:

Grynumo fikcijos demaskavimas

:

Nors prancūzų filosofo Jacques’o Derrida raštų stilius, jo filosofinė svarstymo prieiga yra sunkiai demaskuojama, visgi dažnai negalima suvokti, kokios pozicijos laikosi pats demaskavimo genijus. Tačiau interpretatoriaus pozicija patogi tuo, kad, nepretenduodamas į objektyvumą, gali net ir didžiausius kritikus spausti į riboto, vadinasi, prielaidomis grįsto, mąstymo vaizdinį. Derrida raštų korpusas kartais suteikia intenciją interpretuoti jo mintį kaip siekį mąstyti fundamentaliuoju lygmeniu, „užmaskuojant“ visas savo mąstymo prielaidas. Vietiniame probleminiame lauke, susijusiame su negatyvumo problema, verta panagrinėti, ar taip yra iš tiesų, o jeigu taip yra, kaip vyksta šis „prielaidų maskavimo“ procesas.

Viename pokalbyje skambiu pavadinimu „Ar filosofija turi savo kalbą?“[1] galima konstatuoti vieną iš specifinių Derrida filosofavimui priskirtinų bruožų: nuolatinis skirtybių artikuliavimas ir susilaikymas nuo bet kokio atsakymo suteikimo. Toks rašymo stilius, kai nėra pateikiamas joks aiškiai suformuluotas teiginys, tokius apmąstymus palieka tarsi „pakibusius“, lyg esančius tarp vieno arba kito sprendimo, iš abiejų kažką imančius, bet nė vienam nepriklausančius. Tai tokia kalbinė pozicija, kai yra išlaikomas mintinis „tarp“. Minėtame pokalbyje Derrida, paklaustas, ar yra specifinis filosofinis raštas ir jeigu taip, kuo jis skiriasi nuo kitų, iš karto vengia pateikti atsakymą. Tai, kad visi tekstai skiriasi, yra visiems žinoma banalybė, kurią Derrida pradžioje ir pakartoja, kreipdamas mūsų mintį link to, kad svarbu suprasti, kam skirtas tekstas, kaip jis suvokiamas iš autoriaus arba skaitytojo pozicijos ir kad minimi skirtumai – taip pat skirtumai tarp literatūrinio (siaurąja šio žodžio prasme) ir filosofinio teksto – yra nepašalinami. Taigi dažnas kritikų arba filosofinių apokaliptikų „raudojimas“, kad filosofija taps beletristine literatūra, tėra nostalginės arba represinės sąmonės „pagraudenimai“. Žinoma, skaitant atitinkamą tekstą ir keliant sau klausimą „Koks čia tekstas? – Filosofinis? Literatūrinis?“, neišvengiamai kyla klausimai „Kas yra filosofija?“, „Kas yra literatūra?“. Atidesnis skaitytojas iš karto pastebi, kiek toli kreipiama atsakymo paieška, kai nuo paprasto, techninio klausimo „Ar yra specifinė filosofinė kalba?“ atsiduriama nuo pat filosofijos atsiradimo visų laikų filosofų kelto fundamentalaus klausimo „Kas yra filosofija?“ teritorijoje.

Bet ar šis Derrida mąstymo judesys, kalbėjimo trajektorija, nukreipiant klausimą į kitą klausimą, neleidžia mums, jį atidžiai skaitantiems, teikti sau atitinkamą sprendimą apie tai, kas svarbu šiam prancūzų filosofui ir kad ši apmąstymų trajektorija yra atitinkamas sprendimas, jog kalba filosofijai yra esminis dalykas. Ji skiriasi nuo kitų kalbų. Ji nėra gryna. Tie, kurie nori išlaikyti kokį nors gryną diskursą – literatūrinį arba filosofinį, – turi, anot Derrida, pasitelkti daugelį užkardų, kanonizuoti atitinkamus vidinius diskurso dalykus, naudoti voliuntaristinius judesius, saugoti institucinį autoritetą ir ad infinitum, tačiau tokių individų kaip Nietzsche ir Valéry atlikti kūrybiniai judesiai pašalina gryno diskurso iliuziją. Argi galima tikėti (jau nekalbant, ar galima XXI amžiuje rimtu veidu tą dalyką teigti kaip neginčijamą), kad išskirtinis, o gal net ir vienintelis svarbus dalykas, leidžiantis identifikuoti arba pradėti identifikaciją – tai filosofija ar ne filosofija, – yra argumentuotas įrodymas? Derrida tuo netiki; netiki, kad yra specifinis filosofinis raštas. Jis neapsiriboja vien tik tokiu deklaratyviu, emociniu ar manifestiniu „netikėjimo aktu“, bet pateikia labai svarų argumentą, tuo tarsi įrodydamas, kad nors filosofinei kalbai argumentų nepakanka, tačiau jie būtini: „[F]ilosofuojama rašant arba kalbant ne absoliučiai formalizuota ar universalia kalba, o natūralia kalba.“[2] Šis argumentas pagrindžia tiek grynumo negalimumą, tiek artumą literatūriniam diskursui, tiek loginių ir formalių argumentų buvimo nepakankamumą. Natūrali kalba egzistuoja iki galo neišsemiant jos resurso, ir net tokie kalbos analizės genijai kaip Wittgensteinas aiškiai suvokė neįmanomumą natūralią kalbą suspausti į užbaigtą ir galutinai apibrėžtą struktūrą. Atlikęs tokį savo poziciją grindžiantį judesį, Derrida pasiūlo galimybę tolesniam svarstymui, kuris pratęsia šį nei tai, nei tai, bet kartu ir tai, ir tai mintinį judėjimą, kuris įvardintinas filosofiniu konceptu „tarp“.

Derrida pažymi, kad, siekiant atsakyti į čia keliamus klausimus (jis pažymi, jog su tokia atsakymo struktūra susiduriame nuolat ir įvairiose minties plotmėse), mes tą dalyką atliekame pasirinkę vieną poziciją „iš vidaus“ arba „iš išorės“. Svarstant literatūros ir filosofijos kalbos skirtį, pozicija „iš vidaus“ būtų priskirtina literatūriniam diskursui, o pozicija „iš išorės“ – filosofiniam. Tokios grynos pozicijos galimos tik kaip metafizinio mąstymo „padaryto subjekto“ sąvokų arsenalas, kuris apsprendžia ir tolesnę mąstymo kryptį. Kad įveiktų šią metafizinę prielaidą ir tolesnį savo apmąstymą susietų su jau aptarta skirtimi, Derrida įveda „parašo“ koncepciją, teigdamas, kad būtent „parašas“ yra tokia pozicija, kuomet tekstą atpažįstame kaip artimą kitam tekstui, kaip turintį arba neturintį „išorinę“ ir „vidinę“ logiką su kitais tekstais – tai atpažinimo, esančio „ant ribos“, įvykis ir singuliarus dalykų priskyrimas tekstui. Tokiu atveju, analizuojant ar skaitant konkretų tekstą kaip tekstą, kuris yra „pasirašytas“, svarbu identifikuoti, nustatyti ir apibrėžti to teksto idiomas. Derrida, skaitydamas Hegelio, Artaud, Genette, Blanchot ar Nietzsche tekstus, būtent taip bandė rašyti savo vėlyvuosius tekstus, siekė susekti pastarųjų „parašus“ per jų tekstų idiomas ir pats „pasirašyti“ savosiomis idiomomis. Kuo pasireiškia šis parašas ir kokiose plotmėse idiomos formuojasi?

Prancūzų filosofas išskiria tris pagrindinius momentus: parašas yra ne tik savo vardo parašymas, tai yra teksto kurpimas po atitinkamo bioorganizmo, turinčio atitinkamą vardą, „stogu“; taip pat parašas nėra vien tik atitinkamų techninių kalbinių sprendimų surinkimas ar priskyrimas vienam atlikėjui, nes jų naudojime visuomet išlieka nesupratimo momentas, kuomet iš pačių ženklų kylanti plotmė verčia nuolat abejoti, ar ženklai yra būtent tokiu būdu ir taip, kaip jie techniškai traktuojami atitinkamoje situacijoje ir todėl „metafizinio subjekto“ būtent taip naudojami; pagaliau akivaizdu, kad netgi parašas neegzistuoja kaip grynas ir vientisas, toks pats dalykas. Grynumo vaizdinio iliuzijos pažadas, besiformuojantis nuolatinio filosofinio svarstymo kontekste, yra išjudintas net savo paties diskurso atžvilgiu. Derrida atveria nuolatinį išardymo motyvą ir savųjų idiomų atžvilgiu.

:

Savosios vietos nurodymas filosofinėje tradicijoje

:

Derrida mintį ne vienas kritikas ir interpretatorius bandė priskirti (ir priskyrė) atitinkamai filosofinei tradicijai. Tekste Sauf le nom Derrida tarytum pats bando reflektuoti savo atliktų mąstymo veiksmų vietą tradicijoje. Jis lieka ištikimas sau: negatyvus kelias ir neprisišliejimas prie nieko. Buvimas šalia kažko. Tačiau pradėti, vadinasi, sekant Derrida pasiūlytu apmąstymo būdu, atsiskirti nuo kažko, – būtina. Derrida pradeda atsiskirdamas nuo negatyviosios teologijos, kad suteiktų nuorodą, o galbūt nurodytų mums eiti tokiu minties keliu, kai pametamos menamos minties prielaidos.

Anot Derrida, visa tradicija numatė vieną esminę prielaidą: „<…>[K]ad pradėtum kalbėti, reikalingas ne vienas pašnekovas, reikia daugiau balsų,<…> ypač, jei kalbama apie Dievą,<…> tuo labiau jeigu kas nors pretenduoja kalbėti vadinamuoju apofatiniu būdu [l’apophase], kitais žodžiais tariant, begarsiu balsu, kaip tai atlieka vadinamoji negatyvioji teologija.“[3] Tačiau ar apofatinis kalbėjimas iš principo yra skirtas keliems kalbantiems balsams? (Balsams, kurie kalba ne tam, kad taptų vienu darniai ir teisingai skambančiu choru ar į visumą susiliejančiu minios gaudesiu.) Juk iš tiesų tai yra kelių balsų, niekada nesusisiejančių ir niekada nepersiklojančių taip, kad liktų vienas balsas, kalbėjimas? Derrida neskuba atsakyti į šią klausimų ir abejonių seriją, tačiau nuo pat pradžių iškelia poleminę gaidą apofatinio kalbėjimo atžvilgiu, teigdamas, kad „<…>apofatizmas visada eina toliau nei leidžia protingumas“[4] Štai pavyzdys ir argumentas šiam apofatinio kelio neįgalumui, kuris suponuoja tiesioginį ir betarpišką santykį su tuo, į ką kreipiamasi: apofatinio kelio tikslas yra vienas balsas (dviejų balsų pradedančioje pozicijoje), paliekant anapus bet kokius galimus kitus balsus, tačiau, pavyzdžiui, „Dionizijus Aeropagitas, artikuliuodamas maldą, kreipinį į Dievą, adresuoja ją vienam savo mokiniui;<…> kreipimasis į Dievą atliekamas per tarpininką, tikslo siekiama per kitą kreipinį…“[5] Čia būtina užfiksuoti vieną svarbų momentą. Apofatinis Dievo pažinimo kelias suartėja ir idealiu atveju sutampa su žinojimu, taigi, jei pritartume Derrida teiginiams, – negatyvioji teologija = žinojimas.

Jei prisimintume garsiuosius Aurelijaus Augustino išpažinimus kaip contra laikyseną dabar aptariamai laikysenai, akivaizdu, kad Augustinas, siekdamas Dievo pažinimo, kalba monologu, vienu balsu, kuris laukia, prašo atsakymo iš Kito, Dievo. Beje, Augustino Išpažinimuose yra viltis ir tikėjimasis, atsidavimas, pasyvi besimeldžiančiojo laikysena, tuo tarpu apofatinis Dievo pažinimo kelias aiškiai suponuoja dvi vienu metu aktyviai ir neabejotinai veikiančias esatis – to, kuris tiki savo pastangų rezultatyvumu ir tikslu, bei to, kuris tyli, bet yra pasiekiamas ir esantis. Negatyvumas – tik balse; jis yra tyloje, neigiamame kalbėjimo moduse, todėl negatyviosios teologijos išeities pozicija esmiškai susijusi su kalbiniu diskursu. Augustino negatyvumas – singuliarume. Štai tame vienišame, klystančiame ir galybei atsidavusiame balse yra vienintelė galima galimybė, užpildanti Niekybės potenciją. Įdėmiai žvelgiant, Augustino įtaka visai Vakarų kultūrai yra milžiniška, ypač jei nukreiptume žvilgsnį į laiko klausimus; šis autobiografinis Išpažinimų momentas sietinas su totaliai visą tradiciją perveriančiu „čia ir dabar“ konceptu, ir netgi Mokytojas Eckhartas remiasi šiuo Augustino „pseudo mistiniu apofatiniu“ samprotavimu, pasireiškiančiu nuolatiniu artikuliacijos negalios iškėlimu, kuomet teigiama, kad Dievo didybė yra „ne tame“ – ne išmintyje, ne gėryje, ne galybėje ir etc.[6]

Kam Derrida prireikė brautis į teologinio diskurso plotmę? Kam nagrinėti teologinio skirtingumo niuansus ir aptarinėti tradiciją, kuri, atrodytų, tolima Derrida rūpimiems klausimams. Šis trumpas ekskursas į teologinį diskursą bei negatyviosios teologijos palyginimas su augustiniškąja teologija leidžia suformuoti paprastą ir akivaizdų teiginį: negatyvioji teologija suponuoja neabejotiną esamybės prielaidą ir pati esti žinojimu par excellence. Derrida ne kartą savo kritikų buvo kaltintas epistemologiniu artumu negatyviajai teologijai; jam buvo priskirtos mąstymo prielaidos, lygiavertės toms, kuriomis funduojama negatyvioji teologija. Išskyrus pastarosios apibrėžtį, iš skirties perspektyvos galima tarti keletą žodžių apie Derrida projektą, tačiau ne sutapatinant ar apibrėžiant, bet atsiskiriant, šį kartą – nuo negatyviosios teologijos: „<…>[Š]is tapimas savimi, kaip tapimas Dievu ir tapimas Niekuo, o tai yra tas pats Niekas, tokiu būdu įneša vieną premisą, nes tapimas savimi tampant Dievu – arba Nieku – yra neįmanomiau už patį įmanomumą, už įmanomumo neįmanomumą, už neįmanomumą kaip neįmanomumą, esantį įmanomą kaip paprastą negatyvumo galimumo modalumą“[7], yra artimas dekonstrukcijai, nes „<…>dekonstrukcija dažnai apibrėžiama kaip galima neįmanomumo patirtis“[8], o visa tai dekonstrukciją suartina su negatyviąja teologija. Čia kaip argumentą, reprezentuojantį tokią patirtį, filosofinėje tradicijoje galima prisiminti Heideggerio Dasein egzistencialą „myriop“ (neįmanomumas, kuris yra, yra mirtis, aktualus, patiriamas ir konstituojantis patį būvį). Tačiau, vedant skirtį tarp negatyviosios teologijos ir dekonstrukcijos, svarbu akcentuoti dar vieną dalyką, kurio dėka įvyksta suartėjimas, įgalinantis atskyrimą: „[T]ai, kas vadinama graikų-lotynų idioma ‘negatyvioji teologija’, yra kalba.“[9]

Vis dėlto esminis ir svarbiausias dalykas yra atsakymas į klausimą, ar negatyvioji teologija yra tik kalba: ar savo esme ji nėra tai, kas viršija arba siekia viršyti kalbą? Įdėmiai sekant negatyviosios teologijos minties trajektoriją, akivaizdu, kad jos diskursyvinės galios pasibaigia tuomet, kai ji formalizuojama arba tokį kalbinį diskursą siekiama praktikuoti, t. y. sieti su atitinkamomis elgesio ir kasdienio atlikimo veikomis. Ši negatyviosios teologijos galios riba – (t. y. tai, kad negatyviosios teologijos buvimui neužtenka žodžių: būtina patirti blankstantį ir dylantį nuo daiktiškos apibrėžties, bet esantį, referentą; t. y. tai, kad „pagal tokią apibrėžtį negatyvioji teologija yra skirta tam, kad pasakyti mažai, beveik nieko, galimai kažką kita, nei buvo pasirinkta. Iš čia jos neišsemiamas baigtinumas…“[10]) – aiškiai ją atskiria nuo Derrida dekonstrukcijos, kuri visuomet siekia išlikti tik nesibaigiančio, besitęsiančio ir tęsiamo kalbinio diskurso teritorijoje.

Tuštuma yra galutinis negatyviosios teologijos siekis. Šis siekis būdingas ir fenomenologijai, kurios pirminė prielaida yra sąmonės išvalymas, t. y. ištuštinimas nuo kasdienybės patirčių tam, kad būtų sudarytos galimybės telos išpildymui. Tuštuma vaidina svarbų vaidmenį abiejų šių diskursų plotmėse, tik ji esti skirtinguose jų poliuose – išpildyme arba pradžioje, – tačiau ji yra esmine jų esaties prielaida. Žvelgiant į šias dvi tradicijas kalbinio diskurso aspektu, pastebėtina, kad tai, ką Husserlis vadino tuščia intencija, t. y. simboliniu ketinimu, uždengiančiu tikrąją intuiciją, ir yra ta kalbinė negatyviosios teologijos matrica, kuri nuolat mechaniškai praktikuojama[11]. Tiek negatyviosios teologijos, tiek fenomenologijos santykis su kasdieniu pasauliu yra grindžiamas ta pačia nuostata, skeptiška ir atmetančia prieigos pozicija, ir šioje vietoje persikloja, taigi „viena gali tarnauti kitai kaip propedeutika“[12].

Tačiau šis persiklojimas ir suartėjimas yra tolesnis dvigubas abiejų tradicijų siekio išpildymo judėjimas: „<…>[N]egatyviosios teologijos diskursas ‘yra tame’, kad viršijama esmė ir kalba; šis viršijimas atliekamas jų likučio eksploatavimu.“[13] Kalbos peržengimas būtinas ir fenomenologijai, tuo tarpu esmės peržengimas fenomenologijoje yra kitokios intencijos judėjimas ir veikiau traktuotinas ne kaip peržengimas, o išpildymo siekis. Tačiau jų abiejų koncepcinis ir būtinas dėmuo yra totaliai bendras: viskas svarbu, „išskyrus savo/balso vardą…“[14]. Kokia kalba ir kaip ji viršijama, peržengiama negatyviosios teologijos diskurse? Maldos dėka. Malda yra ne tik sąsaja, sąsajos pastanga, bet ir santykio su Dievu interpretacija. Malda negatyviosios teologijos diskurse tampa ir pačia šio santykio vieta, nes siekis nukreiptas į tapimą Dievu, į susiliejimą, t. y. santykio panaikinimą, jo peržengimą, kalbos ir maldos panaikinimą.

Dekonstrukcija niekuomet niekur toliau kalbos nežengia. Ji buvoja tik kalbos dėka ir kalboje, ji nesuponuoja nieko anapus kalbos ir įtariai saugoja save nuo metafizinių skiepų. Kaip ir kas gali būti indikatoriumi, kurio dėka dekonstrukcija sugeba išlikti ties negatyviosios teologijos ir fenomenologijos riba, būti arti, bet nepersidengti ir nepersilieti? Santykyje su kalba, kuris išskiria jas visas tris, negatyvioji teologija ir fenomenologija atsiduria vienoje pusėje, o dekonstrukcija – kitoje; svarbu būti atidžiam: „[K]alboje nėra jokios kitos ribos… kaip tik nuoroda.“[15] Tiek fenomenologija, tiek negatyvioji teologija siekia visais įmanomais būdais pašalinti esminį kalbos sluoksnį. Sauf le nom aiškiai leidžia suprasti, kad kalbos riba, kurią dekonstrukcija nuolat saugo ir eksploatuoja, yra peržengiama ir rūpinamasi nesvarbu kokio statuso (bet tik le nom) referentu „<…>link daikto paties savaime, link to, kaip jis pats siekia būti pavadintas, t. y. už jo pasakyto vardo. Link jo, išskyrus vardą [Elle sauf le nom]. Tai referencinės transcendencijos išsaugojimo užduotis, kurioje negatyvioji teologija yra vienas būdų, vienas galimų metodų, vienas šios serijos etapų“[16].

Derrida akcentuoja vieną dalyką, kuris kaip demarkacinė linija nuolatos tvirtėjo šiame atskirties svarstymo kontekste: skirties išlaikymo momentas ryškėjo kaip intencijos ir krypties šioje demarkacinės linijos suvokimo situacijoje pasirinkimas ir laikymasis ar kaip priklausymas? – „Visgi jeigu vardas visiškai nepriklauso tam, kurį jis įvardija, jis nepriklauso jam nuo pat pradžios, t. y. nuo to momento, kai yra duodamas.“[17] Kalba nėra esaties priedas. Esatis nėra kalbos referentas. Ribos ir susiliejimo taškų paieška yra dekonstrukcijos topos. Dekonstrukcija yra tokios vietos paieškos judėjimo trajektorija, kurią jau nuo Platono laikų graikai vadino khôra.

Virginijus Gustas

 

Naudota literatūra:
Derrida J. Points…: Interviews, 1974–1994, Stanford University Press, 1995.
Derrida, J. Sauf le nom. Paris: Galilée, 1997.
Derrida, J. L‘écriture et la différence. Paris: Editions du Seuil, 2000.

 

  1. [1]Derrida J. Points…: Interviews, 1974–1994, Stanford University Press, 1995, p.216–227 (Is There a Philosophical Language?).
  2. [2]Derrida J. Points…: Interviews, 1974–1994, Stanford University Press, 1995, p.219.
  3. [3]Derrida, J. Sauf le nom. Paris: Galilée, 1997, p.15.
  4. [4]Derrida, J. Sauf le nom. Paris: Galilée, 1997, p.18.
  5. [5]Derrida, J. Sauf le nom. Paris: Galilée, 1997, p.21.
  6. [6]Derrida, J. Sauf le nom. Paris: Galilée, 1997, p.27.
  7. [7]Derrida, J. Sauf le nom. Paris: Galilée, 1997, p.31.
  8. [8]Derrida, J. Sauf le nom. Paris: Galilée, 1997, p.32.
  9. [9]Derrida, J. Sauf le nom. Paris: Galilée, 1997, p.41.
  10. [10]Derrida, J. Sauf le nom. Paris: Galilée, 1997, p.45.
  11. [11]Derrida, J. Sauf le nom. Paris: Galilée, 1997, p.46–47.
  12. [12]Derrida, J. Sauf le nom. Paris: Galilée, 1997, p.78.
  13. [13]Derrida, J. Sauf le nom. Paris: Galilée, 1997, p.54.
  14. [14]Derrida, J. Sauf le nom. Paris: Galilée, 1997, p.56.
  15. [15]Derrida, J. Sauf le nom. Paris: Galilée, 1997, p.64.
  16. [16]Derrida, J. Sauf le nom. Paris: Galilée, 1997, p.80.
  17. [17]Derrida, J. Sauf le nom. Paris: Galilée, 1997, p.112.
Tagged with: AugustinasdekonstrukcijaDerridaDievasfenomenologijafilosofijakalbaliteratūramintisraštastekstasteologija
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.