Pažvelgę į teoretikų darbus, kuriuose mėginama mąstyti apie moderniųjų laikų politikos, ir apskritai Vakarų civilizacijos, būklę, pastebime, kad jau nuo pat XIX a. pabaigos beveik visuotinai skelbiamas jos saulėlydis ir prognozuojama apokaliptinė pabaiga, kurios ženklų apstu daugelyje sričių. Mūsų epochos lemtingas bruožas – masių maištas, nulėmęs tai, kad Vakarų politinio gyvenimo epicentre įsitvirtina civilizuotas barbaras. Viso to pasekmė – dviejų kraugeriškų, pasaulį nusiaubusių totalitarinių režimų siautėjimas, pasibaigęs bet kokių modernistinių pažangos iliuzijų žlugimu ir „poistoriniu“ mąstymo paralyžiumi, kuomet vieninteliu judėjimo varikliu planetoje, perpildytoje žmogaus populiacijos ir jos šiukšlių, tampa paprasčiausias gyvuliškas išgyvenimo instinktas. Tokios egzistencinės situacijos fone, kuomet pačios politikos sąvoka yra praradusi savo klasikinį turinį, kalbėti apie tikrą ir visavertį dalyvavimą savo šalies ar bent jau bendruomenės gyvenime tampa itin sudėtinga.

Autonomiškos suverenios politikos esmės mutaciją, jos formų simuliaciją ir bejėgystę globalaus masto karinių konfliktų grėsmės akivaizdoje jaučiame tiesiog intuityviai. Savo kasdienybėje tai regime oficiozinių politinių kalbų turinio neatitikime tikrovės vaizdui, kuomet simuliuojamo saugumo ir pasitenkinimo savimi jausmas dažniausiai stipriai prasilenkia su judėjimo pasyvumo ir visa ko inertiškumo išgyvenimu. Sunku būtų ginčytis, kad realus dalyvavimas savo valstybės gyvenimo reikaluose absoliučiai daugumai piliečių apribotos jų galimybe pasirodyti visuotiniuose rinkimuose prie balsavimo urnų. Mėginimas išreikšti savo nepritarimą mitinguose ar protestuose mūsų dienomis griežtai reglamentuotas įstatymais, o siekis veikti individualios ir bendraminčių bendruomenės autonomijos erdvėje dažnai slopinamas centralizuotos politinės galios pastangomis. Juridinė sfera plečiasi be galo: kuriami įstatymai srityse, kuriose jie kažkada buvo neįsivaizduojami. Šis teisės gausėjimas kelia didelį pavojų, nes mūsų demokratinėse visuomenėse nebėra nieko, kas nėra sureguliuota. Laisvės zona, kurioje galima veikti be juridinių sankcijų, nuolatos siaurėja. Dabar jau akivaizdu, kad šiuolaikinės biurokratijos apimties mastai mažiausiai keletą kartų viršija buvusius totalitarinių režimų laikmečiu, o bendrabūvį autonomiškose, iš savarankiškų individų sudarytose bendrijose vis labiau išstumia vienatvė minioje. Tai verčia ieškoti suverenios politinės galios erozijos priežasčių, kartu pažvelgiant į bendrą padėtį dabartiniame pasaulyje.

Filosofas Arvydas Šliogeris, kalbėdamas apie klasikinio tipo politikos galimybes dabartinės technocivilizacijos sąlygomis, pateikia itin niūrias išvadas. Globalizacijos malūno malama politika lyginama su Romos imperijos žlugimo politine padėtimi, todėl „Lietuva dabar panaši į vandens lašą, nukritusį ant iki baltumo įkaitusios geležies, nors lygiai tą patį galėtume pasakyti apie visas senąsias – nusenusias, suvaikėjusias, praradusias savisaugos instinktą, išlepusias, prabangos ir pertekliaus ištvirkintas – Europos valstybes“[1]. Pasiremiant George’u Orwellu, vaizdžiai skelbiama politinio neįgalumo diagnozė, pabrėžiant, kad „jokios tikros politikos dabartiniame pasaulyje iš viso nebėra, o tai, kas šiuo žodžiu vadinama, tėra globalinės hoministinių kiaulių fermos priežiūra“[2]. Jeigu antikiniais laikais politikai buvo autonomiški individai, kurie savo sprendimais išreiškė laisvų žmonių bendrijos autonomiją, dabartiniai politikai „tėra efemeriški šios globalinės kiaulidės prievaizdai“[3].

