Ribinės egzistencinės situacijos refleksija Krzysztofo Kieślowskio filmuose:

Krzysztof Kieślowski

Atsiskyrėlis, kuris naiviai tiki, jog geba reflektuoti pasaulį, yra juokingas, savo dienoraštyje kažkada rašė Georges’as Bataille. Būdamas refleksijos centru, žmogus nebesugeba susisieti su tuo, kas apskritai neturi centro. Bataille pasaulis – nė trupučio nepanašus į paprastą, apibrėžtą, atskirą esinį. Jo pasaulis yra tai, kas juda, kas eina nuo vieno žmogaus kitam, kai mes juokiamės, mylimės ar verkiam. Žmogui, ir tik jam vienam, suteikiama unikali minties dovana. Būdama pačia nepastoviausia, mintis geba atspindėti visatą ir netgi tapti jos realybe. Kad ir koks kartais vulgarus gali pasirodyti savo romanuose Bataille, jo originalumas slypi jo atvirame, glaudžiame santykyje su pasauliu, autoironijos nebuvime ir gebėjime jausti bei fiksuoti gyvenimą, jo išraiškas. Keista tai, jog šio filosofo dienoraščiai alsuoja gyvenimu kur kas labiau nei jo romanai, kurie, akivaizdu, kuria tam tikrą istoriją.

Prakalbus apie kūrybą, kvėpuojančią gyvenimu, nusikalstume nepaminėję dar vienos pavardės Krzysztofas Kieślowskis, lenkų rašytojas – režisierius, kurio kūrybą, o ypatingai Dekalogą, anot Stanley Kubricko, galime pavadinti kūrybos šedevru.

Jei kas mūsų paklaustų, koks reikalingiausias bruožas režisieriui, filmo kūrėjui, daugelis turbūt atsakytų – laki, spalvinga, gebanti kurti kitą tikrovę vaizduotė. Prasimanymai, fantastika, nelogiškumas, iškreipti objektai, žaismas su erdve, laiku, protu nesuvokiami įvykiai bei personažai – visa tai tikrovės, galimos filmuose, elementai. Nemažai režisierių kurdami taip ir paskęsta fikcijų liūne, šaudydami tuščiais specialiųjų efektų šoviniais. Tačiau tik ne Kieślowskis. Iš kitų režisierių tarpo jį išskiria tai, jog specialiaisiais efektais jo filmuose tampa pats gyvenimas. Anot paties režisieriaus, filmai – tai būdas komunikuoti, pasakoti istoriją žmonėms apie žmones. Būdami įmesti į gyvenimą, gerdami jį, nuolat judėdami, kisdami, steigdami vis kažką naujo, klausdami, ieškodami – mes matome viską, bet tik ne patį gyvenimą. Gyvendami mes nesugebame matyti paties gyvenimo. Būtent čia į pagalbą ateina kinas, suteikdamas galimybę užfiksuoti ir laike sustabdyti akimirką, mintį, išgyvenimą, mimiką, judesį. Čia žmogui tarsi suteikiama privilegija išeiti iš savęs ir pamatyti pasaulį, jo tiesiogiai neišgyvenant.

Nesuklystume, jei Kieślowskį pavadintume humanistu, o gal net – gyvenimo filosofu. Vieno interviu metu, pareiškęs, jog labiau už viską trokštąs ramybės, savo filmų herojus jis pasmerkia ieškojimams. Dar neatradę savo laikysenos, nesuprasdami, ko trokšta, stokodami tikėjimo, ieškodami meilės recepto, klausinėdami, jie siekia suprasti, kaip reikia gyventi.

Įdomu tai, jog dar mokydamasis filmų meno Lodzės mieste esančioje mokykloje, Kieślowskis domėjosi fotografija. Jo nuotraukas ypatingomis ir susijusiomis su vėlesne jo kūryba daro tai, jog režisierius, tuometinis studentas, mėgo fotografuoti žmones, įrėmintus lange. Pro langą jo modeliai tarsi žvelgdavo į gyvenimą, jį tirdavo, stebėdavo ir nuolatos svarstydavo, ar saugu žengti žingsnį į kitą stiklo pusę. Visas šis režisieriaus gebėjimas pagauti ir užfiksuoti žmogaus jauseną, kuomet po savo kojomis jis nejaučia tvirto pagrindo, persikėlė ir į jo filmus. Dekalogas – dešimties filmų, atskirų, ypatingai gyvenimiškų ir realių istorijų, rinkinys, filmų trilogija Trys spalvos: Mėlyna, Balta, Raudona, Dvigubas Veronikos gyvenimas ir daugybė kitų filmų, kurių siužetas sukasi aplink tikrus žmones, tikrus jausmus ir tikrą gyvenimą.

Nuostabu yra ir tai, jog Kieślowskis savo filmuose virtuoziškai žaidžia su erdve. Prisiminkime jo filmų trilogiją Trys spalvos. Iš pažiūros – trys atskiri filmai. Trys atskiros istorijos. Skirtingi žmonės, einantys skirtingais gyvenimo keliais. Tačiau šie atskiri filme įamžinti, įsteigti gyvenimai susijungia per detales, ženklus ir pastabesnis žiūrovas suvokia, jog iš tiesų visi šie veikėjai, net gyvendami skirtingose šalyse, egzistuoja toje pačioje erdvėje arba, bent akimirkai, buvo atsidūrę vienas šalia kito.

Apskritai, detaliau pažvelgus į Kieślowskio filmus, tampa akivaizdu, jog šis režisierius mėgsta „atsitiktinumus“. Tiksliau – atsitiktinius susitikimus. Žmonės gyvena skirtinguose pasauliuose, tačiau visai netikėtai tam tikroje vietoje, tam tikru laiku, nors ir akimirkai, vieni kitų nepastebėdami, nefiksuodami, nejausdami, jie prasilenkia, o kartais ir susitinka. Pavyzdžiui, filme Raudona šis minėtas žmonių egzistavimas vienas šalia kito ir atsitiktinumų žavesys atsiskleidžia ypatingai puikiai. Pagrindinė filmo veikėja – modelis Valentina. Visas filmo veiksmas vienaip ar kitaip nuolatos sukasi aplink ją, įtraukdamas vis naujų personažų – atsistatydinusį teisėją, jauną orų pranešėją, šunį, miestelio gyventojus ir vyrą, kuris tarsi egzistuoja paraleliai su ja. Jie gyvena šalia, prasilenkia gatvėse, tačiau taip ir nesugeba susitikti. Tačiau šiuos žmones vis tiek filmo gale suveda likimas, arba, kitaip, – tiesiog atsitiktinumas. Taip pat labai įdomus personažas yra minėtas teisėjas. Turėdamas keistą pomėgį klausytis svetimų pokalbių, jis tampa tarsi ašimi, aplink kurią sukasi gyvenvietės gyvenimas. Gal būtent jis ir tampa tuo atsitiktinumu, suvedusiu Valentiną su vyru, vairuojančiu raudoną mašiną.

Viename iš interviu paklaustas, ką siekė išreikšti, pavaizduoti šia filmų trilogija, Kieślowskis, nors ir neužtikrintai, atsakė, jog pačią sielą. Šie filmai – tarsi ieškojimas, siekimas atrasti tam tikrą tiesą, kurios galbūt apskirtai neįmanoma rasti, kaip ir gyvenime neįmanoma visko žinoti. Mėlyna, Balta ir Raudona – tai bandymas sustabdyti lekiantį laiką, kuris realiame gyvenime yra nesugaunamas, neapčiuopiamas. Vienaip ar kitaip, turbūt nesuklysime, jei teigsime, jog visi trys filmai yra apie meilę. Pirmoje trilogijos dalyje tapomas netekties jausmo kamuojamos moters portretas. Antroje dalyje vaizduojama sutuoktinių pora, kurie lyg ir myli vienas kitą, tačiau nesugeba būti kartu. Trečioje dalyje meilė turi keisčiausią įvaizdį. Ji gimsta tarp dviejų skirtingų žmonių, susitikusių visiškai netikėtai. Valentina – moteris, turinti mylimąjį, tačiau visiškai pasiklydusi savyje, savo jausmuose. Teisėjas – vienišas vyras, kuriam ši veikėja tampa neišsipildžiusios, niekad nejaustos meilės simboliu, ji tampa moterimi, kurios jis niekada nesutiko.

Vienokios ar kitokios meilės tematika Kieślowskio filmuose nėra atsitiktinumas. Jei, kaip jau minėjome, filmai siekia vaizduoti tikrą gyvenimą, tada čia pirmoje vietoje atsiduria meilės tema. Būtent ji, anot režisieriaus, steigia dilemas, iš kurių siekia išsivaduoti jo tapomi personažai. Taip pat įdomus faktas yra tai, jog ši trilogija – ypatingai mažo biudžeto. Tačiau būtent šie filmai atnešė režisieriui tokį pripažinimą, kurio dėka jis galėjo ir nebedirbti.

