Karo filosofija. Francio Fordo Coppolos Šių dienų apokalipsė

pagal | 2014 02 11

Francio Fordo Coppolos filmas „Šių dienų apokalipsė“ (Apocalypse Now, 1979)1 yra pastatytas pagal Josepho Conrado apysaką „Tamsos širdis“ (Heart of Darkness, 1899), kurioje nagrinėjamas vergystės ir civilizacijos kontrastas, kolonializmas ir rasizmas. Režisierius šios apysakos kontekstą pritaikė tų dienų problemoms išryškinti. Filme pasakojama apie jauną Jungtinių Amerikos Valstijų kapitoną Benjaminą L. Willardą (akt. Martin Sheen), kuris gauna įslaptintą misiją Vietnamo kare. Jam liepiama nužudyti pulkininką Walterį E. Kurtzą (akt. Marlon Brando), kuris, anot armijos generolų, yra išprotėjęs.

Jau pats filmo pavadinimas lyg savaime signalizuoja žiūrovui apie ekrane būsiančius paskutiniuosius laikus. Žiūrovas perspėjamas apie tikėtiną pabaigą. Filmas, žiūrint paviršutiniškai, yra apie Vietnamo karą arba apie patį karą kaip reiškinį, o karas istorinėje perspektyvoje yra dvilypis: karas gali būti ir pradžia, ir pabaiga; ir progresas, ir regresas. Visada egzistuoja tie, kurie laimi ir tie, kurie pralaimi. Todėl šiuo požiūriu apokalipsė nėra akivaizdi ir filmo pavadinimas tik perspėja, tačiau nenurodo.

„…iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad herojus yra kapitonas Benjaminas L. Willardas [akt. Martin Sheen].“ – Vienas pirmų kadrų iš filmo „Šių dienų apokalipsė“

Karas kaip namai

Jau filmo pradžioje yra atskleidžiama žmogaus sąsaja su karu. Benjaminas L. Willardas yra Vietnamo (Saigono) viešbutyje; naktimis atlieka karinius pratimus ir pabunda su mintimis apie Vietnamą. Ganėtinai komiškos pirmosios scenos atskleidžia tai, kaip žmogus gali būti priklausomas nuo karo, gyventi ten esančiomis mintimis ir trokšti ten patirtų pojūčių. Atrodytų, kad karas sunaikina asmenybę – nebelieka to gryno „Aš“, lieka tik tas „Aš“ karo lauke. Kai kapitonas, jau vėliau gavęs misiją Vietname, leidžiasi į kelionę surasti išprotėjusį pulkininką, jis aptinka Prancūzijos kolonistus. Vienoje scenoje kapitonas klausia prancūzų, kada šie grįš namo (į Prancūziją). Atsakymas ganėtinai nustebina: namai jiems yra Vietnamas. Jie čia atvyko, įkūrė savo namus ir nori čia likti. Karo atmosfera susilieja su žmogaus asmenybe ir tarsi tampa jo namais. Karas persismelkia visur, o žmonės, gyvendami jame, nebegali sugrįžti į, sakykim, „normalų“ gyvenimą. Tai darsyk įrodo, kad čia nebelieka žmonių, nebelieka asmenybių, lieka tik kareiviai.

Nepaisant to, vienoje paskutinių scenų, kai kapitonas bendrauja su prancūze Roxanne (akt. Aurore Clément), įvyksta įdomus momentas. Kai jiedu kalbasi miegamajame ir kapitonas jau yra pasirengęs miegoti, Roxanne nuoga užtraukia visas užuolaidas aplink lovą nepalikdama jokio plyšio. Pats nuogumas galėtų simbolizuoti visišką atsidavimą, o miegamojo erdvė – sakralumą ir intymumą. Atsidavimas, atrodytų, pasauliui ir jo tiek blogiui, tiek gėriui; tiek meilei, tiek neapykantai. Miegamojo erdvė yra tai, kur viskas prasideda ir pasibaigia (rytas ir vakaras, tarsi ciklinio laiko ašis). Lova ir miegantis kareivis simboliškai tarsi užveriami nuo išorinio pasaulio, kuris yra žiaurus dėl akivaizdžios priežasties – ten vykstančio karo. Ši scena atskleidžia, kad, nepaisant žmonių susigyvenimo su karu, vis tiek reikalinga erdvė, kurioje nebūtų blogio ir sielvarto. Verta pažymėti, jog pats Coppola viename interviu yra sakęs, kad šis filmas yra ne apie Vietnamą. Šis filmas pats yra Vietnamas.

„Roxanne [akt. Aurore Clément] nuoga užtraukia visas užuolaidas aplink lovą nepalikdama jokio plyšio… nepaisant žmonių susigyvenimo su karu, vis tiek reikalinga erdvė, kurioje nebūtų blogio ir sielvarto.“ – Kadras iš filmo „Šių dienų apokalipsė“

Sielos dualizmas

Filmo pradžioje atskleidžiamas ir žmogaus dvilypumas – gėris ir blogis, racionalumas ir iracionalumas. Čia galima įžvelgti viename Friedricho Nietzsche’s veikalų „Tragedijos gimimas“ aptartą žmogaus sielos dvilypumą. Nietzsche kalba apie dionisiškąjį ir apoloniškąjį pradus, apie racionalųjį ir iracionalųjį. Apoloniškasis pradas – racionalus ir harmoningas, o dionisiškasis – instinktyvus, tragiškas ir iracionalus. Kad žmogus būtų visavertis, jo sieloje šie pradai privalo susilieti ir taip sukurti harmoningą vienovę.

Filme „Šių dienų apokalipsė“, kai Benjaminas L. Willardas gauna misiją, vienas generolų, pasakodamas apie išprotėjusį pulkininką Walterį E. Kurtzą, taip pat kalba apie dvilypumą, tačiau čia išnyksta harmonija: „Kiekvieno žmogaus širdyje yra konfliktas. Tarp racionalaus ir iracionalaus, tarp gėrio ir blogio. Ir gėris ne visada triumfuoja. Kartais tamsioji pusė laimi prieš tai, ką Lincolnas vadino ‘geraisiais mūsų prigimties angelais’. Kiekvienas žmogus prieina lūžio tašką. <…> Walteris Kurtzas jį pasiekė. Ir labai akivaizdu, kad jam pasimaišė protas.“ Apskritai šiame filme sielos dualizmas yra nuolat iškeliamas ir tampa vienu esminių taškų. Kai kapitonas, ieškodamas išprotėjusio pulkininko, atvyksta į jau minėtą Prancūzijos koloniją ir kalbasi su Roxanne, ji, minėdama apie savo vyrą, žuvusį Vietnamo kare, sako: „Jūs esate du, argi nematai. Tas, kuris žudo ir tas, kuris myli. <…> Jūs, kareiviai, esate ir tas, ir tas: ir gyvulys, ir Dievas.“ Žinoma, reikia pažymėti ir jau minėtą tezę: pats karas yra dvilypis. Taip pat vienoje paskutinių filmo scenų pulkininkas Walteris E. Kurtzas ištaria lemtingą frazę: „Reikia kareivių, kurie būtų moralūs, tačiau ir galėtų žudyti be teisimo, be graužaties.“

Didieji“ ir „mažieji“ įvykiai

Kaip įprasta apokaliptiniuose kino filmuose, čia egzistuoja Slavojaus Žižeko įvardinti „didieji“ ir „mažieji“ įvykiai. „Didieji“ įvykiai šiame kontekste bendrąja prasme galėtų būti pats karas, kuris, kaip jau minėta anksčiau, persmelkia viską. Taip pat „didžiuoju“ įvykiu galėtume vadinti kapitono kelionę misijai įvykdyti. Kapitonas su savo įgula plaukia laivu upe. Keliaudamas jis skaito pulkininko biografiją ir svarsto, ar teisinga būtų jį nužudyti. Svarstydamas šiuos dalykus, jis tarytum svarsto ir apie savo paties būties teisingumą: kiek yra moralu žudyti žmones, kiek yra moralu būti kareiviu. Laivo įguloje kartu keliauja ir jauni amerikiečiai, kurie net nesuvokia, ką jie apskritai daro. Karas jiems lyg kažkokia pramoga ir nieko daugiau. Jie vienas po kito žūsta ir net nesuvokia, kodėl taip yra. Karas čia tampa ir žmogaus gyvenimo absurdu, apie kurį kalbėjo egzistencialistai.

„Mažieji“ įvykiai, kurie yra „didžiųjų“ įvykių kontekste ir būdami tokie dar labiau išryškėja, ir yra būtent tie apmąstymai, jausenos ir išgyvenimai. Visa tai tarsi piešia kiekvieno iš kareivių asmeninės apokalipsės paveikslą.

