„Visa, kas tikra, gimdo entuziazmą. Aš, kaip uolus katalikas, garbinu Bibliją, tačiau tai man netrukdo mylėti Platoną, Nietzschę, pagonis, protestantus, ateistus.

Galėjau leistis būti karūnuojamas rožėmis Varšuvoje, kaip tai padarė dalis mano pasaulio lietuvių, tačiau nusprendžiau, kad galiu padaryti naudingesnį darbą, likdamas po kukliu lietuvišku kryžiumi.“ (Oskaras Milašius) [1]

Oskaras Milašius (1877–1939)

Minėdami 139-ąjį Oskaro Milašiaus gimtadienį, pateikiame Andriaus Konickio pranešimą apie šį prancūziškai rašiusį lietuvių poetą, rašytoją, vertėją bei diplomatą.

 

Milasius

 

Pranešimas (garso įrašas)

Andrius Konickis
„Oskaras Milašius: klampus kelias į vienintelę nuskirtą vietą

Konferencija „Erdvė šiuolaikinėje filosofijoje“, 2013 11 30, Lietuvos kultūros tyrimų institutas

 

  1. [1]Pokalbis apie Oskarą Milašių // „Literatūra ir menas“, 2002 05 24, nr. 2900.
Tagged with: erdvėKonickisMilašiuspoezija
 

One Response to Oskaras Milašius: klampus kelias į vienintelę nuskirtą vietą

  1. Linas lj parašė:

    Kai 1925 metais Prancūzija pripažino Lietuvą, Paryžiuje buvo įkurta Lietuvos atstovybė. Petrą Klimą paskyrė jai vadovauti. Oskaras Milašius ėjo patarėjo ir diplomatinio redaktoriaus pareigas. Atstovybė buvo įsikūrusi dviaukščio pastato Malerb gatvėje 3 pirmame aukšte. Antrajame buvo Klimų šeimos butas, mansardoje esančiame dviejų kambarių bute įsikūrė Milašius. Žmogus jis buvo vienišas ir užsidaręs. Tuo metu Paryžiuje buvo gal pora šeimų, su kuriomis jis palaikė artimesnį ryšį. Retai pats išeidavo iš namų, dar rečiau pas jį kas nors lankydavosi.

    Tuo metu Klimas rašė Lietuvos istoriją. Dirbdavo naktimis, kai visa šeima miegodavo. Tylu būdavo ir Milašiaus bute. Todėl kartą Klimas labai nustebo, naktį išgirdęs Milašiaus bute barantis ir varstant duris. Girdėjo, kaip Oskaras garsiai prašė kažko išeiti, nors, atrodo, niekas pas jį nebuvo atėjęs, o ir išeinančių žingsnių negirdėjo. Kitą naktį, Klimo šeimai sumigus, Milašius atėjo pas jį. Jis mėgdavo ateiti vėlai, kyšteldavo galvą į miegamąjį, įsitikindamas, ar visi miega, ir tyliai uždarydavo duris. Klimas nedrąsiai jo paklausė, kokių svečių vakar turėjęs, kad nei ateinant, nei išeinant nesigirdėjo. Milašius šyptelėjo: „Nežinau, Klimai, nė ką tau sakyti. Tu materialistas, pripažįsti vien medžiagą, daugiau nieko tau nėra. Todėl ir svečius priiminėji vien tuomet, kai jie ateina su kūnais. O aš žinau ir kitą, svarbesnę, esmingesnę žmogaus dalį, todėl priimu ir bekūnius svečius. Vakar mane aplankė Georgas Gordonas Byronas ir Walteris Scottas. Iš pradžių visi kalbėjomės, paskui jiedu ėmė ginčytis tarpusavyje. Man įkyrėjo, todėl juos išprašiau.“ Klimas nežinojo nė ką manyti. Paskui apsiprato su savo kaimyno keistenybėmis. Retkarčiais jį lankydavo bekūniai svečiai. Apačioje girdėdavosi tik pokalbį vedančio Milašiaus balsas, keistai nepanašus į senio, kalbančio su savimi, bambėjimą.