1988 metais Kieślowskis sukūrė kitą šedevrą – Dekalogą. Tai dešimties filmų rinkinys, kurių kiekvienas yra kūrybiška dešimties Dievo įsakymų vizualizacija. Anot režisieriaus, jei apskritai egzistuoja kažkas panašaus į Dievą, visa ko kūrėją, turime pripažinti, jog mes per dažnai sugebame išslysti jam iš rankų. Apie tai byloja visa žmonijos istorija. Pasitelkdamas dešimt Dievo įsakymų kaip teisingo gyvenimo formulę bei galimybę, Kieślowskis savo kūrybos personažus priverčia šios galimybės išsižadėti. Jie egzistuoja užribyje. Pavyzdžiui, pirmasis Dievo įsakymas skamba taip: neturėk kitų dievų, tik mane vieną. Todėl visiškai nenuostabu, jog pirmame Dekalogo filme gimsta veikėjas, nepavaldus šiam įsakymui. Kieślowskis aprašo šeimą – tėvą ir sūnų, jų santykius, buitį. Nors dalinasi panašiais pomėgiais, šie veikėjai yra visiškai skirtingi. Tėvas – racionalistas, mokslo, skaičių žmogus, naiviai tikintis, jog gyvenime įmanoma viską apskaičiuoti, o tai, žinoma, reiškia, jog tampa neįmanomas joks atsitiktinumas. Sūnus – jaunasis ieškotojas. Jo žavėjimasis skaičiais, tėvu, kompiuteriais persipina su mirties analize, sielos bei Dievo ieškojimais. Šie veikėjų portretai puikiausiai atsiskleidžia filmo pradžioje pateiktoje scenoje, kuomet tėvas ir sūnus pusryčiauja. Sūnus kartu su lengvais pusryčiais tėvą ima „maitinti“ egzistenciniais klausimais: kodėl žmonės miršta, kas yra mirtis, kodėl mes gyvename, ar yra siela ir taip toliau.

Taip pat veikėjų skirtumas puikiai atskleidžiamas vaizduojant jų „santykį“ su kompiuteriu. Tėvui tai – technika, darbo priemonė, galbūt dirbtinis intelektas. Tačiau tai yra žmogaus kūrinys, žmogaus vergas. Šis santykis visiškai paprastas ir tikrai neįdomus. Visas žavesys slypi berniuko požiūryje į šią „skaičių dėžę“. Jo užduoti klausimai kompiuteriui, pavyzdžiui, ką mama sapnuoja, arba ką kompiuteris mano, atskleidžia ypatingą, vaikiškai naivų, tačiau gyvybe alsuojantį santykį su pasauliu. Apmaudu, jog filmo pabaiga – tragiška.

Filmo pradžioje, viduryje, pabaigoje rodomas liūdno vyro, sėdinčio prie upės ir kūrenančio laužą, vaizdas. Lyg su niekuo nesusijusi detalė, priverčianti žiūrovą klausinėti, kodėl jis čia? Tačiau būtent ši detalė ir virsta didžiausio atsitiktinumo provokatore.

Šioje vietoje galime trumpai prisiminti filmo siužetą. Jaunasis filmo veikėjas dovanų gauna pačiūžas. Būdamas rūpestingu, tėvas kompiuterio pagalba, pasitelkdamas formules, bando apskaičiuoti ledo storį bei svorį, kurį jis galėtų išlaikyti. Todėl visiškai nenuostabu, jog skaičiai iškilmingai praneša, kad čiuožinėti galima. Viskas būtų labai paprasta, jei tai nebūtų gyvenimas. Jaunasis filmo herojus įlūžus ledui nuskęsta. Visa tai įvyksta dėl vieno atsitiktinumo, kuriuos, kaip jau minėjome, Kieślowskis labai mėgsta. Būtent čia, šią akimirką savo vietą ir prasmę atranda seniau minėtoji detalė – žmogus ir laužas. Būtent ugnis ir tapo tvarkai pasipriešinusia detale, kurios nesugebėjo numatyti skaičiai. Tas, kuris alsavo gyvenimu, žuvo vardan to, kuris manė valdąs gyvenimą. Tėvas, netikėjęs jokiais atsitiktinumais, patiria patį skaudžiausią iš jų – beprasmę sūnaus mirtį.

Gyvenimas nėra virtuali skaičių erdvė, jis nepavaldus formulėms ir sekoms. Jis neapskaičiuojamas, kupinas netikėtumų ir absurdo. Prieš akis iškyla filmo epizodas, kuomet tėvas dėsto studentams paskaitą apie kalbą. Anot jo, žmogui retai išmoksta užsienio kalbą taip gerai, kad ji taptų tarsi gimtoji. Turbūt tai iš viso neįmanoma. Ši idėja apie kalbą tarsi virsta savotiška metafora apie patį gyvenimą. Žmogui niekada nebuvo ir nebus lemta perprasti gyvenimo. Jis – kaip amžinas kryžiažodis, iš kurio dingsta langeliai, išsitrina raidės, atsiranda nauji, visiškai nauji, nesuprantami žodžiai. Nesugebėdami rankomis sugriebti gyvenimo, turime bent šiek tiek būti dėkingi kinui, filmams, gebantiems sustabdyti akimirką ir parodyti pasaulį, tarsi įrėmintą lange. Lange, pro kurį žiūrėdami, bent trumpam jaučiamės saugūs ir ramūs. Ekrane bėgantis gyvenimas leidžia bent trumpam sustabdyti savojo tėkmę ir galbūt patikėti, jog gyvenimas matuojamas ne laiku, o tuo, ką sugebi duoti ir palikti po savęs.

Kartą Kieślowskis pasakė, jog savęs nelaiko menininku, o tik paprastu „amatininku“. Anot jo, didieji meistrai – menininkai – apdovanoti gebėjimu rasti tikruosius atsakymus į gyvenimo keliamus klausimus. Anot droviojo režisieriaus, to nesugebėdamas, jis tampa amžinu ieškotoju.

Dalia Tučkutė
Tagged with: filmasKieslowskikūryba
 

6 Responses to Specialieji filmų efektai – pats gyvenimas

  1. sofistas parašė:

    „Specialiaisiais efektais jo filmuose tampa pats gyvenimas“ ir „Žmogui niekada nebuvo ir nebus lemta perprasti gyvenimo“ – dvi citatos ir klausimas – kaip gyvenimas gali tapti specialiu efektu jei jo, žmogus, kuriantysis filmą ar amatininkas, tai yra darantysis filmą, negali perprasti? O gal tiesiog kūryba per dažnai pretenduoja sustabdyti gyvenimą nesugebėdama suvokti jog sustabdė tik mirtį?

  2. T. parašė:

    Įdomus klausimas. O kas tada yra kūryba ? Ar gyvenimo perviršis, sustabdantis mirtį, ar tiesiog naikinimo dauginimas ? Man rodos ir tai, ir tai. Nesudaužęs kiaušinio, neiškepsi omleto…Neiškepęs omleto – nepalaikysi gyvybės. Ir kas gali perprasti šią mirties-gyvybės dialektiką ? 🙂

    • sofistas parašė:

      o taip dialektika nuo Hegelio laikų tapo nepamainomu įrankiu, bet tik įrankiu, nes dialektika ne kaip įrankis o kaip mąstymo būdas (būdingas graikams) visada aiškiai numatė ir laikė mąstymo tėkmėje negalimumo užbaigti – tad pasakymas, kad kūryba ir mirtis ir gyvybė yra tik hegeleškos tipo dialektikos teiginys. Atmeskime visą paaiškinimo siekį…kam kepti tą omletą? Kam palaikyti tą gyvybę? A? Ar atmetame tą galimybę, jog ji pati pasilaikys ir gal mums visai nereikia nieko daužti? Kaip manote kolega T.? O štai kūryba buvo ir bus (tokia jau jos prigimtis) hegeliška dialektika savo esmėje (sunkiai suvokiamas dalykas dabartiniams „kūrėjams“) todėl grįžtu jau paprastindamas prie savo teiginio – tai kas sustabdyta yra mirtis užsimaskavusi gyvenimo kauke…

      • Linas lj parašė:

        Manau, kad atskleisti tą kūrybos „stebuklą“ nereikia jokių dramatizuotų, masinių, surežisuotų reginių. Galima rasti didžiausią paslaptį žolės stiebe ar, pagal Huxley, kelnių klostėse; tuose mažuose kasdienybės stebukluose, kurie praeina nepastebėti, o juos atradus jie sukrečia. Mekas tą nuolat kartoja ir rodo: kasdienybė – tokia, kokią patiriame visi, tik neatkreipiame dėmesio. Tai yra tikras „menas“ (kabutėse, nes kol kas nerandu tinkamo žodžio tam apibūdinti, o gal tokio apibūdinimo nė neįmanoma išsakyti). Ar už viso to slypi mirtis, sustabdyta mirtis? Na, žinome, kad visa teka. O tie momentai, maži stebuklai – sustabdyti atmintyje, drobėje, juostoje, lape – padeda gyventi ir ieškoti atsakymų.

  3. D.T. parašė:

    „tai kas sustabdyta yra mirtis užsimaskavusi gyvenimo kauke…“ – gerai cia pasakyta.

  4. T. parašė:

    Panašu, kad tada reikėtų apsibrėžti, ką mes vadiname kūryba. O čia be abejo rasime labai daug aiškinimų. Štai kaip suprantu Arendt jos raišką žmogaus gyvenime skirsto i darbą, darymą, veiksmą, bei išskirtiniais atvejais kontempliavimą. Kiekvienos šių sferų kūrybinė prigimtis, tikslai, raiškos formos skiriasi. Jei remsimės tokia žiūra, turėsime apsibrėžti apie kokią kūrybą konkreičiai kalbame.
    Na bet smagu, kad apie tai kalbamės 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.