Herojai ir antiherojai

Komerciniame apokaliptiniame kine yra įprasta matyti herojų, kuris vienas sugebėtų išgelbėti pasaulį nuo blogio, kurį dažniausiai įkūnija kažkoks antiherojus. Šiame filme iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad herojus yra kapitonas Benjaminas L. Willardas, o antiherojus – pulkininkas Walteris E. Kurtzas. Pastarasis žudo žmones ir yra, atrodytų, amoralus, o kapitonas keliauja gelbėti vietnamiečius nuo to teroro ir siaubo – lyg ir atlikti gerą darbą, žygdarbį. Filmo eigoje aiškėja, jog čia nėra nei herojų, nei antiherojų. Visi tarytum susilieja: kareiviai tampa ir herojais, ir antiherojais vienu metu (vėlgi galima prisiminti pradžioje minėtą sielos dualizmą). Pulkininkas, kuris amerikiečių akyse yra išprotėjęs ir amoralus, Vietname savo pusėn patraukia čiabuvius, kuriems reikia lyderio. Čiabuviai jį gerbia ir garbina. Čia iškyla ne tik herojizmas ar antiherojizmas, tačiau ir skirtingų visuomenių požiūrių taškai ir poreikiai.

„…iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad … antiherojus – pulkininkas Walteris E. Kurtzas [akt. Marlon Brando].“ – Kadras iš filmo „Šių dienų apokalipsė“

Karo absurdas

Aptarus daugelį dalykų, lyg ir tampa akivaizdu, kad pats karas sukuria žmogaus gyvenimo absurdiškumą. Filme tai dar ryškiau parodo kai kurios scenos: kai kapitonas susitinka su pulkininku leitenantu Billu Kilgore (akt. Robert Duvall), šie su visa įgula pakyla į orą bombarduoti vieną Vietnamo kaimą. Pulkininkas leitenantas liepia įjungti muziką – Richardo Wagnerio operos „Valkirija“ ištrauką, – kuomet bombos kris ant žmonių. Jis sako, kad tai išgąsdins vietnamiečius, o patiems kareiviams tai patinka. Daugeliui žinoma, jog Adolfas Hitleris labai mėgo Wagnerį, todėl tai galėtų būti aliuzija į baltųjų rasės (arijų) triumfą. Taip pat ganėtinai absurdiškai atrodo tos scenos, kai karo lauke yra kalbama apie banglenčių sportą, apie šiame sporte egzistuojančias technikas ir pasiekimus. Atrodytų, kad tos gyvybės yra tokios nereikšmingos, jog tampa tik statistika (kaip, beje, buvo paminėjęs ir dar vienas diktatorius Josifas Stalinas). Karo absurdiškumas persismelkia ne tik į kariaujančiuosius, tačiau ir į tuos, kurie žūsta.

Filmo pradžioje ir pabaigoje groja The Doors daina The End. Filmą apvainikuoja chaotiška ir kiek šizofreniška Jimo Morrisono poezija, kuri yra susitaikymas ir chaosas tuo pačiu metu. Toks – ir pats karas.

„…čia nėra nei herojų, nei antiherojų. Visi tarytum susilieja: kareiviai tampa ir herojais, ir antiherojais vienu metu.“ – Vienas paskutinių kadrų iš filmo „Šių dienų apokalipsė“

Justina Kaminskaitė

 

LITERATŪRA:
Milerius, N. 2010. Apokalipsės vizijos kine. Filosofinės banalaus žanro prielaidos. Problemos 78: p.93-104.
Nietzsche, F. 1997. Tragedijos gimimas. Vilnius: Pradai.
Rennell, T. 2009. The maddest movie ever: Why Apocalypse Now is the finest film of modern times (žiūrėta 2013-06-14).

 

——————————————————————————————————————————————–

Filmo Šių dienų apokalipsė
(sugrąžinta, arba režisieriaus, versija, 1979/2001)

veikėjų mintys

Šiame kare viskas susimaišė: galia, idealai, senoji moralė, praktinė karinė būtinybė. Bet čia, tarp šių čiabuvių, atsiranda pagunda tapti Dievu, nes kiekvieno žmogaus širdyje vyksta konfliktas tarp racionalaus ir iracionalaus, tarp gėrio ir blogio. Ir gėris ne visada laimi. Kartais tamsioji pusė įveikia tai, ką Linkolnas pavadino ‘geresniais mūsų prigimties angelais’. Kiekvienas žmogus pasiekia lūžio tašką. Ir jūs jį turite, ir aš jį turiu. Volteris Kurcas jį pasiekė. Ir visiškai aišku, kad jis išprotėjo.

