Rusų literatūrologo ir semiotiko Jurijaus Lotmano (1922–1993) intelektualinė figūra išties yra lyg medis, galintis teikti pavėsį ir užuovėją daugeliui augalų, bet kartais tikrai dideli ir gyvybingi, kaip Grybiškių ąžuolas, užgožiami kitų ideologiškai ir atsitiktinai „svarbesnių“, kaip Stelmužės ąžuolas.

Jurijaus Lotmano autošaržas (fragmentas)

Silvi Salupere skaitytas pranešimas „Lotmano kultūros tipologija“ yra siekis kelti klausimą, kurioje vietoje keroja Lotmano mąstymo palikimas ir koks yra jo gyvybingumo lygmuo. Blanki atmintis leidžia tik referuoti kelis klausimus, kilusius besiklausant šio pranešimo:

a) Kokia pranešėjos pozicija, jei reikėtų įvertinti Rusijos intelektualinę erdvę (ką reiškia, kad ji visa „ištisai kultūrinė“)? Ar tai reiškia, kad Rusijos intelektualinei terpei trūksta mąstymo, filosofijos, refleksijos..?

b) Kultūros ir nekultūros skirtis yra labai miglota ir neaiški… Kiek ji yra teisėta dabarties mąstymui vystyti?

c) Kaip reikėtų suprasti sąvokų derinį „metakalbų eilė“? Ar tai tokia metakalba, apie kurią kalbėjo Merabas Mamardašvilis ir Aleksandras Piatigorskis? Ar tai tokia metakalba, apie kurią niekada nekalbėjo Martinas Heideggeris, bet visa savo veikla siekė ją sukurti? Koks gi yra mąstymo gebėjimas vystyti metakalbų eilę? Metafizinis ar kitoks? Koks?

***

Pranešimas (rusų kalba su sutrumpintu lietuvišku vertimu, garso įrašas):

Silvi Salupere
„Lotmano kultūros tipologija“
„Baltos lankos“, Druskininkai, 2012 07 07

 

Tagged with: kultūraLotmanasSaluperesemiotikatipologija
 

One Response to Lotmano kultūros tipologija

  1. Linas lj parašė:

    „Lotmanas, rusų XVIII amžiaus ir dekabristų laikotarpio specialistas, savarankiškai mąstantis humanitaras, rado Tartu kone politinį prieglobstį – Estijos provincijoje galėjo dirbti ramiau ir vaisingiau nei Maskvoje ar Leningrade (pastarajame buvo baigęs aukštąjį mokslą). Jis domėjosi teorine poetika… Lotmanui pavyko Tartu įsteigti, nuošaliau nuo budrių žvilgsnių, semiotikos centrą ir gauti jam truputį lėšų… Tartu semiotikos centro istorija – ilga ir sudėtinga. Joje būta ir žiaurių ideologinių puolimų, ir kratų, ir areštų… Šiaip ar taip, Lotmanui pasisekė organizuoti kelias semiotikos mokslines konferencijas, kurios anuometinėje SSRS buvo patys savotiškiausi įvykiai humanitarinių mokslų srityje ir patraukė pasaulio dėmesį. Žodis ‘organizuoti’ čia ne visai tinka. Vienintelė konferencijų šerdis buvo neeilinės asmenybės – pats Lotmanas, o šalia jo maskviečiai [Viačeslavas] Ivanovas ir [Vladimiras] Toporovas.“

    (Tomas Venclova, „Semiotikų bendrijoje“, iš knygos „Vladimiras Toporovas ir Lietuva“, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009, p. 108–109.)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.