    Dar vieną Milašiaus keistenybę Klimas matydavo savo akimis. Fontenblo miške Oskaras turėjo vilą, kur jie kartais nuvažiuodavo praleisti savaitgalio. Miške būdavo prikabinėta daugybė inkilėlių paukščiams. Išlipęs iš automobilio Milašius sušvilpdavo, ir daugybė paukštelių tūpdavo ant jo skrybėlės, kibdavosi į švarko atlapus bei sagas. Buvo nesuprantama, iš kur ta jo galia. Jis pats nelesindavo savo sparnuočių. Tai jo pavedimu darydavo kitas žmogus.

    Taip slinko gyvenimas. Europa virė, į valdžią Vokietijoje atėjo Hitleris. Milašius vis rečiau išeidavo iš savo buto. Pagaliau vieną naktį jis vėl atėjo pas Klimą, atsisėdo jo kabinete į krėslą ir, paprašęs šeimininką pasislinkti arčiau, tyliai prabilo: „Štai ir vėl, Klimai, gausi priimti Milašiaus keistybių dozę. Pastaruoju metu turėjau didžią baimę ir daug rūpesčio. Studijavau Apokalipsę, norėjau atskleisti sau jos paslaptis, išsiaiškinti ženklus. Tiek į ją įsigilinau, kad man pačiam prasidėjo vizijos. Baisiai nusigandau, nedrįsau niekam apie tai prasitarti. Tik meldžiausi, kontempliavau ir dažnai ėjau Šv. Komunijos. Tas nerimas truko porą ar trejetą savaičių. Paskui užėjo ramuma ir buvau padrąsintas papasakoti savo regėjimus kam nors iš artimųjų. Artimesnio, Klimai, už tave neturiu, todėl būk geras, išklausyk ir palengvink man širdį. Esame išvakarėse didelio karo, jei tokį baisų kataklizmą galima vadinti karu. Viskas prasidės, kai vokiečiai užpuls lenkus. Lenkai neišsilaikys ilgai, kaip ir juos ginti stoję prancūzai. Paskui vokiečiams pergalė eis po pergalės, kol viena koja atsistoję Balkanuose, kita – Skandinavijoje, jie kirs lemiamą smūgį Rusijai. Po neilgos sėkmės prasidės kelias atgal, nes Rusijai ranką išties Amerika. Ir tada nelaimė bus vadintis vokiečiu, kaip iki tol žydu. Vokietija bus parklupdyta, ateis keista tvarka, neverta taikos vardo. Smarkiai nukentės žydų tauta, daug pasilies jos kraujo. Ne mažiau nelaimių bus Lietuvai. Daug jos žmonių bus išvežta į vakarus, bet daug daugiau į rytus. Tačiau, negandų metams praėjus, lietuvių tauta atgims ir taps labai svarbi Europoje.“

    Regėjimų pabaiga pačiam Milašiui atrodė neaiški. Po 80 metų truksiančios „padėties be išeities“ kažkur ant Azijos nukris pusė mėnulio ir išdegins 70 mln. žmonių gyvenamą plotą taip, kad žolė nebežels. Po to stos ilga taika, truksianti visą tūkstantmetį. Triumfuos dora ir protas, Lietuva taps Šiaurės Atėnais.

    Klimui šios pranašystės atrodė absurdiškos. Kad vokiečiai greitai kibs į lenkus, buvo visiems aišku, bet kad Lenkija, juo labiau Prancūzija, greitai kapituliuos, atrodė neįtikėtina. Tačiau visiška nesąmonė atrodė, kad Amerika padės rusams. Matydamas Klimo veide atsispindintį netikėjimą, Milašius grūmodamas pirštu pridūrė: „Matau, netiki, Klimai, bet žinok, nukentėsi ir tu. Nežūsi, bet skaudžiai nukentėsi. Nepasakysiu, kas tau nutiks, bet regiu, kad nukentėsi.“ Po to dar ne kartą Klimas ir kiti pasiuntinybės darbuotojai kalbėdavosi su Milašiumi apie jo regėjimus, bandydavo užginčyti juos savo politiniais argumentais, bet šis atsakydavo viena: „Aš taip regėjau.“

    Iš vertėjo Antano Dambrausko prisiminimų

    https://www.facebook.com/notes/aplinkkeliai/bet-daugiausia-esame-i%C5%A1kirt%C4%99-su%C5%A1alusios-%C5%BEem%C4%97s/1309742332370732

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.