Hermeneutinė kultūros filosofija

pagal | 2014 02 04

Arūno Sverdiolo iki šiol nuveiktų darbų summa summarum, bent jau vienu aspektu, skamba taip: „Hermeneutinė kultūros filosofija.“1 Jei atidžiai įsiskaitai, šis trumpas ir, atrodytų, aiškus trijų sąvokų darnus darinys pradeda atrodyti kaip neįveikiamas totalios užmačios monolitas. Vien „kultūros“ sąvokos apimamų darinių analizė – ar šių darinių rasties principų aptarimas – ne vienam mokslininkui iškyla kaip neįveikiamas rifas. Sverdiolas, matyt, šiam siekiui ir yra paskyręs paskutinių metų kūrybinius tyrimus. Žvilgtelėjus trumpu ir neįpareigojančiu priimančiojo žvilgsniu, visa jo dirbinio analitika kelia reikmę šią atskleidžiamą ir išskleidžiamą plotmę vadinti kultūros vardu.

Arūnas Sverdiolas. // Nuotr. aut. Linas lj

Tie, kas nors kiek susiję su supratimo artikuliacija, tikrai nekrūptelės iš išgąsčio, išgirdę „hermeneutikos“ pavadinimą. Hermeneutika jau ne vieną dešimtmetį yra įsigalėjusi Vakarų minties pasaulyje kaip viena pagrindinių mąstymą konstituojančių, apimančių ir įgalinančių erdvių. (Jei nesutinkate su žodžio „erdvė“ naudojimu šiame kontekste, kiek kitoks būtų „metodas“.) Kai ontologija tapo silpna arba ūkuose paskendusi ir įsivyravo klausimo „kaip“ genama mintis, hermeneutika – epistemologinė minties tėkmė – tapo įrankiu, vedančiu protus. Ne, nepasigirdo, nesuklysta – tapo vedančiu protus, ne protų vedamu įrankiu.

Ir paskutinė sąvoka „filosofija“. Joje ipso facto glūdi begalinis klausimas apie savo pačios problematiškumą, kuris atrodo neišsprendžiamas. Šis klausimas iki šiol vis dar lieka atviras, filosofija tęsiasi…

Šiais keliais žodžiais nužymėję Sverdiolo mintį, kelkime klausimą: ar koncentruotai apibūdinančiame teiginyje slypi apmąstymo pretenzija ar nuveiktų darbų apibrėžtis? Ką pagrįsčiau būtų laikyti šių sąvokų turiniu – intencionuotą kryptį ar dalykų kekę? Sverdiolas visą savo pakankamai tylų ir ramų minties pasaulį yra, atrodytų, su totalia jėga paskyręs tam, kad ši deklaracija būtų ne tuščia ir pernelyg ambicinga poza, o darbu ir rezultatais grįstas turinio užpildymas. Gal todėl, išgirdus Arūno Sverdiolo vardą ir sąvokų derinį „hermeneutinė kultūros filosofija“, veide nekyla tam tikros raumenų išsidėliojimo konfigūracijos – skeptiškos šypsenos. Kalbame apie filosofo siekį ir jo pasiekimus. Štai ši dermė ir tvarus dirbinys yra apglėbti mąstytojo saugos.

Sverdiolas kalba apie išsikristalizuojančius (dėl kaitos, steigties, tvermės ir saugos trajektorijų) darinius, kurie, įgiję dirbinių pavidalus, išlieka ir nyksta. O kaip su paties Sverdiolo minties lauku? Kur tvermė, o kur nyktis?

Atsiverskime pirmąją Sverdiolo monografiją „Kultūros filosofija Lietuvoje“; autoriaus dedikacija skelbia: „Šią knygą skiriu Tėvams.“ Atsiverskime jo naujausią knygą „Kultūra lietuvių filosofų akiratyje“, ir štai dar viena dedikacija: „Rudens saulei.“

Kokia yra skirtis tarp šių dviejų monografijų pavadinimų? Kitur akcentas ir kitas objektas? O kokia artuma tarp Tėvų ir Rudens saulės? Ar visa tai yra minties gija, nenuilstamai genama būties klausimo, tai, kas, anot Sverdiolo, ir yra kultūros gyvybės versmė?

