Francesco Marsciani

Francesco Marscianis – italų semiotikas, Bolonijos universiteto profesorius, susijęs su Algirdo J. Greimo ir Umberto Eco mokyklomis (Marscianio disertacijai apie semiotikos racionalumą pradėjo vadovauti Greimas, o užbaigė Eco, todėl greimininkai jį laiko Eco sekėju, o pastarieji – greimininku). Jam pačiam visada rūpėjo, kokios yra šių dviejų mokyklų pamatinės prielaidos, kurios grindžia jų metodinį, epistemologinį ir net filosofinį skirtingumą.

Italų semiotikas mėgina apmąstyti santykį tarp Greimo struktūrinės semiotikos ir Edmundo Husserlio fenomenologijos, pateikdamas savo pranešimus

„Vaizdo vieta semiotiniame generatyvume“ [1]

„Etnosemiotinės perspektyvos“ [2]

 

  1. [1]Kalbėdamas apie vaizdą, pranešėjas neturi omenyje nei atvaizdo (vaizdo kaip reprezentacijos), nei vaizdinio (vaizdo kaip vaizduotės produkto) – vaizdą jis laiko reikšmine funkcija. Vaizdo sąvoka esti prieiga prie klausimo, kas gi sudaro semiotikos specifiką. Klausimas apie semiotikos objekto specifiką jam rūpi dar ir dėl to, kad šis klausimas buvo keliamas Husserlio fenomenologijoje, konkrečiai jo paskutiniuose rašiniuose „Humanitarinių mokslų krizė“ ar „Transcendentalinė fenomenologija“ (fenomenologija čia buvo formuojama kaip objektyvacijos klausimas). Ilgą laiką vyravo nuostata, kad semiotikos objektas yra tekstai (dar anksčiau – ženklai). Netgi teksto sąvoka kėlė daug polemikos, ypač tada, kai buvo pradėta svarstyti apie semiotines praktikas, apie tai, kaip būtų galima tyrinėti kasdienybės objektus arba įvairias socialines praktikas. Diskusijų metu paaiškėjo, kad tekstas dažnai buvo tapatinamas su empiriniu objektu. Tvirtinta, kad tekstais užsiimanti semiotika analizuoja pasakas, romanus, paveikslus. Kiekvieną kartą, kai buvo kalbama apie tokias analizes, kildavo rizika, kad romano analizė bus sutapatinta su šio konkretaus romano analize, pasakos analizė – su šios konkrečios pasakos analize, paveikslo – su šio konkretaus paveikslo analize. Tačiau tose teorinėse diskusijose buvo ne kartą akcentuota, kad tekstas nėra empirinis objektas (pavyzdžiui, šitai nuolatos iškyla Louiso Hjelmslevo darbuose ir Greimo generatyvinėje gramatikoje): iš tiesų tekstas yra konstravimo efektas, kuris remiasi išankstinėmis analizės prielaidomis. Tekstas – fenomenologinės konstitucijos efektas. Pagal Hjelmslevą, tekstas esti skirtingų elementų konstituavimo padarinys, kuris numato tam tikrą gelmėje glūdinčią imanentinę dimensiją. Trumpai tariant, tekstai nėra daiktai, nors daiktai gali būti tekstais. Norėdamas tai paaiškinti, pranešėjas pasitelkia vaizdo sąvoką, kuri jam pasirodė tinkama šiai temai.
  2. [2]Šis pranešimas – pratęsimas to, kas buvo išdėstyta ankstesniame Marscianio pranešime „Vaizdo vieta semiotiniame generatyvume“. Pranešėjo mintys apie vaizdą ir mėginimas nubrėžti etnosemiotikos perspektyvą eina vienas šalia kito. Pačiame pranešime pateikiamas ne etnosemiotikos apibrėžimas, o tam tikri jos apmatai. // Abu pranešimai perskaityti konferencijoje „Baltos lankos“ Druskininkuose 2014 m. liepos 04–05 d.
Tagged with: etnosemiotikafenomenologijaHusserlMarscianisemiotikavaizdasvaizduotė
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.