Aš visuomet kalbu tiesą. Ne visą, nes nėra jokio būdo jos išsakyti. Išsakyti ją visą, paprastai sakant, yra neįmanoma – tam trūksta žodžių. Tačiau per šią neįmanomybę tiesa prisiliečia prie tikrovės.

Jacques Lacan [1]

Pradėti reikia nuo to, kad signifikantų grandinės iškilimas (arba patekimas į ją) tiesiogiai siejasi su tuo, kad ji tiesiogiai koreliuoja – jei rimtai žiūrėsime į Freudo atradimą – su trūkstamu signifikantu viduje arba a priori stokojimu kitame. Pati grandinė, kuri reprezentuoja žmogiško organizmo patirtį, jo buvimą, jo egzistencinį krūvį, lydi trūkstamas signifikantas, kuris nėra duotas betarpiškai.

Tai nėra paprastas signifikanto buvimas, menkumas jo viduje, kuris sukelia ištisą žmogaus ir visuomenės dialektiką bei jų kontradikcijas, – tai vidinis stokojimas pačioje šio buvimo signifikantų grandinės šerdyje. Paprastai tariant, pleištas atsiveria kartu su pačia signifikantų grandine simbolinėje plotmėje, kuri reprezentuoja mus. Šis atotrūkis (trūkstamas signifikantas) nėra nieko nereiškiantis; šis minusas sukelia materialius afektus diskursuose, kurie nepraeina be pasekmių. Būtent šis trūkstamas signifikantas ir yra pamatinis antagonizmas a priori, atotrūkis ar, tiksliau, simbolinės plotmės limitas, kuriame susidūrimas su šiuo signifikanto trūkumu, su neišsakoma ir neveikiančia tikrove (kuri tą pačią akimirką, įgavusi reikšmę, tampa nebe tikrove, o simboline ir įsivaizduojama), visuomet yra priskiriama kokiai nors kategorijai, staigiai įrašoma į reikšmių grandinę. Diskurse esantys žodžiai ir jų pakaitalai visuomet sukasi ratu, pakeisdami vieni kitus, užglaisto atsivėrusį plyšį netinkamomis sąvokomis, priskiria šį antagonizmą paskirybei kaip problemą, esančią socialinėje-politinėje sferoje, pavyzdžiui, terorizme, rasizme, dvasingumo-moralumo-tolerantiškumo stokojime, politinės galios problemose, modernizme, postmodernizme, politinėje kairėje ar dešinėje ir pan.

Bandymas užpildyti šį plyšį, šią tuščią skylę, savaime suprantama, neturi jokios neutralios, dar nepaliestos vietos, iš kurios būtų galima „gydyti žaizdą“, pasitelkiant naują žodyną, sintaksę, leksiką, ideologiją, kuri nebūtų svetima jau esamai istorijos ir visos plačiosios simbolinės tvarkos sferai; net ir menkiausias ištartas žodis savyje slepia filosofijos istorijos ir kultūros krūvį. Todėl vidinį atotrūkį uždengiame šios epochos signifikantais: „depresyvus“, „homofobija“, „ekologija“, „anksčiau buvo geriau“, „nėra tvarkos“, „seksizmas“, „netolerancija“ ir t. t. Panašiai Derrida rašo apie substitucinių sąvokų vartojimą: norėdami pakeisti žodį logos (pritaikant prie kiekvienos naujos epochos), keičiame jį tokiais pakaitalais kaip „substancija“, „esencija“, „Dievas“, „telos“, „eidos“ ir pan.[2] Reikšmės suteikimas įvykiui[3], kuris nurodo tai, „kad kažkas neveikia“, kažkas negerai, kažko vis dar trūksta (trūkstamo signifikanto), iš esmės patenka į tą patį substitutų ir pakaitalų žaismą, todėl visos šios sąvokos dažniausiai naudojamos neteisingai.

Dažniausiai klausimas būna toks: „Kas dėl to kaltas?“ Bet tai jau žaismas. Šis žaismas pagaunamas toje vietoje, į kurią ir taikosi: įvykiui norima priskirti rišlumą, sąryšį, surasti „atpirkimo ožį“[4]. Kitaip tariant, norima nusiraminimo priskiriant signifikantą, kuris jau esančios sistemos viduje būtų kaip kitas to paties uždengimo pakaitalas, nes susidūrimas su „nežinomuoju“, su šiuo brutaliu tikrovės žvilgsniu, netvarka socialinėje-politinėje erdvėje, yra persmelktas siaubo. Tokiu atveju reikšmė neįgalina atsirasti pokyčiui, ji perkelia įvykio reikšmę į to paties pakaitalo pakeitinėjimą, kitaip tariant, pasmerkia jį žaisti metonimijos-metaforos žaismą. Šis žaismas primena tai, ką Lacanas vadina simptomu; jis sako: „Simptomu vadinu tai, kas kyla iš tikrovės“; „Simptomas, maitinamas reikšmėmis, tik sustiprėja.“[5] Tai labai svarbūs Lacano žodžiai, kurie simptomą pasmerkia patologiniam pasisotinimui (jouissance), įanimuojant jį dominuojančiuose (diskurso, ideologijos) signifikantuose. Simptomas jau figūruoja ne kaip įvykis, kurio reikia išvengti ar atsikratyti, bet priešingai: jis tampa tuo, ką Lacanas vadina jouissance, – jame atrandamas malonumas nemalonume.

Kas yra tikrovė? Prieš didįjį Kitą ji neturi jokios reikšmės ir jokios prasmės. Pati prasmė ir reikšmė įgauna savo buvimą, kai yra įsivaizduojama ir simbolizuojama; visame tame visuomet būna dalis nesąmonės. Prasmė yra tai, ką vadiname realybe, mūsų fantazija, kuri mus apsaugo nuo tikrovės įsiveržimo. Ši realybė nėra kažkas kieto. Ji trapi. Įsiveržianti tikrovė, pavyzdžiui, karinė ataka, užpuolimas, susišaudymas, prievarta ir pan. šią realybę sugriauna. Nebežinai nei kas esi, nei kur esi, visos realybės koordinatės sugriūna. Apie tikrovę galime pasakyti tik tai, kad ji neveikia žmogaus gyvenime. Štai todėl koks nors politinis ar socialinis pokytis nepraeina be smurto.

Prasmės nebuvimas ir yra jouissance – tai, ko negali išsakyti, kas įsiveržia kaip perviršis, viršijantis kūno galias. Reikšmė suteikiama tada (reikia suprasti, kad ji prikabinama neišvengiamai), kai norima išvengti šio siaubo; su šia brutaliai įsiveržiančia tikrove, pavyzdžiui, psichoze, galima susitvarkyti paverčiant ją fikcija.

Bet problema ta, kad reikšmės prikabinimas jau yra medijuojamas nesąmoningos sferos arba ideologijos. Todėl standartinis būdas nepripažinti arba atmesti antagonizmą – perkelti jį kitam ir pristatyti savo poziciją kaip reprezentacija nesutepto, neutralaus, gryno ir harmoningo gyvenimo būdo (zero-level) pavyzdį. Yra viena gera citata apie tikrovę:

„Vienintelis būdas prieiti prie tikrovės – nesistengti jos apibrėžti, leisti daryti skyles, kurios prasiveržia, bandyti kiek galima daugiau iš to pasimokyti. Nesistengti kartoti tos pačios reikšmių grandinės, nesuteikti tam reikšmės ir neįklampinti savęs fantazme.“ [6]

Tai reiškia, kad susidūrimas su tikrove staigiai įrašomas į reikšmių sistemą; šis susidūrimas neturėtų būti uždelstas, atidėtas dėl to, kad būtų atkreiptas dėmesys, kokių signifikantų subjektas yra pagautas. Tam tinka bet koks žodis ar jų derinys, kuris siekia uždengti antagonizmą kaip universaliją.

Kitaip sakant, politiniai, socialiniai, ideologiniai galios mechanizmai (disciplina, kontrolė, kapitalizmo smurtas) prisijungia būtent prie šio atotrūkio kaip antagonizmo pasireiškimas ar jo įkūnijimas. Tokie mechanizmai ar problemos, kylančios iš šių veiksnių (arba reakcija į jas, kaip mažieji diskursai, ekologinis mąstymas ir pan.), greičiau yra normalumo būklė nei išorinis subjektas, įsibrovėlis, kuris trukdo harmoningą ir taikų gyvenimą. Šie perviršiai prisijungia prie atotrūkio kaip jo reprezentacija. Todėl tokie žodžiai kaip „depresija“, „rasistas“, „priekabiautojas“, „politiškai nekorektiškas“, „netolerancija“ ir t. t. yra priedas, objektas a: šio priedo funkcija yra prikabinti fetišistinę etiketę, nepripažįstant antagonizmo kaip universalijos, kuris egzistuoja ne partikuliarume, bet apskritai kaip bet kokios galimos egzistencijos pagrindas. Šis objektas, šis a stovi kaip antagonizmas, amžinai užkertantis kelią problemos suvokimui.

Reikšmės priskyrimas tikrovei kaip tik ir atitolina tikrąjį priežasties sprendimą. Šios reikšmės greičiau uždengia mūsų bejėgiškumą pasipriešinti, kurį nuolatos nešiojamės kartu su savimi. Šiais žodžiais problema patenka į nuolatinį žaismą, kuriame kaskart viskas vyksta vienodai: viena sąvoka, apibūdinanti problemą, pakeičiama kita kaip pakaitalas, kaip to paties substitutas. Todėl šie pakaitalai niekuomet nesuteikia nieko naujo, nieko, kas nebūtų egzistavę iki jų[7]. Todėl iš tikrųjų problema nėra išspręsta, tikroji problema net nesuprasta.

Paulius Mikšta

 

Literatūros sąrašas:

Christian Dubuis Santini. Lacan, Nous et le Réel, Session 1. (Vaizdo seminaras, youtube.com, tikrinta 2019 01 19).

Jacques Derrida. „Struktūra, ženklas, žaismas humanitarinių mokslų diskurse“, leidinyje „XX amžiaus literatūros teorijos. II dalis“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 2011.

Jacques Lacan. The Four Fundamental Concepts of Psychoanalysis, New York: WW Norton & Co, 1998.

Jacques Lacan. Télévision (youtube.com, tikrinta 2019 01 19).

Jacques Lacan. La Troisième, 1974 [angliškas Yolande Szczech vertimas].

Slavoj Žižek. The Reality of the Virtual, 2004.

 

  1. [1]Jacques Lacan, Télévision [youtube.com].
  2. [2]Jacques Derrida, „Struktūra, ženklas, žaismas humanitarinių mokslų diskurse“, leidinyje „XX amžiaus literatūros teorijos. II dalis“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p.133.
  3. [3]Sąvoką „įvykis“ naudoju įprasta reikšme, norėdamas nurodyti bet kokį kasdienybėje nutinkantį atvejį, kuris siejasi su antagonizmo pasireiškimu. – Aut. past.
  4. [4]Nuoroda į Slavojaus Žižeko dok. filmą „Virtualumo realybė“ (The Reality of the Virtual, 2004), kuriame aiškinama, kaip antisemitizmas veikė nacistinėje Vokietijoje. Žižekas sako, kad antagonizmas pirmiausia pasireiškia politinėje sferoje, kad socialinė-politinė sritis pati savaime yra antagonistinė, neveikianti. Pavyzdžiu paimamas objektas iš tikrovės, šiuo atveju – žydai, kurie buvo pasitelkti norint uždangstyti vidinį socialinės-politinės srities nederėjimą, skilimą, antagonizmą.
  5. [5]Jacques Lacan, La Troisième, 1974, p.25.
  6. [6]Christian Dubuis Santini, Lacan, Nous et le Réel, 1 Session [vaizdo seminaras, youtube.com].
  7. [7]Jacques Derrida, „Struktūra, ženklas, žaismas humanitarinių mokslų diskurse“, leidinyje „XX amžiaus literatūros teorijos. II dalis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p.133.
Tagged with: DerridaegzistencijaetikaLacanprasmėpsichoanalizėreikšmėtikrovėŽižek
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.