René Descartes’o vardas visuotinai siejamas su Martino Heideggerio apmąstymams svarbaus filosofijos istorijos laikotarpio – Naujųjų laikų – atsiradimu. Ši sąsaja ypatingai paranki, norint suprasti vadinamojo „ankstyvojo Heideggerio“ filosofinį projektą, kuris net kai kurių teoretikų (Caputo, Vattimo) yra įvardijamas kaip esminga diskusija su Descartes’u. Kaip žinoma, Heideggeriui metafizikos vyksmas yra nepertraukiama mąstymo krypties, sutelkiančios savyje esinio prioritetą būties atžvilgiu, plėtotė ir tąsa. Todėl chrestomatines Descartes’o, kaip atlikusio absoliutų perversmą filosofijos istorijoje, interpretacijas vokiečių filosofas atmeta, pripažindamas, kad Descartes’o mąstymas yra labai svarbus ir įneša esminių detalių į būties užmaršties istoriją. Svarstant Heideggerio pasaulio sampratą, svarbu išskirti ir suvokti, kokius lūžius filosofijos tradicijoje atlieka Descartes’o koncepcija, nes Heideggerio „Būtyje ir laike“ eksplikuota diskusija tarp šių dviejų mąstytojų atveria supratimą į daugelį Heideggerio plėtotų temų, o konkrečioje pasaulio sampratos polemikoje išryškėję momentai Heideggerio mąstyme iš principo nebekinta. Galima tiktai svarstyti, ar paties Heideggerio vėlesnės pastangos, apmąstant pasaulį, jo paties mintijimo nesugrąžina į ankstyvajame kūrybos periode kritikuoto Descartes’o koncepcijos apibrėžties vieną iš variantų.

Virginijus Gustas

 

I.

DISKUSIJOS PASAULIO KONCEPCIJOS PAGRINDU PRIELAIDOS: DESCARTES’AS IR NAUJŲJŲ LAIKŲ FILOSOFIJA

I.1.

DESCARTES’O „PROJEKTAS“ – NAUJŲJŲ LAIKŲ MĄSTYMĄ SUTELKIANTI PRADŽIA

Prancūzų mokslininko ir filosofo René Descartes’o vardas visuotinai siejamas su vokiečių filosofo Martino Heideggerio apmąstymams svarbaus filosofijos istorijos laikotarpio – Naujųjų laikų – atsiradimu. Ši sąsaja ypatingai paranki, norint suprasti vadinamojo „ankstyvojo Heideggerio“ filosofinį projektą, kuris net kai kurių teoretikų (John D. Caputo, Gianni Vattimo) yra įvardijamas kaip esminga diskusija su Descartes’u. Kaip žinoma, Heideggeriui metafizikos vyksmas yra nepertraukiama mąstymo krypties, sutelkiančios savyje esinio prioritetą būties atžvilgiu, plėtotė ir tąsa. Todėl chrestomatines Descartes’o, kaip atlikusio absoliutų perversmą filosofijos istorijoje, interpretacijas vokiečių filosofas atmeta, pripažindamas, kad Descartes’o mąstymas yra labai svarbus ir įneša esminių detalių į būties užmaršties istoriją. Svarstant Heideggerio pasaulio sampratą, svarbu išskirti ir suvokti, kokius lūžius filosofijos tradicijoje atlieka Descartes’o koncepcija, nes Heideggerio „Būtyje ir laike“ (Sein und Zeit, 1927) eksplikuota diskusija tarp šių dviejų mąstytojų[1] atveria supratimą į daugelį Heideggerio plėtotų temų, o konkrečioje pasaulio sampratos polemikoje išryškėję momentai Heideggerio mąstyme iš principo nebekinta. Galima tiktai svarstyti, ar paties Heideggerio vėlesnės pastangos, apmąstant pasaulį, jo paties mintijimo nesugrąžina į ankstyvajame kūrybos periode kritikuoto Descartes’o koncepcijos apibrėžties vieną iš variantų.

Heideggerio manymu, nėra esminio trūkio tarp Viduramžių scholastikos išpildyto apmąstymo apie pasaulio sąrangą ir Naujųjų laikų transformuoto pasaulėvaizdžio, kaip tik atvirkščiai, būtent nuo Descartes’o atliktų mintinių veiksmų imanentiškai metafizikos istorijoje glūdintis momentas (skleisti santykį su pasauliu kaip su pasaulėvaizdžiu, o tai reiškia – įtvirtinti mąstymą kaip pasaulėžiūrą) visiškai realizuojasi: „’Pasaulėžiūra’, kaip ir ‘pasaulėvaizdis’, yra Naujųjų laikų vaikai, o tai reiškia, kad jie yra sukurti Naujųjų laikų metafizikos.“(Хайдеггер, 2009:82) Su filosofijos suvedimu į pasaulėžiūrą Heideggeris energingai diskutavo ir polemizavo ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu, siekdamas atskirti filosofiją nuo pasaulėžiūros ir mokslo. Tačiau vėlesniame kūrybos laikotarpyje filosofiją jis prilygina metafizikai ir konstatuoja jos baigtį kaip savotišką išbyrėjimą ir išsiskaidymą į įvairiausių mokslų šakas, teigdamas, kad tokioje situacijoje kita filosofijos/metafizikos pusė, besipriešindama tokiam mokslų diktatui, neatsilaiko ir paneria į pasaulėvaizdžio šydą[2]. Descartes’as, tęsdamas scholastinę tradiciją, toliau tiktai plėtoja onto-teo-loginę metafizikos versiją, nes nuo Aristotelio įtvirtintą aukščiausiojo esinio artikuliavimo siekį ir poreikį jis papildo chronologiniam laikotarpiui būdingais bruožais: „Svarbiausia yra tai, kad dabar pirmosios filosofijos objektu tampa nors ir aukščiausio esinio, tačiau apibrėžimas.“(Хайдеггер, 2007:140)

Tokiu būdu nuo Descartes’o atlikto mąstymo modifikavimo posūkio metafizika yra įtvirtinama kaip vienas iš mokslinio pažinimo variantų, jam paliekant tik vieną unikalumo detalę – šios pažinimas yra nukreiptas į aukščiausiąjį esinį. Kas šiame vyksme yra esminga? Heideggeris atsako gana tiksliai „’Meta’ jau nurodo nebe unikalų mąstymo ir pažinimo pobūdį, nebe nuo kasdienio požiūrio besiskiriantį mąstymą ir klausinėjimą, ji tiesiog tampa nuoroda į esinio buvimo vietą – už kažko arba virš kažko.“(Хайдеггер, 2007:140) Filosofijos tradicijoje šis momentas yra esminis, formuoja ją visais aspektais, taigi ir pasaulio sampratos įtvirtinimą, tuo labiau kad Heideggeris sutinka, jog teiginys, esą Naujųjų laikų filosofija kilusi iš polemikos su scholastika ir traktuotina kaip šios kritinė teorija, kuri pasiekia viršūnę transcendentalinėje Kanto kritinio projekto formoje, yra dalinai teisingas, tačiau toks manymas atlieka ir kitą darbą – neleidžia suvokti esminio dalyko, jog dabar visos tradicinės problemos yra tiesiog peržiūrimos iš kitokios perspektyvos, iš naujųjų mokslinių koncepcijų paveiktos perspektyvos, kurios centre patalpinamas pažinimo metodo suformavimas, su siekiu akivaizdybės ir tikrybės, o šis metodas grindžiamas matematiniu skaičiavimu: „Naujųjų laikų filosofijos plėtojimas vyksta paženklintas metafizinio pažinimo tikrumo.“(Хайдеггер, 2007:156), šalia įtvirtinant šį perspektyvos posūkį tikrumo kriterijaus pakeitimu: „Pradedant Descartes’u, viskas vyksta ne nuo Dievo būties tikrumo įrodymo, o nuo ‘Aš’, t. y. nuo sąmonės neabejotinumo.“(Хайдеггер, 2007:157) Kalbat labai koncentruotai ir apibendrinant išskleistą preliminarų problemų lauką, tinka toks pasakymas: „Su Descartes’u būties užmarštis įžengia į moderniąją subjektyvumo erą.“(Dumont, 2010:72)

I.2.

SUBJEKTYVUMO ASPEKTO GALIOS ĮTVIRTINIMAS: LEMTINGA TRANSFORMACIJA

Jei Naujaisiais laikais ieškantis tikrumo žvilgsnis pakrypsta į juslumo sferą ir iš anapusinės/antjuslinės transcendencijos formaliai atsigręžia į pasaulio ar, anot tuometinių tyrinėtojų, gamtos pusę, tuomet svarbus tampa pasaulio sampratos artikuliacijos momentas. Savo veikalo „Būtis ir laikas“ pirmajame skyriuje, pristatydamas keliamą problemą ir pateikdamas pastabas, kaip jis bandys šias problemas spręsti, Heideggeris teigia, kad atskleisti Naujųjų laikų nuo Descartes’o pradėto pasaulio vaizdo nepakankamumą yra viena iš fundamentalių problemų, nuo kurios, neskaitant įvadinių pastabų, yra pradedamas fundamentaliosios ontologijos projektas. Kur slypi dekartiškojo pasaulėvaizdžio problema? Heideggeris atsako, kad „Descarteso metafizinė pozicija istoriškai yra priklausoma nuo platoniškosios-aristoteliškosios metafizikos ir, nepaisant naujų pradmenų, kelia tą patį klausimą: kas yra esinys?“(Heidegeris, 1992a:154). Priklausydama šiai, ji yra logiška štai tokios grandinės tąsa: „Scholastiniame ontologijos perkalime graikų ontologija pereina per Suarezo Disputationes Metaphysicae į Naujųjų laikų ‘metafiziką’ ir transcendentalinę filosofiją bei išsikristalizuoja įgydama galutinį vaizdą Hegelio ‘logikoje’.“(Heidegger, 1927:22) Keliant fundamentoliosios ontologijos eksplikavimo uždavinį, būtina šios grandinės destrukcija[3].

Heideggerio manymu, Kanto filosofinė koncepcija nepajėgė atsiriboti nuo Descartes’o suformuotų ir įtvirtintų mąstymo sąlygų, nes nesugebėjo pilnai iškelti principo „aš mąstau“ sąsajos su fundamentaliuoju laiko fenomeno sluoksniu – ji sugrįžta/redukuojasi į subjektą, o tai reiškia, kad lieka priklausoma „nuo ‘cogito sum’ suformulavimo, kurį Descartes’as atlieka kaip paraišką suformuoti naują patikimą pagrindą filosofijoje“(Heidegger, 1927:24). Kanto sistemoje neatsižvelgta ir į tai, kad „[…] ši jo (Descartes’o) suformuota radikali pradžia išleidžia iš akiračio to mąstančio daikto, res cogitans, apibrėžtį, tai yra neiškelia ‘sum’ būtiškumo klausimo“(Heidegger, 1927:24). Svariausias Descartes’o indėlis tradicijoje sietinas su šiuo kreipiančiuoju minties aspektu, kuris, Heideggerio manymu, įvardintinas taip: „Interpretuodamas žmogų kaip subjectum, Descartes’as sukuria metafizines būsimosios antropologijos prielaidas nepriklausomai nuo jos tipo ir krypties.“(Heidegeris, 1992:156) Tolesniu judesiu kurdamas savo sistemą, Descartes’as telkia platesnį probleminį lauką, tačiau subjekto prioritetas tampa visa ko pamatu: „Descartes’ui tiesa – nebe mąstymo atitikimas tikrovei, o subjektyvus įsitikinimas, tikrumas tokį atitikimą esant. Subjektas tampa paskutiniu atskaitos tašku visam kam, kas yra.“(Sverdiolas, 2003:138)

Kad įveikti šį su Descartes’u ateinantį mąstymo imperatyvą, būtina kelti klausimą fundamentaliu aspektu, klausiant apie būties atsivėrimo horizontą, aktualizuoti klausimą apie būties tiesą, apie tai, ką graikai vadino ἀλήθεια (aletheia). Tai gali būti atlikta tik atsižvelgiant į tai, kokiu būdu ir kur šis horizontas gali atsiverti. Heideggeris teigia, kad reikia pradėti nuo klausimo apie esinio būties prasmę; tokio pobūdžio klausimas išveda į Dasein buvimo horizontą, o pastarasis pradėtinas nuo pasaulio sampratos, kuri išskleista „Būtyje ir laike“ kaip vieningo fenomeno In-der-Welt-Sein (Būtis-pasaulyje) artikuliacija. Kodėl Heideggeriui reikalinga pasaulio fenomeno peržiūra? Jis fiksuoja, kad su Descartes’u esmingai pakinta supratimas to, kas vadinama pasauliu, uždengiama prasmė fenomeno, kuris lotynų kalboje įvardintinas žodžiu natura su visomis iš šio žodžio einančiomis konotacijomis ir kuris, grįžtant prie graikų mąstymo, sietinas su tuo, ką pastarieji vadindavo φύσις (physis). Tačiau, analizuodamas Platono ir Aristotelio koncepcijas, Heideggeris išskiria jau šių Antikos filosofų sudarytas prielaidas metafizikos istorijai formuotis ir plėtotis: „[…] Antikos filosofijoje būties išraiškos orientuotos į ‘pasaulį’, taigi į ‘gamtą/prigimtį’ pačia plačiausia šio žodžio prasme, ir kad šis supratimas iš esmės yra pasiekiamas ‘laiko’ dėka.“(Heidegger, 1927:25) Tačiau „esinys jo (φύσις) būtyje pasiekiamas tik kaip ‘išstojimas/pasirodymas’, o tai reiškia, kad jis suprantamas tiktai vieno laiko moduso atžvilgiu – ‘dabarties’“(Heidegger, 1927:25). Graikų filosofijoje ne tik imanentiškai slypi probleminis būties supratimo momentas – tai sudaro sąlygas tolesniam metafizikos, kaip būties užmaršties, vyksmui.

Tęsdamas graikų tradiciją, Descartes’as toliau esmingai transformuoja natura konceptą. Jau sofistų sąjūdyje galima įžvelgti subjektyvizmo ištakas, tačiau, Heideggerio manymu, net Protagorui priskiriamas teiginys „Žmogus yra visų daiktų matas“ nėra tos pačios plotmės teiginys kaip ir dekartiškasis „Mąstau, vadinasi, esu“ (Cogito ergo sum), nes pastarasis praneša apie absoliučiai transformuotą pasaulio vaizdą. Bet kuriam graikų filosofui pasaulis atsiverdavo kaip rišlus ir vieningas fenomenas, įvardintinas kaip hypo-keimenon, o tai reiškia – priešais esantis esinys, absoliučiai individualus ir lygiavertiškai koreliuojantis su jį stebinčiuoju. Descartes’o Ego yra visai kitokio lygio stebintysis. Jis yra aukščiausios galios damentum absolutum inconcussum vetitatis turėtojas(Heidegeris, 1992:162). Pasaulis radikalia forma, jei visiškai neapriboti tokio Ego galios, tampa absoliučiai priklausomas nuo jį steigiančiojo – subjekto, kurį ribinių teiginių atveju mąstytojai gali įvardinti kaip netikrą arba esantį tik subjekto projekcijose, taip, kaip garsiajame Berkeley posakyje Esse est percipi. Tai, kad Leibnizui (beje, deklaravusiam empiristinę poziciją) prireikė suformuluoti pakankamo pagrindo koncepciją, o Kantas atliko perskyrą tarp fenomenų ir noumenų, yra nulemta Descartes’o filosofijoje įtvirtinto pasaulio vaizdo: „Cogito priklauso metafizinei tradicijai: subjekto–objekto santykis, interpretuojamas kaip Bild, kaip paveikslas, kaip vaizdas, nutrina, paslepia Dasein priklausomybę būčiai.“(Ricoeur, 2001:104)

Prieš pereinant prie pasaulio analizės iš įtvirtintos subjektyvizmo pozicijos atliekamų judesių, svarbūs keli akcentai, nes būtent iš šios mąstančiojo pozicijos transformavimo formuojami pasaulio sampratos pamatai, kurių įtakoje pasaulis tampa pasaulėvaizdžiu, o filosofija – pasaulėžiūra. Heideggeris, aptardamas Protagoro teiginį „Žmogus yra visų daiktų matas“, išplečia pasakymo kontekstą ir visų pirma pastebi, kad šis teiginys išlaiko ir tęsia nuo Parmenido ir Herakleito atsirandančią metafizinę poziciją, kai pasaulis yra suvokiamas ir patiriamas kaip absoliutus individas, esantis už patiriančiojo ribų. Tačiau Descartes’o pozicija yra esmingai pasikeitusi, nors joje yra išlaikytas „[…] metafiziškas esinys, kiek jis yra esantis kaip sub-jectum (hypo-keimenon), t. y. esantis priešais, kuris tuo pat metu yra pagrindas savo patvarių savybių ir kintančių būsenų“(Heidegeris, 1992:162) Descartes’o siekis surasti tvirtą pagrindą išlaisvina subjekto galią, suponuoja absoliučią Ego laisvę, ir pagrindu/akivaizdybe/visa ko centru/fundamentum tampa „[…] subjectum, kuris turi būti tikras, atitinkantis minėtus subjektui keliamus esminius reikalavimus. Toks visais šiais bruožais pasižymintis subjectum tampa būtinas“(Heidegeris, 1992:163). Šis Descartes’o atliktas mąstymo judesys, kuris sutraukta forma gali būti išreikštas kaip cogitare=esse, eliminuoja lygiavertišką metafizinį priešstatos santykį, visa, kas yra – esse, subordinuojant cogitare judesiui, iš principo Ego struktūroms. Tokia samprata esmingai skiriasi ne tik nuo graikų filosofų, bet ir nuo sofistų (naudojant negatyvųjį šio mąstytojo tipo apibrėžimą) ir atveria tikrovės/pasaulio suvokimo, kaip reprezentacijos, galimybę, nes esminis santykis tampa „įtvirtinanti priešstatymo sąrangą, kaip con-scientia“(Heidegeris, 1992:165). Pabrėždamas šią mintį, Krzysztofas Michalskis studijoje „Heideggeris ir šiuolaikinė filosofija“ (Heidegger i filozofia współczesna, 1978) teigia, kad, bandydamas išryškinti siūlomą alternatyvą, „[…] Heideggeris siekė įrodyti, jog subjekto–objekto ryšys ir jo suvokimas nesteigia žmogaus ir pasaulio supratimo; mes jau esame prieš tai, kai ką nors pajuntame, sužinome ar pagalvojame“(Михальский, 2010:372).

II.

HEIDEGERIŠKAS PASAULIS VERSUS DEKARTIŠKAS PASAULIS

II.1.

