Camus Sizifas, arba Dar kartą apie absurdą

pagal | 2013 10 13

„Sizifo mitas“ yra vienas svarbiausių Alberto Camus kūrinių. Jis rašytas 1940–1941 metais ir atspindi smulkiaburžuazinės prancūzų visuomenės dalies, nepatenkintos esama padėtimi, bet neapsišarvavusios kovinga programa, nuotaikas ir ieškojimus labai sunkiu Antrojo pasaulinio karo pradžios metu. Absurdo problema prancūzų filosofijoje ir literatūroje itin akcentuojama tada, kai rašytojai ir filosofai tiesiogiai susiduria su karo grėsme Europoje, bei su pačiu karu. Be to, nereikia užmiršti ir kapitalizmo sistemos krizės, kurią Vakarai pergyveno Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Galima sakyti, kad neorganizuoto individo bejėgiškumas pasaulinių įvykių akivaizdoje buvo apibendrintas kaip visos žmonijos bejėgiškumas jų supančio pasaulio atžvilgiu.

Problemos, kurias Camus gvildena „Sizifo mite“, pagrįstos kasdieninės patirties faktais. Pats rašytojas kūrinio pradžioje pabrėžia, jog jam svarbu individo mąstysena, o samprotavimų metodas išplaukia iš individo patirties. Todėl galima konstatuoti, kad Camus parinkta ir pavyzdžiams naudojama medžiaga yra gana konkreti, o temos suprantamos net nuo filosofijos tolimam „paprastam“ žmogui.

Svarbiausios Camus filosofinės sąvokos bei problemos „Sizifo mite“ yra absurdas, maištas, laisvė, aistra ir savižudybė. Camus, kaip ir jo amžininkai egzistencialistai, iš anksto atsiribojęs nuo klausimų apie dievą, dvasią ir pan., pirmiausia domisi būties, žmogaus egzistencijos problema. Visgi patsai žmogaus supratimas yra abstraktus, artimas fojerbachiniam žmogaus supratimui. Marxas „Tezėse apie Fojerbachą“ rašė, kad „žmogaus esmė nėra abstraktas, savybingas atskiram individui. Savo tikrovėje ji yra visuomeninių santykių visuma“1. Kiekvienas Camus herojus yra tarsi tam tikrų žmogiškųjų savybių kvintesencija, jis nėra tik paskira asmenybė – jo likime susilieja žmogiškųjų likimų visuma, jis tarsi įkūnija gyvenimiškąjį fatumą, kuris skirtas kiekvienam mirtingajam.

Gana savitas išeities taškas Camus knygoje – samprotavimai apie savižudybę. Tai nėra socialinė studija, netgi ne veiksmo ir ne psichologinė studija. Rašytoją domina, verta žudytis ar ne, nes tai gyvenimo prasmės problema. Jeigu gyvenimas nevertas pastangų gyventi, tai lieka tik nusižudyti, o žmonės vis dėlto gyvena. Kodėl taip yra? Ir Camus dekartiškai nuosekliai, logiškai analizuoja atsiradusią problemą. Camus pavyksta visiškai atsiriboti nuo asmeninio etinio vertinimo (kas rašytojams pavyksta gana retai), todėl apmąstymai apie savižudybės šaltinius bei žmogaus apsisprendimą nusižudyti absurdo akivaizdoje yra neįprastai objektyvūs, neužteršti pasmerkimo arba užuojautos, mąstytojas balansuoja ant vertinimo ribos, bet jo vengia, taip pabrėždamas racionalios analizės būtinybę.

„Sizifo mite“ dažnai vartojami tokie posakiai ir terminai: „absurdo žmogus“, „absurdo pasaulis“, „absurdo filosofija“, taip pat žodžiai „absurdas“, „absurdiškumas“ ir kiti. Šnekamojoje kalboje žodis „absurdas“ reikštų veiksmą ar žodį, kuris neturi prasmės. Kasdieniam supratimui pati absurdo sąvoka gana abstrakti, nes kasdienėje buityje su absurdu, kaip tokiu, nesusiduriame, negalime jo pamatyti, paliesti, jo neįkūnija joks materialus daiktas. Net tais retais atvejais, kai vartojame žodį „absurdas“, turime omenyje kažką, kas neturi jokios sąsajos su tikrąja filosofine absurdo sąvoka, būties beprasmybe ir žmogaus gyvenimo betiksliškumu. Labai svarbu suvokti šią esminę skirtį, nes Camus būtent ir kalba ne apie kažką išorinį, ne apie kažkokį „beprasmį“, kasdienei patirčiai prieštaraujantį reiškinį, kurį galima lengvai pašalinti arba pakeisti taip, kad „atitiktų tikrovę“, bet apie kokybiškai kitą egzistencinį suvokimo lygį, kuris atsiveria žmogui egzistencinio lūžio akimirką. Camus kūryboje žodis „absurdas“ turi kitą prasmę. Pagal ją, absurdas – tai pasaulio dėsnis, kada protas susiduria su pasaulio iracionalumu ir maištingai piktinasi, nes jo proto sfera yra išmintingai motyvuota. Absurdo žmogus – ne beprotis, priešingai, tai protingas žmogus, turįs absurdo patirtį. Pagaliau, paties Camus žodžiais tariant, absurdas – tai „iracionalumo ir aiškumo pašėlusio geismo – jo šauksmas aidi pačiose žmogaus sielos gelmėse – akistata“2.

Įžanginiame „Sizifo mito“ žodyje autorius sako, kad jo dėmesys bus sukoncentruotas į praėjusiame šimtmetyje sutinkamą absurdo jausmą arba pojūtį (sensibilité absurde), kuris atsiranda staigiai ir dažniausiai nelauktai. Šis jausmas nemalonus. Būtent dvidešimtame amžiuje, sparčiai tobulėjant technologijoms, žmonės vis labiau ir labiau pajautė atskirtį, vienatvė tapo reali, kaip niekada ankščiau; atsirado net tam tikra „vienatvės“ kultūra, kai būti vienam, neturėti šeimos ir demonstratyviai atsiskirti nuo visuomenės tapo netgi „madinga“. Tačiau toks „madingas“ žmogus neišvengiamai susiduria su savo paties sielos glūdumoje slypinčiais demonais. Ankščiau ar vėliau absurdas tave randa ir kai esi vienas (arba svetimų minioje), absurdui žymiai paprasčiau užvaldyti tavo protą.

Vieną dieną žmogus staiga gali pajusti, kokie mechaniški, automatiški ir beprasmiški yra jo veiksmai: žmogus kartoja juos diena iš dienos, metai iš metų (panašiai, kaip automatiškai savo pareigas vykdė Camus romano „Svetimas“ herojus Merso), kol vieną kartą iškyla viską griaunantis „kodėl?“. Kodėl žmogus vykdo automato funkcijas? Kitas atvejis, kada atsiranda absurdiškumo jausmas, viskas gali pasirodyti beprasmiška, – kai vieną kartą pasijunti esąs kažkoks taškas laiko kreivėje, kuri būtinai baigiasi mirtimi, neišvengiama ir nuo žmogaus nepriklausančia nebūtimi po buvimo. Camus manymu, absurdo jausmas kiekvienu momentu gali pasibelsti į sąmonę, tuomet nustembame ir pradedame mąstyti. Atsiradusi sąmonė yra gėris. Tik sąmonės dėka žmogus gali išeiti iš beviltiškos aklavietės: sąmonė daro žmogų didingą, sukelia jam mintis apie maištą.

Greta absurdo temos Camus kūrinyje yra maišto tema. Iš situacijos, kurioje atsiduria žmogus, pajutęs absurdą, jį gali išvesti tik maištas, maištas prieš absurdą. Tai reikštų, jog absurdą reikia suprasti, įsisąmoninti, o po to jį paniekinti; absurdas bus atmetamas, nors nesunaikinamas ir, kaip priešpastatymas, jam bus kuriamos žmogiškos moralinės vertybės. Camus nurodo svarbiausius maišto bruožus: jis vykdomas drąsiai ir išdidžiai, yra įsisąmonintas, vienišas, nes žmogui vienam reikia susigrumti su galingesne už jį realybe.

Šis maištas negali suteikti vilties, nes žmogus gyvena absoliučios mirties perspektyvoje, mirties niekas neišvengs, o tai reiškia, kad maištas nenuves prie jokios pergalės; vienintelis dalykas, ką jis gali duoti, – parodyti žmogų ginantį savo žmogišką orumą, teigiantį savo pasiryžimą būti savarankišku, būti pačiu savimi nenugalimų jėgų akivaizdoje. Maištas prieš absurdą yra kova dėl pačios kovos, jis negali turėti kitos pabaigos, kaip tik paties maištaujančiojo mirtis. Todėl kasdieniam protui tokia kova atrodo beprasmiška, netgi smerktina. Bet absurdo žmogui kasdienio proto vertinimas jau nebėra svarbus, jis gyvena kitomis kategorijomis, galima sakyti, kitame egzistenciniame erdvės išmatavime. Ir kova jam yra reali, tokia pat reali, kaip ir už jos tūnanti mirtis.

Būtina maišto sąlyga – laisvė. Ji yra lyg savotiškas sąmonės ginklas. Kol žmogus automatiškai vykdo savo mechaninį darbą, jis yra kasdieninės rutinos vergas. Camus filosofijos požiūriu, laisvė ligi absurdo patirties buvo tik iliuzinė, nes priklausė nuo išorinių principų. Patyrus absurdą, panašūs principai atkrinta, nes į juos žiūrima pagal mirties mastelį, o tai reiškia, kad jie šiuo atžvilgiu visai reliatyvūs. Pagaliau, laisvė žmogui yra savaiminis dalykas – niekas negali priversti žudytis ar nesižudyti. Vadinasi, ji taip pat naudojama kovai prieš absurdą. Žmogus, išsirinkdamas gyvenimą per laisvę ir maištą, neigia absurdą, nors jo nesunaikina.

Patyręs absurdą ir pasirinkęs gyvenimą, ne savižudybę, žmogus ypatingai vertina kiekvieną būties akimirką. Jis siekia gyventi kuo ilgiau, kuo giliau pajusti gyvenimo aistrą: kiekvieną akimirką jausti egzistavimo momento džiaugsmą. Taigi peršasi tokia išvada: absurdo patirtis žmogaus neišstumia iš gyvenimo ir nepasmerkia jo laisvai pasirinktai mirčiai, priešingai, grąžina žmogų gyvenimui. Žmogus praturtina save naujais pojūčiais, pojūčių skoniu. Tai nereiškia, kad gyvenimas paverčiamas tik švente. Jame yra visokių sunkumų, o didžiausias iš jų tas, kad kiekvienas dalykas projektuojamas neišvengiamai mirčiai. Vis tik pradėjęs nuo svarstymų apie mirtį ir savižudybę, savo filosofinį kūrinį Camus baigia gyvenimo teigimu, taip pat stoiškos ir sąmoningos būties akimirkos sąlygomis atsirandančiu noru džiaugtis dabartimi.

„Sizifo mitas“ – keturių skyrių knyga. Svarbiausi iš tų skyrių yra pirmas ir ketvirtas. Pirmame, pavadintame „Samprotavimai apie absurdą“, rašytojas pateikia svarbiausius savo filosofijos teiginius. Iš pradžių kalbama, kaip ir kada atsiranda absurdo pojūtis, koks sąmonės vaidmuo žmogaus gyvenime. Rašytoją domina aplinka, „absurdo sienos“, kur vyksta žmogiškosios egzistencijos drama. Poskyryje „Filosofinė savižudybė“ autorius polemizuoja su kitais filosofais, kurie, įvesdami vilties sąvoką, nori išeiti iš absurdo situacijos. Poskyryje „Absurdo laisvė“ autorius atsako į knygos pradžioje iškeltą klausimą, ar absurdo jausmą būtinai turi lydėti savižudybė. Autorius bando duoti savą problemos sprendimą, save priešpastatydamas Kierkegaardui, Jaspersui, Šestovui ir kitiems, kurių filosofiją vadina proto savižudybe. Camus manymu, absurdo pasekmė – maištas, tačiau ne bet koks, o kylantis iš laisvo apsisprendimo. Apsisprendimą, norėdamas pabrėžti naują to žodžio prasmę, filosofas vadina „absurdo laisve“. Tai laisvė žmogaus, pajutusio ir įsisąmoninusio absurdą.

Stasio Eidrigevičiaus plakato fragmentas (1989)

Absurdo herojus yra žmogus, peržengęs tam tikrą suvokimo ribą.

Tačiau iš absurdo seka ir universalių etikos normų neigimas. Be Nietzsche’s entuziazmo, Camus priima išvadą iš absurdo: „Viskas leista.“ Vienintele vertybe lieka matymo aiškumas ir išgyvenimų pilnumas. Absurdo nereikia sunaikinti savižudybe ar tikėjimo „šuoliu“, jį reikia maksimaliai išgyventi, patirti. Komediantas, Don Juanas, Užkariautojas, Rašytojas realizuoja save, įveikia save. Žmoguje nėra nuodėmės, tapsmo „nekaltu“, ir vieninteliu matu egzistavimo įvertinimui tėra tikrumas, pasirinkimo autentiškumas.

„Sizifo mite“ Camus atskleidžia keletą absurdo herojaus „tipų“. Pirmiausia skaitytojas supažindinamas su Don Juanu. Šio herojaus istorija pasakojama poskyryje „Donžuanizmas“. Jame atskleidžiamas absurdo ir meilės sąryšis: „Juo labiau žmogus myli, juo labiau tvirtėja absurdas.“3 Pagrindinis klausimas: ar Don Juanas tikrai įsisąmonino absurdą, ir ar jis dėl to nelaimingas? Ar karštligiškas bėgimas nuo moters prie moters, jo siekimas numalšinti savo kančią yra jo tragedija ar laimė? Camus sako, kad Don Juanas nėra nelaimingas, nes neturi vilties ir žino, kad vienintelė galimybė būti laimingam – vadovautis „carpe diem“ taisykle, t. y. gyventi kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė, ir imti iš gyvenimo viską, ką jis siūlo. Vienintelis praradimas šiam absurdo veikėjui – ankstyva mirtis, atimanti tūkstančius akimirkos galimybių, tūkstančius gyvenimų, kuriuos jis galėjo išgyventi gražių moterų glėbyje. Todėl Don Juanas skuba gyventi. Rytui tik brėkštant, jis palieka miegančią gražuolę, kuriai vos vakar prisiekė amžiną meilę, ir skuba ieškoti kitos. Jis palieka moterį ne todėl, kad jos nebegeidžia, bet todėl, kad geidžia kitos, o tai visai ne tas pats.

„Ar jis egoistas?“, klausia Camus. Ir pats atsako, kad, ko gero, taip. Bet tik ta prasme, jog jis suvokia amžinybės iliuziškumą ir šaiposi iš tų, kurie apdainuoja „amžiną meilę“. Meilė negali būti amžina, nes susiduria su ultimatyviu prieštaravimu – mirtimi. Meilė supančioja, nes priverčia mylinčiojo širdį žiūrėti tik į savo aistros objektą ir nusigręžti nuo pasaulio. Don Juano meilė kitokia. Ji išlaisvina, leidžia aiškiai matyti pasaulio visumą. Ši meilė leidžia jam mylėti visas moteris, užkariauti ir patirti viską. Tai Don Juano likimas. Ir nors „amžinybės šalininkai“ siekia ji nubausti, jokia bausmė jam negalima. Don Juanas nesikliauja Dievu, meta jam iššūkį ir skelbia, jog Dievo nėra, todėl negali būti nubaustas atskyrimu nuo jo. Bejėgė, dūlanti senatvė. Don Juanas jos išvengia savo mirtimi.

Don Juanas – ne vienintelis absurdo herojus, nes ne tik meilė esti absurdo šaltinis. Aktorius taip pat gyvena absurde. Kasdieniu „prasmės“ suvokimu, aktoriaus gyvenimas yra beprasmis, nes po savęs nepalieka nieko apčiuopiamo, nieko, kas primintų jų išgyventą šlovę. Jeigu aktorius nebuvo žinomas, jis išnyks, nesvarbu, kokią begalybę didingų gyvenimų jis išgyveno scenoje. Visas aktoriaus gyvenimas tampa iliuzija. Vieną akimirką jis yra karalius, didvyris, genijus, o kitą – paprastas žmogus, pietaujantis mieste. Ir vis dėlto aktorius yra didis, sako Camus: „Taigi iš absurdo personažo aktorius gavo monotoniją – nepakartojamą, gluminantį, svetimą ir sykiu savą siluetą, išryškėjantį visuose jo herojuose. Didis teatro kūrinys dar ir per tai įgyja tono vienovės.“4

Bažnyčia pasmerkia aktorių ir paskelbia ji eretiku, nes jis atsisakė paklusti jos viešpatijai, gyventi tik vieną gyvenimą, turėti tik vieną sielą. Persikūnydamas į savo personažus, aktorius pažeidė dieviškojo tvarinio vienybės principą. Kaip Bažnyčia galėjo jo nesmerkti? Nuo šiol aktorius atskirtas nuo Bažnyčios, atskirtas nuo Dievo ir amžinojo gyvenimo. Tačiau aktoriui amžinojo gyvenimo ir nereikėjo, jis tenorėjo ilgesnio gyvenimo, kad galėtų išgyventi daugiau, suvaidinti daugiau didingų likimų. Vienintelė bausmė jam yra mirtis: „Niekas negali kompensuoti daugybės veidų ir amžių, kuriuos jis būtų įkūnijęs scenoje. Bet kad ir kaip ten būtų, nuo mirties nepabėgsi. Aktorius, be abejonės, yra visur, tačiau ir jis pavaldus laikui, ženklinančiam jį savo žyme.“5

Menininkas, kaip ir aktorius, kovoja su absurdu savo kūryba bei, kaip ir aktorius, pralaimi savo kovą. Meno kūriniai siekia išvengti absurdo nuosmukio ženklų, bet laikas jiems negailestingas. Meno kūrinių taip pat laukia mirtis ir, ankščiau ar vėliau, užmarštis. Kartais meno kūriniai šimtmečiais pergyvena savo kūrėją ar išgarsina jo vardą, bet pačiam menininkui tai jau nebesvarbu, nes vieną kartą „pagimdyti“, išleisti iš jo sielos labirinto, kūriniai jam jau nebepriklauso. Nuo pat tos minutės, kai dailininkas atitraukia savo teptuką nuo užbaigtos drobės, jis nupjauna juos jungusią giją ir nuo tos akimirkos paveikslas jau priklauso absurdo pasauliui, skleidžiančiam virš jo savo mirtį nešantį šešėlį. Gal todėl kai kurie menininkai naikino savo geriausius šedevrus; gal taip jie tikėjosi išgelbėti juos nuo absurdo nasrų; gal taip patys gelbėjosi nuo kūrėjo sielą draskančios kančios? Camus sako, jog menas išlaisvina žmogų, bet negali argumentuotai pagrįsti šio teiginio. Taip, pripažinkime, kūrybos procese menininkas jaučiasi laisvas. Jo protą užvaldo įkvėpimas ir tą trumpą, trapią akimirką jis esti laisvas. Bet štai paveikslas (skulptūra, knyga, simfonija) yra užbaigiamas. Kas gali suvokti tą mirtiną tylą, tą vienatvės tuštumą, kuri apgaubia kūrėjo sielą? Apie tą nesuvokiamai tragišką būseną pasakojo Mozartas, Manet, Picasso, Hemingway; šios įtampos neišlaikęs protą prarado Van Goghas. Kuo talentingesnis menininkas, tuo aštriau jis jaučia aplink tvyrančią beprasmybę, tuo pažeidžiamesnis tampa.

Šį klausimą Camus taip pat nagrinėja, bet neduoda tikslaus atsakymo, ar menas įgalus nugalėti absurdą, ar tai tik dar vienas iliuzinis maišto kelias, vedantis niekur. Camus tik teigia, kad kūryba neturi rytojaus, o vieninteliai dalykai, kurių galima tikėtis ar reikalauti iš absurdo kūrybos (to paties reikalaujama ir iš absurdo mąstymo apskritai), – maištas, laisvė ir įvairovė. Menas nėra vertybė savaime, tai „kūryba be rytdienos“, atnešanti džiaugsmą save realizuojančiam menininkui, užimtam atkakliu laikinų kūrinių kūryba. Aktorius vieną po kitos išgyvena daugybę gyvenimų scenoje, rašytojo (ir apskritai menininko) „absurdiškos askezės“ verte tėra savidisciplina, „efektyvi kentėjimo ir aiškumo mokykla“. Kūrėjas žaidžia vaizdiniais, tveria mitą, o tuo pačiu ir save patį, nes tarp regimybės ir būties nėra aiškios ribos. Meno kūriniai taip pat priklauso absurdo pasauliui, bet pats kūrybos aktas leidžia menininkui išlaikyti savo sąmonės tapatumą absurdo visatoje.

Daugybę absurdo ženklų Camus randa Dostojevskio knygose. Anot Camus, visi didžiojo rusų rašytojo herojai kelia gyvenimo prasmės klausimą. Tačiau nors visi jie vienaip ar kitaip susiduria su absurdu, ne visi yra absurdo herojai. Lygiai kaip Dostojevskio romanai yra romanai apie absurdą, o ne absurdo romanai: „Dostojevskio atsakymas – tai nusižeminimas, ‘gėda’, anot Stavrogino. Absurdo kūrinys, priešingai, nepateikia jokio atsakymo, štai ir visas skirtumas. Baigdami pažymėkime: absurdui Dostojevskio kūryboje prieštarauja ne krikščioniškas jos pobūdis, o tai, kad ji skelbia nemirtingumą.“6

Dostojevskio kūryboje aiškiausias absurdo herojus yra Kirilovas. Jis maištauja prieš absurdą vieninteliu jam suvokiamu būdu – savižudybe. Būtent savižudybė, sako Camus, paverčia jį absurdo personažu. Kirilovas nusižudo ne todėl, kad nebenori gyventi, jis nusižudo, nes nori tapti Dievu: „Jeigu Dievo nėra, Kirilovas – dievas. Jeigu Dievo nėra, Kirilovas privalo nusižudyti, kad taptų Dievu. Ši logika – absurdiška, bet būtent to ir reikia.“7 Kirilovas neapkenčia Dievo, nes jo amžinojo gyvenimo pažadas yra pagrįstas begaline žmogiška kančia, patiriama šiame gyvenime, kurios neišvengia net ir nekaltieji.

Šis absurdo veikėjas pasirenka visai kitą kelią, nei ankščiau aprašytieji absurdo herojai. Jis jau nebenori kovoti su absurdu jį įprasminant meilėje, kaip Don Juanas, ar mene, kaip aktorius. Ne, jo maištas kėsinasi į patį būties pagrindą – Dievą. Camus pabrėžia, jog čia Dostojevskio personažas vadovaujasi dar Nietzsche’s suformuluota premisa „Jeigu Dievo nėra, tai aš – Dievas“. Kalbama ne apie Dievą-žmogų (turimas omenyje Jėzus), bet apie Žmogų-dievą, o tai visiškai skirtingi dalykai, nes Žmogus-dievas neatsisako savo žmogiškumo mainais į dieviškumą, atvirkščiai, siekia savo žmogiškumą išaukštinti iki dieviškumo ir skelbia, jog nėra ir negali būti kito dievo nei Žmogus. Čia ir vėl aiški nuorodą į Nietzsche, kuriam užmušti Dievą taip pat reiškė pačiam tapti Dievu (antžmogiu) ir šioje žemėje realizuoti amžinąjį gyvenimą, kuris mums yra pažadas, atsveriantis absurdo bedugnės baimę.

Bet kodėl absurdo herojus Kirilovas privalo nusižudyti, kad įgyvendintų savo tikslą? Kam palikti šį pasaulį, jeigu nori jame gyventi amžinai? Pats Kirilovas taip paaiškina šią prieštarą: „’Jeigu tu šitai suvoki, tu – caras ir jau nebenusižudysi, o gyvensi pačioje didžiausioje šlovėje’. Bet žmonės to nežino.“8 Absurdo herojus jiems turi parodyti kelią. Tad Kirilovas privalo nusižudyti iš „meilės žmonijai“. Jis lyg šauklys, mokytojas ir auka viename asmenyje. Jis „nukryžiuojamas“, aukojasi tikėdamasis atpildo – savojo apreiškimo įgyvendinimo. Kirilovas įsitikinęs, kad po mirties nieko nebėra, todėl liūdi. Bet tuo pat metu jis pilnas džiaugsmo, nes jo mirtis išlaisvins žmones, iš naujo jiems atskleis jų būties didingumą. Kai jis bus miręs ir palaidotas, jie pagaliau viską supras ir jis taps pranašu, kuriuo negalėjo būti, jei būtų pasirinkęs gyvenimą.

Stavroginas ir Ivanas Karamazovas taip pat priartėja prie absurdo. Jie jaučia jį esant pasaulyje, jie juo „gyvena“, bet patys nėra absurdo herojai, nes nepadaro esminio šuolio, neatsisako vilties. Jie ironizuoja, išsižada gyvenimo, moralės, Dievo. Vienintelis jų „įstatymas“ – savivalė. Jie skelbia, jog viskas leista ir nėra nieko teisingo. Bet jie nėra laisvi, jų priartėjimas prie absurdo baigiasi ties ta riba, kur prasideda beprotybė. Alioša Karamazovas taip pat nėra absurdo herojus. Jis neatsisako Dievo, neišsižada vilties. Jos atsakymas į vaikų klausimą užtikrintai tvirtas. Net ir būdamas beprotis, jis vis dar tiki amžinojo gyvenimo pažadais, išlieka krikščionimi iki paskutinės minutės. Toks jo tikėjimas peržengia bei nugali net ir jo beprotybę. Ją Aliošą „iškeitė“ į besąlygišką tikėjimą nemirtingumu ir džiaugsmingą gyvenimą, nušviestą šio tikėjimo. Šis žmogus iškeitė Kirilovo skelbtą dieviškumą į laimę ir amžinybės miražą. Tai nuprasmino Kirilovo auką, nes jo šauksmas liko neišgirstas, pasaulis pasirinko gyvenimą tuščiomis iliuzijomis ir netikromis viltimis, kurias puoselėjo per amžius. Žmonės taip ir liko neišgirdę jo žinios. Jis netapo pranašu, bet liko žmogumi, kuris nugalėjo absurdą. O nugalėti absurdą, Camus manymu, yra didesnis pasiekimas, nei tapti dievu.

„Svetimas“ – pasakojimas apie absurdo herojaus Merso tragediją „realiame“ pasaulyje, herojaus, kuris yra svetimas šiam pasauliui, todėl jis nuteisiamas ir pasmerkiamas myriop. Jis nuteisimas ne todėl, kad apakintas saulės nužudė žmogų, bet todėl, jog nežaidė žaidimo, kurį aplinkiniai vadino gyvenimu. Jis priešpastatomas „normalių“ žmonių visuomenei, atskiriamas nuo jų ir paliekamas vienatvėje. Tačiau tai jo neslegia. Merso susigyvena su savo kitoniškumu ir vienatvė jo neslegia. Jis tik nori, kad pasaulis jo neliestų ir nesistengtų pakeisti, atversti į savo „normalumą“. Merso atsisako melo, atsisako vaidinti, maskuotis. Taip jis meta iššūkį. Jo maištas nepriimtinas, nes griauna įprastą, jaukią tvarką, mielą širdžiai. Ir nesvarbu, jog tai skerdyklos tvarka, kurioje žmonės tėra skerdžiami avinėliai, paklusniai iki pat paskutinio atodūsio apsimetantys, jog viskas taip ir turi būti, ir kad jie yra laimingi. Negalima leisti, kad egzistuotų tokie žmonės, kaip Merso, nes jie pavojingi, jie gali sukurstyti ir kitus sekti jo pavyzdžiu. Žmonės jaučia jo skleidžiamą grėsmę. Visuomenė privalo saugoti savo „tradicijas“, savo „normalumą“, nes kitaip jos sąranga praranda prasmę ir atsiskleidžia supuvę visuomenės pagrindai: netikra moralė, biurokratizmas, fariziejiškumas, besieliškumas ir begėdiška savitikslė vaidyba.

Pagrindinė Merso nuodėmė yra jo demonstratyvus atsisakymas vaidinti socialinėje tragikomedijoje, kurią visi kiti vadina gyvenimu. Jo nuoširdumu netikima, todėl jo žodžiai ir poelgiai traktuojami kaip ypač apgalvotas ir meistriškas apsimetimas, pasikėsinimas į pačius visuomenės pamatus. Bet kuriuo atveju Merso nusipelno žiauriausios bausmės.

Antroje knygos dalyje paprastas ir niekuo neypatingas Merso gyvenimas netikėtai (jam pačiam) paverčiamas užsimaskavusio piktadario gyvenimu. Tai, jog Merso neverkė prie motinos karsto, traktuojamas kaip moralinio išsigimėlio, išsižadėjusio sūnaus pareigos, begėdiškumas; kitos dienos vakaras, praleistas paplūdimyje, kine su moterimi vadinamas šventvagyste; atsitiktinė kelionė prie upelio prezentuojama kaip iš anksto apgalvoto kraugeriško plano dalis. Gal todėl viso proceso metu Merso niekaip negali atsikratyti jausmo, kad teisia ne jį, o kažkokį jam vos pažįstamą asmenį. Jam sunku atpažinti save šiame „išsigimėlyje“, „kraujo ištroškusiame monstre“, kurio portretą su polėkiu piešia kaltintojas liudininkų pagalba.

Merso kaltintojai vadovaujasi baime, o ne savo teisumo suvokimu. Tuo labiau čia nėra kalbos apie teisingumo įsigalėjimą ir pelnytą bausmę. Juk galu gale mums jau aišku, kad Merso teisiamas ne už padarytą nusikaltimą, ne už atimtą kito žmogaus gyvybę. Būtent dėl tos priežasties kaltintojai tampa aukotojais ir jų surengtas spektaklis praranda bet kokį „rimtumą“, bet kokią sąsają su realybę, pavirsdama beprasmiu farsu. Vienu momentu Merso suvokia, kad jis yra nereikalingas: jis tėra dekoracija šiame kaltintojų ir gynėjų tarpusavio susirėmime, nors aišku, kad ir kaltintojai, ir gynėjai yra toje pačioje pusėje. Merso nesuvokia, kodėl jo advokatas tik dar labiau pablogina jo situaciją, kodėl vietoj to, kad jį gintų, nuolat kartoja, jog tereikia prisipažinimo ir „kaltės sušvelninimo“. Šioje farso karalystėje Merso likimas jau nulemtas ir jis turi iki galo atlikti savo vaidmenį šiame vaidinime, kuris vadinamas „Visuomenė įvykdo teisingumą ir nubaudžia kaltuosius“.

Camus paverčia šį teismą, kur teisiamas „svetimas“, į sarkastišką netikrų visuomenės, praradusios savo gyvą sielą, dorybių ir tradicijų teismą. Kokią „tiesą“ įgalina Camus teisti teisėjus? Autorius atskleidžia tai paskutiniuosiuose pasakojimo puslapiuose, kai Merso nebesitvardo ir išlieja kunigui viską, kas jo sieloje kaupėsi visus tuos metus. Merso „religija“ paprasta: anksčiau ar vėliau, jaunas ar senas, savo lovoje ar kartuvėse, kiekvienas mirs vienatvėje, kiekvieno laukia ta pati nešlovinga pabaiga, jau nuo gimimo lyg prakeiksmas skirta visiems mirtingiesiems, pagimdytiems moters. Ir ši vienintelė tiesa išsklaido visus tuos miražus, kurių siekia žmonės, kol neateina paskutinioji jų valanda. Bet kokios pastangos pasislėpti, užsimiršti kasdieninės rutinos, smulkmeniškos veiklos glėbyje yra juokingos. Bet kokios pastangos pateisinti savo egzistenciją karjera, pagalba artimiesiems, labdara, pilietinės pareigos vykdymu, religija ar dar kuo nors panašiu tėra iliuzija. Dievas kurčias, tuščias dangus išlaiko mirtiną tylą. Tai liudija, jog pasaulyje nėra protingo bei gailestingo šeimininko ir, iš paskiros protingos smiltelės požiūrio taško, viskas tėra absoliutus chaosas. Žmogus gimsta be tikslo, betiksliai gyvena nelaimingas ir kenčiantis, betiksliai išnyksta be žymės. Štai ir viskas, ką galime pasakyti apie gyvenimo prasmę, o, tiksliau tariant, jo beprasmybę. „Svetimas“ įžvelgia šią visatos ironiją ir jau nebegali grįžti į „normalų“ gyvenimą. Net jeigu norėtų, visuomenė jam to nebeleistų.

Vieną kartą pažvelgęs į absurdo bedugnės akis, Merso visam laikui sudegino tiltus. Jis pasirinko tylų gyvenimą tarp kitų žmonių, bet išbraukė save iš sociumo jam primesto atliktinų vaidmenų sąrašo. Jis nustojo būti piliečiu, šeimos, bendruomenės, bažnyčios nariu. Jis tik nori, kad jį paliktų ramybėje ir leistų mėgautis tais gyvenimo malonumais, kurie jam beliko. O Merso malonūs vien paprasti kūniški dalykai: skanus maistas, sveikas miegas, kūniškas moters artumas. Visa kita jam neberūpi. Jis tiesiog pakeitė protinę savianalizę malonumų siekimu. Didžiausią malonumą jam teikia paprastas bendravimas su gamta. Būdamas kalėjime, jis valandų valandas stebi saulės blyksnių žaismą, dangaus spalvas, tolimus garsus, kvapus. Jis ilgisi tos laisvės, kurią jautė visu savo kūnu, kiekvieną jo dalele. Pasirodo, Merso tiek pat gyvas ir atviras gamtai, kiek uždaras ir miręs žmonių visuomenei. Gamtoje jis jau ne abejingas žiūrovas, bet nuolankus gamtos stichijų gerbėjas. Jis „dievina“ saulę, jūrą, žemę. Saulė prasiskverbia į Merso kraują, paversdama jį paslaptingos visatos valios atlikėju.

Pagrindinė „Svetimo“ bausmės ir nusikaltimo paradigma aiškiai siejasi su Dostojevskio kūrybos idėjomis. Negalima nepastebėti Merso ir Raskolnikovo likimų panašumų. Jų abiejų nusikaltimai absurdiški, jų abiejų kelias į „teisingumą“ ir „nuodėmės atpirkimą“ veda per absurdo teatro, kurį vadiname „visuomene“, vaidinimą. Visuomenė juos abu pasmerkia net nebandydama suprasti ar duoti galimybės apsiginti. Raskolnikovas, kaip ir Merso, gyveno „kitokį“ gyvenimą, atsiskyrė nuo žmonių. Merso buvo paniręs į gamtos kontempliavimą ir mėgavimąsi jusliniais malonumais, tuo tarpu Raskolnikovas savo užuovėją nuo absurdo rado studijose. Jis visiškai atsidavė juridinio mokslo studijavimui, dėl to atrodė keistuoliu ir buvo visų nemėgstamas. Atsiskyrimas ir nenoras pritapti aplinkinių buvo traktuojamas kaip slaptas savęs išaukštinimas ir panieka kitiems bei jų numylėtosioms „teisingo“ gyvenimo normoms. Raskolnikovas nuo Merso skiriasi tuo, jog pastarojo maištas nebuvo „sąmoningas“. Jis neskelbė savo savivalės įstatymo, kaip tai darė Raskolnikovas, iškeldamas „antžmogio“, kuriam „viskas leista“ (net ir žudyti), ir paprastų žmonių susipriešinimo idėją.

„Svetimame“ Camus atskleidžia savo ateistinio herojaus idealą, artimą pagoniškumui, kurio pergalę skelbė dar pats Nietzsche. Camus Merso nevadina išminčiumi, bet Merso jau yra tiesos šauklys, skelbiantis nuosmukio įsigalėjimą. Jis mato ir, nors nesugeba priversti praregėti kitų, yra pirmasis absurdo kritimo pranašas.

Matome, kad absurdo herojus turi daugybę veidų. Visi jie skirtingi ir visi panašūs, nes visi paženklinti absurdo ženklais. Kuris herojus labiausiai atspindi žmogaus santykio su absurdu padarinius? Kurį galime laikyti „tobula absurdo siela“? Camus iš visų pasirenka Sizifą.

Jolanta Michalovskaja

 

  1. Karl Marx „Tezės apie Fojerbachą“ (6 tezė).
  2. Albert Camus „Sizifo mitas“ (poskyris „Absurdo sienos“).
  3. Albert Camus „Sizifo mitas“ (poskyris „Donžuanizmas“.)
  4. Albert Camus „Sizifo mitas“ (poskyris „Teatro vaidinimas“).
  5. Albert Camus „Sizifo mitas“ (poskyris „Teatro vaidinimas“).
  6. Albert Camus „Sizifo mitas“ (poskyris „Kirilovas“).
  7. Albert Camus „Sizifo mitas“ (poskyris „Kirilovas“).
  8. Albert Camus „Sizifo mitas“ (poskyris „Kirilovas“).

2 komentarai

  1. Atgalinis pranešimas: A. Kamiu. Sizifo mitas – Literatūra

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *