Kristupo Saboliaus pranešime „Spekuliatyvusis realizmas ir virtualybė“ pasakojama ne apie tai, kas buvo, kitaip sakant, ne apie praeityje įvykusį mąstymo judesį kaip atitinkamą dalyką dabartinės visuomenės nariams – tiksliau, poapšvietos visuomenės nariams, t. y. tiems, kurie tiki ir netiki žinojimo mitu, kurie persmelkti paradoksų (beje, šis šalutinis sakinys ypatingai svarbus, nes Apšvietos projekto viršūnė yra Kanto projektas, kuris čia labai „prie visko dėtas“, kaip sužinosite iš Saboliaus kalbos), – kurie žiūri į krištolinį žinojimo rutulį bei dėl jo, jame ir per jį mato tai, kas kažkada buvo tuo, kas svarbu dabar ir lemia rytdieną. Kalbama apie judėjimą, kuris pats kalba nekreipdamas dėmesio į tai, jog savaime suprantama, kad po Kanto negalima šitaip kalbėti, ir kalba taip, lyg Kantą reikėtų pamiršti.

Kristupas kalba apie tuos, kurie dar patys nežino, apie ką jie kalba. Ar jų mąstymo judesys yra tiesiog nesusipratimas ir „nieko naujo“? O gal tai tėra „įvazdžio eros efektas“ arba kryptis ir vieta, kurios nebuvo, tačiau dėl šios minties atsirado? Kažkuria prasme Jeanas Baudrillardas buvo teisus sakydamas, kad pirma dalykų eina kalbos apie juos. Dalykai atsiranda dėl kalbos.

Kokie faktoriai nustato, ar kalbėdami apie dalykų, kurie atsiranda dėl kalbos, atsiradimo aplinkybes, mes neimituojame kalbėjimo dėl kitų interesų, o ne dėl pačių dalykų, kurie aptariami šiame diskurse (metafizikoje), ir yra pagrindiniu diskusijos pretekstu?

Pabandykime su Kristupu žengti pirmą žingsnį į šį tankumyną. Tik viena pastaba: virš Platono akademijos užrašas apie draudimą peržengti jos slenkstį nemokantiems matematikos įspėdavo apie aplinkybes, kurios buvo svarbios, idant pastangos nebūtų bergždžios. Šį kartą tebus suteikta galimybė įspėti be jokios pretenzijos į dėsnį: išankstinė nuomonė, kad „šiandien nieko naujo negali būti pasakyta“, yra aplinkybė, kuri praneša, jog laikas eiti pasimokyti matematikos.

Taigi mes sustojame prie akademijos slenksčio su klausimu apie spekuliatyvųjį realizmą. Iš akademijos kolonų tankumyno ataidi Kristupo Saboliaus žodžiai, kad dalykas, kurį dabar ketina išdėstyti, jam yra labai įdomus (jis nesako, kad tai jam patinka, jam tik įdomu). Dar pasiklausykime, ką Kristupas kalba:

Kas yra spekuliatyvusis realizmas? Jo autoriai yra keturi: Quentin Meillassoux, Ray Brassier, Iain Hamilton Grant, Graham Harman. Pats svarbiausias, mano galva, yra Meillassoux, kadangi su juo siejamas ir šitas terminas; Brassier, reflektuodamas, skaitydamas Meillassoux, tarsi jį pasiūlo, bet pats terminas atsirado 2007 m.; Londono universitete, Goldsmiths koledže buvo surengta konferencija: neigdami visokias pokantinės fenomenologijas, postmodernizmą, poststruktūralizmą, Foucault, neigdami viską, kas dėjosi XX a., jie iškėlė labai seną tikrovės problemą – reikia grįžti prie tikrovės. Visko nevardinsiu, ką jie ten veikė, bet tarp jų buvo ir garsus vitalistas Grantas, kuris kritikuoja Aristotelį ir Kantą, grįžta prie Schellingo, taip pat prie Deleuze’o. O Brassier, priešingai, puola Deleuze’ą, vitalizmą…

Todėl kai kalbame apie spekuliatyvųjį realizmą, mes kalbame apie skėtinį terminą, kuris įvardija tuos susirūpinusius žmones, filosofus, kurie nori grįžti prie metafizikos, kelti senas metafizines problemas, bet, kaip jie sako, jau išmokus metafizines pamokas. Aš nekalbėsiu apie visus, nes jie labai skirtingi, mes pasiklystume, kalbėsiu apie vieną, apie Meillassoux. Pasitelksiu vieną jo veikalą „Po baigtinybės“ (Après la finitude, 2006) ir keletą kitų tekstų, kuriuose atsiskleidžia šiokios tokios naujojo realizmo nuostatos.

Pirmiausia, su kuo Meillassoux kovoja? – Su koreliaciniu santykiu. Koreliacinis santykis yra būtina priklausomybė tarp sąmonės ir būties, sąmonės ir pasaulio: čia atsiduria ir Derrida, ir Foucault, visi konstruktai, konsteliacijos, simbolinės sistemos, visa tai, kas gali būti antropomorfiška, tai, kas patikėta sąmonės, kas sukurta žmogaus ir kažkuria prasme yra iškraipyta, todėl reikia ieškoti tokių būvių, tokios tikrovės, kuri nebūtų susaistyta su sąmone, su tuo, kas apskritai yra antropomorfiškas sucentravimas. Čia priešas Nr. 1 yra Kantas, jis viską sugadino, anot Meillassoux; kiti priešai yra Heideggeris, Deleuze’as, Foucault, Derrida – jie yra tie, kurie trukdo. Visam tam siūloma spekuliatyvi prieiga – grįžti prie mąstymo, prie tam tikro mąstymo; Meillassoux citata: „Spekuliatyviajam realizme tai vadinama mąstymo pretenzija, kuri gali pasiekti absoliutą, t. y. amžinąją tiesą, nepriklausomą nuo mūsų santykio su pasauliu, psichologinių, istorinių, lingvistinių kontingencijų.“ Kitaip sakant, absoliutas čia suvokiamas kaip lotyniško žodžio absolvere etimologijos parafrazė – „išlaisvinti“, „paleisti“, „atpalaiduoti“ (tai reiškia: išrišimas iš sąmonės veikimo lauko, ne kaip tam tikras pagrindas, metafizinis konstruktas, bet veikiau kaip atsisakymas).

Anot Meillassoux, pasiekti absoliutą įmanoma visiškai nemetafiziniu keliu – iš metafizikos pusės reikėtų atmesti pakankamo pagrindo principą, principą, kurį mes visų pirma randame pas Leibnizą: tai yra tokia nuostata, pagal kurią realybė prilyginama faktinių tiesų visumai, kurios savo ruožtu gali būti pagrįstos aukštesnėmis tiesomis ir viskas susiveda į viską grindžiantį pagrindą; tai yra toks tikėjimas, kad visos tiesos racionaliai susijusios ir, anot Meillassoux, toks tikėjimas įrodo būtinosios būtybės egzistavimą; taigi kovoti reikia su tam tikro tipo būtinybe, kuri yra susijusi su būtybe. Čia atsiranda pirmas metafizikos išjudinimas, susijęs su ontologinio argumento atmetimu ir pastebėjimu, kad visi dėsniai, taisyklės (tiek gamtos, tiek logikos) gali būti atsitiktinės, kontingentiškos. Anot Meillassoux, mes turime remtis tam tikrais dėsniais, bet pamatinė nuostata – visa tai, ką siūlo racionalusis principas, nėra būtina, reikia atsieti tuos dalykus.

Kuo čia dėtas materializmas? Anot Meillassoux, tai yra grįžimas per mąstymą prie materijos; jo pozicija, tiesą sakant, visų pirma ir yra vadinama spekuliatyviuoju materializmu. Mąstymas ir materija čia yra tiesiogiai susiję; Meillassoux citata: „Kiekvienas materializmas, kuris save suvokia kaip spekuliatyvųjį (tai reiškia: kuriam esatis be mąstymo yra absoliuti realybė), privalo tvirtinti, kad mąstymas nėra būtinas, kažkas gali egzistuoti nepriklausomai nuo mąstymo, ir kad mąstymas gali mąstyti tai, kas būtų tuomet, kai nebūtų mąstymo. Materializmas, kuris nusprendžia laikytis spekuliatyviojo kelio, yra priverstas manyti, kad įmanoma mąstyti duotąją realybę atsiribojant nuo fakto, kad apie ją mąstome.“ Čia konstatuojamos dvi autonomijos: realybė yra tai, kas nepriklausoma nuo mąstymo, o spekuliatyvusis mąstymas yra nepriklausomas nuo kontingencijų patyrimo, nors aptinka absoliučią kontingenciją. Abi šios nuostatos yra problemiškos, bet kartu jos antinomiškos, t. y. mąstymo dėsniais aptinkama tai, kas jau nėra mąstymas (kaip matote, per mąstymą įmanoma išeiti į nemąstymą), ir kartu dėsningumas aptinka kontingentiškumą, dėsningumas patvirtina kontingentiškumą. Čia visada omenyje turime kažkokį paradoksą, anot Meillassoux. Ką tai reiškia? Pabandysime pasiaiškinti…

Jeigu Kristupas jus sudomino, perženkite akademijos slenkstį ir išklausykite visą jo pranešimą

SPEKULIATYVUSIS REALIZMAS IR VIRTUALYBĖ[1]

  1. [1]Kristupo Saboliaus pranešimas „Spekuliatyvusis realizmas ir virtualybė“. 2014 05 31, konferencija „Filosofiniai materializmai: istorinė ir šiuolaikinė perspektyvos“, Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.