Dabarties intelektualiniame lauke, ypatingai, kai susiduria tarpdalykiniai laukai, fenomenologija nuskamba dažnai. Kartais atrodo, jog ji tapo didelės dalies mokslų – XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios – novum organum. Dalis Francio Bacono siekio išsipildo. Deja, fenomenologija negaili svarios kritikos XVII a. Novum Organum Scientiarum autoriui ir minčiai, tačiau, paradoksalu, ji pati užėmė jo vietą. Beje, yra vienas esminis skirtumas: Bacono organonas, klasikine prasme, buvo skirtas mokslams, kasdieniškai tariant, tiksliukams, o fenomenologija tapo dvasios mokslų, tai yra humanitarų, metodologiniu arkliuku. Kryptis ir vieta visiškai kita.
Tačiau mūsų pateikiami pranešimų garso įrašai ne visai apie tai, nebent fragmentiškai. Čia siūlome paklausyti fenomenologo Daliaus Jonkaus pranešimų, kurie būtent ir pretenduoja išlaikyti Bacono organono vietą, t. y. parodyti, kad fenomenologija yra ne šiaip reiškinių aprašymas, ji yra griežtas ir tikslus aprašymas. Fenomenologijos pradininkas Edmundas Husserlis būtent ir siekė sukurti naują metodą mokslams. Jonkus deklaruoja, jog seka Husserlio mintimi ir jo užduotu/atvertu/nukreiptu/intencionuotu apmąstymų lauku bei pobūdžiu. Tai, kad Jonkus visuomet remiasi Husserliu, jo filosofinę mintį daro pakankamai ortodoksišką atitinkamai mąstymo sistemai, tačiau, kai fenomenologijos sąvoka naudojama kairėn ir dešinėn visuose moksluose, bakalauruose, straipsniuose ir bet kurioje kitoje à la mokslinėje lektūroje, tokia mąstysena turi akivaizdų privalumą: aišku, kaip mąstoma, kuo remiamasi, taigi yra apie ką diskutuoti ir, kaip įprasta, diskusija yra besiklausančiojo prerogatyva.
Jonkus siekia sukelti diskusijai intencijų, todėl, pristatydami jo pranešimus, tik pažymėkime, kad vienas jų skirtas amžinai fenomenologijos problemai ir dažnam priekaištui, jog jai nepavyko išsivaduoti iš subjektyvizmo. Jonkus bando parodyti, kad fenomenologinis pirmas asmuo nėra subjekto prioritetas dekartiškaja prasme, ir tam eksplikuoti jis pasirenka pirmo asmens santykį su pasąmone, ta plotme, sąlygiškai esančia už pirmo asmens. Kaip tai pasirodo fenomenologijos perspektyvoje ir kodėl tai nėra subjektyvizmas, Jonkus eksplikuoja pačios fenomenologinės filosofijos rėmuose. Antras pranešimas skirtas tarsi absoliučiai kitoje pusėje esančiai problemai, kuri visgi dažnai tampa priekaištu fenomenologinei filosofijai, – juslumo fikcijos arba net redukcijos į ją judesiui. Jonkus plačiai aptarė, kokios problemos kyla taip pasukus mąstymą ir kaip šias problemas mato Husserlis bei jo sekėjai. Abu pranešimai išplečia fenomenologinės filosofijos supratimo lauką, tačiau supratimas turi vieną esminį dėmenį: jo metu kyla kausimų, klausimų iš esmės.
***
Daliaus Jonkaus pranešimai (garso įrašai):
„Juslinė materija ir intencionali refleksija: teologinio fenomenologijos posūkio prielaidos“
Konferencija „Religija ir kultūra“, VU Religijos studijų ir tyrimų centras, 2012 05 04;
VU konferencija „Filosofija: teorija ir taikymai“, 2013 05 10.
***