Bet kuriuo atveju šis įrašas yra grįžties inspiruotas Sverdiolo žvilgsnis į save; minties nueito kelio refleksinis judesys, bandymas žvilgtelėti, kas ir kaip veikta ir nuveikta. Yra apie ką pakalbėti.

***

Garso įrašas: Arūnas Sverdiolas „Hermeneutinė kultūros filosofija (2002–2012)“

Lietuvos mokslų akademijos mažoji konferencijų salė, 2013 12 06.

  1. Arūno Sverdiolo mokslo darbų ciklas „Hermeneutinė kultūros filosofija 2002–2012“. Už šį ciklą A. Sverdiolui paskirta 2013 m. Lietuvos mokslo premija.

1 komentaras

  1. Kalbelė

    Arūno Sverdiolo
    KALBELĖ, PASAKYTA ATSIIMANT MOKSLO PREMIJĄ:

    Gerbiamieji Kolegos,

    dėkodamas už premiją prisipažinsiu –­ nustebau, kad ji buvo man paskirta. Daugybę metų dirbau savo darbą, kaip jį supratau, be viešo atsako. Kai pasirodydavo mano knygos, pastebėdavau nebent kokią recenziją ar citatą kolegų tekstuose. Nemanau, kad tai individualus, su mano asmeniu susijęs dalykas. Veikiau jis priklauso nuo filosofijos, o plačiau imant, humanitarinių mokslų ir apskritai mokslo padėties Lietuvoje. Filosofas mūsų viešojoje sąmonėje yra mįslinga figūra, šiek tiek panaši į šamano, ekstrasenso ar astrologo – jis tartum turi kitiems neprieinamų gebėjimų, o kartu galbūt yra šarlatanas, dumia akis.

    Kur gi tarpsta filosofija Lietuvoje? Pirmiausia tai universitetuose dėstomas dalykas. Be filosofijos universiteto nėra. Turime gal tuziną filosofijos katedrų, porą doktorantūrų, trejetą skyrių viename Mokslų akademijos institute. Šis filosofijos pasaulėlis atgamina pats save, bet iš savo ribų beveik neišeina. Tiesa, parašoma ir išspausdinama nemaža knygų ir straipsnių, tačiau kiek šie tekstai skaitomi ir ar apskritai skaitomi, yra sfinkso mįslė, dar nesusilaukusi savo Edipo. Aptikti filosofinės skaitybos pėdsakų mūsų viešajame mąstyme ar raštijoje labai sunku.

    Filosofijos stulbinamai nėra viešajame gyvenime (žinote, kaip spengia tyla skliautuotoje erdvėje). Viešasis gyvenimas šiandien reiškia – medijos. Filosofų viešų pasisakymų visuomenei rūpimais klausimais beveik negirdime. O jau filosofiniai ar teoriniai, mokslo klausimai apskritai niekad viešai nekeliami ir nesvarstomi. Ne todėl, kad būtų išorinių kliūčių, kad kas draustų ar kliudytų tai daryti. Viešų teorinių svarstymų erdvę gali atverti ir palaikyti tik patys šie svarstymai, įsigalėjusi praktika. Bet jų beveik nebūna, filosofinis, humanitarinis, mokslinis diskursas, kaip pasakytų Michelis Foucault, Lietuvoje yra be galo silpnas. Jo nepasigendama, gal netgi nežinoma, kad toks apskritai yra, ir neįsivaizduojama, kad galėtų būti.

    Tai atsiliepia visur kur. Žiniasklaidoje klesti pseudofilosofija, labai įtartinos kokybės „išmintis”, pseudomoks­lai – visokios ezoterikos, astrologijos, ekstrasensorikos. Neatrodo, kad saulė Lietuvoje prašalintų tamsumas. Politiniame gyvenime nematyti jokio teorinio mąstymo užuomazgų, remiamasi tiktai intuityviomis ir kasdienio proto prielaidomis. Vadinamieji „politiniai sprendimai” priimami vadovaujantis vien tiktai taktiniais, pragmatiniais sumetimais. Svarstomos priemonės, bet ne tikslai, kurie yra tariamai savaime suprantami, o iš tiesų nesuvokiami ir kritiškai neužklausiami.

