Sekuliari kasdienybė, praktinė prasmė: etiškumo ir religiškumo santykis

pagal | 2014 01 14

Savo pranešime pamėginsiu pasižiūrėti, kuo gi ta sekuliari kasdienybė išsiskiria ir kaip galima būtų ją specifikuoti… Orientuosiuos į sekuliarios kasdienybės fenomeną ir klausiu apie religinės patirties galimybę būtent tos sekuliarios kasdienybės sąlygomis. Klausdama apie sekuliarią kasdienybę, noriu atkreipti dėmesį į kasdienybę nusėdusias ir į ją įaugusias, joje ištirpusias tam tikras teorines nuostatas – į tai, ką galima pavadinti šios kasdienybės specifiką nusakančiu bruožu.

Tai Danutės Bacevičiūtės žodžiai pradedant pranešimą „Sekuliari kasdienybė, praktinė prasmė: etiškumo ir religiškumo santykis“, kuris pristatytas 2012 m. gegužės 4 d. konferencijoje „Religija ir kultūra“.

Kiek vėliau tais pačias metais jos pranešimas tapo straipsniu ir dabar yra laisvai pasiekiamas internete. Mes siūlome paklausyti pranešimo garso įrašo ir paieškoti D. Bacevičiūtės gyvai pristatomos minties ypatybių, panašumų, pokyčių, skirtumų palyginus su jos galutiniu rezultatu – išspausdintu straipsniu mokslo leidinyje.

Garsas:

Sekuliari kasdienybė, praktinė prasmė: etiškumo ir religiškumo santykis

Tekstas:

Sekuliari kasdienybė ir praktinė prasmė: etiškumo ir religiškumo santykis

 

9 komentarai

  1. Smalsutis

    Pabandžiau skaityti ir mano transcendentalinis ego kaip tas jėgos aitvaras rėžėsi į uolas: šioje pseudoakademinėje makalynėje nerasime nei Makso Vėberio, nei Emilio Diurkhaimo ar žaviojo Rudofo Otto, nors būtent jie kūrė religinio mąstymo episteme…na, apsiribota Teiloro ar Eliadės citatų nurašymu ir tai, įtariu, ne iš pirminių šaltinių. O visi šie senmergiški mentaliniai barščiai dar yra pagardinti Derida. Jei neklystu (cituoju iš atminties),štai ką teisingai pastebėjo Derida: „Pakaitalų grandinėje sunku atskirti raštą nuo onanizmo”. Ir dar” „Pakaitalai yra pavojingi”. Aš suprantu, kad reikia pagrįsti projektinius pinigus, betgi tą reikėtų daryti sąžiningai, o ne pateikiant pseudomokslinį kratinį,kur pačios autorės mąstymo – nė padujų. Siūlau šį pseudotekstą utilizuoti, atsilaisvins nors virtuali vieta.

    Atsakyti
    1. Smalsutis

      Širdingai dėkoju T. už nuorodas – malonus atradimas.
      Na, o dėl šventybės esmių, tai jos dažnai suprantamos vis dar romėniškai,kaip tai gražiai yra pastebėjęs Agambenas.
      O štai baltiškoje-lietuviškoje istorinėje sąmonėje jokio
      šventybės dvilypumo nėra ir niekad nebuvo – apie tai yra argumentuotai pasisakęs Toporovas.
      Ir iš viso – senoji lietuvių metafizika – tai dar gili paslaptis, kuri laukia savo valandos,nes taip smarkiai buvo užsimota sunaikinti.Iš esmės mes patys sėdim ant metafizinių lobių pilkapių ir kada nors ateityje – turiu vilties – visa tai atsivers.
      Ne tik Mozė su Dievu kalbėjo „veidu į veidą”,tai buvo atveriama ir mūsų žyniams Romovėje, šventoje girioje,kurioje apeigomis įtvirtinamas sakralusis ryšys su Visata, į kurią gebėta įsiklausyti ir – suprasti. Tad tiesioginis atsivėrimas transcendencijai nereiškė susinaikinimo ir hierofanijos čia beprasmės, nes jų reikia kitose religijose, nutolinusiose Dievą nuo žmogaus, kaip antai institucinėje hierarchizuotoje katalikybėje …

      Atsakyti
  2. T.

    Šitos visuomenės, kurios netgi likusios negausios
    viduriniosios klasės skaitymo lektūrą paprastai sudaro „delfi” ir „lietrytis”, pakaitalai jau tikrai nebesugadins.
    O šiaip jau tikrai seniai beteko skaityti rimtesnį teorinį
    veikalą, kuriame nebūtų gausiai cituojama. Belieka klausti – kodėl? Ar tai intelektualinė impotencija, būdinga tiems patiems elitinių Vakarų universitetų akademikams, ar tiesiog klasikinės išminties, bylojančios, kad „ex nihilo nihil fit” užmarštis?

    Atsakyti
  3. Safo

    Kalbėti apie „religiją ir kultūrą” mūsų laikais? Tiesiog nepadoru. Jau nekalbant apie pretenzijas į rimtą filosofinę diskusiją

    Atsakyti
  4. T.

    O kodėl gerbiamoji Sapho taip pesimistiškai nusiteikusi?
    Kai pavyzdžiui skaitau Mircea Eliade, man kaip tik
    atrodo, kad esame religiškesni už pačius didžiausius
    atnašautojus…
    kitaip tariant,filosofinei diskusijai sakralumas ne tik kad neturėtų būti vengtinas dalykas, bet gal netgi pati įdomiausia tema.

    Atsakyti
  5. Safo

    Gerbiamas T., „sakralumas” kaip toks neegzistuoja. Egzistuoja tik religinių fanatikų paistalai ir jų pastangos fantazijoms suteikti pseudofilosofinę formą. Galbūt ir įdomu skaityti, bet iš esmės tėra dar viena Das Man plepalų atmaina, skirta nerimui dėl artėjančios mirties nuraminti

    Atsakyti
  6. T.

    Sakote sakralumas neegzistuoja?
    Bet juk tuomet neegzistuotų ir didysis menas,
    kuris, vis dėlto jaučiame, išskiria metafizinę
    energiją, panašiai kaip kad materija išskiria
    kinetinę energiją…Tiesioginis atsivėrimas transcendencijai
    arba sakralumui tikriausiai reikštų susinaikinimą. Čia
    kaip pavyzdys tinka graži Senojo Testamento istorija,
    kur Mozė ant Sinajaus kalno prašo Dievą parodyti savo veidą ir gauna atsakymą, kad tuomet jis paprasčiausiai sudegtų.
    Gal todėl prie sakralumo galima liestis tik per tarpininkus,
    taip vadinamas hierofanijas.
    Čia prisiminaiu Ashcrofto kūrinį „God in the numbers”
    su puikiais Tarkovskio filmo „Nostalgija” kadrais…

    http://www.youtube.com/watch?v=heqeOQ35fSc

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *