Ankstyvajame savo karjeros periode Hannah Arendt aiškiai oponavo platoniškajai politinio mąstymo paradigmai, kurią ji buvo linkusi vadinti antipolitine ar bent jau nepolitine. Nuostata, kad politiniam žinojimui būtina metafizinė esmėžiūra, anot Arendt, yra depolitizuojanti, skatinanti atsitraukti nuo polio reikalų, kasdienių nuomonių ir intersubjektyvių ryšių, besiformuojančių čiadabartiškumo, o ne amžinybės horizonte.
Siekis palikti olą, šešėlių kalėjimą ir kilti link tikrųjų esinių šviesos veikiausiai yra būtina metafizinio mąstymo prielaida ir Arendt su ja nesiginčija, tačiau ją neramina kas kita – gėrio idėją išvydusio filosofo sugrįžimas atgal į olą, lydimas įsitikinimo, kad nuo šiol polio santvarka turėtų būti pertvarkyta pagal pamatytą tiesą. Arendt nuomone, toks filosofo įsitikinimas yra antipolitiškas tuo požiūriu, jog politiką siekiama stabilizuoti remiantis amžinais ir nekintamais standartais, kurie turėtų pakeisti nestabilias ir todėl nepatikimas nuomones. Toks siekinys nėra adekvatus, mat politika arba, kaip sako Arendt, žmogiškųjų reikalų sritis yra laikiška ir trapi sritis, kuriai iš principo nebūdingos tos charakteristikos, kurios apibrėžia platoniškąją idėją – tai amžinumas, nekintamumas ir visuotinumas.
Politiniam gyvenimui nebūdingas, ir todėl svetimas, tobulas stabilumas, kurį žada eidų pavertimas politiniais standartais, kadangi Arendt pasaulėvaizdyje politikos esmę įkūnijo laisvė, veiksmas ir kalba. Veiksmą Arendt supranta kaip bendrą viešą veikimą kartu su kitais bendrapiliečiais, tarp kurių vyrauja politinė lygybė. Veiksmo baigties neįmanoma tiksliai numatyti, nes neįmanoma nuspėti, kas ir kaip paveiks veiksmo trajektoriją, kas bus politinio veiksmo dalyviai ir jo prasmės kūrėjai bei nešėjai. Štai kodėl Arendt akcentuoja politikos nenumatomumo ir trapumo aspektą. Kol viešojoje erdvėje veikia piliečių daugis, kol piliečiai dalinasi skirtingomis nuomonėmis, kuriomis siekia įtikinti, o ne priversti kitus bendrapiliečius, tol egzistuoja politika.
Nenumatomumas ir trapumas yra kitas laisvės, kaip spontaniškumo, vardas. Politika neįsivaizduojama be galimybės pradėti kažką visiškai nauja, netikėta, nenumatyta – Arendt tai vadina ‘natality’. Tobula tvarka yra antipolitiška ta prasme, kad joje nėra potencialo rastis naujovėms, naujoms pradžioms, o būtent gebėjimas pradėti kažką nauja Arendt mąstysenoje nusako vieną iš pamatinių egzistencinių potencialų. Tokiu atveju tobulas stabilumas ne tik užkirstų kelią politinei dinamikai, bet ir pažeistų pamatinę žmogaus ontologiją, kaip ją supranta Arendt.
Skirtumą tarp Arendt ir Platono politikos sampratų geriau suprasime atkreipę dėmesį į analogijas, kurias „Valstybėje“ pasitelkia Platonas.
Simas Čelutka
Politikos teoretikė Hannah Arendt (1906–1975)
***
Kviečiame išklausyti Simo Čelutkos pranešimą (garso įrašą)
„Delokalizacija – būtinoji politinio žinojimo prielaida? H. Arendt politinės minties evoliucija“
Konferencija „Erdvė šiuolaikinėje filosofijoje“, LKTI, 2013 11 30.
Susiję tekstai:
Rita Koganzon, „Mokslas ir totalitarizmas“
Stephen Bertman, „Ugnies vežimai danguje“