Postapokaliptinis kinas ir politinis aktyvizmas

Šio pranešimo metu Nerijus Milerius rodė ilgas filmų ištraukas. Keistų filmų ištraukas. Keistų akademiniuose koridoriuose. Ir visai nekeistų daugeliui nuo 10 iki 17 metų amžiaus, arba daugeliui, dirbančių dešimt valandų per dieną ir vakare išgeriančių keturis butelius alaus kaip „duoną kasdieninę“, arba daugeliui, neperskaičiusių nieko daugiau, išskyrus tai, kas leido įgyti vidurinio mokslo baigimo liudijimą. Kasdienių. Pažįstamų. Ne kartą matytų. Juos vienija vienas „dalykėlis“: juose visuose vaizduojama apokaliptinė pasaulio pabaiga, arba galima apokaliptinė pabaiga, kuri neįvyksta dėl neįtikėtinų pagrindinio veikėjo pastangų ir veiksmų. Bet kas čia gali būti įdomu mums, tiems, kurie bent jau turi pretenzijų į mintinę refleksiją, gal net į konceptualinį supratimą?

Didžioji dalis intriguojančio atsako į iškeltus klausimus atsiskleidžia po pranešimo vykusioje diskusijoje, kuriai teko bene toks pats „laiko gabalas“, kaip ir pačiam pranešimui. Visų pirma, įdomu pastebėti, kad Milerius kvestionuoja įprastą filmų skirstymo schemą žanrinis – autorinis, ją pervadindamas žanrinis – nežanrinis, šį savo judesį argumentuodamas tuo, kad dabarties kine jau sunku atskirti ir tuo pačiu priskirti kuriam nors vienam dichotomijos žanrinis – autorinis poliui. Bet kodėl pradėta nuo filmų, kuriuos paprasčiausiai pavadintume „trečiarūšiais vaizdiniais“? Anot Mileriaus, nuo jų patogu pradėti apokaliptikos fenomeno analizę, nes tokio pobūdžio (žanro?) filmuose apokalipsė vaizduojama vienu aspektu – visuotinumo, t. y. ji visuotina. Tuo metu diskusijoje iškilus Larso von Triero „Melancholijos“ pavadinimui, šioje juostoje Milerius konstatuoja jau dvigubą judesį: nors apokalipsė vis dar (o gal sąmoningai būtent dar) vaizduojama kaip visuotinas įvykis, bet ji taipogi aiškiai persmelkta motyvo, kad apokalipsė yra ir asmeninis įvykis. Būtent tokiu apokalipsės artikuliacijos keliu juda Mileriaus teorinė aspiracija – vis labiau radikalizuoti apokalipsės fenomeną, atskleidžiant visą jo apimtį ir turinį.

Čia kyla poleminis klausimas: jei priimame Mileriaus poziciją, kad analizė pradedama nuo „plokščiausio“ apokalipsės turinio ir jos vaizduojamo „tik visuotino įvykio“ aspekto, ar tai reiškia, kad radikali apokalipsė, pats radikaliausias jos turinys ir vaizdavimas yra asmeninė apokalipsė – mirtis?

Šiame kontekste išryškėja ir kelių režisierių savitumas tokiame kinematografinio vaizdo analizavimo aspekte: Michaelis Haneke yra tas, kuris vis dar galynėjasi su kasdienybe, su pramoginiu kinu, su visuotino kino taisyklių visuotinumu, todėl jo filmų turiniuose, vaizduojant apokalipsę, tarsi siekiama ją dekonstruoti, o filmų techniniuose sprendimuose šitai pasireiškia sąmoningai įterpiant netikėtus sprendimus (pavyzdžiui, kai eina baigiamieji titrai, muzika neskamba, tėra tyla, o mes įpratę tuo metu klausytis muzikos). Trieras, panašiai kaip ir Haneke, grumiasi su pramoginio kino diktatu ir apokalipsės visuotinumu, tačiau jis tarsi bando ironizuoti, steigti absurdą ir šitai radikalizuoti, oriai apeinant tą neišvengiamybę ir persikeliant į asmeninį lygmenį. Tuo tarpu Andrejus Tarkovskis „ėjo tiesiai prie reikalo“, nekreipė jokio dėmesio į pramoginį kiną ir visuotiną apokalipsės aspektą, susitelkdamas į asmeninę teritoriją, kuri sprogdama kelia daug klausimų ir visuotinu aspektu. Vis dėlto, Tarkovskis (kad ir juostoje „Aukojimas“) atskleidžia asmeninės, socialinės grupės, atitinkamo egzistencinio tipažo ar visiems žmonėms būdingą apokalipsės intuiciją?

„Pradžioje buvo Žodis. Tėti, kodėl?“ (Iš Andrejaus Tarkovskio „Aukojimo“, 1986)

Jau visai baigiantis pranešimo sukeltam intelektualiniam kalbėjimo apie kiną smagumui, iškilo pati įdomiausia ir radikaliausia mintis, kurią atneša apokalipsės fenomeno vaizdinio eksploatacija. Čia tarkime ir savo žodį: net nesvarbu, kokia ši apokalipsė būtų – visuotina, asmeninė, artima, tolima, – Milerius šią siunčiamą žinią suformulavo taip, kaip mes, žiūrėdami filmą, identifikuojame/pajaučiame/patiriame apokalipsės momentą: „Ačiū Dievui, kad kasdienybė yra monotoniška.“

Staiga supranti, kad čia mes visi vienodi: kokį filmą bežiūrėtume, kiek klasių ar diplomų beturėtume, kokį apokalipsės momentą beužtinktume, šiuo aspektu mes visi vienodi, nes yra sukeliama/sužadinama/inspiruojama mintis, jog kasdienybė yra nuostabus dalykas. Puiku, kad ji yra, ji tiesiog ir turi būti tokia, kai joje nieko nevyksta, nes tuomet YRA. Nesvarbu, kas, bet yra. Tai, ką rodė kaip galimai esantį ir artimą – apokaliptinę baigtį, – to NĖRA. Nesibaigianti buvimo iliuzija ir baimės dėl šio buvimo, o gal dėl iliuzijos praradimo, eksploatacija.

###

Garso įrašas: Nerijus Milerius „Postapokaliptinis kinas ir politinis aktyvizmas“

Kalbėta ir rodyta konferencijoje „Religija ir kultūra“ 2012 m. gegužės 5 d.

VU Religijos studijų ir tyrimų centre.