Pasaulyje, kuriame vyksta milžiniškų supervalstybių kova už būvį, klasikinio tipo politikos nebėra ir negali būti dėl radikaliai pasikeitusios individo egzistencinės būklės. Jeigu kiekvieną iš šiuolaikinių supervalstybinių darinių galime sąlygiškai vadinti gyvulių ūkiu, tuomet keičiasi paties individo santykio su savimi ir kitu kokybė. Priešingai nei klasikinis politinis santykis, kuris graikų polio taryboje ar agoroje skleidėsi tiesioginėje tarpusavio akistatoje, atstovaujamosiomis demokratijomis besiskelbiančios imperijos sugyvulina ne tik pavienį žmogų, bet ir pačius žmonių tarpusavio santykius.

Vyksta klasikinei politikai būdingo griežto viešosios ir privačiosios žmogaus gyvenimo sferų atribojimo sunykimas ir biopolitikos atsiradimo procesas. Lemtingiausi sunykusio klasikinio politinio santykio požymiai atsiskleidžia ne kur kitur, o paprasčiausios vidutiniškos kasdienybės išgyvenime, kuomet politikos ir mass media formuojamų gyvenimo orientyrų modelio epicentre atsidūrė „hominidas, pirmiausia besirūpinantis tik gyvuliškais savo poreikiais: maistu, seksu, ekonomika, pragyvenimo lygiu ir panašiais kvazižmogiškais dalykais“[4], todėl „[o]ntologinė ir egzistencinė žmogaus būklė pasaulyje tokia, kad išnykus tiesioginiams, vienas kitą pažįstančių žmonių santykiams, kurie globalinių dydžių valstybėse neįmanomi, individas virsta statistiniu vienetu ir biurokratine abstrakcija, o jo esmė redukuojama iki paprasčiausio numerio – asmens kodo“[5]. Vadinasi, bet kokia individualumo kokybė nužeminama netgi ne iki kūniškosios kiekybės, o iki abstraktaus skaičiaus. Tokia redukcija pasireiškiantis „švelnusis totalitarizmas“ nėra akivaizdus, jis veikia laipsniškai, bet nuolat grėsmingai didėja. Panašu, kad tikrąją jo jėgą pajusime tuomet, kai be tapatybės kodo nebegalėsime ne tik laisvai judėti, bet atlikti paprasčiausių būtinybės diktuojamų poreikių. Galime suprasti, kad tokios (post)modernios žmogaus būklės pasaulyje akivaizdoje mėginimai suprasti tikrovę remiantis tradicinėmis mąstymo kategorijomis tampa su ja prasilenkiantys, todėl bevaisiai.

Klasikinės politikos esmės mutacija ir virsmas biopolitika

Galime pastebėti, kad Šliogeris savo pateikiamomis įžvalgomis apie klasikinės politikos degradaciją ir žemųjų instinktų įsivyravimą politinės galios lauke anaiptol nėra vienišas karys, kariaujantis su globalių grėsmių šmėklų malūnais. Žymiausi XX–XXI a. teoretikai – Hannah Arendt, Gilles’is Deleuze’as, Michelis Foucault, Jacques’as Rancière’as, Carlas Schmittas, Leo Straussas, – gyvai interpretavę besikeičiančias politinio gyvenimo aplinkybes, pripažįsta, kad gyvename laikais, kuomet klasikinė politinio mąstymo tradicija yra praradusi savo įtaką, o naujos tradicijos orientyrų nėra arba jų neįmanoma užčiuopti. Politinė tradicija, paremta antikiniu paveldu, yra seniai nutrūkusi, o jos liekanos atpažįstamos tik iš kažkada praeityje vidiniu nuoseklumu grindžiamų sąvokų vartojimo, kurios mūsų laikais yra praradusios arba iškreipusios savo turinį. Pagarba tradicijai, kurią iki šiol girdime iš politikų lūpų, labai dažnai nebeatitinka mūsų socialinių ir politinių gyvenimo formų, todėl negali stebinti tai, kad šiuolaikinių politikų kalbos atrodo beprasmės, tuščios ir su praeitimi nebeturinčios jokio bendro mato. Kodėl taip nutiko, kad Vakarų žmogaus mentalinėje ar dvasinėje raidoje atsivėrė toks tradicijos perdavimo plyšys?

Aiški viešosios ir privačios žmogaus gyvenimo sferų skirtis klasikinės teorinės minties pavelde yra itin ryški. Jeigu zoē yra paprastas, nuogas gyvenimas, būdingas visoms gyvoms būtybėms, tai bios nurodo gyvenimo formą, būdingą individui ar individų grupei. Graikų manymu, „žmogaus sugebėjimas organizuotis politiškai ne tik skiriasi nuo natūralios asociacijos, kurios centras yra namai (oikia) ir šeima, bet ir yra tiesioginė jos priešingybė“[6] – pastebi Arendt, – todėl paties miesto-valstybės atsiradimas reiškė, kad be savo privataus gyvenimo žmogus įgijo savotišką antrąjį gyvenimą, savo bios politikos. Tokia gyvenimo forma, suteikianti individui tarsi „antrąjį“ gyvenimą greta nuogo gamtinio gyvenimo, kokybiškai jį išskiria ir privilegijuoja visų kitų gyvybės raiškos formų atžvilgiu. Visų archajiškai organizuotų, kraujo ryšiais paremtų bendrijų sugriovimas, prieš įkuriant polį, nulėmė piliečio priklausymą dviem tvarkom, paremtom aiškiu skirtumu tarp to, kas priklauso jam pačiam (idion), ir to, kas yra bendra (koinon). Miesto-valstybės atsiradimas nulėmė politinės santvarkos specifiką, kurios ryškiausia ypatybė tokia, kad laisvasis individas buvo priverstas visą savo laiką skirti politikos reikalams. Tokia politinė veikla (praxis), besireiškianti pirmiausia per kalbą (lexis), ir sudarė polio piliečio bios politikos esmę. Vergų darbu palaikomoje politinėje santvarkoje, kurioje darbas nebuvo laikomas pakankamai oriu, kad būtų priskiriamas bios sričiai, politinė veikla (greta grynojo mąstymo) tapo vieninteliu autonomišku, individo gyvenimo būdui tinkamu užsiėmimu.

Mėgindami suprasti moderniosios ir klasikinės politikos formų skirtumus, pirmiausia turėtume klausti, kur ir kaip reiškiasi pirmieji ryškesni antikinės politinės minties erozijos požymiai? Jau Foucault savo raštuose buvo pastebėjęs, kad tūkstantmečiais žmogus išliko tuo, kaip jį buvo apibrėžęs Aristotelis, t. y. gyvūnu, su papildoma geba politiniam gyvenimui. Bet moderniaisiais laikais jis pamažu tampa biologine būtybe, kurio egzistencija kvestionuojama, nes patį natūralų gyvenimą pamažu pradėta įtraukinėti į politinės galios mechanizmus ir kalkuliacijas. Klasikiniame pasaulyje paprastas gamtinis gyvenimas griežta prasme buvo atskirtas nuo polio ir jis, kaip biologiškai atsinaujinantis, priskiriamas oikos, t. y. „namų“, gyvenamosios erdvės sričiai. Ekonominės, t. y. ūkio, problemos moderniaisiais laikais tampa pagrindiniu moderniosios politikos dėmesio objektu, o pati politika virsta beveik išskirtinai biologinių žmogaus poreikių rūpinimosi sritimi. Būtent dėl to zoē įtraukimas į politikos sritį ir nuogo gyvenimo, kaip tokio, politizacija steigia lemtingą modernybės įvykį bei signalizuoja radikalią politinių-filosofinių klasikinio mąstymo kategorijų transformaciją.

Pasak Foucault, moderniaisiais laikais atsirandantis kūno disciplinavimas ir gyventojų reguliavimo būdai yra du tarpiniais ryšiais sujungti poliai, apie kuriuos rutuliojasi gyvybės užvaldymo strategija ir taktika. Kūnas, kurio dresavimas, sugebėjimų ugdymas ir įtraukimas į efektyvias ir ekonomiškas kontrolės sistemas, pradedamas suvokti kaip mašina. Antrasis polius, sutelktas į kūną-rūšį, yra tiesiogiai nukreiptas į biologinius procesus – vislumą, gimstamumą ir mirštamumą, sveikatos būklę, gyvenimo trukmę bei visas sąlygas, nuo kurių gali priklausyti šių procesų variavimas. Tokia rūpyba, kuri vykdoma įvairių poveikių priemonėmis bei reguliuojančios kontrolės būdais, ir vadinama gyventojų biopolitika. Šio reiškinio atsiradimas, mąstytojo požiūriu, rodo esmingą politinės galios veikimo pokytį, nes ankstesnę, viduramžiams būdingą suvereno valdžią, kuri reiškėsi privilegijuota teise leisti pavaldiniui gyventi ar pasmerkti jį mirčiai, dabar rūpestingai slepia kūno administravimas ir apdairus gyvenimo valdymas[7].

Giorgio Agambenas, ne visiškai su Foucault sutikdamas, primena, kad moderniosios politikos esmę apibrėžia ne tai, kad zoē įtraukiamas į polio gyvenimą. Pasak jo, tai jau buvo būdinga senovėje. Lemtinga tai, kad jeigu anksčiau nuogas gyvenimas paprastai likdavo politinės tvarkos paraštėse, moderniaisiais laikais jis ima su ja sutapti. Todėl atsiskleidžia nuoga tiesa: priešingai visuotinai skleidžiamam įpročiui vakarietiškos politikos plotmę pristatyti pilietinių teisių, laisvos valios ir socialinių sutarčių sąvokomis, autentiškai politiškas (aukščiausios valdžios požiūriu) išlieka vien tik nuogas gyvenimas. Kad tuo įsitikintume, tereikia pažvelgti į šiuolaikinės politikos turinį, iš kurio galime spręsti, „kad mes daugiau nebegalime atskirti, kas yra privatu, ir kas vieša“[8]. Abi klasikinės priešpriešos pusės pasirodo kaip prarandančios savo tikrovę, o šios skirties ryškiausias neutralizacijos požymis – teisinis išimties būklės Vakarų demokratinėse valstybėse egzistavimas.

Moderniosios politikos esmę Agambenas apibrėžia mąstydamas apie zoē ir polis sričių susiliejimą, kurį įžvelgia nuogo gyvenimo, kaip tokio, politizacijoje. Remiantis Foucault biopolitikos sąvoka, lygiai kaip ir Schmitto „suverenumo“ apibrėžtimi, siekiama aptikti ir atverti tą žaizdą, kurioje glūdi visos šiuolaikinės vakarietiškos globaliosios politinės santvarkos bėdų priežastys, taip užčiuopiant vidinio solidarumo tarp šiuolaikinės demokratijos ir totalitarizmo sąsają. Šis ryšys, keistai siejantis iš pažiūros labai skirtingas dabartinių Vakarų valstybių ir totalitarinių režimų politines santvarkas, ir yra toji moderniosios demokratijos aporia, verčianti klausti, kodėl demokratija, kai atrodė, kad ji galiausiai triumfavo prieš savo priešininkus ir pasiekė aukščiausią apogėjų, tuo pačiu metu atsiskleidė kaip nepajėgianti išsaugoti savo klasikinės sandaros formos – viešosios juridinės ir privačiosios biologinės sferų skirties. Agambeno tikslas yra nustatyti juridinės-institucinės ir biopolitinių galios modelių susikirtimo tašką, dvinarį jų tarpusavio ryšį. Moderniąsias demokratijas ir diktatūrinius režimus vienijanti problema kyla dėl nuogo gyvenimo išimties atsiradimo. Tokia išimties būklė teoriškai apibrėžiama pasiremiant romėnų teisyne aptinkamu homo sacer juridiniu statusu, kurio ypatingumą sudaro individo nužudymo nebaudžiamumas ir aukojimo uždraudimas. Homo sacer yra individas, kuris teisiškai egzistuoja kaip egzilis. Taip nutinka dėl to, kad visuomenėje atsiranda galimybė individą atpažinti kaip homo sacer, nes teisė, kuri individui suteikia išimtį, tuo pačiu jam suteikia ir tapatybę. Pagal mūsų aptartą klasikinę sampratą, laisvojo individo būvis skleidžiasi dviejų galimybių plotmėje. Viena plotmė yra biologinis gyvenimas, o kita – politinis gyvenimas. Pasiremdamas Arendt pabėgėlio „nuogo gyvenimo“ juridinio statuso aprašymu knygoje „Totalitarizmo ištakos“ (primenama, kad holokausto metu žydams, prieš juos išgabenant į koncentracijos stovyklas, buvo atimama pilietybė), Agambenas homo sacer būklę lokalizuoja tam tikrame biologinio ir politinio gyvenimų plyšyje. Taip atsiskleidžia šiandieniniame globalizuotame pasaulyje gyvenančio žmogaus egzistencinės situacijos ambivalentiškumas, nes modernusis homo sacer, kaip „nuogas gyvenimas“, aptinka save išimties būklės statuso padėtyje, kurioje jo biologinis gyvenimas netekęs jokios politinės reikšmės. Būtent todėl šiuolaikinių moderniųjų subjektų būklė teisiškai yra labai panaši į visų persekiojamų individų būklę holokausto metu.

Remiantis išimties suteikimo forma, nuogas gyvenimas įtraukiamas į politinės galios orbitą. Kitaip tariant, suvereni galia moderniaisias laikais pasirodo per mechanizuotą „išimties būklės“ išskyrimo procesą (pavyzdžiui, taip, kaip tai vykdė naciai Aušvice arba amerikiečiai Gvantanamo Sulaikymo centre po Rugsėjo 11-osios). Tai įrodymas, kad tokios išimties būklės taikymo procedūros išlieka neatsiejama šiuolaikinės biopolitikos praktika. Tokiame kontekste Vokietijos nacistinio režimo politika arba valstybiškai reguliuojamo socializmo statymas buvusioje Sovietų Sąjungoje iš esmės niekuo nesiskiria nuo politikos formų, kurios vyravo Šaltojo karo metu ir kurios toliau vyrauja vakarietiškų demokratinių sąjungų vedamuose karuose su terorizmu. Visa tai atsiskleidžia ir per norminės galios veikimą įvairiausiais jos raiškos mechanizmais, kuriuose privataus biologinio (t. y. zoē, o ne bios) gyvenimo plotmė, reguliuojant individų teisinę padėtį bei jų tarpusavio santykių nustatymą, įtraukiama į politinės galios lauką. Nepaisant skambių šūkių retorikos, dalyvavimas tame lauke neapsaugo jos nuo grėsmės, kylančios iš pačios santvarkos vidaus. Dėl šių priežasčių „bet koks mėginimas apmąstyti politinę Vakarų erdvę turi prasidėti nuo aiškaus supratimo, kad mes daugiau nieko nebežinome apie klasikinę skirtį tarp zoē ir bios, tarp privataus gyvenimo ir politinio buvimo, tarp žmogaus kaip paprastos gyvos būtybės namuose ir žmogaus politinio buvimo mieste“[9].

Nacių įsteigtos koncentracijos stovyklos, kaip absoliučios išimties zona, yra labiausiai biopolitizuota erdvė, kokia tik kada nors buvo sukurta. Gyvuliškajam zoē būviui pasmerktas ir į socialinę paraštę išstumtas homo sacer susidūrė su neribotus įgaliojimus turinčia suvereno galia. Koncentracijos stovykla yra erdvė, kuri atidaroma tuomet, kai išimties būklė pradeda tapti taisykle. Taip steigiama nauja juridinė-politinė paradigma, kurioje norma tampa neatskiriama nuo išimties, o bet kuris, įžengęs į stovyklą, perkeliamas į neatsiejamų išorės ir vidaus, išimties ir taisyklės, leidžiamo ir neleidžiamo zoną, kurioje pačios įsivaizduojamos teisės ir juridinio gynimo sąvokos daugiau nebeturi jokios prasmės[10].

Apžvelgiant Europos viduramžių ir moderniųjų amžių istoriją, pastebima, kad tokią zoną savo laiku atitiko Naujasis pasaulis, tapatintas su gamtine būkle, kurioje viskas galima. Svarbu pažymėti, kad Agambenas čia kalba ne tiek apie klasinę ar rasinę diskriminaciją, kiek stengiasi nustatyti ir apibrėžti juridinės galios vidaus ir išorės topologiją. Kalbama apie būklę, kuomet viskas tampa nebeatskiriama. Suverenumas gali egzistuoti tik ten, kur sukuriama teisės (de jure, nomos) bei gamtos (de facto, physis) įtraukimo ir išskyrimo zona, prievartos ir teisės neatskiriamumui, o suvereni galia dalinasi į besisteigiančią galią ir įsteigtą galią, kartu išlaikydama save santykyje su abiem ir įsikurdama jų neatskiriamumo vietoje.

Mąstytojo svarstymai apie išimties būklės vaidmenį šiuolaikinės politinės galios lauke, kuomet Gvantanamo kaliniai juridine prasme prilyginami nacių koncentracijų stovyklų aukoms, iki šiol kelia daugybę diskusijų ir nepritarimų. Vis dėlto įžvalgos apie tai, kad tokia išimties būklė Vakarų demokratinėse santvarkose buvo paprasčiausiai įteisinta bei tapo įprasta norma, yra akivaizdus įrodymas, bylojantis apie „žmogaus teisių“ deklaravimo ir realios teisinės praktikos prasilenkimo faktą. Kartu tai yra perspėjimas, kad išimties būklė, pradžioje suprasta kaip išimtis, kuri turėtų galioti tik ribotą laiko tarpą, pamažu tampa normalia galios santykių forma. Ji, kaip teisiškai tuščia vieta, steigia užslėptą, bet esminį santykį tarp teisės ir teisės nesaties bei tampa šiuolaikinės valdžios paradigma.

Moderniosios politikos ir medijų santykis

Nesunku nuspėti, kad tokioje biopolitinės galios paradigmoje, kurioje išimties būklė ir koncentracijos stovykla tampa pavyzdiniais egzistencijos bei teritorijos orientyrais, mes visi tampame pasmerkti socialinio susvetimėjimo, stigmatizacijos ir sunaikinimo grėsmei. Bet svarbu suprasti (kas atsiskleidžia ir minėtų teoretikų darbuose), kad suvereni moderniosios politikos galia negali būti priskiriama ir tapatinima su kokiu nors konkrečiu individu, institucija ar jų tinklu. Tokio tipo sąmokslo teorijų analizės rodo tik paties mąstymo nebrandumą. Negatyvusis potencialas, jam palankiomis istorinėmis-socialinėmis aplinkybėmis išlaisvinantis savo galią ir pasiekiantis protu nesuvokiamus dydžius, glūdi pačioje kalboje, vadinasi, paties žmogaus, kaip kalbančio gyvūno (zōon logon echon), prigimtyje. Tobulėjančių moderniųjų technologijų dėka šio negatyviojo potencialo naikinimo galia pasiekė savo apogėjų ir, žvelgiant teoriškai, išsilaisvinusi taptų išbaigta.

Masių demokratijos ir diktatūrinių režimų esmės tapatumo problema iškyla mėginant suprasti biopolitikos, t. y. paties nuogo gyvenimo įtraukimo į politinės galios lauką, mįslę. Kaip tai nutinka? Pirmiausia svarbu pastebėti, kad šitaip veikia pats moderniosios politinės galios suverenumas, iš ko ir galima daryti išvadą, jog klasikinės tradicijos sąvokomis brėžiami teoriniai skirtumai tarp masių demokratijos ir autokratinių ar totalitarinių režimų nebėra tasai konceptualinių sąvokų arsenalas, kuriuo būtų įmanomas vaisingas dabartinės politikos esmės analizavimas. Pati šiuolaikinė politika prikišamai rodo, kad tikrasis suverenios galios reiškimosi laukas mūsų civilizacijoje yra šiuolaikinės medijos – tikriausias ir vienintelis visų dabartinių politikų geismo šaltinis, – be kurių daromos įtakos valdžios įgijimas ir augimas neįmanomas. Žinoma, galima nesutikti su šiuolaikinių medijų analitikais, abejojančiais, ar tokie totalitarinių režimų monstrai kaip Hitleris būtų tikrai iškilę, jeigu jau būtų išplėtotos ne tik „šaltosios“, bet ir „karštosios“ medijos. Vis dėlto, regint tai, kiek medijų pagalba skleidžiama ideologizacija padaro žalos jau naujausiais laikais (užtenka prisiminti genocidus Balkanuose, Ruandoje, Kambodžoje arba užslėptas jų formas visuose karštuose pasaulio taškuose), racionaliu protu ir aiškiu matymu pasižymintis žmogus gali neabejoti vienu dalyku: modernioji suvereni politinė galia gimsta, skleidžiasi bei veikia medijų ir jų pagalba kuriamoje pseudotikrovėje. Galime lengvai numanyti, kad tokiam aiškumo siekiančiam žmogui belieka tik vienas svarbus (gal netgi gyvybiškai) klausimas: ar dalyvavimas tokioje visiškai nenuspėjamoje pseudopolitikoje didina ar, priešingai, dar labiau mažina individualios autonomijos išsaugojimo galimybę? Klasikinis laisvasis graikas ar romėnas atsakytų, kad vengimas dalyvauti viešųjų reikalų gyvenime neigia pačios laisvės esmę, kuri buvo suprantama tik per gebėjimą dalyvauti viešuosiuose reikaluose. Tokios laisvės atsisakymas reikštų ne ką kitą, o savanorišką pačios savo egzistencinės kokybės paneigimą. Galime lengvai numanyti, kad tokia klasikinė natūra dabartiniame pasaulyje turėtų pasijusti Don Kichotu, kovojančiu su vėjo malūnais, o pats savosios autonomijos išsaugojimo bandymas primintų už plaukų save iš pelkės mėginančio ištraukti barono Miunhauzeno pastangas. Galbūt šių nesenstančių archetipinių literatūrinių personažų pastangų prasmės apmąstymas būtų vienas pirmųjų žingsnių, siekiant atsakyti į tokį keliamą klausimą. Ciklinės kaitos gamtoje pastanga išsaugoti autonomiją judant tiesiai yra pati vertingiausia. Natura abhorret vacuum, sakydavo romėnai. Gamtoje, kuri nemėgsta tuštumos, suverenios autonomijos neturėjimas prilygsta vergo egzistencinės būklės kokybei.

Gyvenimo biopolitinės galios lauke perspektyvos

Kokį atgarsį šių mąstytojų įžvalgos sukelia, ar bent jau gali sukelti, šiuolaikinės „kabinetinės“ biopolitikos lauke? Ar skaudžių, bet taiklių dalykų pastebėjimas, kuris verčia mąstyti ir taip suteikia mąstančiajam bent autonomiško mąstymo suverenumo teritoriją, pajėgus sukurti skydą nuo globaliųjų imperijų karinių smūgių, suteikti imunitetą nuo biopolitinių krizių drugio? Kokio dėmesio jos gali sulaukti nesibaigiančių švietimo reformų išvargintų mokyklų suoluose ir laisvai rinkai jau beveik visiškai pajungtų universitetų auditorijose? Kaip sąmoningo pilietinio ugdymo, nacionalinio saugumo ir globalių grėsmių suvaldymo programose reaguojama į šias čia ir dabar vykstančios teorines politikos analizes? Ar iš tarptautinių ir vietinių mokslinių konferencijų, diskusijų klubų, užrašų ar minčių dienoraščių jos perkeliamos į šių dienų pavyzdinę teritoriją – Ekraną, – jeigu net to nesiekdami pastebime, kad paslaugų ir pramogų industrija iš jo baigia išstumti jau paskutinius laisvo ir masiniam skoniui kritiško mąstymo likučius?

Kaip bebūtų, vieną perspėjimo signalą, pasirodantį teoretikų darbuose, galime suprasti visi. Antikinėje, vergovės palaikomoje politinėje santvarkoje, – kurioje darbas nelaikytas pakankamai oriu užsiėmimu, kad jis būtų priskiriamas bios, t. y. autonomiškui ir autentiškui individo gyvenimo būdui, – veikimas viešumoje buvo toji erdvė, kurioje tik ir galėjo skleistis egzistencinė individo kokybė. Modernioji epocha su savimi atsinešė teorinį darbo šlovinimą ir pamažu pakeitė visą visuomenę į dirbančią visuomenę. Ekonominė ir technologinė pažanga išlaisvino žmonių mases nuo būtinybės tironijos ir taip atvėrė kelią gamybai bei vartojimui. Vis dėlto, kaip parodė nesenos istorijos ir dabartinė patirtis, toks ontologinės ir egzistencinės žmogaus būklės pasikeitimas kartu leidžia suprasti, kad politika – tai autonomiškos žmogiškosios veiklos sritis, kurios negalima suvesti į socialinius-ekonominius procesus. Politika, redukuota į ekonomiką ir žmonių administravimą, praranda savo klasikinę esmę bei grasina atimti didžiausią žmogaus turtą – apsisprendimo ir pasirinkimo laisvę. Susitaikius su tokia redukcija, bendro visuomeninio veiksmo sritį neišvengiamai užvaldo utilitarinis mąstymas, kuris vardan anoniminėje terpėje gimusių visuotinų tikslų politinę mažumą lengvai aukoja daugumos interesams, o biologinius, t. y. „žemuosius“, poreikius paverčia politinio gyvenimo epicentru. Nepriklausomas ir kritiškas individas, saugantis savo ir visuomenės autonomiją, neišvengiamai atsiduria mažumoje, todėl yra lengvai ir be išlygų marginalizuojamas arba iš viso sunaikinamas. Autonomiškų individų klasės netekusi visuomenė, kurios nariai virsta gyvaisiais biologiniais ištekliais nuolat augančio vartojimo ratui sukti, praranda savo organišką substanciją, todėl nebeturi ir negali turėti jokios ateities.

Tautvydas Vėželis

 

  1. [1]Šliogeris A. „Apie vieną kitą grėsmę Lietuvai“ / „Nerimas. Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos“, Vilnius: Tyto alba, 2012, p.75.
  2. [2]Šliogeris A, Gustas V. „Pokalbiai apie esmes“, Vilnius, Vilnius: Tyto alba, 2013, p.129.
  3. [3]Šliogeris A, Gustas V. „Pokalbiai apie esmes“, Vilnius, Vilnius: Tyto alba, 2013, p.129.
  4. [4]Šliogeris A, Gustas V. „Pokalbiai apie esmes“, Vilnius, Vilnius: Tyto alba, 2013, p.131.
  5. [5]Šliogeris A, Gustas V. „Pokalbiai apie esmes“, Vilnius, Vilnius: Tyto alba, 2013, p.131.
  6. [6]Arendt H. „Žmogaus būklė“, Vilnius: Margi raštai, 2005, p.29.
  7. [7]Foucault M. „Seksualumo istorija“, Vilnius: Vaga, 1999, p.103–107.
  8. [8]Rauff U., “Interview with Giorgio Agamben – Life, A Work of Art Without an Author: The State of Exception, the Administration of Disorder and Private Life”, German Law Journal, no. 5 (May 2004): 609–14.
  9. [9]Agamben G., “Homo sacer. Sovereign Power and Bare Life”, Stanford University Press- Stanford, California, 1998, p.187.
  10. [10]Agamben G., “Homo sacer. Sovereign Power and Bare Life”, Stanford University Press- Stanford, California, 1998, p.168–170.
Tagged with: AgambenbiopolitikaFoucaultglobalizacijapolitikaŠliogeris
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.