Filosofams parūpo gyvūno klausimas. O gal jis nuolatos rūpėjo? Juk net Aristotelis paliko tekstų sankaupą apie gyvūnus. Visi žinome, kad Aristotelis – nors filosofų eilėje jis nėra pirmas (chronologinėje eilėje, žinoma, nes dalykinėje, matyt, kiekvienas filosofas gali būti pirmas) – yra pirmas ta prasme, kad su jo asmeniu siejamas atsiradimas galimybės drąsiai sieti dabartinės filosofijos, nešiojančios akademinio mąstymo standartu žymimą minties formuluotę, susiformavimą. Wiki standartu žymimas mąstymas gyvūno klausimą filosofijoje sietų su marksistine filosofija ir kitokiais „materializmais“. Tačiau šiame jums siūlomame Mintauto Gutausko pranešime nerasite nė vieno iš minėtų filosofų. Įdomiausia tai, kad gyvūno tema atkuriama iš „grynosios filosofijos“ raštų tokių filosofų, kurie daug dėmesio skyrė minties ir kalbos klausimui, metafizikai; tokių filosofų, kurie yra tarsi nutolę nuo „konkretybės“. Prieš peržvelgiant pranešimo turinį, norisi parašyti vieną kitą repliką.

Dabarties laikmetyje filosofijoje yra beveik pamiršti klausimai. Geriausiu atveju liko komentarai, dažnai virstantys į savo nuomonės išsakymą tuo ar kitu klausimu, arba replikos, kurios vegetuoja kažin kokioje tarpinėje erdvėje tarp komentaro ir klausimo. Tad būkime šiuolaikiški. Beje, vilkimės, kad galbūt už replikos bus perduotas ir šioks toks klausimo krūvis.

Po laikmečio, kai „aukščiausios vertybės nustojo galioti ir dievas mirė“ (šių žodžių autoriaus, Friedricho Nietzsche’s, pozicija pranešime bus aptariama pirmiausia), visiškai nestebina, kad, nutekėjus pakankamai daug vandens bei išgėrus ne vieną taurę midaus ir vyno, iškilo materijos tema, o lokalizuojant ir individualizuojant tokią temą – gyvūniškumo klausimas. Paklusę bei atitraukę žvilgsnį nuo „aukštybių“ ir „pamiršę anapusybę“, suradome tai, „kas arčiausia mūsų – gyvūnišką kūną“. Čia viskas po ranka ir „legalu“. Tačiau ar viskas paprasta ir lengvai suprantama? Aptariant gyvūno klausimą, pristatant antrojo filosofo (Martin Heidegger) poziciją, verta prisiminti ir kitą pastarajam priskiriamą ir tiksliai užfiksuotą žmogiškojo būvio paradoksą: „Tai, kas arčiausiai mūsų, yra labiausiai nuo mūsų nutolę.“ Tokia dviprasmiška mąstymą vedanti aiškaus klausimo problema visiškai susijaukia, jei prisimename, kad trečiasis filosofas, papuolęs į Gutausko akiratį (Jacques Derrida), aiškiai pasakė, jog vienintelis mus lydintis dalykas yra skirtingumo dėmuo. Galima pamanyti, kad daug aiškumo žadanti tema iš principo įgalina tik absoliučią neaiškumo kryptį ir temos, kuri lyg ir išsemta arba marginali, reanimacijos pastangą.

Beje, svarbu atkreipti dėmesį, kad po pranešimo užduoti klausimai atskleidė paties pranešėjo intencijas aptariamų filosofų pozicijų atžvilgiu. Gutauskui rūpi panašumai, artumai, suderinamumai ir sprendimo galimumai; abejotina, ar gyvūno temoje tie dalykai esti visų jo pasirinktų filosofų mintyje. Jeigu ir esti, tai tik antraeilėje plotmėje, nes skirtingumas ir lygmenų kitoniškumas yra tai, ką svarbu fiksuoti, aptariant jiems rūpėjusį gyvūno klausimą.

Taigi Gutausko pranešime filosofai (Nietzsche, Heideggeris ir Derrida) sulaukia savo raštų rekonstrukcijos per gyvūno temos pjūvį.

O viskas prasideda, kaip dažnai filosofijoje, nuo tradicijos ir autoritetų. Mes šį aprašymą pradėjome nuo filosofijos tradicijos ir autoriteto apskritai, o Gutauskas pradeda įkontekstindamas tokią pradžios prieigą Lietuvos atžvilgiu – pasitelkia Arvydo Šliogerio ištarmę gyvūno klausimu. Ir, kaip dažnai mūsuose nutinka su Šliogerio mintimi, su ja nesutinka/ją papildo. Tačiau šis papildymas Gutauskui leidžia kelti patį abstrakčiausią klausimą, kuris intencionuoja pranešimą: „Kodėl filosofai kelia gyvūno klausimą, ir kodėl jį kelia skirtumo nuo žmogaus tematine sąskaita?“ Tai svarus pastebėjimas, nurodantis pakankamai bendrą turininę išnašą, mąstant apie gyvūną: skirtumas nuo žmogaus. Tokia prieiga filosofinėje tradicijoje jam leidžia daryti prielaidą, kad filosofams visų pirma rūpi ne gyvūno, o jų pačių, t. y. žmogaus, klausimas. Tebus čia įterpta trumpa pastaba apie Gutauską: visa tai yra klasikinis fenomenologo, intersubjektyvumą laikančio vienu iš svarbiausių klausimų ir esmingiausia tema, sprendimas.

Nietzsche’s požiūrį Gutauskas rekonstruoja iš jo teksto „Apie istorijos žalą ir naudingumą“: šiame tekste, nors ir pliekia bei skaido istoriją, Nietzsche nurodo žmogaus unikalumo dėmenį – istoriškumą, kurio gyvūnas neturi. Taip sako Nietzsche. Spekuliatyviai. Progresyvūs zoologai ir agresyvūs gyvūnų teisių gynėjai su tuo visiškai nesutiktų. Šiandien Nietzsche gautų ir į minties, ir į kūno kailį.

Heideggeris, aptarinėdamas gyvūno temą, jau atsižvelgia į zoologijos mokslo žinių klodą, bet, anot Gutausko, savitai ir, matyt, nepakankamai (bent plačiajai mokslo bendruomenei tikrai nepakankamai). Heideggerio raštuose dar didesnis vaidmuo suteikiamas istoriškumui ir kalbai, būtent jai tenka svarbiausia misija išskirti žmogų iš gyvūnų tarpo. Heideggeris naudoja patį žmogaus ir gyvūno skirtumą, kaip vaizdingai teigia Gutauskas, tarsi nori nuolatiniam dėmesiui įsteigti žvilgsnį į bedugnę, skiriančią žmogų ir gyvūną. Tokia „amžinoji skirtumo steigtis“ įsteigia žmogiškumo parametro pagrindą. Nors ir kreipiamasi į zoologiją, bet tai nėra Darvino principo zoologija ir žmogaus, kaip gyvūno, šioje Heideggerio mintyje neaptiksime. Jie yra lyg skirtinguose pasauliuose, kadangi žmogui pasaulis atsiveria, o gyvūnui jis – atviras. Skirtumas totalus.

Derrida pozicija, klausant Gutausko, mažai kuo skiriasi nuo heidegeriškos, išskyrus pakeistą tematinį lauką ar svarstymo prieigos motyvus. Keliami konkretesni klausimai: pvz., žmogus kenčia, gyvūnas ne. Jeigu taip mano Derrida, jo laukia, kaip ir Heideggerio, tokie patys nemalonumai iš tų pačių sambūrių. Anot Gutausko, Derrida pozicijos skirtumas slypi tik šiame konkretume, gyvūno singuliarume ir tokioje minties eigoje, kad gyvūno klausimas taptų žmogiškumo temą išcentruojančiu dalyku. Retoriškai: ar iš tikrųjų vien tai slypi Derrida pozicijos unikalume? Čia vėl tektų grįžti prie jau nurodytų Gutausko pranešimo intencijų.

Tačiau mūsų intencija yra skaitančius/klausančius skatinti polemizuoti su poziciją dėstančiu autoriumi. Juk agonistinis pathos esti visų filosofiškai mąstančių kraujyje. Šliogeris knygoje „Kas yra filosofija?“ rašė, kad poleminis klausimas yra tai, nuo ko kalboje prasideda filosofija.

 

Pranešimo garso įrašas:

Mintautas Gutauskas „Filosofas ir gyvūnas“

(dvidešimt ketvirtoji akademinių studijų savaitė „Baltos lankos“, Druskininkai, 2014 07 06)

Tagged with: DerridafilosofasGutauskasgyvūnasHeideggerNietzsche
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.