Pieter Bruegel. Užgavėnių ir gavėnios kova (1559)
 

Kas nutiktų, jei paimtume vieno didingiausių tapytojų meno istorijoje šedevrą ir pradėtume lupti jo dažų sluoksnius?

Netikėtai galėtų prisikelti mirę kūnai.

Naujos technologijos leidžia tyrinėtojams pamatyti tam tikras makabriškas detales, slypinčias po olandų meistro kūrinių dažų sluoksniais.

Paimkime, pavyzdžiui, Pieterio Bruegelio Vyresniojo didelio masto šventinę sceną „Užgavėnių ir gavėnios kova“, kuri nutapyta 1559-aisiais. Rentgeno spindulių fotografijos pagalba pažvelgę į pirminį paveikslo eskizą, pamatysime lavoną vežime, kurį sena moteris velka paskui save. Netoliese ant žemės regime dar vieną numirėlį, jo veidas atsuktas į žiūrovą; jis gąsdinančiai arti tyso šalia sergančio vaiko.

Bet kai žvelgiame į galutinę paveikslo versiją – tą, kurią mato mūsų pačių akys, – šių baisių detalių nebelieka. Lavonas vežime užteptas rudais dažais; kūnas ant žemės įvyniotas į baltą drobulę. Kada ir kaip šie mirę žmonės pradingsta?

Pieter Bruegel. Užgavėnių ir gavėnios kova (detalė, 1559). Paveikslą peršvietus rentgeno spinduliais, vežime pasirodo lavonas (žr. žemiau)

Nauja vaizdo fiksavimo technologija, sukurta projekto Inside Bruegel („Bruegelio viduje“), leidžia prasiskverbti pro tapybos sluoksnius ir pateikia aiškesnius atsakymus. Projektas įgyvendintas kartu su Vienos meno istorijos muziejumi: jame iki 2019 m. sausio 13 d. vyksta nepakartojama paroda „Bruegelis“, kurioje išstatyti aštuoniasdešimt septyni tapytojo paveikslai.

„Jums labai pasisekė, jeigu nutarėte išvysti Bruegelį, – sako vienas iš keturių parodos kuratorių Ronas Spronkas, meno istorijos profesorius iš Karalienės universiteto Kanadoje. – Prieš jūsų akis iš tikrųjų atsiskleidžia kūrybinis procesas. Galite sekti menininko atliekamus sprendimus.“

Pagrindinis Šiaurės renesanso tapytojas Bruegelis, išgarsėjęs tokiais darbais kaip „Babelio bokštas“, „Valstiečių vedybos“ ir „Mirties triumfas“, sukūrė smulkmeniškai detalius, chaoso pilnus pasaulius. Jis parodijavo religines temas, išjuokė šventeiviškumą, pavaizdavo mirtį ir pragaištį stebėtinai detaliai bei suteikė valstiečiams pagrindinius vaidmenis.

Pieter Bruegel. Užgavėnių ir gavėnios kova (detalė, 1559). Paveikslą peršvietus rentgeno spinduliais, atsiskleidžia skeletas, apklotas balta drobule (žr. žemiau)

Menininkas parodė komišką, žiaurų ir kartais bjaurų paprastų žmonių pasaulį XVI a., kai Europą šlavė ispanų inkvizicija.

Remiantis 1604 m. Karelo van Manderio „Pačių žymiausių Nyderlandų dailininkų gyvenimo aprašymais“, mirties patale Bruegelis prisakė savo žmonai sudeginti visus paveikslus, nes baiminosi, kad „šie pernelyg kandūs ir pajuokiantys“, o galbūt tapytojas taip tikėjosi apsaugoti žmoną, kuri dėl jo kūrinių galėjo turėti nemalonumų su valdžia. Nejaugi jis išsigando atpildo už per daug griaunančią savo paveikslų jėgą?

Meno istorikai pakankamai rimtai tyrinėja, kiek pastangų įdėjo Bruegelis, kritikuodamas to meto valdžią, – sako prof. R. Spronkas. – Šių klausimų niuansai šiandien vis dar aptarinėjami.“

Pats Bruegelis padarė pakeitimų savo kompozicijose, kurios galėtų pateikti detalių apie jo paties perspektyvą. Kaip ir kiti XVI a. meistrai, jis sluoksnis po sluoksnio uoliai kūrė savo paveikslus ant medinių plokščių. Pradėdavo nuo šviesiaspalvio pradinio paviršiaus, žinomo kaip pagrindas, sudaryto iš kreidos ir gyvūninių klijų, ant kurio jau imdavo braižyti kompoziciją. Po to tapė aliejiniais dažais.

Paveikslo „Užgavėnių ir gavėnios kova“ apatinės dalies centre iš vienos pusės matome besilinksminančius šventės dalyvius, iš kitos – dievobaimingus gavėnios stebėtojus. Jie įsitraukę į tam tikrą rungtyniavimą. Vienas priešais kitą kėpso apkūnus žmogus, ant iešmo pasimovęs paršiuką, ir asketiškas vyriškis, laikantis kepėjo ližę, ant kurios padėtos dvi žuvys.

Kai paveikslą peršviečiame infraraudonaisiais spinduliais, pamatome, kad vietoje dviejų žuvų Bruegelis buvo nutapęs kryžių – bažnyčios simbolį. Vėliau kryžių jis panaikino ir pridėjo žuvį, tradicinį patiekalą, valgomą gavėnios laikotarpiu. Tačiau žuvis taip pat yra Kristaus simbolis, todėl tai galėjo būti tik subtilesnė nuoroda į bažnyčią.

Pieter Bruegel. Užgavėnių ir gavėnios kova (detalė, 1559). Paveikslą apdorojus infraraudonaisiais spinduliais, pasimato kryžius, nupieštas ant ližės (žr. žemiau)

„Mes nežinome, ką jis turėjo mintyje, – sako profesorius Spronkas. – Tai galima suprasti labai įvairiai.“

Lavonų dingimo iš paveikslo paslaptį atskleidė Sabine Pénot, Vienos meno istorijos muziejaus nyderlandiškų ir olandiškų paveikslų kuratorė: tai nebuvo Bruegelio darbas; kažkas kitas uždažė numirėlį vežime ir uždengė palaikus ant žemės, nors neaišku, kas ir kada taip pasielgė. Anot kuratorės, tai galėjo nutikti XVII ar XVIII a.

Pasak S. Pénot, naudojantis projekto Inside Bruegel įrankiais, galima pamatyti, kokie buvo tapytojo ketinimai ir kaip į tai reagavo kiti. „Mums suteikta galimybė išvysti kūrybines Bruegelio galias ir vėlesnius pakeitimus. Vienur galime matyti nutapytą sluoksnį, kuriame guli numirėliai ar ligoniai, o jau kitur susiduriame su pašaline jėga, kuri imasi švelninti tuos tamsius ir sukrečiančius vaizdus.“

Muziejaus kuratorė šiuos pakeitimus lygina su tais, kurie buvo anksčiau pastebėti Bruegelio paveiksle „Nekaltųjų skerdynės“, kuris šiuo metu yra britų karališkosios šeimos kolekcijoje. (Šioje parodoje išstatyta tik šio paveikslo kopija, nes originalas labai trapus.)

Paveikslą „Nekaltųjų skerdynės“, rodantį vaikų žudymą, kai kurie kritikai pripažįsta vienu akivaizdžiausių pavyzdžių, kritikuojančių Ispanijos inkvizicijos žiaurybes Nyderlanduose. Tačiau atsirado tokių žiūrovų, kuriems paveiksle nutapytas smurtas pasirodė nepriimtinas.

Anot S. Pénot, tam tikru metu, galbūt XVII ar XVIII a., kažkas pakeitė mirusių vaikų atvaizdus į naminių gyvūnų atvaizdus – būtent tokį paveikslą regime šiandien.

Dabar kiekvienas gali pasinaudoti internetiniu įrankiu InsideBruegel.net ir išvysti dvylika Vienos meno istorijos muziejaus paveikslų ir praleisti ištisas valandas, tyrinėjant atskiras detales. Ši technologija, kuriai finansinį postūmį suteikė Getty fondo „Molbertinės tapybos iniciatyva“ (Panel Paintings Initiative), – dešimtmetį trunkanti pastanga ugdyti molbertinės tapybos restauratorius, – buvo naudojama tyrinėti Bruegelio tėvynainio Hieronymus’o Boscho paveikslus, taip pat flamandų tapytojo Jano van Eycko, išgarsėjusio dėl savo Gento altoriaus „Avinėlio garbinimas“, kūrinius.

„Tinklalapyje gali naršyti tiek smalsuoliai, tiek specialistai, – sako S. Pénot. – Tai labai svarbus įrankis restauratoriams, bet su juo kiekvienas gali atrasti kažką nauja.“

Muziejaus kuratorės žodžiais, tyrinėtojai aptiko, kad „daugelis iš tų paveikslų susidūrė su pakeitimais. Plokštės buvo apipjaustytos, iš dalies pertapytos, kai kurios jų detalės pakeistos – tai galėjo nutikti Bruegelio laikmečiu arba vėliau“.

Pasak prof. Rono Spronko, „dar ir šiandien daug ginčijamasi apie prasmės sluoksnius, slypinčius paveiksluose. Į klausimą, ką Bruegelis mėgino perteikti, nėra galutinai atsakyta“.

Neaišku, ar tapytojas buvo savo laiką pralenkęs antropologas, „norėjęs parodyti žemišką valstiečių kasdienybę, ar jis tik šiek tiek perlenkė lazdą, mėgindamas mus prajuokinti“.

„Atsakymo nežinome, – tvirtina profesorius. – Pateikiame šiuos vaizdus taip, kad žmonės patys galėtų daryti išvadas.“

 

Vertė T. Vėželis

Peeling Back the Paint to Discover Bruegel’s Secrets

Tagged with: Bruegelmenastapybatechnika
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.