Arūnas Sverdiolas konferencijoje apie filosofinius materializmus. // Nuotr. aut. Linas lj

Prieš ką nors svarstant ir veikiant turėti supratimą, kur esi, kas esi ir kurlink judi, yra išskirtinė dovana. Arūnas Sverdiolas savo pranešimo „Platono materializmas“ pradžioje aiškiai parodo, kad jis šiuo dalyku pasižymi. Kiek ironiškai provokuodamas ir atskleisdamas savo požiūrį į dabarties gyvenimo (ne tik akademinio) aplinkybes, jis teigia, kad susiklostė tokia padėtis, kai atrodo, jog akademiniame diskurse gali kalbėti ką nori ir kaip nori. Pasak Sverdiolo, tokia padėtis susiklostė dėl to, kad ji niekam nerūpi. O mes klauskime, ar tokia padėtis susiklostė ne dėl tokio dalyko: kai mąstymas prarado orientyrus ir, kas svarbiausia, ribas, mokslas, kurio vienas esminių komponentų yra eksperimentas, taip išplėtė eksperimento lauką ir sampratą, jog šiandien nebėra kriterijų bei galios nustatyti mokslinio eksperimento teritoriją. Tuo labiau kai šis probleminis aspektas pakyla tūkstančiais laipsnių, nes mokslinis mąstymas čia esti filosofiniame topos… Bet kuriuo atveju Sverdiolo pranešimas žmogui, dar menančiam ribas ir chrestomatines tiesas, iš tiesų turėtų atrodyti provokatyvus. Platono filosofija – idealizmo pradžia. Tai filosofijos vadovėlių ir tradicijos tiesa. Pranešėjas klausia, o klausdamas, kaip žinia, ir teigia, apie Platono mąstyme esančią materijos temą. Ši tema yra esminga. Tai šiandienos ribų panaikinimo dėka atsirandantis teiginys ir mąstysenos kryptis ar provokacija, leidžianti tikrinti chrestomatinę tiesą?

Sverdiolas argumentuoja savo provokaciją, naikindamas provokatyvumą ir žingsnis po žingsnio grįsdamas, atrodo, tik retorinį teiginį kaip esminį dalyką Platono filosofijoje. Argumentų išsklaidos, pasirinktų probleminių aspektų pristatyme ir apmąstymo konsteliacijoje šis darbas pradeda dėliotis ne kaip ribų nepripažįstantis mąstymas, besinaudojantis „niekam nerūpinčia“ padėtimi, bet kaip rimtos diskusijos reikalaujanti tema.

Taigi pristatoma Platono materializmo išsklaida, prasidedanti nuo prisipažinimo, kad vis sunkiau suprasti, ką reiškia tokios sąvokos kaip „materija“ ar „medžiaga“, pasitelkiant šių sąvokų sugretinimą bei ieškant graikiškojo atitikmens hyle. Taip pat pristatomi Sverdiolo minties bendrininkai – Derrida, Heideggeris… Visoje šioje konteksto sampynoje (po truputį teikiant „kitokį“ Platono filosofijos „pamatymą“ per dirbinio temą, per patį dirbinimo fenomeną ir dirbinimo ontologijos konstantą) Platono materialumo klausimas pradeda atrodyti „rimtu reikalu“.

Sverdiolas siūlo tęsti šios minties apmąstymą ne tik filosofinės minties ir interpretatorių sąrangos išsklaidoje. Tuo pačiu jis kviečia skaityti ir Platono raštų vietas iš „Timajaus“, „Valstybės“ ar „Kratilo“ bei aptikti, kad šiuose tekstuose implicitiškai glūdi Platono apmąstymai apie visa ko arba dirbinio medžiagą. Tai apmąstymas materijos, kuri dar netapo marksizmo ir mokslinio eksperimento objektu, tačiau glūdėjo kaip visa ko pradžia, kaip meta tema visa kam esančiam, kaip tema, kuri įsiterpė tarp Būties ir Niekio, o Platonas tai pavadino khôra. Viskas pradeda verstis aukštyn kojom ir, skaitant Sverdiolo nurodytas Platono raštų vietas, ryškėja, kad demiurgas ir amatininkas dirbo ne vieno prado – Provaizdžio – apspręstyje, bet ir kito prado – materijos – teritorijoje. Materija visų pirma yra tai, kame Platonas randa pirminę pradų tapatybę. Ši trečioji rūšis, esanti ir nesanti, nes įvardijus iš karto praranda savo tapatybę, suponuoja, kad Platonas sustiprino filosofinės minties plotmę iki maksimalaus lygio, iškeldamas reikmę aptarti pradų pradą kaip trečiąją rūšį, kaip tai, iš ko visa kyla ir kas vienu metu „save“ įgyja bei praranda. Anot Sverdiolo, Platono pastanga aptarti Chaosą (ne tiesiogiai, bet aptariant su juo besisiejančią grandį khôra), mums palieka įžvalgą, kad „idealizmo tėvas“ intensyviai siekė apmąstyti medžiagą. Ir materiją. Taigi ar galima dėti lygybės ženklą tarp medžiagos ir materijos?

***

Arūno Sverdiolo pranešimas (garso įrašas) „Platono materializmas“

Konferencija „Filosofiniai materializmai: istorinė ir šiuolaikinė perspektyvos“, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014 05 30.

Tagged with: materializmasmaterijaPlatonasSverdiolas
 

One Response to Platono materializmas

  1. Mundis parašė:

    Platonas kalba apie tapatumo ir skirtumo dialektiką, tapatumą. Taip ir eidai pasirodo terpėje (xora), kurioje jie turi pasirodyti, materijoje (ule), todėl pasaulis ir yra tobulumo bei prastumo, gera ir bloga dermė, tiksliau, erotiška kaip grožio, galiausiai – paties grožio, siekimas.
    Vis dėlto, nesuprantama, kodėl Sverdiolas akcentuoja būtent materiją, t.y. chaosą? Heideggeriui svarbus dialektinis vienis, būties tiesa (eidų pasirodymas toje terpėje, pasaulis kaip išslaptinimas), o Sverdiolas pasiima vieną aspektą ir jį išryškina, tuščiai neva „versdamas viską aukštyn kojon“. Negrabus transcendencijos surogatas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.