Generolas Kormanas

[Corman]

(iš pokalbio su kapitonu)

Kol mūsų karininkų ir kareivių atliekama pareiga bus ribojama iki vienerių metų, tol jie šiame kare išliks diletantais ir turistais Vietname. Kol šaltas alus, karštas maistas, rokenrolas ir visi kiti malonumai bus laikomi norma, tol mūsų karo veiksmai bus neįgalūs. Mums reikia mažiau vyrų, ir geresnių. Jeigu jie būtų atsidavę, šį karą galėtume laimėti su vienu ketvirtadaliu mūsų dabartinių pajėgų.

Pulkininkas Volteris E. Kurcas

[Walter E. Kurtz]

(iš pranešimo)

Aš paleidžiu Vagnerį! Siauraakius jis velniškai gąsdina. O mano vyrams patinka!.. Pagarsinkit!!!.. Pašoksim?

Pulkininkas leitenantas Bilas Kilgoras

[Bill Kilgore]

(iš paaiškinimo, kodėl, prieš atakuojant vietnamiečius, iš malūnsparnio grojama Richardo Wagnerio operos „Valkirija“ ištrauka „Valkirijų skrydis“)

Mes mokome jaunuolius šaudyti į žmones, o jų vadai neleidžia jiems ant savo lėktuvų užrašyti „Užsikruškit“, nes tai nepadoru.

Pulkininkas Volteris E. Kurcas

[Walter E. Kurtz]

Užuodi? Ar užuodi?.. Napalmas, sūneli. Daugiau nieks pasauly taip nekvepia. Mėgstu napalmo kvapą rytais… Žinai, sykį mes dvylika valandų bombardavom kalvą. Kai viskas buvo baigta, aš ten nuėjau. Mes jų neradom, nė vieno susmirdusio siauraakio kūno. O jau kvapas… Juk žinai, kaip kvepia benzinas? Visa kalva kvepėjo kaip… pergalė.

Pulkininkas leitenantas Bilas Kilgoras

[Bill Kilgore]

(napalmo bombos ką tik išdegino miškelį, iš kurio šaudė vietnamiečiai)

Štai kaip mes save nuraminame: iš pradžių kulkosvaidžiu juos padaliname pusiau, o tada paduodame jiems pleistrus.

Kapitonas Bendžaminas L. Vilardas

[Benjamin L. Willard]

Mes patyrėme daug netekčių… Aš netekau vyro… Tu pavargai nuo karo. Tai parašyta tavo veide. Taip pat atrodė mūsų kareivių akys, kai vyko mūsų karas. Mes juos vadinome „les soldat perdus“, prarastaisiais kareiviais… Aš paruošdavau savo vyrui nusiraminimą, morfijų, kuriuo jis gydė savo širdies žaizdas. Jis niršo ir verkė, mano prarastasis kareivis. Aš jam pasakiau: „Jūsų yra du, nejau nematai? Tas, kuris žudo, ir tas, kuris myli.“ O jis atsakė: „Nežinau, kas aš esu, – gyvulys ar dievas.“ Betgi tu esi ir tas, ir tas…

Roksana

[Roxanne]

(iš pokalbio su kapitonu)

Ar kada galvojai apie tikrą laisvę? Laisvę nuo kitų nuomonės… netgi nuo savo nuomonės?

Pulkininkas Volteris E. Kurcas

[Walter E. Kurtz]

Pulkininkas Kurcas: Aš tikėjausi kažko panašaus į tave. O ko tu tikiesi? Ar tu žudikas?

Kapitonas Vilardas: Aš kareivis.

Pulkininkas Kurcas: Ne. Tu pasiuntinukas iš bakalėjos parduotuvės, atsiųstas, kad apmokėčiau sąskaitą.

