Fenomenologas Dalius Jonkus toliau gilinasi į filosofo Vosyliaus Sezemano (1884–1963) estetiką, bandydamas ją suprasti ankstyvosios fenomenologijos kontekste. Jo manymu, 1970 m. išleidus Sezemano veikalą „Estetika“, filosofas liko nesuprastas, kadangi aktualumą prarado tam tikras ankstyvosios fenomenologijos kontekstas (turimi mintyje Edmundas Husserlis, Maxas Scheleris, Wilhelmas Schappas, Martinas Heideggeris, Dietrichas von Hildebrandas ir kt.) Todėl Sezemanas labiau bandė eksploatuoti semiotiką, struktūralizmą, parodyti, kad jis yra artimesnis rusų formalistams.
Tačiau Jonkus skleidžia mintį, kad materialioji tiesa Sezemanui yra svarbesnė nei formalioji. Čia galime įžvelgti tam tikrą sąryšį net su Schelerio formaliosios etikos perėjimu prie materialiosios. Būtent šia prasme kalbama apie materialiąją tiesą. Materialioji meno tiesa yra susijusi su estetinės tikrovės samprata, kuria Sezemanas užbaigia savo „Estetiką“, bandydamas sugrįžti prie pamatinių klausimų, kuriuos kėlė Heideggeris: kaip atskirti estetinę tikrovę nuo neestetinės, kitaip sakant, kodėl estetinės tikrovės negalima redukuoti į politinę, psichologinę, ekonominę ar kitokias tikroves.
Filosofas fenomenologas Dalius Jonkus. // Nuotr. aut. Linas lj
Daliaus Jonkaus pranešimas (garso įrašas)
„Materialiosios meno tiesos problema V. Sezemano estetikoje“
Konferencija „Filosofiniai materializmai: istorinė ir šiuolaikinė perspektyvos“, LKTI, 2014 05 31.
———
Susiję įrašai:
D. Jonkus: Meno tiesa ir estetinė tikrovė Vosyliaus Sezemano estetikoje