Šiame straipsnyje siekiama atskleisti antikinės ir moderniosios technikos sampratos panašumus bei skirtumus. Moderniosios technikos analizė atveria jos gruobuonišką prigimtį, svetimą autentiškai kultūrai. Čia išryškėja esminis skirtumas nuo tradiciškai suprantamos technē, kaip gamtoje glūdinčių galių skleidimo ir įkurdinimo vyksmo. Moderniosios technikos esmėje, kuri įvardijama žodžiu „po-stata“ (Ge-stell), vietoj savaimingo esinių atsiskleidimo būties šviesoje, kuomet žmogus dalyvauja šiame atsiskleidimo procese tik kaip tarpininkas bei kūrėjas, vyksta grobuoniško-prievartinio pobūdžio išreikalautas atsiskleidimas, žmogui dalyvaujant kaip išreikalaujančiai jėgai. Pasitelkus moderniojo mokslo pajėgas, kaskart vis labiau objektinama gamta moderniaisiais laikais virsta paprasčiausia išteklių talpykla. Modernioji technika ir jos inicijuotas globalaus suišteklinimo bei suprekinimo procesas neišvengiamai gilina krizės tendencijas ir stiprina susvetimėjimo procesą. Tokiu būdu straipsnis atskleidžia ir nušviečia potencialios disharmonijos, siejamos su globalios, autonomiškos technokratijos iškilimu, horizontą.

Raktiniai žodžiai: Heideggerio filosofija, technika, technē, po-stata (Ge-stell), ištekliai.

 

Technikos esmės sampratos problema Heideggerio filosofijoje

Vokiečių filosofas Martinas Heideggeris (1889–1976). Nuotr. aut. Digne Meller-Marcovitz

 

§

Teorijų priešpriešos moderniojoje technikos filosofijoje

Kitaip nei cikliniuose gamtos procesuose, kuriuose pokyčiai vyksta anapus žmogiškųjų matavimo mastelių ribų, žmogus savo veikloje pajėgus modeliuoti, tobulinti ir keisti tai, ką gamina. Technikos sritis – kuriamos, gaminamos, konstruojamos tikrovės sritis. Kaip pastanga išsivaduoti iš prigimtinio materialinio stygiaus, ji galėtų būti įvardijama pamatine bei fundamentalia žmogiškojo buvimo pasaulyje, pačios kultūros steigties sąlyga, aptinkama dar žmogiškosios civilizacijos aušroje. Technikos ir technologijų raida bei jų keliamų pasekmių apmąstymas – tipiška moderniųjų laikų tema, pirmiausia susijusi su Vakarų moderniajai civilizacijai būdingu technomokslinio pasaulėvaizdžio įsivyravimu, chronologiškai datuojamu dar Renesanso epochoje, bei jo padariniais – Naujaisiais amžiais įvykusiu matematinės-eksperimentinės gamtotyros iškilimu ir „industrinės revoliucijos sprogimu“, sąlygojusiu radikalius pokyčius žmonių mąstysenoje bei gyvensenoje. Svarbu pažymėti, kad, atpažįstant evoliucinį šio proceso pobūdį, skirtis tarp žmogaus ir technikos yra dirbtinė. Paties žmogiškumo neįmanoma suprasti be technikos. Iki-individualioje plotmėje nėra skirties tarp technikos, psichikos ir socialumo, psichinės veiklos pradžioje visuomet aptiksime techniką arba techninį eksteriorizacijos ir individualizacijos procesą.

Glaustai apžvelgiant technikos sampratą Vakarų mąstymo tradicijoje, vis dėlto būtų galima sąlygiškai išskirti įvairias mąstytojų stovyklas, kurių požiūris į technikos ir žmogaus kultūrinio pasaulio santykį skiriasi. Vienoje pusėje būtų techninio determinizmo atstovai, tvirtinantys, kad esama technikos bei techninės raidos, kuri sąlygoja visuomenės sąrangą ir kultūrą, kitoje pusėje – socialinio ir kultūrinio determinizmo išpažintojai, pabrėžiantys lemiamą visuomenės kultūros vaidmenį techninės raidos formai bei pobūdžiui. Pozityvistiškos-pragmatiškos mąstysenos atstovams (F. Dessauer, J. Dewey, E. Kapp, W. James, A. Huning etc.) būdingas požiūris, kad technika iš esmės yra priemonė, dėl kurios žmogus gali įvaldyti gamtą, o matematinė-eksperimentinė gamtotyra yra vienintelis teisingas ir galutinis pasaulio pažinimo būdas. Persmelkti scientistinės pasaulėžiūros, jie yra linkę pabrėžti mokslinių technologijų pažangą, įsitikinę, kad ji lemianti kultūros progresą, teigia, jog technika žmogui atverianti naujas kultūrines perspektyvas, kokybiškai pagerina gyvenimo sąlygas, kūrybinę veiklą. Žmonijai pergyvenus Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, istoricistinės bei technologinės civilizacijos kritikos tendencijos vis labiau stiprėja. Neigiami mokslo ir technikos raidos vertinimai aiškiai atsiskleidžia P. Valéry, J. Ellulio, R. Guénono, T. Adorno, M. Horkheimerio, K. Jasperso, C. G. Jungo ir ypatingai M. Heideggerio bei jo mokinių – H. Arendt, H. Jonaso, H. Marcuse’s, G. Anderso – veikaluose. Šių teoretikų darbuose į technikos pasaulį žvelgiama kaip į žmogaus sukurtą mechanizmą, kuriame jis galiausiai virsta tik techninės manipuliacijos objektu ir save patį pradeda traktuoti kaip techninį artefaktą. Kitaip tariant, vyrauja aiški priešprieša tarp instrumentinio požiūrio į techniką ir autonominių, arba substancialistinių, techninių teorijų. Pirmieji laikosi požiūrio, kad technikos reikšmė neutrali ir autonomiškai veikiantiems žmonėms indiferentiška. Antrieji tvirtina, kad tokiame požiūryje stokojama supratimo, jog tarp technikos ir subjektyvumo egzistuoja ne tik išorinis ryšys, pagrįstas instrumentinės priežasties pasiekti pasirinktą tikslą, bet taip pat ir vidinė tarpusavio sąveika. Sąmoningas ir autonomiškas individas į techniką žvelgia ne tik kaip į paruoštų instrumentų ir priemonių visumą. Greičiau yra taip, kad įvairiomis istorinės žmonijos kultūros formomis pati technika dalyvauja žmogaus formavime ir individualizacijoje. Technika ir jos raida turi savo pačios logiką, kurios žmogaus sprendimai nekontroliuoja. Šiai krypčiai būtų galima priskirti ir farmakologinę technikos prigimtį apmąstančius analitikus, aiškiai įžvelgiančius joje tiek nuodijantį, tiek gydomąjį pradus. Stiegleris pirmajame savo veikalo „Technika ir laikas: Epimetėjo kaltė“ (La technique et le temps, 1: La faute d’Épiméthée)[1] tome pateikia skvarbią analizę apie istorinius mėginimus apmąstyti technikos, laiko ir patirties santykį. Heideggerio technikos filosofiją galima laikyti vienu iš originaliausių bandymų apmąstyti technikos esmę, nepaisant to, kad antropologinės, istorinės, etnografinės ar psichologinės techniškumo bei žmogaus santykio dimensijos intensyviai jau buvo tyrinėtos ir nušviestos Gille, Leroi-Gourhano ar Simondono darbuose.

Technikos ir laiko sąsaja, atsiskleidžianti šiuolaikinės greičio kultūros problematikoje, reikalauja naujo techniškumo apmąstymo. Tyrinėjant ir aiškinantis technikos bei laiko sąveiką, technika pirmiausia analizuojama laike, apžvelgiant techninės evoliucijos teorijas. Klausimas tampa ypatingai aktualus, nes techniką vis sudėtingiau suprasti, neaišku, ar įmanoma nuspėti ir įtakoti jos raidos evoliuciją. Techniniai objektai tampa neorganiškai kuriamomis ir sisteminamos esybėmis, kurios įgyja savo paties dinamiką ir nebeturi bendro mato su fizika ar biologija. Jos, esančios greičio dimensijos galios įtakos lauke, tampa lemtingu laikiškumo ir erdviškumo susitraukimo arba irimo komponentu. Paradoksalu tai, kad gyvenimas, užvaldomas eksteriorizacijos mobilumo proceso, tampa siekiamybe, kuri nebetenka bendro mato su pačiu gyvenimu. Heideggeris nuosekliai neapmąsto šios lemtingos techniškumo vaidmens įtakos autentiškam laikiškumui. Nepaisant to, technikos filosofija nuosekliausiai atskleidžiama paskaitoje „Technikos klausimas“ (Die Frage nach der Technik)[2] kurios rašytinis variantas pasirodė Heideggerio paskaitų bei rašinių kolekcijoje „Paskaitos ir rašiniai“ (Vorträge und Aufsätze)[3] išlieka vienu iš svarbiausių techniškumą apmąstančių tekstų Vakarų filosofijoje.

§

Technikos analizė paskaitoje „Technikos klausimas“

Heideggerio rašinys „Technikos klausimas“ yra sudėtingas dėl daugelio priežasčių. Filosofinės sąvokos aiškinamos glaustu bei kondensuotu stiliumi, o argumentavimo būdas stipriai siejasi su etimologija – istorinės žodžių reikšmės raidos atskleidimu, todėl pats tekstas atrodo prisodrintas senovinių sąvokų. Klausinėjimo metodas čia seka panašia klausimų kėlimo struktūra, kuri buvo plėtojama veikale „Būtis ir laikas“ (Sein und Zeit). Pradžioje Heideggeris siekia suprasti, kas yra pats klausinėjimas ir ko jis siekia užklausti. Šio darbo analizė atskleidžia, kaip Heideggeris supranta techniką ir kodėl jos esmėje įžvelgia slypinčias grėsmes. Rašinio pradžioje apibrėžiamas klausimas ir minties judėjimo eigos trajektorija:

Toliau mes keliame technikos klausimą. Klausimas išsiskleidžia kelyje. Todėl visų pirma yra tikslinga laikytis kelio, o ne sustoti prie atskirų frazių ar pavadinimų. Šis kelias yra mąstymo kelias. Visi mąstymo keliai daugiau ar mažiau akivaizdžiai neįprastai nusidriekia per kalbą. Mes klausiame apie techniką ir šitaip norėtume parengti laisvą požiūrį į ją. Požiūris yra laisvas, jeigu jis mūsų egzistencijai atveria technikos esmę. Jeigu mes prie jos prisideriname, pajėgiame patirti technikos prigimtį ir jos ribas. [4]

Pirmuosiuose „Technikos klausimo“ puslapiuose pristatomas rašinio tikslas: apmąstyti techniką tam, kad paruošti mus „laisvam santykiui“ su ja. Vienas iš pagrindinių keliamų klausimų yra apie tai, kaip mes šiuo metu susiję su technika, kaip apie ją mąstome, kas ji yra ar galėtų būti. Keliama problema ne dėl technikos raiškos formų, o dėl mūsų santykio su ja. Jeigu mes priimame tokį problemos formulavimą, tuomet tampa aišku, jog daugelis technikos sukeltų problemų negali būti išspręstos paprasčiausiai ją tobulinant. Šių sunkumų taip pat neįmanoma ignoruoti paprasčiausiai nuo jų nusišalinant. Vadinasi, mes niekada nepatiriame savo santykio su technikos esme tol, kol tik suprantame ir veržiamės link technikos, ją priimame, ja remiamės ar jos vengiame. Tuomet visur liekame nelaisvi ir prikaustyti prie jos, nesvarbu, ar aistringai ją teigiame, ar neigiame. Tvirtinimas, kad technikos esmė visai nėra techninė, leidžia Heideggeriui atsiriboti nuo tradicinių jos apibrėžimų ir formuoti bei pateikti savąją interpretaciją:

Technika nėra tas pat, kas technikos esmė. Ieškodami medžio esmės, mes privalome būti tikri, kad tai, kas būdinga kiekvienam medžiui kaip medžiui, nėra pats medis, kokių pasitaiko tarp medžių.

Taip ir technikos esmė visai nėra techninė. Todėl mes niekada nepatiriame savo ryšio su technikos esme, kol techniką tik mąstome ir ja naudojamės, kol esame prie jos ar jos vengiame. Visais šiais atvejais mes liekame vergiškai prikaustyti prie technikos nepriklausomai nuo to, ar mes ją teigiame, ar neigiame. Tačiau labiausiai mes tampame priklausomi nuo technikos tada, kai į ją žiūrime kaip į kažką neutralaus, nes toks požiūris, šiuo metu ypač paplitęs, galų gale mus daro visiškai aklus technikos esmės atžvilgiu. [5]

Dabartinėje technikos sampratoje ji dažniausiai tapatinama su žmogaus veikla ir priemonėmis, kurią galima laikyti instrumentine ir antropologine apibrėžtimi. Heideggeris tvirtina, kad tai yra lemiama skirtis tarp klaidingo ir teisingo jos aiškinimo. Teisinga teigti, kad technika dažniausiai reiškiasi instrumentiškai, bet tai jokiu būdu nėra jos tikroji esmė. Pirminiai teorinės analizės žingsniai atskleidžia, jog, žvelgiant iš ontologinio požiūrio taško, technika nėra tapati įrankiams ar kokiai kitai įrangai, nes negali būti redukuojama į techninius artefaktus, sprendimus ar kokius nors kitus gaminimo būdų įvaldymus.

Patikinus, kad technikos priemonės neturėtų būti tapatinamos su technikos esme, apsibrėžiamos tyrinėjimo siekio ribos. Tai, kas siekiama suprasti, yra būtent technikos esmė, o ne jos priemonės. Pabrėžiama, kad blogiausia yra tai, jog technika paprastai suprantama kaip kažkas neutralaus, kas dažniausiai ir nulemia jos neteisingą suvokimą.

Tvirtinimas, kad technikos esmėje nėra nieko techniško, leidžia išsikelti keletą tikslų:

I) Visa tai leidžia Heideggeriui savo technikos aptarimą atsieti nuo technologijos „ekspertų“ srities. Kartu šis mėginimas atsiverti pokalbiui yra ir demokratinis gestas (galima prisiminti, kad šis rašinys pirmiausia pateiktas kaip paskaitos medžiaga auditorijai, kuri nebuvo nei filosofų, nei technikos specialistų) bei siekis nukreipti diskusiją į filosofijos lauką, kuriame pats Heideggeris nardo kaip žuvis vandenyje.

II) Toks tvirtinimas taip pat leidžia išplėsti savo svarstymo istorinę erdvę, vėliau atskleidžiant, kad technikos esmė iš tikrųjų sąlygoja „konkrečių“ technikos formų iškilimą XVIII ir XIX amžiuose.

III) Istorinė erdvė savo ruožtu leidžia grįžti prie graikų filosofijos ir savo analizėje remtis tam tikromis graikų filosofijos sąvokomis.

Pats Heideggerio klausinėjimo metodas siekia atskleisti netyrinėtas prielaidas, kurios formuoja mūsų pasaulio, kuriame gyvename, supratimą. Taip siekiama mūsų mąstyme aptikti tam tikras „aklavietes“, kurios sulaiko mus nuo daug gilesnio ir žymiai aiškesnio pasaulio bei mūsų vietos jame suvokimo. „Mes keliame technikos klausimą, klausdami, kas ji yra“[6], – sako Heideggeris, kartu pateikdamas du atsakymus, kad mes ją paprastai suprantame arba kaip „priemonę pasiekti tikslams“[7], arba kaip „tam tikrą žmogaus veiklą“[8]. Šiais atsakymais pateikiami tarpusavyje susiję instrumentinis (kaip priemonė tikslams pasiekti) bei antropologinis (kaip žmogaus veikla) technikos apibrėžimai. Nors ir sutinkama, kad ši apibrėžtis yra teisinga bei techniką apibūdina tiksliai, taip suprasti jos esmės neįmanoma. Toks kasdienybėje įsitvirtinęs technikos supratimas neleidžia užmegzti daug aiškesnio santykio su ja supratimo. Netgi mūsų mėginimai išlaikyti technikos kontrolę, valdyti ją taip, kad ji mūsų nenaikintų, yra grindžiami instrumentine jos samprata. Toliau pastebima:

Siekiama ją valdyti. Siekimas valdyti tampa tuo būtinesnis, kuo didesnė grėsmė, kad technika taps nebepavaldi žmogui. [9]

Heideggeris pradeda nuodugnią instrumentalumo analizę. Instrumentalumo tyrinėjimas jį veda prie senos filosofinės problemos – kauzalumo klausimo aptarimo. Ilgoje filosofijos tradicijoje ir įsitvirtinusioje klasikinėje ontologijoje skiriamos keturios Aristotelio „Fizikoje“ ir „Metafizikoje“ apibrėžtos priežastys: materialioji (causa materialis), formalioji (causa formalis), tikslo (causa finalis) ir veikiančioji (causa efficiens). Šios keturios priežastys grindžia bet kokią raidą Aristotelio filosofijoje ir yra tai, kodėl viskas pasaulyje tarpusavyje sąveikauja ir yra viena už kita atsakinga. Kauzalumas ir yra tam tikras šių keturių sąveikaujančių priežasčių vienytojas ir nulėmėjas. Tokį jo išbaigtumo paaiškinimą Heideggeris pateikia pasitelkdamas auksakalio darbo proceso pavyzdį. Priežastys telkia ir vienija tai, kas tam tikra prasme jau iš anksto potencialiai egzistuoja, suteikia galimybę materijai tapti forma. Tai leidžia tam, ko dar nėra, iškilti į buvimą. Visa, kas dirbtiniame pasaulyje iškyla į nepaslėptį ir ko anksčiau dar nebuvo, atsiranda šių tarpusavio priežastingumo santykių dėka.

Mūsų antropocentišku laikmečiu dažniausiai manoma, kad vien žmogus, kaip veikiančioji priežastis, sukuria ir priverčia atsirasti technikos produktus. Lotyniškai priežastis yra causa, kuris kilęs iš žodžio cadere – „kristi“, ir reiškia rezultatą ar buvimą ko nors paveiktam. Causa nėra technologinė sąvoka, ji dar nepabrėžia, kad veikiančioji priežastis dirbinio dirbime yra žmogaus planavimas. Bet ji kreipia dėmesį ne į patį daikto gimties šaltinį, o į gaminimo rezultatą arba į tai, kas įvyksta vėliau, todėl jau skiriasi nuo pirmapradės žodžio, įvardijančio priežastį, reikšmės. Graikiškas žodis, įvardijantis priežastį, yra aition. Šis žodis reiškia būti kaltu, skolingu kam nors už save, ir nurodo patį daikto gimties šaltinį. Buvimas kaltu apima esinio atsakomybę ir sumokėjimą jėgoms, suteikiančioms jam buvimą. Romėniškoje sampratoje technikos gaminys jau skolingas už savąjį buvimą konkrečiai veikiančiai jėgai, jis dėl savo paties egzistavimo tampa „kaltas“ žmogui. Vadinasi, tokia priežastingumo samprata nėra tokia pati, kaip ją suprato graikai. Jeigu nuo romėnų laikų technikos objektas už savo buvimą skolingas jį gaminančiam subjektui, graikų pasaulyje daiktas už save skolingas iki-objektinio ir iki-subjektinio pobūdžio tikrovei.

Sidabrinės vazos pavyzdžiu Heideggeris parodo ankstesniąją priežasties, kaip buvimo skolingu ar buvimo kaltu už kieno nors kito buvimą, reikšmę. Vaza, kaip dievų kulto apeigoms skirtas aukojimo indas, už savo buvimą skolinga tiek sidabrui, tiek konkrečiam savo pavidalui, išvaizdai. Sidabras ir forma aukojimo vazą lemia mažiau nei tikslas, nulemiantis jos buvimą (pabrėžiamas causa finalis, o ne causa efficiens akcentas). Dieviškoji arba sakralinė sritis, kuri pirmiausia telkia vazą, parodo jos padarymo būdą ir leidžia sidabrui egzistuoti pačiu savo buvimu, dieviškuoju švytėjimu. Priešingai nei atsitinka vėlesniais laikais, vazos dirbėjas (veikiančioji priežastis) nėra absoliutus indo autorius, jis tik kuklus dieviškosios tiesos puoselėtojas ir sergėtojas. Auksakalys nėra tik besinaudojantis įrankiais technologas, o pagamintas dirbinys nėra vien tik jo darbo rezultatas. Meistras tik leidžia vazai įeiti į savo esmę – įsiesminti. Iš tiesų jis nepadaro daikto, o tik sužadina jį, leidžia jam iškilti, yra jo atsiradimo pribuvėjas. Aristotelio kauzalumo modelis žvelgtų į auksakalį daug atidžiau, susiedamas jį su logos sąvoka, savo ruožtu siejamą su veiksmažodžiu apophainesthai, kurio reikšmė nusako atskleidimą, atidengimą, iškėlimą aikštėn arba iškėlimą į atvertį. Tokioje sampratoje auksakalys būtų tik indo iškilimo į buvimą, jo keliavimo į atsiradimą atspirties taškas, taip sutelkdamas draugėn skirtingas sidabro, vazos abstrakcijos ir tikslo, kuriam ji tarnaus, potencijas. Todėl pirmapradiškai suprasta technika nėra tik priemonė, jos esmė glūdi visai kitur:

Žingsnis po žingsnio klausdami, kas iš tikrųjų yra technika, įsivaizduojama kaip priemonė, mes prieiname prie išslaptinimo. Jis turi bet kokio pastatančiojo padarymo galimybę.

Taigi technika nėra tik priemonė. Technika yra tam tikras išslaptinimo būdas. Jei mes tai turėsime galvoje, mums atsivers visai kita technikos esmės stichija. Tai išslaptinimo, t. y. tiesos, stichija. [10]

Ką Heideggeris, tą sakydamas, turi omenyje? Ką atskleidžia, regis, radikali bei seniai pamiršta technikos ir poezijos sąsaja? Šioje teksto vietoje galima įžvelgti, jog Heideggeris plėtoja alternatyvų mąstymo apie techniką būdą, kuris griežtai nesiejamas su instrumentalumu. Kartu išskiriami panašumai tarp būdų, kuriais technika ir poezija susitinka pasaulį. Turint tą galvoje, aiškėja visai kitoks technikos esmės supratimas. Tai yra tiesos, kaip išslaptinimo (alētheuein), stichija. Nors tokia perspektyva iš pradžių glumina ir atrodo keista, ji mums leidžia įeiti į pačią technikos esmę. Siekis suprasti tikrąją instrumentalumo esmę Heideggerį atveda prie „procesualiosios“ tiesos sampratos, pasirodančios kauzalumo dėka. Tampa aišku, kodėl technikos apibrėžtis per instrumentalumą nėra neteisinga, tačiau taip ir nesiekia tikrosios pačios technikos esmės supratimo.

Ragindamas rimtai apmąstyti, ką reiškia žodis „technika“, Heideggeris vėl atsigręžia į etimologiją: šis žodis ateina iš graikiško žodžio technikon, kuris susijęs su žodžiu technē. Kitaip tariant, technikon yra tai, kas priklauso technē, kuri graikams įvardija tiek amatininkišką veiklą bei sugebėjimus, tiek ir aukštąjį meną bei dailiuosius menus. Technē priklauso pagaminimui, poiēsis, ji yra kažkas poetiška. Todėl technē savo esme yra alētheuein būdas, ji išslaptina tą, kas savęs nepagamina, ko dar nėra, kas dėl to gali pasireikšti tai vienaip, tai kitaip. Taigi technē glūdi jokiu būdu ne daryme ar manipuliacijoje, o išslaptinime. Technē yra pagaminimas kaip išslaptinimas, o ne padarymas. Graikų mąstyme, pradedant Platonu, šis žodis yra vartojamas sąryšyje su žodžiu epistēmē, iš kurio kilo žodis „epistemologija“ – filosofijos šaka, tyrinėjanti daiktų pažinimo pobūdį. Dėl to technē siejamas ne tik su tam tikrų praktinių įgūdžių, bet ir įvairios kompetencijos turėjimu.

Bet toks technikos esmės apibrėžimas galioja tik graikiškajam mąstymui ir amatų technikai, bet visai netinka moderniajai mašininio tipo technikai. Moderniosios technikos santykis su pasauliu yra visiškai kitoks. Išslaptinimas, būdingas moderniajai technikai, neišsiskleidžia į pa-gaminimą poiēsis prasme. Heideggeris tvirtina, kad modernioji technika iš tikrųjų taip pat yra išslaptinimas, bet tai jau ypatingos rūšies išslaptinimas, kurio procese visi esiniai pasaulyje atsiskleidžia kaip grynai funkciniai ištekliai ir kurį vokiečių mąstytojas įvardija sąvoka Herausfördern:

Moderniojoje technikoje vyraujantis išslaptinimas yra eksploatacija, kelianti gamtai reikalavimą tiekti energiją, kuri gali būti eksploatuojama ir kaupiama. [11]

Tokiame išslaptinime žemdirbystė virsta motorizuota maisto pramone, oras priverčiamas duoti azotą, žemė – rūdą, rūda – uraną, šis – atominę energiją, kuri gali būti išlaisvinama griovimui ar energijos naudojimui. Statymas, eksploatuojantis gamtos energiją, yra išspaudimas (Födern) dvejopa prasme: išspausti reiškia atskleisti ir iškelti; toks išspaudimas iš anksto orientuotas išspausti kuo daugiau naudos mažiausiomis sąnaudomis; sanaudos sandėliuojamos ir, kaip tiekinys, ruošiamos naujam naudojimui. Hidroelektrinė, pastatyta ant Reino kranto, pačią upę paverčia eksploatacijos šaltiniu arba tiekiamu naudos objektu ekskursijų kompanijoms, kuriančioms poilsio industriją.

Kadangi išslaptinimas, viešpataujantis moderniojoje technikoje, turi eksploatuojančio statymo pobūdį, viskas vyksta taip, kad yra atveriama gamtoje slypinti energija; tai, kas atverta, – perdirbama; tai, kas perdirbta, – kaupiama; tai, kas sukaupta, – skirstoma; tai, kas paskirstyta, – vėl perdirbama. Išslaptinimo būdas yra atvėrimas, perdirbimas, kaupimas, skirstymas ir vėl perdirbimas. Tikrovė nustatoma kaip čia-stovėsena. Toks išslaptinimas istoriškai kyla iš dirbinio gaminimo, tačiau po-stata lemtingai iškreipia poiēsis.

Tokio pobūdžio išslaptinimas pats savyje skyla į gaminantį ir toliau eksploatuojamą išslaptinimą, kuris kaip lemtis užklumpa ir į savo ratą įtraukia žmogų. Žmogus taip pat sutelkiamas į čia-stovėseną ir tampa tam tikra žmogiškųjų išteklių medžiaga. Toks vyksmas, įvardijamas po-statos proceso raiška, yra pačios moderniosios technikos esmė. Gamta paverčiama energijos šaltiniu, žmogus vis agresyviau stumiamas į išslaptinimą. Tikrovėje, išslaptinamoje kaip čia-stovėsena, esmingoje po-statos stichijoje stovi ir pats žmogus.

Heideggerio manymu, toks vyksmas nulemtas pačios būties likimo: kadangi likimas žmogų išstūmė į tokį išslaptinimo kelią, iškyla grėsmė, kad jis visada bus pasmerktas galimybei siekti tik tokio pastatančiojo išslaptinimo, remtis ir viską matuoti tik tokiu masteliu. Drauge išnyksta kita galimybė – pirmapradiškesnio įsigilinimo į esinio ir nepaslėpties esmę, tokią priklausomybę patiriant ir kaip savo esmę. Atsiduriama lemtingos grėsmės akivaizdoje. Tai yra didžiulis pavojus, nes po-stata iškreipia tiesos švytėjimą ir vyksmą. Pavojingiausia yra ne technika (nėra jokio jos demonizmo), tačiau egzistuoja jos esmės paslaptis. Didįjį pavojų kelia ne karo mašinos ar kokios nors kitos technikos nešamos destrukcijos formos; tikroji jos esmė jau palytėjo žmogaus esmę, todėl grėsmė kyla dėl to, kad žmogus gali prarasti galimybę įeiti į pirmapradiškesnį išslaptinimo atsiskleidimą ir patirti pirmapradiškesnės tiesos kvietimą. Rašinyje cituojamos Hölderlino eilutės „Bet kur pavojus, ten / atsiranda ir tai, kas gelbsti“[12] byloja apie dvi viena su kita persipynusias plotmes, glūdinčias moderniojoje technikoje.

Kalbant apie santykį su technikos esme, rašinyje galima išskirti tris svarbiausius bruožus:

I) Apie techniką mes linkę mąstyti kaip apie priemonę ar būdus gaminti daiktus. Šis apibrėžimas neįvardija tikrosios technikos esmės ir klaidina, verčia galvoti, kad tobulindami techniką bei daiktų gaminimo būdus, mes ją valdysime ir išspręsime jos keliamas problemas.

II) Toks instrumentinis mąstymo būdas kyla iš mūsų kauzalumo prielaidų ir yra mąstymo klišių padarinys. Jeigu pradedame suprasti kauzalumo modusus kaip daiktų iškilimo į buvimą kaltu būdus, tuomet pradedame suprasti, jog technikos esmė sąveikauja su tuo, koks yra mūsų santykis su šių daiktų atsiradimu.

III) Žmonių santykis su pasaulio daiktais įgauna po-statos formą, todėl į daiktus žvelgiama tik kaip į žaliavą, o į pasaulį – kaip į išteklių saugyklą.

Heideggeris tvirtina, kad po-statos galia grasina žmogui tokių sąlygų sudarymo galimybe, jog jis nebegalės įeiti į pirmapradiškesnį atsiskleidimą ir tuo pačiu patirti pirmapradiškesnės tiesos kvietimą. Todėl ten, kur viešpatauja po-stata, iškyla didžiausias pavojus. Vis dėlto jos esmėje glūdi ir kitokio santykio galimybė. Moderniosios technikos esmė, kaip po-stata, yra dviprasmiška, nes joje atsiveria dvi žmogaus buvimo pasaulyje perspektyvos:

a) Ji yra pavojus, nes žmogų nukreipia į pragaištingą savinaikos kelią, įstumia jį į neteisingą santykį su esinija, kuris iškreipia kiekvieną žvilgsnį į išslaptinimo vyksmą, todėl sukelia didžiulę grėsmę santykiui su tiesos esme.

b) Tuo pačiu ji yra „gelbstinti galia“ ir kitokios būklės pokyčio galimybė, nes po-statoje besiskleidžiantis žmogaus santykis su pasaulio esiniais kartu atveria rūpesčio ir atsakomybės akiratį.

Viena vertus, po-stata įstumia į eksploatuojančio statymo siautulį, kurio išslaptinimo procese iškreipiamas pats sąlytis su esiniu ir taip sukeliama didžiulė grėsmė santykiui su pačios tiesos esme; kita vertus, po-stata vyksta ir racionalizuojančiame prade, kuris žmogui – iki šiol nepatyrusiam, bet galbūt įgysiančiam patirtį ateityje – leidžia dalyvauti tiesos puoselėjime, kuriame iškyla ir gelbstintis pradas. Todėl netgi modernybėje atsiskleidžia dviprasmiška technikos esmė. Heideggeris tvirtina, kad, žvelgdami į tiesos konsteliaciją, kuri skleidžiasi technikos išslaptinimo ir įslaptinimo procese, „mes įsižiūrime į pavojų ir išvystame gelbstinčiojo prado augimą“[13] bei „tampame pašaukti savo viltį nukreipti į stiprėjančią gelbstinčio prado šviesą“[14]. Taip prieinama prie išvados, kurioje mėginama apibrėžti ir įvardinti santykį tarp šių dviejų priešiškų orientacijų:

Pastatymo nesaikingumas ir gelbstinčio prado saikas prasilenkia, kaip žvaigždžių judėjime prasilenkia dviejų žvaigždžių keliai. Tačiau toks jų prasilenkimas yra jų artumos paslaptis.[15]

Heideggeris sako, kad technikos esmės grėsmė ir gelbstinti galia, kuri jai būdinga, yra neatskiriama viena nuo kitos lygiai taip pat, kaip žvaigždės neatskiriamos viena nuo kitos žvaigždynų judėjime. Jos yra tiek visumos dalys, tiek ir atskiros esybės. Gyvendami po-statoje, besikleidžiančio santykio su esiniais stichijoje, esame priversti rūpintis savo išgyvenimo ir savasties išsaugojimo galimybėmis; tik taip įmanoma brandinti alternatyvų žiūrėjimo į daiktus būdą, kuris padėtų keisti mąstymo formas, santykį su technikos esme ir taip išvengti didžiausių jos keliamų grėsmių. Priešnuodis ir gelbstintis pradas įsivyraujančiam visa ko suišteklinimo redukcionizmui regimas klasikinėje technikos kaip technē esmėje, kuri vis dar reiškiasi poiēsis būdu meno dirbinių kūrime. Vieningos visumos procese, kurio metu gimsta meno kūrinys, atsiskleidžia egzistencinės paties dirbinio atsiradimo sąlygos, sudarančios patį techninį praxis, o tai yra tinkamo žmogaus ir mašinos ar įrankio susitikimo sąlyga, išliekanti alternatyva po-statos sklaidai.

§

Technikos ir moderniojo mokslo santykis bei hegemonija

Mokslas, kaip ir menas, yra ne tik žmogaus kultūrinės veiklos forma, bet ir pats lemtingas būdas, per kurį atsiveria dabartinio santykio su kitybe prigimtis. Naujųjų laikų išskirtinis bruožas – mokslą, matematinę gamtotyrą ir subjektą pajungiančios mašininės technikos iškilimas. Rašinyje „Mokslas ir apmąstymas“ Heideggeris pastebi, kad „tikrovė, kurioje laikosi ir skleidžiasi šiandienos žmogus, savo pagrindiniais bruožais ir vis labiau nulemiama to, kas vadinama Vakarų Europos mokslu“[16].

Apmąstydamas šiuolaikinio mokslo prigimtį, vokiečių mąstytojas pabrėžia esminį jo skirtingumą tiek nuo antikinio, tiek nuo viduramžiško, kurie nebuvo eksperimentinio gamtos tyrinėjimo pobūdžio. Kaip pastebi Heideggerio mokslo filosofijos tyrinėtojas Glazebrookas, perėjimas nuo antikinio gamtos patyrimo link tokio kaip Galileo ar Newtono, yra judėjimas nuo realizmo, kuriame physis yra a priori – t. y. ankstesnė mąstymo atžvilgiu, – prie idealizmo, kuriame gamtos tyrinėjimui kelią grindžia apriorinis hipotezės formulavimas[17]. Pati gamta virsta „uždara laike ir erdvėje susijusių judančių masės centrų rišli visuma“[18]. Naujaisiais amžiais gamtamokslinės-eksperimentinės tyrinėjimo programa steigiama kaip praktinis uždavinys. Atsiskleidžia tokio tipo mokslo siekio užvaldyti, išplėsti žmogaus viešpatavimą gamtos atžvilgiu prigimtis, mokslinio požiūrio į gamtą, kaip į žmogiškus vartojimo poreikius tenkinantį išteklių rezervuarą, bruožai. Scientistinė pasaulėžiūra domisi nebe gamtos esme, o funkciniais gamtiškųjų esinių procesų, pavaldžių visuotiniams dėsniams, ryšiais. Tokios techninės gamtotyros išryškėjęs bruožas – ne gamtos atskleidimas, o, besiremiant taisyklėmis, galimų gamtos būsenų nubrėžimas, faktų kūrimas ir praktinės veiksenos instrukcijų nustatymas. Modernioji technika atsiskleidžia ne kaip gamtoje glūdinčių kuriančiųjų galių išskleidimas ir įkurdinimas, o kaip pragmatinius tikslus užsibrėžianti bei prievarta besireiškianti autonomiška jėga.

Nepaisant matematinės fizikos išsivystymo ir taikomosios gamtotyros pasiekimų, visa tai nereiškia, kad moderniosios technikos esmė yra žmogiškosios prigimties dalykas. Chronologinis moderniosios fizikos pirmumas yra klaidinantis, atsirandantis dėl to, kad problema svarstoma chronologijos (Historie), o ne istoriškumo (Geschichtlichkeit) plotmėje. Pačios technikos esmės šaknys glūdi tame, kas vyksta gerokai prieš moderniąją fiziką, nors tuo pačiu, kaip pradžios forma, yra vyraujantis pačios moderniosios technikos impulsas. Mąstant istoriškai (geschichtlich) atsiskleidžia, jog „naujųjų amžių fizikinė gamtos teorija visų pirma parengia ne techniką, o modernios technikos esmę“[19], kuri „ilgą laiką slėpėsi net po to, kai jau buvo išrasti varikliai, kai atsirado elektrotechnika ir pradėjo veikti atominė technika“[20]. Todėl savo kilme naujųjų amžių fizika tėra tik dar neatpažintas moderniosios technikos esmės (po-statos) simbolis. Taip nutinka dėl to, jog „tai, kas veikiančiojo iškilimo požiūriu yra anksčiau, mums, žmonėms atsiveria vėliau“[21]. Dėl vėlesnio pirmapradžio ankstyvumo pasirodymo modernioji fizika priversta vis labiau susitaikyti su tuo, kad jos vaizdinių sritis neregima, todėl ribota. Vis dėlto ne iš karto atsiskleidžiantis po-statos veikimas nesiremia anksčiau galiojusiais, tik į objektus nukreiptais vaizdiniais ir išprovokuoja reikalavimą žvelgti į gamtą kaip į čia-stovėseną[22]. Heideggerio tvirtinimą, kad „mokslas nemąsto“ (Die Wissenschaft denkt nicht) reikėtų aiškinti taip: mokslas tyrinėja ne tikrovę, nes visi jos tyrinėtojai remiasi tam tikros mokslinės ideologinės doktrinos įsteigtu tikroviškumo kriterijumi, kuris pats savaime nekvestionuojamas; besiremdamas tam tikra paradigma, mokslas tik išskleidžia ir eksploatuoja jos įtvirtintą tikrovės sampratą, laikomą savaime suprantama ir daugiau neaptarinėjama duotybe. Pats tyrinėjimas ir eksploatavimas natūraliai steigia agresyvųjį santykį kito atžvilgiu, o blogiausia ir keisčiausia tai, kad dažnai pozityvizmo metodologinėmis nuostatomis ir dvasia besivadovaujantys tyrinėtojai nesuvokia, jog tyrinėja ne tikrovę, o jos „vaizdinį“. Toks įsitikinimas, kad pastangos tyrimų išvadas grįsti eksperimentu patvirtintais faktais yra pakankamas mokslinio objektyvumo įrodymas, jau pats savaime yra nesusipratimas. Taip yra todėl, kad patys faktai nieko neįrodo, nes jie visada yra tik teorinės interpretacijos vediniai. Jeigu klasikinei mokslo paradigmai dar buvo būdingas „sveikas protas“ ir „bendroji juslė“, kuri leisdavo žmogui „apčiuopti“ tikrovę, modernusis mokslas šią juslę jau yra praradęs. Moderniojo mokslo ypatumas tas, kad jis ne atskleidžia, o konstruoja tikrovę. Pačios tikrovės atskleidimo neįmanomybę patvirtina tiek mikro, tiek makro dydžių tyrinėjimai. Kuriama tikrovė visada būna tik tikėtina, o jos ontologinis statusas neaiškus ir abejotinas. Taip prieitas pasaulėvaizdžio metas, kai mokslo pastangomis kuriamas pasaulio vaizdas pakeičia „pasaulį“ ir užima jo vietą. Vadinasi, daiktų vidinius modelius pasidarantis ir rodiklių bei kintamųjų transformacijas atliekantis mokslas manipuliuoja tikrove, bet paties daiktiškumo esmės nepasiekia. Bet koks esinys iš anksto laikomas „objektu apskritai“, todėl nagrinėjamas taip, lyg pats savaime neturėtų savo nepriklausomo buvimo ir iš karto būtų skirtas mūsų išmonėms ir reikmėms. Jeigu klasikinis mokslas dar išlaikė pasaulio neskaidrumo jausmą, aprioriniu matematiniu projektavimu besiremianti modernioji gamtotyra dažnai netgi nesusiduria su tikru pasauliu. Išryškėja ir kitas keistas paradoksas: silpnėjant mokslinio pažinimo ir tikrovės sąsajoms, mokslinės produkcijos gamyba patį mokslą paverčia viena iš kolektyvinio solipsizmo formų. To rezultatas – auganti moderniojo pasaulio beprasmybė, kurios lemtis – veiklos prasmės nykimas, neaplenkiantis nė vienos žmogaus gyvenimo srities.

