Advokatas (ir būsimasis Lenkijos senatorius) Krzysztofas Piesiewiczius susipažino su režisieriumi Krzysztofu Kieślowskiu šiam kuriant dokumentinį filmą apie teismus to meto Lenkijoje, kuomet galiojo karinė padėtis. Labiausiai tarptautiniu lygiu pripažintų Kieślowskio filmų, įskaitant „Dekalogą“ (Dekalog, 1989), scenarijų bendraautorius Piesiewiczius ragino režisierių nutraukti šį projektą: „Teismo salėje negalima išvysti tikros dramos, kadangi visi atlieka tam tikrą savo vaidmenį. Tikroji drama atsiskleidžia spontaniškai.“[1] Taigi nenuostabu, jog „Dekalogo“ dalis, labiausiai siejama su ankstesne Piesiewicziaus profesija ir darbu su Kieślowskiu (Bez konca / „Be pabaigos“, 1985), – „Dekalogas V“ (Dekalog, pięć), pagrindinį dėmesį skiriantis mirties bausmės temai, – visiškai atmeta teismo procedūras. Praėjus daugiau nei keturioms minutėms trunkančiai scenai, vaizduojančiai paauglio Jaceko (Mirosław Baka) vykdomą taksi vairuotojo (Jan Tesarz) žmogžudystę, filmas pasisuka į teisėjų kolegiją. Ji pakyla. Jacekas pasilenkia prie savo advokato Piotro (Krzysztof Globisz) peties ir klausia: „Ar tai reiškia, kad viskas baigta?“ Piotras atsako: „Baigta.“ Kieślowskis ir Piesiewiczius nėra suinteresuoti veiksmų seka, jungiančia du žudymo aktus. Vietoje to jie bando rasti bendresnį santykį tarp šių įvykių.

Šis metodas atitinka Kieślowskio užsibrėžtus tikslus. Kitaip nei jo kartos draugė Agnieszka Holland, kuri sukūrė neabejotinai politinius filmus apie Lenkiją, Kieślowskis savo vaidybiniuose filmuose vengė atviro politikavimo: „Net jeigu mano filmai buvo apie žmones, įsitraukusius į politinę veiklą, aš visada bandydavau suprasti, kokie tai buvo žmonės. Politinė aplinka tik suformuodavo foną.“[2] Nepaisant ankstesnių planų nukreipti „Dekalogą“ į politinę aplinką, Kieślowskis ir Piesiewiczius pareiškė, jog politika, jiems rašant filmų scenarijus, jų nedomina. Jie siekė kurti „psichologinius filmus“ apie gyvenimą[3].

Vis dėlto iš viso ciklo Kieślowskį labiausiai jaudino „Dekalogas V“, aiškiai politiškas filmas. Ieškodamas finansavimo, jis kreipėsi į Meno ir kultūros ministeriją. Pažadėjo jai du nedidelio biudžeto filmus, iš kurių vieną – „Dekalogą V“ – „labai norėjo sukurti“[4]. Kieślowskis dažnai neigė, kad šiuo filmu norėjo išreikšti stiprų politinį požiūrį[5]. Tačiau kartais jis tvirtindavo, jog filmas yra nukreiptas „prieš mirties nuosprendį kaip smurto formą“[6]. „Dekalogas V“ gali būti lengvai sujungtas su Dievo įsakymu „Nežudyk“, praplečiant nustatytas atsakomybės ribas – nuo pavienių asmenų veiksmų iki visos šalies veiksmų.

Kritikai apkaltino Kieślowskį nenuoširdumu už pasisakymą, kad nenori nieko motyvuoti imtis veiksmų[7]. Žiūrint atgal, Kieślowskis elgėsi išmintingai. Filmas įdomus ne dėl silpnų argumentų prieš mirties bausmę, o dėl jo keliamų klausimų. Tačiau filmas, kaip politinis pareiškimas, gali atrodyti senamadiškas, o moralinės dviprasmybės jį daro mažiau paveikų, lyginant su kitomis „Dekalogo“ dalimis.

Kaip propaganda, „Dekalogas V“ taip pat nepaveikus. Kieślowskis ieškojo būdų, kaip perteikti psichologines ir asmenines istorijas, bet „Dekalogas V“ buvo aiškiai sumanytas tam, kad būtų kovojama prieš mirties bausmę. Šis politinis pareiškimas potencialiai sumenksta dėl aiškaus fakto, jog abi žudymų aukos yra skirtingos, o Jaceko aiškinimas dėl įvykdyto akto – neįtikina. Vienas kitas žiūrovas gal ir gailisi Jaceko, kuomet šis graudžiai paskelbia nenorintis mirti, tačiau atrodo, kad jis visgi nusipelnė kažkokios bausmės. Prastesni filmai pateikia geresnius atvejus, kai įplieskiama nuojauta, jog mirties bausmė yra neteisinga. Pavyzdžiui, filmas „Deivido Geilo gyvenimas“ (The Life of David Gale, rež. Alan Parker, 2003) nepasižymi gera kokybe ir pagrindinėje byloje, rodos, nėra užčiuopiamos teisinės problemos, tačiau aš sutikau daug daugiau žmonių, kuriems šis filmas sukėlė gilesnes emocijas nei „Dekalogas V“.

