Pristatome du pranešimus – Tomo Sodeikos „Ontologijos problemiškumas“ ir Danutės Bacevičiūtės „Ontologija ir etika: Hanso Jono atsakomybės imperatyvo paieška technikos amžiuje“, – skaitytus Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro surengtame seminare „Apie ontologijos ‘idėją’ ir jos transformaciją“.

I.:

Tomas Sodeika, pradėdamas savo pranešimą, nubrėžė probleminę ontologijos schemą. Ji atrodė šitaip:

Anot pranešėjo, taškas A šioje schemoje yra siekiamybė, nes sutelkus abi linijas į tašką A būtų išpręsta ontologijos problema. Tai, kad schemos linijos tolsta viena nuo kitos, rodo, jog dabartinė filosofija ontologijos problematikoje ne artėja prie ontologijos problemų išsemtumo, o kaip tik pildo šių problemų ratą, ir taško A pasiekimas yra tolstanti alchemikų svajonė, Borgeso labirintų pinklių byrantis smėlis…

Sodeika, žinoma, neskyrė dėmesio įdomiai daliai, t. y. kodėl linijos eina tik į vieną pusę nuo taško A. (Jeigu kokias nors linijas, kaip ontologijos schemos papildą, vis dėlto būtų galima brėžti į kitą pusę, į kairė nuo taško A, kokios jos būtų?) Beje, įdomus momentas gali būti ir tokia nuoroda žiūrinčiajam: ką simbolizuoja kylančios kreivės iki neįvardintų taškų ir pakankamai lygios bei paralelinės linijos (kurios čia mums, pasinaudojus kompiuterine piešimo programa, išėjo vingiuotos)? Jau minėta, kad iš naujo kylančios ir tolstančios linijos simbolizuoja dabartinį minties apie ontologiją būvį.

Taip pat primintina, kad susiformavusį Tarpą tarp linijų išsamiai ir įtikinamai aptarė ontologinių problemų transformatorius Immanuelis Kantas. Tai Sodeikos žodis. Būtent todėl Heideggerio „būties užmarštis“ yra kantiškojo stiliaus kalbėjimas, kuris šios schemos kontekste „nieko naujo neprideda“. Tai, ką įdomesnio šioje schemoje nuveikė Heideggeris, Sodeika lokalizuoja kaip vidinę ontologijos problematiką: anot Heideggerio, „už viską“, t. y. Tarpą ir Tarpo didėjimą, kaltas subjektas, kuris bando kultivuoti ontologiją, todėl reikia atrasti tokią subjektyvumo formą, kuri leistų mąstyti būtį. Bingo, šūkteli Heideggeris, į tašką A galima patekti tik per vidutinišką kasdienybę; tiesiogiai ten patekti negali joks subjektas, todėl būtina ieškoti aplinkkelio. Sodeika šitai vadina medialumo formomis, kurių Heideggeris yra išskyręs tris: 1) kalba; 2) menas; 3) technika. Todėl jau konkretindamas, įsprausdamas į teorinius rėmus ir autorių inicialus, Sodeika, anot mūsų, sudaro tokią grandinę subjektyvumo formos paieškoje:

Marshall McLuhan + Bernard Stiegler = Martin Heidegger

Šioje vietoje, kai teorinis aiškumas ir baigtinumas atrodo įvykdytas, Sodeika atidaro teorinio konstrukto rėmus ir palieka mįslingą užuominą: vėlyvojo Friedricho Schellingo mąstymas yra grįžimas prie kantiškojo ontologijos problemos atskirtumo svarstymo. Kitokio svarstymo? Ar tikrai kitokio?

II.

Danutė Bacevičiūtė savo pranešime tęsia ontologijos problemos svarstymą Sodeikos nužymėtos schemos apspręstyje, tačiau jau konkrečiame kontekste ir konkretaus autoriaus pozicijos rekonstrukcijoje. Ši rekonstrukcija nėra tik referatyvus pristatymas, greičiau paieška partnerystės savo pozicijai pagrįsti, artimų teorinių konstrukcijų pristatymas. Kad Hanso Jono pozicija taip pat atstovauja Tarpui, t. y. tarpinei pozicijai, pranešėja argumentuoja patalpindama šį autorių tarp dviejų kraštutinių jos aptariamam teoriniam problemų ratui autorių pozicijų: tarp Hilary’io Putnamo, teigusio etiką be ontologijos, taigi ir ontologijos nesatį, bei Emmanuelio Levino, iš kitos pusės teigusio ontologijos ir etikos homogeniškumą. Bacevičiūtė pastebi produktyvų dalyką, kuomet tradicijoje etika lokalizuotina kaip itin ribotas dalykas, todėl jos atskirtumas nuo ontologijos kelia etikos antraeiliškumo apmąstymus ar net jos išstūmimą iš filosofijos sensu stricto plotmės. Etikos, kaip siejamos su ontologija plotmės, bet su ja nesutampančio dalyko, teigimą Bacevičiūtė kartu su H. Jonu vykdo atsakomybės sąvokos turinio permąstyme. Tai – veikiančiojo globos ribų tema, pasitikėjimo ir tavo galios lauko aptarimas, ontologijos ir etikos santykis tam, kad etika grįžtų ten, „kur jai priklauso būti“. O kur jai priklauso būti? Anot Bacevičiūtės, būtent metafizika praneša apie tai, koks yra žmogus, koks jis turi būti ir kad tai yra jo atsakomybės laukas. Subjektui priklauso vien tik geba duoti patirties faktus. Taigi fiksuotinas spekuliatyvumo sugrįžimas. Štai ką reiškia Sodeikos antrą kartą tolstančių linijų piešimas konkrečiame probleminiame kontekste: spekuliatyvumo reaktualizacija.

Argi ontologijos problema nėra priklausoma nuo metafizikos? Toks klausimas susiformavo, dar kartą apmąsčius abiejų pranešėjų kalbėjimą.

***

Pranešimai (garso įrašai):

Tomas Sodeika „Ontologijos problemiškumas“
Danutė Bacevičiūtė „Ontologija ir etika: Hanso Jono atsakomybės imperatyvo paieška technikos amžiuje“

VU Religijos studijų ir tyrimų centras, 2014 01 17

Tagged with: BacevičiūtėetikaHeideggeridėjaJonasontologijaSodeikatechnika
 

3 Responses to Apie ontologijos „idėją“ ir jos transformaciją

  1. Justinas parašė:

    Ar kam nors pavyko perklausyti Tomo Sodeikos pranešimą? Man pačiam grojimas nutrūksta po keliolikos sekundžių.

    • Linas lj parašė:

      Taip, pavyko, jokių problemų: ką tik atsisiunčiau įrašą į kompiuterį ir išklausiau, viskas gerai. – Dar galima pabandyti pervadinti failą, kad neliktų lietuviškų raidžių ir kabučių pavadinime, bet man atidarė ir nepervadinus.

      • Justinas parašė:

        Ačiū už atsakymą ir patalpintus pranešimus. Pavyko ir man – groja kitas grotuvas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.