Vokiečių kino režisierė Margarethe von Trotta netryško iš džiaugsmo, gavusi pasiūlymą statyti filmą apie tai, kaip filosofė Hannah Arendt įamžino Adolfo Eichmanno teismo procesą. „Kaipgi, – klausė ji, – aš galiu sukurti filmą apie filosofą – žmogų, kuris sėdi ir mąsto?“ Dar pridūrė, kad filmuose labai sunku rasti vietą intelektualams: juk šie paprastai vien sėdinėja ir mintija. Galima sutikti, jog akademinė kasdienybė, susidedanti iš apmąstymų ir jų užrašymų, nėra labai kinematografiška ir nė iš tolo neprimena „Indianos Džounso ir lemties šventyklos“ aplinkos.

Nors daugybė filosofų iš tiesų nugyveno įdomius ir spalvingus gyvenimus, mane visados stebino, kiek nedaug sukurta filmų apie tikrus arba pramanytus filosofus. Dažnai pagalvodavau, kad ryškiaspalvė, kupina nepamirštamų detalių biografinė juosta apie Frankfurto mokyklos estetą Walterį Benjaminą, režisuota Bazo Luhrmanno, būtų pateikusi, net neabejoju, jaudinantį reginį: „Mulen Ružas“ sutinka dialektinį materializmą.

Pastarųjų metų pelningi filmai pasakojo matematikų ir fizikų, o ne jų bendradarbių iš filosofijos fakultetų, istorijas. Taip ekranus išvydo „Vaizduotės žaidimas“ (The Imitation Game) apie Alaną Turingą ir „Visko teorija“ (The Theory of Everything) apie Stepheno Hawkingo gyvenimą. Dar galima prisiminti kitus sėkmingus filmus – Rono Howardo „Nuostabų protą“ (A Beautiful Mind, 2001) apie žaidimų teoretiką Johną Nashą ir „Gerąjį Vilą Hantingą“ (Good Will Hunting, 1997), kuriame Mattas Damonas vaidina neramų matematikos genijų. Šių juostų herojai savo gyvenimus praleidžia gvildendami tokias problemas, kurių paprasti žmonės nieku gyvu negalėtų išspręsti, tačiau rimtesni tyrimai tenai vis dėlto nenušviečiami. Kiekvienas, dėstęs pirmosios pakopos studentams, žino, kaip sunku sudominti klausytojus ta tema, apie kurią jie nieko nenutuokia. Filmų kūrėjai šį keblumą apeina į pirmą planą iškeldami veikėjų emocinius išgyvenimus ir vystomus santykius, o tai leidžia ekrane parodyti jų intelektualinį darbą kaip asmeninių ir vidinių konfliktų išdavą.

Šis kompromisas kelia daug keblumų. Štai kaip The New York Times kritikas apibūdino „Visko teoriją“: „Miglotai paaiškinus apie dr. Hawkingo mokslinius darbus, žiūrovai taip ir lieka nesupratę, kodėl jis yra toks įžymus.“ Intelektualinis turinys, sumaišytas su dramatiniu jauduliu, neabejotinai prasiskies, taps nei šiokiu, nei tokiu: minėtoje recenzijoje tvirtinama, kad, užuot įsigilinus, kaip Hawkingas „permąstė tradicines erdvės ir laiko sąvokas“, nutarta vos vos patrupinti – „pakurstomi religiniai jausmai aplink tai, ką jo darbai atskleidžia apie Dievo egzistavimą“.

Visa tai reiškia, kad Woody Alleno filmas „Neracionalus žmogus“ (Irrational Man, 2015) – bandymas filosofiją įvilkti į tradiciškesnę kinematografinę formą – patraukė mano dėmesį. Allenas visados save laikė gana smegeningu filmų kūrėju – tą išduoda epizodinis Marshallo McLuhano vaidmuo filme „Anė Hol“ (Annie Hall, 1977) arba užuominos, kad „Lemiamas taškas“ (Match Point, 2005) susijęs su Dostojevskio „Nusikaltimu ir bausme“. „Neracionalaus žmogaus“ reklaminiai šūkiai žeria pagyras, kad filmas taip pat turi reikalų su „didžiomis idėjomis“. Taigi ar labai toli pažengė filmas, nagrinėdamas tikrus filosofinius klausimus ir argumentus? Kieno sąskaita – pasakojimo ar mūsų emocinio santykio su veikėjais – šitai vyksta?

„Neracionaliame žmoguje“ Joaquinas Phoenixas įkūnija pilvotą, išgėrinėjantį depresyvų filosofą Eibą Luką, kuris negali baigti knygos apie Martiną Heideggerį. Eibas vasarą įsidarbina išgalvotame Brailino koledže, kur vyrauja saulėta nuotaika, žiūrovams turinti sudaryti romantiškos aplinkos įspūdį. Čia galima atrasti daugelį įprastų tropų iš romanų apie universitetinius miestelius – ypač jaučiamos Davido Lodge’o (Changing Places) ar Philipo Rotho (The Human Stain) kūrinių apraiškos. Eibas supranta savo intelektualinių pastangų beviltiškumą: visi jo protestai ir aktyvizmas yra bergždi, filosofija tėra daugžodystė, o jis pats toks suvargęs ir nihilistiškas, kad net vartoja tokius posakius kaip „nuskausminantis orgazmas“. Žinoma, šios savybės jam pelno studentų ir fakulteto darbuotojų simpatijas, bet tikrovėje vargu ar norėtųsi tokį asmenį sutikti kokioje nors konferencijoje.

Aktorius Joaquinas Phoenixas filmuojant „Neracionalų žmogų“ (2015)

Netrukus Eibas susidomi jauniausia, patrauklia ir talentingiausia savo kurso studente Džile Polard, kurią vaidina Emma Stone: ji rašo straipsnį, kuriame akivaizdžiai griežtai kritikuojamas paties Eibo mokslinis darbas. (Tarp kitko: jeigu manote, kad būsimųjų bakalaurų rašiniai graužia jūsų paties mokslinio darbo pamatus, tikriausiai padarysite išvadą, jog per daug geriate ir/arba kad reikėtų labai gerai pagalvoti apie kitą tyrimo kryptį.)

Džilės tėvai yra tipiški profesoriai. Jamie’is Blackley vaidina jos saldžialūpį vaikiną Rojų, kuris yra gana blankus veikėjas, mėgstantis vilkėti megztinius: jo likimas būti paliktam daugiau ar mažiau yra aiškus nuo pat pradžios. Nieko stebėtino, kad Džilė negali atsispirti Eibui, kuris pastoviai gurkšnoja iš savo kišeninės gertuvės, smarkiai iškraipo Kanto kategorinį imperatyvą ir žaidžia rusišką ruletę studentų vakarėlyje, taip išreikšdamas savo susidomėjimą atsitiktinumu ir neapibrėžtumu. Pirmoji Alleno filmo dalis yra vingri romantinė komedija apie universitetinį miestelį su atsitiktinai įterpta Kierkegaardo citata bei fone skambančiais džiazo grupės Ramsey Lewis Trio pianino garsais.

Filmai apie filosofus, kurie peržengia liniją tarp biografinės dramos ir naratyvinio kino, suteikia žymiai daugiau peno apmąstymams ir kalboms. Martinas McQuillanas, Kingstono universiteto mokslo vicerektorius, ir kino režisierė Joanna Callaghan ėmėsi ambicingo sumanymo ekranizuoti Jacques’o Derrida veikalą „Atvirukas: nuo Sokrato iki Freudo ir ne tik“ (La carte postale: de Socrate à Freud et au-delà, 1980) – nuostabią, bet nelengvai skaitomą knygą apie laiškų rašymą, pasirašymus, meilę, Sokratą ir mirtį, susidedančią iš pramanytų „meilės laiškų“ ir esė apie Freudą. Filmas „Meilė laiškuose“ (Love in the Post, 2014) apima formalią ir tematinę Derrida eklektiką: aplink pagrindinių veikėjų – išgalvoto literatūrologo ir jo mįslingos žmonos – liniją sukasi kritiniai pirmaujančių mokslininkų pastebėjimai apie Derrida ir Callaghan mintys, kaip galima nufilmuoti tai, kas nenufilmuojama. Šis filmas ir trikdo, ir žavi; jo neįprastumas byloja apie Derrida minties ekspansyvumą.

Tačiau tokio tipo kino juostos žiūrimos ne dėl siužeto. Pakankamai nelengva suteikti filosofinę prasmę kinetamografiniui jauduliui, kuris būdingas tradiciniams pelningiems filmams, – dėl to „Neracionaliame žmoguje“ atsiranda rusiškos ruletės scena.

Visgi Allenas filme atlieka drąsų bandymą. Juostai įpusėjant, romantinė komedija apie universitetinį miestelį sujungiama su kažkuo, kas artima Alfredo Hitchcocko „Virvei“ (Rope) ar, tiksliau, „Nepažįstamiesiems traukinyje“ (Strangers on a Train). Eibas, pietų metu įaudrintas nugirsto pokalbio apie tėvų kovą dėl vaikų globos ir korumpuotą teisėją, nusprendžia galįs geriausiai įvykdyti tobulą žmogžudystę nei teisėjui žinant, nei, atrodo, motyvui esant.

Eibui tai yra tikrą praregėjimą suteikianti akimirka: jis vėl pusryčiauja, patiria erekciją ir pradeda mėgautis ilgais pasivaikščiojimais paplūdimiu. Žmogžudystė tampa jam svarbiu metafiziniu veiksmu, daug prasmingesniu nei pagalba nukentėjusiesiems nuo uragano „Katrina“ ar rašinėjimai į The New York Times – dabar aktyvistų pastangas jis niekina. Visa tai herojų užvaldo ir mes vis giliau pasineriame į jo vylingą vidinį monologą.

Žmogžudystės linija paslaugiai įpučia gyvybės silpstančiam pasakojimui ir paberia filmui filosofinio turinio. Eibo užmojį nužudyti teisėją galbūt galima suvokti kaip atsaką į garsųjį André Bretono posakį: „Gryniausias siurrealistinis veiksmas būtų žengti į minią su užtaisytu ginklu ir aklai į ją šaudyti.“ Tačiau Eibas elgiasi priešingai ir viliasi įvykdyti konkrečią žmogžudystę. Vis dėlto įvykiai filmo pabaigoje pasisuka taip įstabiai, kad būtent atsitiktinumas ir netikėtumas suardo jo kruopščiai apgalvotą planą. Tikiuosi, nesuteiksiu filmui per daug garbės, spėdamas, kad čia ironiškai išjuokiamas beprasmis Eibo žavėjimasis „vieninteliu prasmingu veiksmu“, parodant pasaulį esant žymiai chaotiškesnį ir sudėtingesnį nei solipsistinė herojaus manija, aukštinanti individualų „pasirinkimą“ ir „laisvę“.

Vienas nuostabiausių dalykų filme „Meilė laiškuose“ yra tas, kad jo ironiškas, savistabus stilius geba nuslopinti kai kurias pretenzingas scenas; Eibas būtų daug patrauklesnis veikėjas, jeigu jo narciziškumas kartkartėmis būtų nuleidžiamas ant žemės, bet filme tokio atstumo iš esmės nesilaikoma. Švelniaspalvis vizualinis juostos stilius vargu ar leidžia išreikšti „didžias idėjas“, kurios, anot filmo pristatymo, Allenui labai rūpi. Retai pamatysi tokią žvitrią didžiųjų mąstytojų, atstovaujančių filosofinei tradicijai, apžvalgą kaip tie raiškūs kadrai su studenčių kojomis, švytruojančiomis per ekraną (mano kolegą, kine palaikiusiu man draugiją, tuoj pat ištiko nervinis tikas). The Atlantic buvo nuožmus: Alleno filmas yra „niauri nuobodi fantazija“, prikimšta „specifinių polinkių ir neurozių“.

Kaipgi Alleno pastangos atrodo šalia kitų bandymų perkelti filosofiją į kino ekranus? Nepaisant išankstinių būgštavimų, von Trottos filmas „Hannah Arendt“ (2012) yra žymiai geresnis intelektualaus naratyvinio kino pavyzdys. Pavaizduoti susimąsčiusius žmones yra keblu, tačiau čia gali padėti gražiai stilizuota aplinka. Kai Arendt (kurią įtemptai vaidina Barbara Sukowa) Jeruzalėje laužo galvą, ką parašyti apie Eichmanną, mums nuolat rodomas montažas, kaip ji guli ant sofos ir rūko arba įnirtingai rašo spausdinimo mašinėle savo būste Žemutiniame Vestsaide, kuris nufilmuotas labai dailiai ir detaliai.

Arendt santykiai su jos mentoriumi ir buvusiu meilužiu Martinu Heideggeriu yra pati svarbiausia dalis, atskleidžianti herojės asmenybę. Filmas iš dalies paveikus dėl to, kad jame rutuliojamas Arendt susidomėjimas filosofiniais klausimais, – kurie taip pat siejasi su Eichmanno teismu, – ir jos asmeninis prisirišimas prie Heideggerio (kurį vaidina Klausas Pohlas). Filmo veikėjai tvirtina, kad jos romantiškas atsidavimas vokiškajai Heideggerio metafizikai atitolino ją, vokiečių-žydų emigrantę, nuo „tikrosios“ žydiškos tapatybės. Kaip tik šis santykis palaiko Arendt nusistatymą prieš Eichmanno teismo spektaklį Izraelyje ir skatina ją kelti klausimą apie žydų tarybų vaidmenį Holokausto metu.

Bet aukščiausio meistriškumo pavyzdžiu, suteikiant filmui tai, ką Adorno pavadino „melancholijos mokslu“, yra 2013 m. prancūzų juosta „Violeta“ (Violette), kurią režisavo Martinas Provostas. „Violetoje“ pasakojama apie atkaklią ir talentingą prancūzų pokario romanistę Violette Leduc, parašiusią tokias knygas kaip „Dusimas“ (L’Asphyxie) ir „Išbadėjusi“ (L’affamée), – jos vaidmenį jautriai ir švelniai atlieka Emmanuelle Devos. Visgi filmo variklis yra rašytojos santykiai su Simone de Beauvoir, kurią, įkūnijamą griežtosios Sandrine Kiberlain, regime kaip moterį, anot The New York Times, svyruojančią „tarp BDSM valdovės ir vienuolyno vyresniosios“.

De Beauvoir yra Leduc mentorė, rašytojos kūriniams suteikianti politinį ir intelektualinį krūvį: „Viską užrašyk! Viską išsakyk! Žvelk dar giliau!“, – vis akinama Leduc, šiai skaitant savo šedevro „Dusimas“ ankstyvąjį juodraštį. Ji ištikimai gina intymius ir skausmingus Leduc romanus apie moterų patirtis, į kuriuos nepatikliai žiūri mizoginiški Paryžiaus leidėjai.

Scenos, kur jos drauge, atima kvapą: de Beauvoir yra atšiauri, šalta, pikta ir taipogi nervinga dėl to, kad Leduc gali būti talentingesnė už ją. Iš pradžių Leduc polėkis slopinamas, jos jausmų protrūkiai peikiami, tarsi de Beauvoir būtų apstulbusi, jog Leduc skausmas sušvelnina jos rūstų filosofinį projektą, nors iš tikrųjų tiek vienai, tiek kitai reikia tarpusavio paramos.

Vidinė netolygi jų santykių kova subrandina žaižaruojantį abiejų rašytojų politinį ir filosofinį sąmoningumą: tokiu būdu de Beauvoir baigia rašyti „Antrąją lytį“, o Leduc aprašo savo – visą gyvenimą engiamos moters – patirtį.

Filosofija ir santykiai, kuriuos ji leidžia užmegzti su kitais, labiau atsiskleidžia „Violetoje“, nei pasakojime apie Eibą, kurio užmačia įvykdyti žmogžudystę tėra kelias į kažkokią miglotą savisvarbą. Dairantis po „Violetos“ pasaulį, mąstymas ir jausmai įsitempia iki kraštutinumo; „Neracionaliame žmoguje“ filosofija geriausiu atveju geba tik atgaivinti menkstantį įmetėjusio koledžo profesoriaus libido. Kad ir kokie būtų lūkesčiai dėl šio Alleno filmo, jis tikrai neprivilios didesnės žiūrovų auditorijos savo intelektualiniais argumentais ir apmąstymais: vietoj filosofijos čia pateikiama vien skardi tuštybė, kuri padeda Eibui pateisinti savo nusikalstamus veiksmus. Tikėkimės, kad ateityje atsiras daugiau filmų kūrėjų, kurie panorės parodyti, kokia intelektualiai įelektrinanti gali būti filosofija.

Benjamin Poore

 

Vertė Linas Jankauskas

Versta iš: Benjamin Poore, Philosophy on Film

 

 

Tagged with: AllenArendtDe BeauvoirDerridafilmasfilosofijaHeideggerkinasLeducVon Trotta
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.