ATOŽVALGA Į HEIDEGGERIO KONCEPCIJĄ: TRIPAKOPĖ PASAULIO SAMPRATOS PYNĖ

Knygoje „Būtis ir laikas“ Heideggerio išplėtota pasaulio samprata turi svarbų vaidmenį ne tik Heideggerio filosofijoje, bet ir apskritai vėlesnėje filosofijoje, įvardijamoje kaip postmetafizinė ar, dar tiksliau, tai, kas šiuolaikinėje filosofijoje apibrėžiama sąvoka „postmodernizmas“[4]. Filosofo mokiniai, sekėjai, interpretatoriai ar kritikai pateikia, plėtoja Heideggerio iškeltus klausimus skirtingomis kryptimis, dažnai svarbiausiose Heideggerio filosofijos eksplikacijos vietose pateikdami gana skirtingų interpretacijų formuluotes. Žvelgiant į Heideggerio pasaulio sampratos koncepciją, ryškėja vienas įdomus momentas: paties Heideggerio kūryba dažnai skirstoma į du periodus – į ankstyvąją ir vėlyvąją, pačią skirtį įvardijant „posūkiu“ (vok. Kehre), o štai žvelgiant probleminiu (pasaulio koncepcijos) aspektu, išskiriamos trys pakankamai skirtingos šio fenomeno traktavimo fazės skirtingais kūrybos periodais. Galima būtų manyti, kad kažkuriuo kūrybos momentu Heideggerio mąstymas kinta radikaliau, turinio atžvilgiu esmingiau, tačiau galima teigti, jog, besikeičiant probleminio svarstymo rakursams, esminiu savo klodu Heideggerio mąstymas išlieka vientisas, ką pasaulio sampratos analizė gana aiškiai parodo.

Eugenas Finkas, analizuodamas Heideggerio raštų palikimą, parodo, kad šio filosofo pasaulio samprata kito nuo egzistencinės Dasein analitikos, kuri sietina su žmogiškojo egzistavimo problema. Pasak jo, šiame pasaulio sampratos etape Heideggeris atmeta mokslinės antropologijos ir psichologijos požiūrį bei kuria savąjį fundamentaliosios ontologijos projektą kaip žmogiškosios esybės buvimo eksplikacijos projektą, šioje koncepcijoje visų pirma grąžindamas pasaulio, kaip supančios aplinkos, sampratą. Pirmąją ryškesnę pasaulio sampratos transformaciją Heideggerio filosofijoje Finkas fiksuoja pranešimo „Apie pagrindo esmę“ turinyje. Šiame tekste Heideggeris apmąsto pasaulį aiškioje projektavimo perspektyvoje, o tai reiškia, kad tokioje perspektyvoje konkretūs esiniai išstoja atvirybėje, įgyja galimybę pasireikšti kaip pasaulio daiktai. Galiausiai pasaulio samprata pavirsta kosmologine; Finko teigimu, šį esminį kaitos momentą jau galima fiksuoti rašinyje „Meno kūrinio ištaka“, kuris Geviert (ketvirtainio) pavidalu išlieka iki pat Heideggerio mirties(Jonkus, 2003:34–35).

Labai panašiai Heideggerio pasaulio sampratą analizuoja Vincas Vyčinas. Pirmajam etapui jis priskiria Sein und Zeit skleidžiamą skirtį tarp autentiško ir neautentiško buvimo bei teigia, kad Heideggeris, nagrinėdamas pasaulio sampratą, susitelkia ties neautentiškuoju modusu. Nagrinėjami pasaulio raiškos momentai per ontiškas struktūras, koncentruotai teigiant – daiktų ir reikmenų nuorodų visumą. Antrajam pasaulio sampratos etapui Vyčinas priskiria per ontiškas struktūras atsiveriančio autentiško moduso nuolatinį pasirodymą, kuris Heideggerio kūryboje, pasak Vyčino, koncentruojasi graikų filosofų koncepcijų/ištarmių/teiginių analizėse. Šios gali būti įvardijamos kaip nuolatinis būties atsivėrimo momentas, daiktų atvirumas, paslėpties ir atverties amžinoji dialektika. Trečiajam pasaulio supratimui Vyčinas priskiria ketvirtainio pasirodymą, kuris, anot jo, Heideggerio filosofijoje konstatuojasi kaip daikto sutelktas amžinosios kovos pasirodymas. Verta pažymėti, nors nėra galimybės atlikti detalesnę analizę, kad Vyčino skirstymas nėra nuosekliai chronologiškas Heideggerio kūrybos korpuse, kokiu esti Finko trečiajam ir antrajam konceptualiniam etapui priskiriamų darbų chronologinė atsiradimo data.

Dar kiek kitokią Heideggerio pasaulio sampratos skirstymo koncepciją viename iš ankstyvųjų savo veikalų pristato Arvydas Šliogeris. Jis taip pat ją skirsto į tris etapus: „Pirmajame etape pasaulis suvokiamas ir interpretuojamas kaip apriorinė, transcendentalinė ‘Dasein’ struktūra, o būtis – kaip žmogaus būtis-pasaulyje[…] Antrąjį etapą galėtume pavadinti romantiškuoju arba hermeneutiniu. Šio etapo ištakos – ikisokratikų filosofijos bei senovės Graikijos būties idealizacija. Pasaulio modeliu tampa graikų polis kaip būties atvirumo vieta, kaip uždara erdvė, prarastoji tėvynė ir absoliuti žmogaus buvimo pradžia. Trečiajame etape romantiškieji motyvai nesusilpnėja, tačiau pasikeičia būties-pasaulyje ir paties pasaulio ‘adresas’. Būties vieta perkeliama į mitologiškai interpretuotą ‘ketvirtainį’ (Geviert), kuriame žmogus atsiveria artimiesiems ir intymiai pažįstamiems daiktams, žemei, dangui ir dievams.“(Šliogeris, 1981:123)

Atsižvelgiant į šiuos tris skirtingų laikmečių ir kultūrų filosofų pasaulio supratimo momentų išskirtus turinius, taip pat turint omenyje žinomą (šio teksto autoriui) Heideggerio kūrybą bei paties Heideggerio atlikinėtas nuolatines nuorodas į Sein und Zeit, galima pateikti tokią hipotezę: Heideggeris savo kūryboje esmingai nepakeitė pozicijos, traktuodamas pasaulį kaip vieningą fenomeną In-der-Welt-Sein, kurį laikė pavykusia pamatinės diskusijos su tradicijoje įtvirtintos pasaulio sampratos, išryškėjusios Descartes’o subjekto/objekto perskyroje, įveika, tolesniuose kūrybos perioduose keitė ir koncentravosi prie skirtingų šio fenomeno raiškos/aptarimo/išraiškos būdų (pirmajame etape plėtojamos santykio struktūros, antrajame – subjektyvusis profilis, o vėlesniajame, kalbant dekartiškaisiais terminais, linkstama į objektyviąją pusę). Naudojant Heideggerio „nukaltą“ terminą In-der-Welt-Sein, ši hipotezė atrodo taip: pirmajame etape įtvirtinamos In- struktūros, antrajame – gręžtis link -Welt-, o vėlesniajame koncentruojamasi prie -Sein.

II.2.

SANTYKIO IN-, KAIP FUNDAMENTALIOS PASAULIO STRUKTŪROS, ĮTVIRTINIMAS

Emmanuelis Levinas, pripažindamas didžiulį Heideggerio įnašą į filosofijos tradiciją, visų pirma pažymi, kad Heideggeris „suveiksmažodino“ būtį, pripratino prie veiksmažodžio net ten, kur mums atrodydavo, jog turi būti tiktai nekintanti statika, taigi, kalbant mūsų probleminiu rakursu, atvėrė pasaulį kaip santykį(Levinas 1994:30). Plėtodamas fundamentaliosios ontologijos projektą ir pradėdamas šį darbą nuo pasaulio sampratos analizės bei permąstymo, Heideggeris teigia, kad tokiu būdu jis siekia atsispirti nuo Descartes’o, užklausdamas esminę jo filosofijos prielaidą: „[…] Keliamas klausimas apie sum būtiškumą. Jei tai pavyksta atlikti pirmą kartą, visiškai aiški tampa ir ego cotitationes būtis.“(Heidegger, 1927:46) Šį judesį jis pradeda paprastu, tačiau visiškai ignoruotu momentu filosofijos tradicijoje: „Heideggeris teisus, teigdamas, kad pasaulis (Welt) yra aplinka (Umwelt), kuri man teikia mane kreipiančius bei orientuojančius įrankius.“(Čepulis 2009:21) Šis momentas aiškiai eksplikuojamas, žvelgiant ir nagrinėjant tai, kaip jis pateikiamas „Būties ir laiko“ 12–15 paragrafuose, Heideggeriui atliekant Dasein buvimo pasaulyje eksplikaciją kaip vieningo fenomeno In-der-Welt-Sein išsklaidą. Ima ryškėti Descartes’o ir Heideggerio pozicijų išsiskyrimas, kai, – pateikdamas savojo pasaulio vaizdo apmatus, kurie visiškai skiriasi tiek nuo kasdienės pasaulio sampratos, tiek nuo teorinės arba, kaip sako pats Heideggeris, metafizinės pasaulio sampratos, kurią jis vadina onto-teo-logine, – taria, kad Descartes’as jas abi yra išgryninęs(Heidegger, 1927:48–49).

Heideggeris plėtota mintį apie mąstymo slinkties poreikį link vieningo pasaulio supratimo vaizdo ir reikmę atsisakyti mokslinės pasaulėžiūros įtvirtintos pasaulio sampratos. Kalbama apie tai, kad In-der-Welt-Sein būtina visada suvokti kaip vieningą fenomeną(Heidegger, 1927:53), ir jo skaidymas galimas tiktai dėl pamatinės žmogaus buvimo pasaulyje lemties: pažinimas vyksta viską skaidant į dalis; suvokimas vyksta pasirinktais aspektais, taigi neįmanoma iš karto aprėpti ir svarstyti visumą. Žmogaus unikalumas, išreikštas jo baigtinumu, turi vieną iš lemtingų vaidmenų šiame neįgalume. Minėto fenomeno vienumas esti pirminė prielaida, kurią būtina aiškiai suvokti ir priimti, tokiu būdu pirmenybė suteikiama santykiui, o ne substancijai, daiktui ar kitokiam dalykui. Taigi pagrindinis dėmesys ir problemos aspektinis naujumas pakrypsta link jungiamosios grandies, kuri išreiškiama jungtimi In-.

Siekiant sutvirtinti vieningo fenomeno In-der-Welt-Sein unikalumą ir įtvirtinti jame glūdintį santykį, struktūriškai išreiškiamą jungtimi In-, būtina, anot Heideggerio, iš naujo klausti ir pagrįsti (tokioje mąstymo perspektyvoje atsirandančiu imperatyvu) abu svarstyme esančius polius, t. y. -Welt- ir -Sein. Jie sietini unikaliu santykiu/buvimo būdu In-. Heideggeris kvestionuoja dviejų rūšių pasaulio sampratas, jas suspenduodamas kaip visuotinas ir viską paaiškinančias, bet jų visiškai neatmeta, tik priskiria joms atitinkamą vietą, iš principo jas sulygindamas: 1) suspenduojamas paprastosios/kasdienės pasaulio sampratos, kaip daiktų talpyklos, kaip esinių, esančių vienas šalia kito ar vienas kitame, suvokimas; b) atmetama pasaulio, kaip duoto (ar sukurto) a priori, samprata, kuri esminguoju modusu niekuo nesiskiria nuo paprastosios/kasdienės pasaulio sampratos, ir abi kildintinos iš Descartes’o atlikto subjekto/objekto perskyros rezultato.

Atlikęs tokius judesius, Heideggeris siūlo pasaulio vaizdinį kaip telkinį[5]: Dasein pasaulyje yra unikaliu būdu, buvoja jame ir nebūti negali. Pasaulyje buvojama ne subjekto/objekto santykyje, kuris yra įtvirtinamas per dekartiškąjį cogitare, bet esmingame sutelktume, kuriame vieningas fenomenas In-der-Welt-Sein pasireiškia kaip Dasein egzistencialas, bet ne antriniame santykyje, o lygiaverčiame vienas kito atsiradimo/buvimo santykyje; tai toks buvimas, kuris gali būti įvardintas būtiškuoju arba, kaip sako Heideggeris, Zuhandenheit, tačiau būtina nepamiršti ir antrojo suspenduoto pasaulio sluoksnio, kuris įvardijamas kaip Vorhandenheit ir yra ne mažiau svarbus dėmuo, nes kitokiu atveju vieningojo fenomeno In-der-Welt-Sein nepavyksta išlaikyti ir jis nukrypsta į -Sein poliaus paraštę bei „atkrenta“ į dekartiškąjį objektyvųjį pasaulio modusą. Anot Heideggerio, nekreipiant dėmesio į visą probleminę pasaulio artikuliacijos sąrangą, vis dėlto atiduotina pagarba Descartes’ui, nes jis pirmasis atlieka pastangą atskleisti pasaulį kaip arčiausiai esantį fenomeną(Heidegger, 1927:99–100), tačiau jo pastanga tampa nepakankama, mat šio tikslo nesugeba įveikti dėl a priori išlaikomos subjectum specifikos.

II.3.

LINGIO DISKUSIJA SU HEIDEGGERIU PASAULIO ATŽVILGIU: NEGATYVUS -WELT- IŠRYŠKINIMAS

Pasauliškumas, kasdiene prasme, yra nuolatinis Alphonso Lingio tekstų-esse fonas. Akademinio pobūdžio tekstuose Lingis diskutuoja su Heideggerio pasaulio samprata. Jis ją kritikuoja. Toks neatsitiktinis Lingio dėmesys, skiriamas Heideggerio pasaulio konceptui, tampa parankus, aiškinantis šių filosofų pasaulio sampratų skirtumus. Ši diskusija leidžia gerai išryškinti knygoje „Būtis ir laikas“ Heideggerio išplėtota pasaulio sampratos vieningo fenomeno In-der-Welt-Sein vieno iš aspektų (-Welt-), kurio pasigesdamas Lingis ir kritikuos Heideggerį, svarbų vaidmenį. Lingio atlikta Heideggerio pasaulio kritika jau eksplikuotoje pasaulio koncepcijos sampratos periodizacijoje yra nukreipta į pirmojo etapo sampratos (Dasein analitika) koncepciją. Lingio tekstuose plėtojami pasaulio tolydumo, jo rišlumo momentai savotiškai atkartoja Heideggerio plėtotą mintį apie vieningo fenomeno In-der-Welt-Sein išsklaidą, mąstymo slinkties poreikį link vieningo pasaulio supratimo vaizdo ir mokslinės pasaulėžiūros įtvirtintos pasaulio sampratos atsisakymą. Lingis nekritikuoja šio heidegeriško pasaulio vaizdo aspekto. Minėto fenomeno vienumas esti pirminė prielaida, kurią būtina aiškiai suvokti, nes čia iškeliamas santykis, dalykiškumas. Tokią santykio būtį Heideggeris įvardija „parankiškumu“ (Zuhandenheit), tačiau ji neatskiriama nuo kito pasaulio sluoksnio, kuris įvardijamas kaip „objektiškasis“ (Vorhandenheit).

Lingiui tokia Heideggerio pateikta pasaulio vaizdo koncepcija atrodo nepakankama. Straipsnyje „Pasaulis kaip visa“ (The World as a Whole) jis kvestionuoja tokią dviejų pasaulio dėmenų skirtį[6]. Čia esti Lingio kritikos šerdis, nes Heideggeris sutelkia pastangas kuo aiškiausiai išskleisti santykio In- unikalumo momentą, o Lingis apskritai kvestionuoja šį momentą. Polemika su Heideggeriu vyksta dviem lygiais, tačiau išlaiko vieną pamatinę kryptį: kritikuojamas pasaulio „turiniškumo“ trūkumas (pagal išskirtą žymėjimą heidegeriškas -Welt- yra turiningai nepakankamas). Iš pradžių Lingis pristato Heideggerio požiūrį, pavyzdžiui, knygoje „Mirties ribojamas subjektyvumas“ (Deathbound Subjectivity): „Mūsų egzistencija pasaulyje – projektas mirties link.“[7] Arba: „Pasaulis įgyja pavidalą pirmiausia kaip įrankių naudojimas.“[8]. Tuomet jis pastarąjį kritikuoja taip, tarsi šie teiginiai būtų iš mokslinio pasaulio vaizdo, tai yra tarsi stokotų subjektyvumo moduso pagal dekartiškąjį skirstymą, arba stokotų turinio užpildymo -Welt-, kaip tai atliekama šiame tekste. Tačiau tokį pasaulio vaizdą Heideggeris įvardijo ontiniu ir pats laikė nepakankamu; vėlesniame kūrybos periode jis nagrinėjo ikisokratikų ištarmes ir siekė surasti tiesioginę prieigą, kad artikuliuotų turiningą pasaulio aspektą.

Iš tokios Lingio strategijos kyla tolesnė pasaulio koncepcijos kritika: iš esmės kvestionuojami visi Heideggerio sampratos unikalumo momentai. Lingis didelį dėmesį skiria pasaulio, kaip Zuhandenheit, parankiškumo kritikai, tardamas, kad tokiu būdu daiktai pasaulyje traktuojami visų pirma iš jų formos, galimybių arba nebuvimo pusių[9] ir jog tokia Heideggerio mintis pašalina iš daiktų jų „sunkųjį, tamsųjį“ dėmenį, vietoje jo į daikto, taigi ir egzistencijos, centrą pastato niekį, tuštumą. Lingiui kelia abejonę ir daikto, kaip telkinio, koncepcija, nes, jo manymu, tokia koncepcija aiškiai demonstruoja tą patį mirtingumo prioritetą[10]. Lingio kritikos eiga atveda prie minties, kad Dasein yra savotišku būdu formaliai patalpintas pasaulyje. Lingio minties eiga jį logiškai priverčia grąžinti į pasaulio analizę Heideggerio koncepcijoje pirmumo prioriteto motyvą, neįvertinant, kad Heideggeris analizavo Dasein susietumą su pasauliu unikaliu būdu, kurio vienas iš svarbiausių siekių yra aprioriškumo pirmumo prioriteto motyvo pašalinimas.

Bet kokie pasaulio sampratos pakeitimai susiję su erdviškumu bei jo transformacijomis galioja tiktai ontinio pasaulio dėmeniui, o būtiškajame (fundamentaliosios ontologijos) pasaulio sluoksnyje kaita atsiveria apmąstant būtį laikiškume, paprastai sakant, nuolatinės ek-statikos horizonte įsisąmoninant atverties momentą. Pasaulio sutelktumas esti kaip čia ir dabar atsiveriantis pasaulio totalumas, kaip tai, su kuo susitinkama dabartyje esančioje konkrečioje akimirkoje, paliekant visa apimančius teorinius svarstymus ontinio pasaulio dėmenyje. Heideggerio įvesta laikinė pasaulio samprata Lingiui atskleidžia tai, kad pasaulį steigiantis ir palaikantis dėmuo, o tuo pačiu jo totalumas, yra atveriamas kaip niekas, tuštuma. Lingis mano, kad tokiu būdu linkstama prie sampratos, jog pasaulis yra galimybių laukas, o toks požiūris jam nepriimtinas, nes iškreipia pasaulio suvokimą[11], ištrina iš pasaulio substancinį turinį: „Heideggerio antisubstancinė ontologija praranda juslinį tankumą: tai įtakoja mūsų supratimą, kad pasaulis yra įrankių tinklas arba nebūtis, o ši nebūtis atsiveria kaip nesibaigianti daikto formų tąsa praktiniame pasaulyje.“[12]. Aiški Lingio kritika nukreipta į santykių tinklo koncepciją, tuo metu kai jo paties pasaulio sampratoje vyrauja, paties Lingio žodžiais, „tamsus, tankus, nepermatomas“ sluoksnis, kuris yra esminis pasaulio dėmuo, be kurio mes nesugebėtume pasaulio užtikti ar leistis būti jo užtikti.

Tokios Lingio traktuotės ir atliekama Heideggerio pasaulio sampratos kritika leidžia daryti prielaidą, kad Lingio pasaulio samprata artėja prie tokios, kurią eksplikuoja Finkas antrajame bei trečiajame Heideggerio pasaulio sampratos etape, kuriose nelieka subjektyviai egzistencijai būdingų momentų ir išryškėja kosmologinis eksplikacijos aspektas. Lingis vienoje savo esse, medituodamas apie akmenines Maču Pikču sienas, tarsi patvirtina šį sutapimą su kosmologiniu pasaulio sampratos aspektu: „Heideggerio žodžiais tariant, akmenys nėra tas krypčių ar nuorodų židinys, kuriame pasaulis tampa nuskaidrėjusia vietove – veikiau jie egzistuoja kaip viso, kas žemiška, absoliuti sutelktis.“[13] Atlikta analizė parodo pakankamai talpią Heideggerio pasaulio sampratą, tačiau pabrėžtina, kad Heideggerio susitelkimas prie santykio In- įtvirtinimo davė akstiną ne vienam mąstytojui kritikuoti vokiečių filosofo koncepciją.

II.4.

-SEIN NOSTALGIJA: KONKRETAUS TEKSTO ANALIZĖ

Paskutiniam heidegeriško pasaulio aspektui aptarti puikiai tinka vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu, apie 1969 metus, parašytas trumpas straipsnis „Menas ir erdvė“ (Die Kunst und der Raum), kuriame kaip tik plėtojama vietos bei meno kūrinio problema, kuri, pagal keliamą problemą, ir atitiktų Finko apibrėžtą trečiąjį pasaulio suvokimo etapą, o, pagal Šliogerio traktuotę, tai esti nuoroda į susitikimą su artimais mums daiktais, tačiau esmingai sietina su -Sein objektyvumo nostalgija ar troškimu.

Tai, kad vienu teksto epigrafu pasirinktas Aristotelio sakinys „Kažkuo didingu ir sunkiai suvokiamu išsireiškia vieta-erdvė – topos“, primena, jog Heideggeris išlieka artimas savo jaunystės temoms: jis kažkada pats yra užsiminęs, kad Sein und Zeit didysis diskusijų dalyvis buvo ne Descartes’as, o Aristotelis. Atrodo, jog Heideggeris šiame tekste svarsto visiškai paprastą momentą – skulptūros pasirodymą, keldamas bendro pobūdžio klausimus apie erdvę ir ar skulptūra, kuri įkūnija erdvę ar ją užvaldo. Kokia čia erdvė turima omenyje po Galileo ir Newtono – kaip visiškai užkariauta ar ta, apie kurią Goethe rašė kaip apie profenomeną, kurį sutinkame ir išsigąstame, nes, kaip vėliau suformulavo Kantas, už jos nieko nėra, mat ji yra apriorinė pasaulio forma? Ši klausimų gausa verčia Heideggerį atidėti klausimo apie esmingą erdvės sluoksnį svarstymą ir susitelkti prie jos profilių/modusų – prie erdvės skulptūroje, kuri esti erdvėje visų pirma kaip objektinis esinys, prie erdvės, atribotos figūros kontūrų ir prie erdvės, esančios tarp šių dviejų (Heidegger 2007:434).

Heideggeris, primindamas tiesos pasirodymo sąlygas, dar kartą klausia apie šios erdvės sąsajas su tiesa kaip su būties nepaslėpties galimybe, aptariamu atveju – kaip su skulptūros ir erdvės santykio atitinkama apibrėžtimi. Čia skamba koncentruotas heidegeriškas motyvas: „Tarpas yra vietų atlaisvinimas, kuriose trukdoma pasirodyti dievams palikus vietas, o tuomet tarpas delsia jose pasirodyti[…] Erdvės profanavimas visada susijęs su erdvės nusakralinimu, kuris liko toli praeityje[…] Tarpe duodamas ženklas ir slepiasi įvykis.“(Heidegger 2007:435) Šioje vietoje, plėtojant daikto, kaip pasaulio sutelkties ir dievų pasirodymo vietą, eksplikaciją, apie ką kalba visi tris etapus išskiriantys filosofai, Heideggeris visiškai netikėtai grįžta prie ankstyvojo (pagal mūsų išskyrimą – pirmojo) pasaulio sampratos esminio momento motyvo: „Tarpas paruošia daiktams galimybę įgyti savąjį ‘dėl kieno nors/kažko’ ir šios įgytos savybės pagrindu tapti priklausomiems vieni kitiems.“(Heidegger 2007:435) O toliau Heideggeris pabrėžia ir minėto antrojo etapo atvirumo momentą: „Konkrečioje vietoje visuomet žaidžia daiktų sąranga – atverties ir užverties prasme.“(Heidegger 2007:436)

Taigi erdvė pasirodo kaip visų trijų pasaulio sampratų susitelkimas, nes, anot Heideggerio, erdvė nėra ir antraeilis tarpo įgalintas dalykas. Erdvė yra daikto (šiuo atveju – skulptūra), nuolat atveriančio savo ribą ir pastarąją saugančio kaip konstatuotą tarpo formą, pasirodymas, kuris yra ir skirtis, įniekinanti patį daiktą, o ne įkūnijanti/užpildanti „tuščią erdvę“: „Skulptūra – tai nuolatinis kūniškas būties tiesos pasirodymas/įsikūnijimas ją sukuriančioje vietos su-kūrime.“(Heidegger 2007:436) Heideggerio bandymas telkti visus pasaulio sampratų aspektus gali likti esmingu ir paskutiniu žodžiu, tačiau paskutinė teksto pastraipa su cituojamu Goethe’s posakiu, kad vis dėlto tiesos įsikūnijimas kai kada nėra būtinas, svarbiausia, kad jos dvasia slystų kaip varpo dūžiai (Heidegger 2007:437), leidžia aiškiai konstatuoti, jog heidegeriška pasaulio samprata vėlyvuoju laikotarpiu nukreipta -Sein link, o paprastai kalbant – į misticizmą.

Virginijus Gustas

 

Naudota literatūra:

1. Čepulis, N. 2009. Pirmoji filosofija: ontoteologija ar etika? Kaunas: Technologija.

2. Dumont, Ph.C. 2010. Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme. Vilnius: Aidai. Vertė Povilas Aleksandravičius.

3. Heidegger, M. 1927. Sein und Zeit. Verlad, Halle: Max Niemeyer.

4. Heidegeris, M. 1992. Pasaulėvaizdžio metas, in Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis. Vertė A. Šliogeris. p.136–167.

5. Heidegger, M. 2008. Towards the definition of philosophy. London: Continuum. Translated by T. Sadler.

6. Jonkus, D. 2003. Pasaulio problema Eugeno Finko filosofijoje, in Žmogus ir žodis 2003 IV. p.31–37.

7. Levinas, E. 1994. Etika ir begalybė. Vilnius: Baltos lankos/ALF. Vertė A. Sverdiolas.

8. Lingis, Al. 1995. The World as a Whole, in From Phenomenology to Thought, Errancy, and Desire Essays in Honor of William J. Richardson, S.J. ed. B.E. Babich. Dordrecht: KluwerAcademic Publishers.

9. Lingis, Al. 1989. Deathbound Subjectivity. Indianapolis: Indiana University Press.

10. Ricouer, P. 2001. Egzistencija ir hermeneutika interpretacijų konfliktas. Vilnius: Baltos lankos/ALF. Vertė A. Sverdiolas.

11. Sverdiolas, A. 2003. Aiškinimo ratas Hermeneutinės filosofijos studijos – 1. Vilnius: Strofa.

12. Šliogeris, A.; 1981. Būties mąstymas M. Heidegerio filosofijoje, in Egzistencijos filosofija: istorija ir dabartis. sud. A.M. Šliogeris. Vilnius: Mintis, p.95–140.

13. Vyčinas, V. 2002. Žemė ir dievai. Martino Heideggerio filosofijos įvadas, in Raštai-I. Vilnius: Mintis, vertė G. Lidžiuvienė, p.31–403.

14. Михальский, К. 2010. Хайдеггер и современная философия. Москва: Территория будущево. Перевод Е. Твердисловой. Ст. 205–416.

15. Хайдеггер, М. 2007. Время и бытие. Перевод с немецково В.В. Бибихин. Санкт-Петербург: Наука. Ст.

16. Хайдеггер, М. 2009. Вклады в дело философии от события, in Герменея 2009(1). Перевод Э. Сагемдинова. Ст. 56–94.

 

  1. [1]Šio teksto autorius laikosi minties, kad Descartes’as laikytinas Sein und Zeit kūrybinio laikotarpio pavyzdiniu diskusijos partneriu, iš principo diskutuojant su visa tradicija, lygiai kaip Naujųjų laikų metafizikos koncepcija/vaizdinys, atliekant destrukcijos judesį tradicijos atžvilgiu.
  2. [2]Dabartinėje filosofijos situacijoje jau ne tik kasdienybėje cirkuliuoja tokios išraiškos kaip „arbatos šaukštelių naudojimo filosofija“ arba rašomos tokių pavadinimų knygos kaip „Medicinos filosofija“ ar „Futbolo filosofija“. Heideggerio atribojimo pastanga nuo to, kas nėra filosofija, tampa kaip niekada aktuali.
  3. [3]Plačiau apie pozityvųjį destrukcijos aspektą ir šio vyksmo esmę žr.: M. Heidegger, Sein und Zeit. Verlad, Halle: Max Niemeyer, 1927, p.22.
  4. [4]Heideggerio atlikta metafizikos kritika ir jo filosofija apskritai yra įvardijama kaip vienas iš šaltinių, šalia Ludwigo Wittgensteino „kalbinių žaidimų“ koncepcijos, filosofinio laikmečio ir būvio, žymimo sąvoka „postmodernizmas“, atsiradimo prielaida.
  5. [5]Pažymėtina, kad telkiamojo aspekto, suprantant pasaulį, Heideggeris neatsisakė ir vėlyvuoju kūrybos laikotarpio metu. Telkimas tampa pavyzdinio santykio provaizdžiu, kuris atveria pasaulį kaip rišlią visumą. Kinta tik artikuliacijos aspektai: pvz., darbe „Menas ir erdvė“ Heideggeris artikuliuoja telkimą per konkretų meno kūrinį/daiktą, teigdamas, jog ne daiktai priklauso erdvei, bet šioji – daiktams. Plačiau: M. Heidegeris. „Pasaulėvaizdžio metas“ in Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1992, p.95–102.
  6. [6]Alphonso Lingis. The World as a Whole. // From Phenomenology to Thought, Errancy, and Desire Essays in Honor of William J. Richardson, S.J. ed. B.E. Babich. Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 1995, p.601.
  7. [7]Alphonso Lingis. Deathbound Subjectivity. Indianapolis: Indiana University Press, 1989, p.109.
  8. [8]Alphonso Lingis. Deathbound Subjectivity. Indianapolis: Indiana University Press, 1989, p.109.
  9. [9]Alphonso Lingis. The World as a Whole. // From Phenomenology to Thought, Errancy, and Desire Essays in Honor of William J. Richardson, S.J. ed. B.E. Babich. Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 1995, p.602.
  10. [10]Alphonso Lingis. The World as a Whole. // From Phenomenology to Thought, Errancy, and Desire Essays in Honor of William J. Richardson, S.J. ed. B.E. Babich. Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 1995, p.604.
  11. [11]Alphonso Lingis. The World as a Whole. // From Phenomenology to Thought, Errancy, and Desire Essays in Honor of William J. Richardson, S.J. ed. B.E. Babich. Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 1995, p.606.
  12. [12]Alphonso Lingis. The World as a Whole. // From Phenomenology to Thought, Errancy, and Desire Essays in Honor of William J. Richardson, S.J. ed. B.E. Babich. Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 1995, p.612.
  13. [13]Alphonso Lingis. 1997. „Ttuantin-suyo“ // Baltos lankos 8. Iš anglų kalbos vertė M. Jonaitis. Vilnius: Baltos lankos, 1997, p.110.
Tagged with: būtisDescartesFinkHeideggerKantlaikasLingismetafizikaontologijaŠliogeris
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.