Nepaisant to, „Dekalogą V“ visų pirma galima vadinti įprasta drama, iškeliančia moralės klausimą. Šiame filme veikėjai yra ne tokie sudėtingi, lyginant su ankstesniais Kieślowskio darbais. Čia matome aiškų herojų ir aiškų piktadarį. Prieš žmogžudystę, Jacekas meta į mašiną akmenį, įstumia vyrą į pisuarą arba dar kitaip piktadariškai elgiasi. Kitame epizode, žodinės apklausos metu, Piotras, prieš prisipažinimą apie įvykius bare, išdėsto dorybingą kalbą apie teisingumą. Kino operatoriaus (ir dažno tokių Lenkijos kino gigantų kaip Andrzejus Wajda ir Krzysztofas Zanussi bendradarbio) Sławomiro Idziako įžymieji žali kameros lęšiai pagauna Jaceko veiksmus bjaurioje, beveik geltonoje šviesoje[8]. Taksi vairuotojas, kurio trumpas sustojimas prie daugiabučių komplekso, – su kuriuo ši „Dekalogo“ dalis mažiau siejasi nei kitos dalys, – pradinėse scenose taip pat nufilmuojamas žalioje šviesoje. Jis, kaip ir Jacekas, gyvena tokiame pačiame juodadarbių pasaulyje ir jame prastokai atlieka savo vaidmenį. Nors pradžioje užsitarnauja auditorijos pagarbą, pašerdamas šunį, vėliau jis ima erzinti kitus [šunis], priekabiauja prie jaunos moters ir pabėga nuo keleivių. Šie veiksmai aiškiai rodo, jog taksi vairuotojas, kylant klausimams dėl bjaurių Jaceko veiksmų pagrįstumo, nusipelnė bausmės. Mintyse kartodamas argumentus prieš mirties bausmę, dorasis Piotro didvyris kelia panašius klausimus, teigdamas, jog mirties bausmė yra nepriimtina kompensacijos ir atgrasymo priemonė. Šie pasisakymai nufilmuojami tradiciškai. Kadangi Piotras aiškina norintis būti advokatu, kad galėtų suprasti žmones, kurių kitu atveju nebūtų sutikęs, juodadarbių pasaulis jo nepaveikia. Jis išlieka doras.

Dekalogas V

Kadrai iš TV filmo „Dekalogas V“ (1989)

Vis dėlto filmui trūksta aiškių nugalėtojų, kaip įprastoje dramoje, liečiančioje moralės temą. Piotras – bergždžias didvyris be tiksliai identifikuoto priešo. Jo patirtis, aprėpianti dvi nesimpatiškų aukų mirtis, kelia klausimus apie atsakomybę nekontroliuojamų aplinkybių metu; klausimus, kurie yra įdomūs peržengus debatų apie mirties bausmę kontekstą. Kai jis, laužydamas įsigalėjusias nuostatas, klausia pirmininkaujančio teisėjo, ar kitas advokatas būtų išgelbėjęs Jaceką, Piotrui atsakoma, kad šis viską padarė ir kaip advokatas, ir kaip žmogus; o štai teisėjas abejoja savo atliktomis pareigomis. Atrodo, mirties bausmė niekam nenaudinga. Netgi teisėjas nusiteikęs prieš. Lygiai taip pat niekas nepalaikė karinės padėties įvedimo filme „Be pabaigos“, – jos neremia netgi palaikantieji mirties bausmės sistemos funkcionavimą. Taip yra todėl, kad tai – neteisinga, nežmoniška. Argumentas taikosi į sistemą, keliant užuominą, jog viešoji politika atsiduria tokioje padėtyje, kuomet niekam nebegali padėti.

Tačiau įdomu tai, kad atsakomybės jausmas labiau išlieka šioje nuasmenintoje struktūroje, nei paprastoje suasmenintoje psichologinėje istorijoje apie gyvenimą. Akivaizdu, jog teisėjas prisiima atsakomybę už tai, kas nutiks Jacekui, ir tuo pačiu neišvengiamai turi priimti nuosprendį; todėl iškyla klausimai apie determinizmą ir atsakomybę dėl abiejų mirčių, kuriuos Kieślowskis dažnai keldavo pokalbių metu. Ši determinizmo ir politinės atsakomybės jungtis, siekiant išvadų be jokios aiškios paramos, atitinka Kieślowskio pažiūras. Jis mano, kad esame labai apriboti faktorių, kurių negalime kontroliuoti, ir tai gali turėti įtakos mūsų atsakomybės už atliekamus veiksmus laipsniui. Kita vertus, jis nemano, jog ši gynyba pasiekiama tiems, kurie turi galios: „Jei dirbi politikoje ar bet kurioje kitoje viešoje sferoje, esi viešai atsakingas. Nėra kito pasirinkimo.“[9] Nors Jacekas neįtikinamai pasinaudojo sesers mirties faktu, kad pateisintų savo veiksmus, Kieślowskis jį dalinai atleidžia nuo atsakomybės dėl priežasčių, kurių šis negalėjo kontroliuoti. Teisėjas nežada atidėti bausmės vykdymo.

Pratęsta šio filmo versija „Trumpas filmas apie žudymą“ (Krótki film o zabijaniu, 1988) nesulaukė ypatingo dėmesio Lenkijos kino teatrų kasose, tačiau kritikai jį liaupsino. Vienas šių laikų kritikas pažymėjo, jog Kieślowskio filmų seansų metu „kino teatrai ištuštėja“ – ypač tai tinka „Trumpam filmui apie žudymą“[10]. Vis dėlto filmas 1988 metais sulaukė didžiulės sėkmės – gavo FIPRESCI prizą Kanų festivalyje bei Europos filmų apdovanojimą („Feliksą“) už geriausią filmą. Jis iki šiol lieka vienu giriamiausių jo filmų. Šiandien „Dekalogas V“ iš viso „Dekalogo“ ciklo išsiskiria kaip politiškiausias filmas, be to, jo veiksmas vyksta toliau nuo daugiabučių komplekso. Suprantama, taksi vairuotojo ir Jaceko mirčių jungtis neabejotinai kelia diskusijas apie mirties bausmę, tačiau Jaceko sociopatiškumo faktas negali pateikti aiškaus atsakymo. Tam tikru mastu „Dekalogas V“ pasitarnauja kaip argumentas: akivaizdus Jaceko kaltumas rodo, kad tikriausiai yra tokių atvejų, kada galima skirti mirties bausmę. Kita vertus, sunku tikėtis, kad tuos, kurie nepritaria Kieślowskio argumentams dėl asmeninės atsakomybės ir Piotro teoriniams svarstymams apie priešpriešą mirties bausmei, sujaudintų asmeninė Jaceko istorija. Vien pats „Dekalogo V“ pasakojimas nepateikia stipraus argumento prieš mirties bausmę, bet Jaceko bei taksi vairuotojo piktadarysčių ir mirčių jungtis mažų mažiausiai verčia susimąstyti.

„Dekalogas V“ visada prisimenamas kaip stiprus liberalios humanistinės opozicijos pasisakymas prieš mirties bausmę, tačiau šis filmas greičiau yra provokacija apie sunkumus, kai tariami didvyriai susiduria su sistema, kurios niekas nepalaiko (šios problemos atkartojamos filme „Be pabaigos“). Filmas ne tiek pateikia emocinį argumentą prieš mirties bausmę, kiek skatina plačiau aprėpti klausimus apie atsakomybę tuomet, kai aplinkybių kontroliuoti neįmanoma.

Michael Da Silva

 

Vertė Jūratė Ziedelytė

Michael Da Silva Dekalog, pięć

 

Susiję tekstai:

Dekalogas I

Specialieji filmų efektai – pats gyvenimas: ribinės egzistencinės situacijos refleksija Kieślowskio filmuose

Aš ir kitas aš: meditacija žiūrint Kieślowskio filmą „Dvigubas Veronikos gyvenimas“

Asmens tapatumo problema Kieślowskio filme „Dvigubas Veronikos gyvenimas“

 

  1. [1]Judy Stone, “Heaven: An Interview with Krzysztof Piesiewicz”, The Decalogue: Special Edition, DVD, Booklet, Facets Video, 2003.
  2. [2]Danusia Stok (ed.), Kieślowski on Kieślowski, Faber and Faber, London and Boston, 1993, p.144.
  3. [3]“On the Set of The Decalogue”, 1988, The Decalogue: Special Edition, Featurette.
  4. [4]Stok (ed.), p.153.
  5. [5]Pavyzdžiui, spaudos konferencijoje, vykusioje televizijos šou 100 Pytan Do… („100 klausimų…“), Kieślowskis paneigė, jog „filmas turi kokią nors motyvacinę vertę“ ir išdėstė požiūrį, kad tai buvo filmas ne apie mirties bausmę, o „filmas prieš žudymą“. Žr.: “Kieslowski Meets the Press”, 1988, The Decalogue: Special Edition.
  6. [6]Stok (ed.), p.166.
  7. [7]Žr.: “Kieslowski Meets the Press.”
  8. [8]Režisierius rezultatą apibūdina taip: „Žalia – tai pavasario spalva, vilties spalva, bet jei ant kameros uždėsime žalią filtrą, pasaulis atrodys daug žiauresnis, niūresnis ir tuštesnis.“ Žr.: Stok (ed.), p.161.
  9. [9]Stok (ed.), p.149.
  10. [10]Žr.: “Kieslowski Meets the Press.”
Tagged with: Da SilvadekalogasfilmasKieslowskikinaskūryba
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.