Armija mane oficialiai apkaltino žmogžudyste. Tariamos aukos buvo keturi dvigubi vietnamiečių agentai. Ištisus mėnesius rinkome įkalčius, kad juos atskleistume. Kai turėjome neginčijamus įrodymus, mes veikėme. Veikėme kaip kareiviai. Kaltinimai yra neteisingi. Jie, turint omenyje konflikto aplinkybes, iš tikrųjų yra visiškai kvaili. Kare yra daugybė akimirkų veikti užjaučiančiai ir švelniai, daugybė akimirkų veikti negailestingai. Tai, kas dažnai vadinama negailestingumu, dažniausiai yra paprastas aiškumas. Turi aiškiai matyti, ką privalai atlikti ir tai atlikti tuoj pat, greitai, sąmoningai… Aš esu anapus jų baikščios, meluojančios moralės…

Pulkininkas Volteris E. Kurcas

[Walter E. Kurtz]

(iš laiško sūnui)

[Kare] žmogų apkaltinti žmogžudyste yra tas pats, kas išrašyti baudą už greičio viršijimą automobilių lenktynėse…

Kapitonas Bendžaminas L. Vilardas

[Benjamin L. Willard]

Jie mane vadina žudiku. Kaip man vadinti padėtį, kai žudikai kaltina žudiką? Jie meluoja… jie meluoja, o mes turime būti gailestingi tiems, kurie meluoja.

Pulkininkas Volteris E. Kurcas

[Walter E. Kurtz]

Aš mačiau siaubus; siaubus, kuriuos ir tu matei. Bet tu neturi teisės mane vadinti žudiku; nužudyti turi teisę, gali tą padaryti, bet teisti negali. Tie, kas nepažino siaubo, niekada nesupras, ką jis reiškia. Siaubas turi veidą, ir tu privalai su juo susidraugauti. Siaubas ir moralinis teroras yra tavo draugai, o jeigu ne, tuomet jie yra priešai, kurių turi bijoti. Jie tikri priešai. Pamenu metą, kai tarnavau specialiosiose pajėgose. Rodos, tai buvo prieš tūkstančius metų. Mes aplankėme stovyklą, kad paskiepytume keletą vaikų. Kai vaikai buvo paskiepyti nuo poliomielito, stovyklą mes palikome. O kiek vėliau mus pasivijo senis, jis verkė, negalėjo nė žodžio ištarti. Mes sugrįžome. Jie buvo atėję ir nukirtę kiekvieną paskiepytą ranką. Visos buvo sudėtos į krūvą. Mažų rankučių krūva. Pamenu, aš verkiau, verkiau kaip kokia senutė. Norėjau išplėšti savo dantis. Net nežinojau, ko imtis. Aš noriu tą dalyką prisiminti, niekada nenorėjau jo pamiršti. Ir staiga aš supratau, mane lyg pervėrė deimantinė kulka – tiesiai į kaktą. Pagalvojau: Dieve mano, genialu! Genialu. Valia padaryti tokį veiksmą. Tobula, tikra, pilna, skaidru, tyra. Tuomet supratau, kad jie stipresni už mus, nes jie gali visa tai iškęsti. Jie nebuvo pabaisos. Tai buvo žmonės, atrinkti kadrai. Žmonės, kurie kovoja iš širdies, turi šeimas, turi vaikus, žmonės, sklidini meilės… nes randa stiprybės, stiprybės padaryti tai, ką padarė. Jei turėčiau dešimt divizijų tokių žmonių, mūsų bėdos būtų labai greitai išspręstos. Reikia žmonių, kurie būtų moralūs ir drauge sugebėtų pasinaudoti savo pirmykščiais instinktais žudyti be jausmų, be aistros, be teisimo… nes teisdami mes pralaimime.

Pulkininkas Volteris E. Kurcas

[Walter E. Kurtz]

(iš pokalbio su kapitonu)

***

Vertė Linas Jankauskas

 ——————————————————————————————————————————————–

 

  1. Šiame tekste kalbama apie vadinamąją sugrąžintą, arba režisieriaus, filmo versiją (Apocalypse Now: Redux). Kadangi 1979 m. filme nemaža dalis nufilmuotos medžiagos taip ir nebuvo panaudota, Coppola 2001 m. pridėjo papildomą medžiagą ir išleido pilną filmo versiją. Vienas ilgesnių papildomų epizodų yra su prancūzų plantatoriais, kovojančiais dėl išlikimo Vietname.

2 komentarai

  1. Atgalinis pranešimas: Karo filosofija. Francio Fordo Coppolos “Šių dienų apokalipsė”

  2. Atgalinis pranešimas: Vienintelis dalykas, kurio bijau, yra karas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *