Dalia Satkauskytė pranešimą „Tarp teksto ir konteksto“ pradeda nuo prisipažinimo apie savo mišrią tapatybę: ji jaučiasi esanti literatūros kritikė tarp semiotikų arba semiotikė tarp literatūros kritikų. Kaip literatūros kritikę tarp semiotikų, ją erzina tai, kad semiotikai, kalbėdami apie literatūrą, neatsižvelgia į šios diskursų klasės specifiką, būdą ir sąlygas; kaip semiotikę tarp literatūros kritikų, ją erzina tai, jog minėtos sąlygos tekstui prirašomos a priori, net nepatikrinus, ar jos tekstui iš tikrųjų tinka. Todėl jos pranešimas kilo iš bandymo išsiaiškinti, ar įmanoma kaip nors suderinti tas dvi tapatybes.

Kita jos įvardinta priežastis susijusi su specifine situacija – lietuviškais akademiniais karais: semiotikai puikiai jaučiasi tokiose konferencijose kaip „Baltos lankos“, bet jie taip pat kritikuojami, jog semiotika (ir bendrai tekstinė kritika) pasauliniuose literatūros tyrimuose yra absoliučiai periferinė bei neįdomi; todėl čia iškyla centro ir periferijos klausimas, ir autorė klausia, ar šiandien šis klausimas iš viso yra relevantiškas, nes egzistuoja tokia nuomonių įvairovė, jog atrodo, kad apskritai neįmanoma susišnekėti konceptualiame lygmenyje – visi kalba apie ką tik nori. Regis, šiuose lietuviškuose akademiniuose karuose centro ir periferijos sąvoka lieka relevantiška.

Kas toliau dėstoma pranešime, atskleidžia pati autorė, šio pranešimo pagrindu parašiusi straipsnį, kuriame

aptariama dabartinė tekstinių ir kontekstinių literatūros tyrimų padėtis, kurią galima pavadinti teksto grįžimu ir kompromiso paieškomis. Kontekstinė kritika, apimanti istorinius, sociologinius, lyginamuosius literatūros tyrimus, atsigręžia į teksto interpretaciją kaip pirminę metodologinę bet kokio literatūros tyrimo prielaidą (literatūros sociologo Johno Frow pozicija), o tekstinė kritika bando aprašyti konteksto įsiskverbimą į pačias tekstines struktūras. Daroma prielaida, kad grįžimą prie teksto paskatino radikalus Franco Moretti pasiūlymas atidų skaitymą (close reading) ir teksto interpretaciją keisti nuotoliniu skaitymu (distant reading) ir kiekybiniais literatūros tyrimo metodais. Šiuolaikinė literatūros teorija ieško metodologinių įrankių, kurie leistų panaikinti konteksto, kaip dėžės, ir teksto, kaip į ją patalpinto objekto, dichotomiją. Vienas iš pagrindinių įrankių – vadinamieji tarpiniai konceptai, arba medijuojančios struktūros. Būtent tokių struktūrų paieškomis grįsta sociokritika, susiformavusi dar XX a. 8-ame dešimtmetyje ir iki šiandien likusi ištikima pozicijai, siūlančiai konteksto pėdsakų ieškoti pačiame tekste. Išsamiau aptariami dviejų sociokritikos atstovų – Dominique’o Maingueneau ir Pierre’o Zima – metodologinės nuostatos. Jos reprezentuoja pagrindinius teorinius visos sociokritikos principus: analizuoti patį tekstą, tekstinę analizę papildyti intertekstine, socialumo pasirodymo vieta laikyti medijuojančias struktūras ir socialumą tyrinėti neatsikriamai nuo subjekto problemos. Pristatomi dabartiniai lietuviški sociokritikos bandymai ir aptariamos šios metodologijos siūlomos perspektyvos.

§

Pranešimas (garso įrašas)

Dalia Satkauskytė „Tarp teksto ir konteksto“

„Baltos lankos“, Druskininkai, 2014 07 06.

§

Straipsnis internete:

„Tarp teksto ir konteksto: sociokritika kaip kompromisas“

Tagged with: kritikaliteratūraSatkauskytėsemiotikatekstas
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.