T. S. Elioto antropologija: ritualas ir estetinė patirtis

pagal | 2015 06 30

Jūratė Levina savo pranešime nusprendė atkurti filosofinius pagrindus anglosaksų rašytojo T. S. Elioto (1888–1965) kūryboje. Tam ji naudoja antropologijos mokslo įrankius. Pats antropologijos mokslas glaudžiai susijęs su filosofija, ypatingai su jos metodologine puse kaip atropologijos grindžiančiuoju faktoriumi, tačiau autorė apsuka šį santykį kita linkme: antropologinių faktų nustatymas leidžia atkurti filosofinės pozicijos pėdsakus Elioto kūryboje. O gal ne tik pėdsakus, bet ir esatis. Pats pranešimas kelia daug klausimų ir užduoda įvairiausių diskusinių krypčių. Štai kelios iš jų:

Sąvokinė kryptis: kokia skirtis yra tarp patirties ir gyvenamojo pasaulio autorės požiūryje?

Konceptualiai sąvokinė kryptis: ar galima dėti lygybės ženklą tarp sąvokų „tikrovė“ ir „patirtis“? O jeigu tikrovė žmogui nepasirodo kitaip kaip tik per kalbą, t. y. „nėra bežodžių objektų“, ar lygybė vis tiek teisėta?

Konceptualinių schemų suderinamumo kryptis: kaip grandinė „kalba <-> subjektas <-> tikrovė“ bei Émile’io Durkheimo socialinio fakto (sąvokos turinio) konceptas, kurį, anot Levinos, Eliotas pavertė prasmingai atliekamu elgesiu, yra sutelkiami patirties ir netgi estetinės patirties sąvokos turiniui artikuliuoti, nes autorė siekia artikuliuoti tokius dalykus ar tokį veikimą/poveikį, kuris gali būti apibrėžtas kaip dalykas, kurį aš ir tu patiriame kaip tokį patį dalyką, ir tai nėra mūsų sąmonės darinys.

Svarstymo turinio kryptis: kad pagrįstų anksčiau aprašytą konceptualinio turinio siekį, Levina išsako ištarmę, atskleidžiančią jos teorinę poziciją: „Būgnas savo esatimi reikalauja jį mušti.“ Šioje vietoje diskusija dėl esencialistinio autorės požiūrio gali būti vystoma visu pajėgumu.

Tokio pobūdžio diskusija vystytina ir svarstant apie Levinos požiūrį, kad „vienintelis būdas išreikšti meno patirtį yra suprasti objektyvųjį koreliatą“ (suprask, Eliotas ir žodžio meistras mums „užkodavo“ paslaptis, kurias galima „atkoduoti“ mokslinės metodologijos įrankiais ir – bingo! – tai bus estetinė patirtis?)

Pagaliau pabaigoje, kad šiuos klausimus surašęs autorius nebūtų identifikuojamas kaip visažinis Levinos kalbos „dešifruotojas“, teiktinas nesupratusiojo klausimas:

– Vis dėlto koks yra ryšys tarp Shakespeare’o ir Elioto?

T. S. Eliot (1956). Nuotr. aut. Cecil Beaton

***

Pranešimas (garso įrašas)

Jūratė Levina „T. S. Elioto antropologija: ritualas ir estetinė patirtis“

„Baltos lankos 2012“, Druskininkai, 2012 07 05

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *