Šis Linos Vidauskytės pranešimas turi sąsajų su Tomo Sodeikos pranešimu „Mnemosinės dukterys (at)vaizdų šalyje“. Pati autorė mini, kad Lewis Carrollas ir jo Alisa jai taip pat rūpi, tačiau rūpi ne kaip figūros, vedančios prie tunelio galo ir sumaištyje teikiančios nuorodą, kur galima ieškoti atsakymo atvaizdo problemai suprasti, o kaip vidinis mąstymo labirinto apie atvaizdą dėmuo, leidžiantis tarsi iš vidaus rekonstruoti galimai tikras šio labirinto sienų medžiagas. Šioms „medžiagoms“ identifikuoti autorė pasitelkia Bernardo Stieglerio minčių rekonstrukciją ir kritiką, kad patikrintų ir įtvirtintų „diskursą apie atmintį savu medžiagos sluoksniu“.

Šių eilučių autorius, pasidavęs pranešimo autorės autoritetui (Foucault juoktųsi, skaitydamas tokių sąvokų konsteliaciją), pasitelkė mechaninės veiksenos, t. y. rašto, medžiaginį paliudijimą (arba mechaninę pagalbą, kaip pasakytų Stiegleris) ir pateikia jums – t. y. dabar gyviems, jei Foucault jau nebesijuokia, arba techniškai sukonstruotiems, jei Stiegleris teisus – keletą grafinių ženklų konstruktų:

(Tikėtina, kad JIE konstruos JUS, jei JŪS esate.)

1. Atmintis anapus žmogaus?

2. Prometėjo mitas – raktas į Stieglerio teoriją: technika nepadeda įveikti klaidos/problemos – tai protezas.

3. Žmogus yra technikos rezultatas, bet ne jos priežastis.

4. Dabartinė situacija yra kultūros individualizacija. Adorno?

5. Individualios patirtys? – Pagrindas viskam. Dabar vyksta transmisija: jei sunaikinamos individualios patirtys, įsigali industrija.

6. Trečioji Stieglerio retencija – tikslus atsiminimas iki-individualioje sąmonėje???…

7. Situacija tokia: vergo būsena, bet tai yra laikmečio apspręsta reikšmė.

8. Būtina įveikti objektyvaus laiko iliuziją.

9. Monotonija yra nukreiptumas į ateitį, o objektyvumas yra vidinė laiko skirtis.

10. Koks šios polemikos finišas? Dėmesys? Laukti prasmės?

P. s.: Užduoti sau klausimą apie konstrukcinio elemento faktorių mano gyvenime. Suvokti gyvenamosios aplinkos ribas. Maksimaliai įgyti savo gyvenimą.

P. p. s.: Tęsti deklaratyvų tezių rašymą galima ilgai, tačiau svarbiausia yra paklausti: „Ar neatėjo laikas vėl viešai suformuoti kryptį, kaip ir ką mąstysim?“

***

Linos Vidauskytės pranešimas (garso įrašas)

„Bernardo Stieglerio audiovizualinės atminties kritika“

Konferencija „Atminties problema vizualumo kultūroje“, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013 12 06

Tagged with: atmintisCarrollkritikaStieglerVidauskytėvizualumas
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.