Kultūrologas, publicistas dr. Vytautas Rubavičius. // Nuotr. aut. Linas lj

Savo pranešimą Vytautas Rubavičius pradeda priminimu, kad Lewis Carrollas, mums žinomas kaip knygų apie Alisą ir jos nuotykius Stebuklų šalyje bei Veidrodžio karalystėje autorius, buvo dar ir žinomas fotografas. Šis priminimas buvo reakcija į prieš tai nuskambėjusio pranešimo turinį, o kadangi mes – čia ir dabar besiklausantys ar besiruošiantys klausytis šio pranešimo – neturime galimybės išgirsti, į ką Rubavičius reaguoja, atsimindamas Carrollo fotografinį pomėgį, tokiu atveju galime įgyti prioritetą ne mėgautis pranešėjo minties pagrindo rekonstrukcija, o patys žvilgtelėti į šios asmenybės aprėptį.

Įdomu tai, kad naujų minties krypčių atvėrėjas Gilles’is Deleuze’as savo fundamentaliuose veikaluose, disertacijose Différence et répétition (1968) ir Logique du sens (1969), – kurie jam suteikė filosofo akademines akreditacijas, ypatingai dažnai teikė nuorodas į Carrollo kūrybą, mąstė apie jo tekstus, juos analizavo ir adoravo. Gal Deleuze’o dėka Carrollas (šalia to, kad audrina vaikų vaizduotę) tyliai smelkiasi ir į akademikų mintis?

Temoje, kurią Rubavičius siekia išskleisti savo pranešime, šis „užslaptinimo“ motyvas yra labai svarbus momentas. Carrollo vizijos suvokimas, jos konstravimo įsisavinimas, kitokių gyvenimo įvykių logikos ir jų pačių buvimo galimybių priėmimas yra esminis momentas, siekiant išvengti dalykų, grąsinančių pavergti kasdienį gyvenimo būvį, kurie minimi jums pateikiamame pranešime.

Beje, šioje vietoje patys atlikime dar vieną pastabą apie Carrollą: jis taip pat buvo matematikos ir logikos dėstytojas Oksfordo universitete. Įsivaizduokite tokį neįtikėtiną kūrybinį Molotovo kokteilį: naujų vizijų kūrėjas ir futuristas, techninio rašto virtuozas, griežtų logikos ir matematikos konstrukcinių ryšių žinovas, pamatytų akimirkų fiksuotojas; šitas viską vienu metu valdantis žmogus pasirodo kultūrinėje terpėje visa savo galia. Su jo minties sprogimo sukelta banga vis tiek susidūriama vienokiu ar kitokiu mastu ir aspektu. Abejingų ir nepaliestų nelieka. Gal Rubavičius ne veltui reagavo į prieš tai buvusio pranešėjo aspiraciją, kai buvo paminėtas ikoninis Carrollo rašymo būdas?

Kokia tema rūpi Vytautui Rubavičiui? Atsakymas paprastas, jeigu kas nors stebi pastarojo kultūrinę veiklą, – dabarties socialinių saitų poveikis konkrečiam individui kasdienėje veikloje ir galimas šių poveikių atsiradimo priežasčių įvardijimas. Sprendimų ir atsakymų Rubavičius neteikia, jis siekia rekonstruoti galimai susiklosčiusių struktūrų narelius. Atsiliepkime į jo troškimą ir, pasitelkę buvusio tame įvykyje žmogaus pastabas ant konferencijos lankstinuko, rekonstruokime šio konkretaus pranešimo atsiminimo narelius:

1. Kapitalas dauginasi per socialinės materijos sankaupą.

Komentaras iš dabarties: kyla reikmė apibrėžti materijos sąvoką, nes jos naudojimas, ją sujungiant su sąvoka „socialinė“, dvelkia totaliniu oksimoroniškumo principu, kuris įsigalėjo dabarties sąvokyne.

2. Viskas baigiasi: kapitalizmas, istorija… net utopijos.

Komentaras iš dabarties: kodėl nesibaigia konkretus gyvenimas? Kodėl kvėpuojama? Ir dar: ar kada nors baigsis akademinis baigties inkštimas?

3. Ar pinigai yra dabarties dvasinio pasaulio pagrindas? Gal išraiška?

Komentaras iš dabarties: o gal tiek pinigai, tiek dvasia yra niekas?

4. Gilbertas Simondonas – kvantinis šuolis mintyje? Jis mąsto, kaip mes patys keičiamės kartu su technikos evoliucija (susikaupė įtampa, vyrauja materialumo-socialumo dvipolio išardymas etc.)

Komentaras iš dabarties: praėjo šitiek laiko, o Lietuvoje Simondonas, vienas įdomiausių filosofų, beveik neminimas.

5. Bernardas Stiegleris išplėtojo Simondono mintį, akcentuodamas techninio poliaus galią. Automatinių memotechninių veiksnių sklaida.

Komentaras iš dabarties: šis perėjimas pakankamai tikslus, bet atskleidžia perėjimo atlikėjo minties priklausomybę nuo Heideggerio mąstymo. Rubavičius atsiskleidžia kaip savitas heidegeristas.

6. Esminė teorinė įžvalga apie technikos unikalumą ir galią yra visiškai priklausoma nuo Heideggerio ir plėtojama atitinkamame socialinių struktūrų kontekste.

Komentaras iš dabarties: Rubavičius tai atlieka su entuziazmu, įtikinamai.

7. Užduotis: suvokti, kaip technika ir technologijos mus pajungia sau. Technikos esmės ir pasaulio vaizdo rekonstrukcija. Kaip? A) vaikai dabar geriausiai nusiramina tik maigydami mobiliuosius; B) direktyvų transformacija, nes nuo A) priklauso B) (pvz., dabartinė vaikų lytinio auklėjimo nuo gimimo koncepcija).

Komentaras iš dabarties: kritinė socialinių sanklodų refleksija yra vienintelis receptas, kurį gali pasiūlyti akademinė mintis. Bet ar tik neprasidėjo nauja Ebolos viruso epidemija ir seni receptai ‘out of date’?

***

Vytauto Rubavičiaus pranešimas (garso įrašas) „Naujosios medijos: atminties ir vaizdo suprekinimas“

Konferencija „Atminties problema vizualumo kultūroje“, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013 12 06

 

Tagged with: atmintisCarrollHeideggermedijosRubavičiusSimondonStieglertechnikavizualumas
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.