    Vienintelė sritis, kur įžvelgiama teorijos svarba ir jos sąsaja su gyvenimu – tai jos pritaikymas. Tačiau Naujiesiems laikams būdinga pragmatinė pažinimo orientacija Lietuvoje nepaprastai suvulgarinta, ji suprantama taip, kad techninis mokslas turi rasti saitų su verslu, tobulinti technologijas. O rasti saitų su verslu – vadinasi, įtikti verslininkams, įsisprausti į jų akiratį, jiems įsisiūlyti. Todėl verslininkai autoritetingai aiškina universitetams, kokie jie turi būti, ko mokyti studentus ir ką tyrinėti. Raktiniu ar veikiau visraktiniu mokslo valdytojų žodžiu tapo „komercinimas”. Suprantama, kad fundamentiniai tyrimai, humanitariniai mokslai, filosofija savaime lieka už borto.

    Lituanistika virsta valstybės ideologine programa, užimdama mokslinio komunizmo paliktą nišą. Tačiau sanguliavimas su ideologija jokiam mokslui nėra išėjęs į gera. Ilgalaikės lituanistinės programos neabejotinai yra reikalingos humanitariniams mokslams. Bet labai negerai, kad jos tampa vienintelės, kad nėra pasaulinės humanitarikos akiračio atvėrimo ir jos savarankiško plėtojimo programų. Mokslo valdininko pirštas vis baksnoja į tyrimų planus ir ataskaitas: „O kur čia lituanistika?” Kadangi daug laiko ir jėgų esu atidavęs Lietuvos filosofijos istorijai, galiu pasakyti, kad neįmanoma kūrybiškai dirbti filosofinį darbą tyrinėjant vien tiktai lietuvių filosofų veikalus.

    Šitaip pragmatiškai ir ideologiškai orientuojant mokslus, visiškai nesuvokiama, kad mokslas ar filosofija ne tiktai tiria vieną ar kitą tikrovės sritį, bet ir formuoja niekuo kitu nepakeičiamą mąstymo būdą, atveria ypatingą sąmonės akiratį, sudaro dvasinės kultūros matmenį. Kai viešojoje sąmonėje nėra filosofinio ir kitokio teorinio mąstymo, šitai atsiliepia visam kam ir matosi visur kur, kiekvienoje visuomenės gyvenimo smulkmenoje. Politinis ir apskritai viešasis mąstymas Lietuvoje yra pasidaręs be galo lėkštas, jo intelektualinis lygis apgailėtinas. Ministras pirmininkas savo sveikinimo kalboje paminėjo vyriausybės „protų sugrąžinimo” programą. Tai teiktų šiokių tokių vilčių, jeigu šią programą suprastume Herakleito ar Konfucijaus dvasia – kaip proto sugrąžinimo ar jo įkurdinimo Lietuvoje programą.

    Galbūt atrodo, kad aš sutirštinu spalvas. Tačiau taip yra tik todėl, kad turiu labai nedaug laiko šia reta proga viešai iškloti, ką galvoju apie filosofijos, humanitarinių mokslų ir mokslo apskritai padėtį mūsų visuomenėje. Baigdamas pasakysiu, kad filosofas nėra išminčius, o filosofija nėra sofija, išmintis. Tai filo-sofija, išminties meilė, troškimas ir pastanga pasiekti, rasti tiesą. Ši meilė, ieškojimas, pastanga, kartu sokratiškai „žinant, kad nežinai”, turi pasekmių visai žmogaus mąstysenai ir veiksenai. Todėl reikia linkėti ir siekti, kad Lietuvoje gyvuotų filosofija ir jos vaikai –­ mokslai.

    A. Sverdiolas

    http://literaturairmenas.lt/2014-03-22-nr-3466/1611-publicistika/2533-arunas-sverdiolas-kalbele-pasakyta-atsiimant-moks-lo-premija

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *