Materijos sampratos raida antikoje: Demokritas, Platonas, Aristotelis

pagal | 2014 08 17

Naglis Kardelis konferencijoje apie filosofinius materializmus. // Nuotr. aut. Linas lj

Kalbant apie materializmą, aišku, galima prisiminti mūsų senąjį sovietinį paveldą, kai materija buvo įvardijama dialektinio materializmo sąvokomis – kaip filosofinė sąvoka, įvardijanti objektyvią realybę, kuri yra duota mums pojūtyje, bet tokia „papelijusi“ samprata neįkvepia ir galima apie materiją mąstyti gerokai įdomiau. Šiuolaikinius filosofus materija įkvepia kaip tikrovės turtingumas, tas neišreikštas, nereprezentuotas tikrovės lygmuo, kuris kaip tik bet kokį filosofavimą atnaujina ir įkvepia.

Taigi materija ir materializmas gali duoti daug idėjų, netgi tapti visiškai kitokio etikos, net ir estetikos, supratimo naujom gairėm, netgi, sakyčiau, įkvėpti naują idealizmo formą, idealizmo atmainą.

Savo pranešimą skaitysiu kaip tam tikrą materijos sampratos raidos rekonstrukciją. Mano įsitikinimu, materija, kaip ir daugelis kitų filosofinių sąvokų, yra tam tikri konceptai, kurie yra istoriškai susiformavę. Materija, man atrodo, kaip ir dvasia, kaip ir siela, kaip ir kiti panašūs dalykai, yra daugiau ar mažiau metafiziškai konstruoti, tai yra metafizinės sąvokos, ir materializmas yra, be abejo, tam tikra žymė, metafizinė pozicija. Negalima sakyti, kad materija yra kažkokia duotis, kuri yra visiškai akivaizdi, kuri neturi primesto konstruoto turinio. Aš manau, kad tai yra metafizinė sąvoka.

Tačiau daug įdomiau pasižiūrėti materijos koncepto raidą, pažiūrėti, kaip jis koreliuoja su kitais poliariškai priešingais konceptais. Pavyzdžiui, kai kalbame apie materiją, mes ją galime suvokti kaip priešstatą formai, arba materija gali būti suvokiama kaip kažkas konkretu, tai, kas kuria tikrovės individualumą, su kuo yra susijęs individuacijos principas, ir tada forma būtų kažkas bendra, o materija būtų kažkas konkretu. Taigi galėtume su šitais aspektais sieti, taip pat ta aristotelinė skirtis, kuri yra labai fundamentali tarp akto ir potencijos, čia irgi galėtų būti pasitelkiama, ir tada, aristoteliniu supratimu, materija būtų grynasis potencialumas, o forma būtų siejama su aktualumu, su energijos, arba aktualumo, aspektu.

Bet materijos sąvokos raida yra įdomi tuo, kad čia matome daug prieštaravimų ir daug įdomios dialektikos. Mes matome, kad priskyrimas tam tikrų konceptualinių niuansų tiek materijos, tiek formos (arba materijos ir dvasios, materijos ir sielos) sąvokoms yra nevienareikšmis ir dažnai materija siejama ne tik su konkretumu, bet ir su kažkuo, kas yra nustatoma bendrumo sąvokom, o, priešingai, forma – ne tik kaip kažkas bendra, bet ir kaip kažkas konkretu.

Kai pasižiūrime visą sąvokos raidą, matome, kad materijos sąvoka yra labai prieštaringa. Visų pirma tas prieštaringumas matyti jau kasdienio proto žvilgiu žvelgiant į materiją. Galima pasižiūrėti, kaip fizikai supranta materiją: materija yra tai, kas yra kieta, kas yra jusliškai įforminta. Pavyzdžiui, šiuolaikinės branduolinės fizikos specialistai pasakytų, kad materija gali būti nusakoma tam tikromis medžiagos ir lauko sąvokomis. Pats fundamentaliausias matas nusakyti materijai yra energija – energiškumo matas. Iš mokyklos laikų žinote tą garsiąją Einsteino formulę E=mc2, kuri susieja masę su energija. Energiją gali turėti (ir turi) bet kuri masė; bet kuris masės kiekis gali būti išreikštas tam tikru energijos kiekiu, ir tada matome, kad net jeigu materiją suvokiame ne tik kaip medžiagą, bet ir kaip fizinį lauką, ji gali būti nusakoma kaip kažkas energiška. Tai yra visiškai skirtingas suvokimas, negu Aristotelio metafizikoje, kur matome skirtį tarp energijos ir potencialumo (energija ir ‘dunamis’ arba aktas ir potencija). Šiuolaikinėje fizikoje materija, be abejo, suvokiama energiškai per išreikštumo, per energingumo niuansą, o ne per potencialumo neišreikštumą. Netgi šiuolaikinis materijos supratimas yra visiškai kitoks negu tas klasikinis aristotelinis.

Ta kasdienė materijos samprata verčia materiją įsivaizduoti kaip kietą, turinčią tam tikrus jusliškai patiriamus parametrus: materija yra kieta arba taki, karšta arba šalta, ji leidžiasi būti matoma, girdima, uodžiama, skanaujama ir t. t. Aišku, viena vertus, tuo nusakomas visas tikrovės turtingumas, kita vertus, – ir išreikštumas. O aristotelinė sąvoka verčia materiją įsivaizduoti kaip tai, kas potencialu, kas neišreikšta…

Naglis Kardelis

Ištrauka iš pranešimo „Materijos sampratos raida antikoje: Demokritas, Platonas, Aristotelis“.

Konferencija „Filosofiniai materializmai: istorinė ir šiuolaikinė perspektyvos“, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014 05 30.

***

Naglio Kardelio pranešimas (garso įrašas)

„Materijos sampratos raida antikoje: Demokritas, Platonas, Aristotelis“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *