neigdama teorinio racionalumo pranašumą, vis dėlto niekada nesiliauja kreipusis į maksimaliai pagrindą praradusį racionalizmą ir universalizmą (kovojant) prieš mistikos prievartą, istorijos prievartą, prieš susižavėjimą, entuziazmą ir ekstazę. — (Jacques Derrida) 14
Mantas Bacevičius
***
Roman Polanski Repulsion (1965)
- Žodynas pateikia keletą angliško žodžio repulsion vertimo reikšmių: antipatija, bjaurėjimasis, pasibjaurėjimas, atostūmis ir kt. Atsižvelgiant į filmo kontekstą ir nagrinėjamą temą, filmo pavadinimo vertimui pasirinktas žodis stūma, kaip labiausiai atspindintis temą.
- Эмманюэль Левинас. Избранное. Тотальность и Бесконечное. Университетская книга, Москва – Санкт-Петербург 2000, p.34.
- Эмманюэль Левинас. Избранное. Тотальность и Бесконечное. Университетская книга, Москва – Санкт-Петербург 2000, p.34.
- Savo paskaitoje Jolanta Saldukaitytė il y a apibūdina kaip „beasmenę būseną, klampią būseną, į kurią vėl galiu įkristi“ (iš J. Saldukaitytės paskaitų konspektų).
- Эмманюэль Левинас. Избранное. Тотальность и Бесконечное. Университетская книга, Москва – Санкт-Петербург 2000, psl. 35.
- Эмманюэль Левинас. Избранное. Тотальность и Бесконечное. Университетская книга, Москва – Санкт-Петербург 2000, psl. 43.
- Эмманюэль Левинас. Избранное. Тотальность и Бесконечное. Университетская книга, Москва – Санкт-Петербург 2000, psl. 136.
- Jean-Paul Sartre. Konkretūs santykiai su kitu asmeniu. Baltos lankos nr.14, Vilnius 2002, p.133.
- Эмманюэль Левинас. Избранное. Тотальность и Бесконечное. Университетская книга, Москва – Санкт-Петербург 2000, p.134.
- Emmanuel Levinas. Totalybė ir begalybė. Rinkinys Gėrio kontūrai. Mintis, Vilnius 1989, p.312–313.
- Emmanuel Levinas. Totalybė ir begalybė. Rinkinys Gėrio kontūrai. Mintis, Vilnius 1989, p.315–316.
- Jūratė Baranova. Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos. Tyto alba, Vilnius 2006, p.246.
- Augustinas Dainys. Sokratas ir Kristus. Šiaurės Atėnai, 2014 02 18.
- Jūratė Baranova. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu. VPU leidykla, Vilnius 2004, p.197.