Tai Algio Mickūno žodis. Tiek daug kartų girdėtas ir vėl girdimas. Tarytum aidas, kuris nenustoja skambčioti supratimo sluoksniuose. Mickūno žodis – toks artimas, tarsi besikartojantis, bet tuo pačiu užmirštas, nenaudojamas ir svetimas nuolatinėje kasdienybės tėkmėje. Tas, atrodytų, lengvas, suprantamas, įkandamas ir žinomas žodis. Bet, nusileidus uždangai, Algiui apleidus sceną, salę, tiesioginę patirtį ir akiratį, šis žodis tampa sudėtingu, sunkiai įkandamu, slenkančiu į užmarštį, svetimu. Kodėl? Tai ne Mickūno, o tokių dalykų kaip „transcendentalinė redukcija“, „vidujybė“, „eidetinis aš“ etc. problema. Tai ne Algio žodžio, bet fenomenologijos kalbos problema. Tiesioginės fenomenologijos žodžio patirties, teikiamos per Mickūną, metu viskas artima; atsitraukus patirties „tranzistoriui“, stoja kalbinės užkardos svetimumas ir šaltis. Iš tokios Algio žodžio apimties terpės viskas „palengva“ smelkiasi į sudėtingos, tik vienetams ir išrinktiesiems įveikiamos „mąstymo viršūnės“ vietą. Tai bėda: sąvokos, žodžio, varnos, patirties, empirikos, materijos, skirties ir eidetikos. Tiems, kurie klauso, dar kartą mūsų aplinkkelių terpėje – Algio Mickūno žodis

„Transcendentalinė ir eidetinė redukcija“ [1]

 

Algis Mickūnas

Žvilgsnis į Algį Mickūną, lapkričio 29-ąją švenčiantį gimtadienį: pasitelkus „pinhole“ kamerą, padarytą iš energetinio gėrimo skardinės, ant fotopopieriaus užfiksuotas negatyvinis atvaizdas (apačioje), kuris vėliau paverstas pozityviniu (viršuje). // Paveiksluotojas – Linas lj.

 

  1. [1]Mickūno žodis tartas Druskininkuose, konferencijoje „Baltos lankos“, 2014 07 04.
Tagged with: fenomenologijaMickūnasmintisredukcijatranscendencija
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.