Heideggerio filosofijoje pati mokslo raida nužymi būties likimo raidos stadijas, o moderniojo mokslo, technikos ir gamybos santykių ratas tampa radikalia jos užmaršties faze, esmingu moderniojo nihilistinio laikmečio būvio bruožu. Šie santykiai yra persipynę: mokslas grindžiamas technika, bet tik mokslas daro moderniąją techniką galimą. Modernusis mokslas, esmiškai susijęs su matematiniu eksperimentu, atveria ir nustato tam tikrą tyrinėjimų sritį, tuo pačiu projektuodamas savo veikimo įvykių planą. Tokiam planui tampa pavaldūs visi įvykiai, o pavaldumą užtikrina projektavimo matematiškumas. Kadangi visi gamtos tyrinėjimai atliekami skaičiavimu grįstais matavimais, Heideggeris konstatuoja, jog naujųjų laikų tyrinėjantis eksperimentas skleidžiasi jam matą suteikančio tikslaus projekto rėmuose ir yra šiam projektui pavaldus[23]. Per tiriamąją veiklą išskiriant vis naujas tyrinėjimo sritis, mokslas neišvengiamai specializuojasi, kartu atsirandant naujoms, pagal matematinį-ekspermentinį metodą išskleistoms pamatinio gamtos projektavimo atmainoms. Tiriamuosius dalykus paversdamas objektais, modernusis mokslas tokiu būdu per savo tiriamąsias veikas išskiria vis naujus tyrinėjimo laukus, taip objektindamas ir užvaldydamas vis daugiau pasaulio. Tikrovę apdorojančio moderniojo mokslo tyrinėjimo srityse objektiškumu paverčiama realybė tampa save išstatančia esatimi. Tačiau tokio „modernybės projekto“ vystimasis atneša visiškai priešingus rezultatus nei tikėtasi. Priešingai nei dažnai manoma, ne technika tarnauja žmogui, o žmogus technikai. Ne žmogus yra dominuojantis veiksnys šiuolaikiniame pasaulyje, o pati technika. Dėl to, kad moderniojo technomokslio esmė yra išslaptinimas kaip pagaminimas, o ne darymas, jos visumoje vyksta tam tikras procesas, kurį Heideggeris įvardija žodžiu stellen, sąvokos „(pa)tiekti“, „(iš)statyti“ prasme. Tokio tipo technikos hegemonijos apraiškose realybė tampa dinamiškai patiekiama įvairiais „tiekiniais“, kaupiamomis atsargomis, ištekliais (Bestand). Šiame uždaro ciklo moderniosios technikos išteklinimo vyksme galiausiai objektinami ne tik gamtiškieji, bet ir žmogiškieji esiniai. Esinija tampa patiekiama ne taip, kaip ji yra savyje rymančioje natūralioje aplinkoje, bet taip, kaip ji projektuojama iš anksto numatytame plane, pačios technikos generuojamame pasaulyje. Geležies rūda nebėra tik tam tikra uoliena, bet patiekiama kaip tiekinys metalo gaminiams. Vanduo upėje nebėra tik upės srovė, ji tampa elektros jėgainę varančia jėga; jis yra šios jėgainės tiekinys, jos dalis. Suprantama, upės srovė nebūtinai turi būti patiekta tiekiniu elektros jėgainėje, ji gali būti, pavyzdžiui, tiekinys stovyklavietėje, įrengtoje vasarotojams ar keliautojams. Tačiau tokia stovyklavietė taip pat yra moderniosios technikos pasaulio apmato dalis, viena iš jos tiekinių[24].

Paprastai manoma, kad tiekimo iniciatorius yra žmogus. Tačiau žmogui gresia taip pat virsti „technizuoto“ pasaulio tiekiniu. Jeigu iš šalies žiūrint atrodo, kad miško kirtimą prižiūrintis miško sargas eina tais pačiais takais kaip ir jo senelis, iš tikrųjų šiandien jis yra medžio apdirbimo pramonės tiekiniu patiektas tam darbui, nesvarbu, ar jis tą pats supranta; jis patiektas celiuliozės patiekimui, kuri savo ruožtu yra pareikalaujama popieriaus gamyboje. Popierius yra tiekinys laikraščiams spausdinti, o šie yra tiekiniai viešosios nuomonės formavimui. Svarbu pažymėti, jog moderniosios technikos esmė, anot Heideggerio, nėra bendrybė, išreiškianti tai, kas randasi atskirose ar konkrečiose mašinose. Jos esmė (Wesen) yra pačios būties vyksmas, jos „esmėjimas“. Šis esmėjimas yra pačios technikos pamatinė jėga, prasiveržianti aikštėn įvairiausiais tiekiniais įvairiausiose technikos vystimosi kryptyse, įskaitant ir žmogų kaip vieną iš tiekinių.

Ankstesniais laikais, dar prieš moderniosios technikos išsivystymą, žmonėms naudojant vandens srovę malūnui sukti, sukėjas buvo pati gamtos jėga, su kuria žmogus tik kooperavo. Žmogaus laikysena čia buvo tik prisidedanti, tausojanti, gelbstinti ir koordinuota upės gamtinių srovės galių išskleidimui bei įkurdinimui. Ši laikysena iš esmės buvo tokia pati, kokia pasižymi ūkininkas, auginantis javus ir daržoves, laikantis vištas ar kitus gyvulius. Pirminis veiksnys visur buvo gamtos jėga, kuriai žmogus subordinavo savo tausojančius ir globojančius veiksnius, savo darbu ar kūrybiniais veiksmais atlikdamas paruošties ar papildomas funkcijas. Jeigu anksčiau pagrindinio kūrybinio vyksmo – vandens pakilimo, gero derliaus, vištų dėslumo ir panašiai – buvo laukiama iš gamtos, šių dienų žmogaus laikysena jos atžvilgiu yra komanduojanti, reikalaujanti, užsakanti. Tiekinys visuomet yra susijęs su užsakymo ir pareikalavimo faktoriais. Upės srovė yra tiekinys, užkinkytas turbinos ratams sukti. Upė čia naudojama ne tokia, kokia ji yra savyje, bet kaip užtvankos dėka pareikalauta būti tam tikrame lygyje ir nepaliaujamai tiekti tam tikro stiprumo sukimo jėgą. Užtvanka yra užsakymas ar nurodymas, duotas upei būti tuo tiekiniu, kas yra reikalinga elektros jėgainės veikimui. Elektros jėgainė savo ruožtu yra tiekinys elektros jėgos rezervuarams, kurie kaip tiekiniai reikalingi įvairiausiose kitose srityse.

Anot Heideggerio, dažniausiai manoma, jog moderniosios technikos ir fizikos santykis yra tai, kas skiria moderniąją technikos formą nuo ankstesnių jos formų. Pagal šį požiūrį, modernioji jos forma yra grindžiama moderniąja fizika, kurios konceptualinis ir matematinis pagrindas leidžia moderniajai technikai manipuliuoti gamta iki tol neregėtu mastu. Su tuo nesutinkant pabrėžiama, kad „moderniosios technikos esmė ilgą laiką slėpėsi net po to, kai jau buvo išrasti varikliai, kai atsirado elektrotechnika ir pradėjo veikti atominė technika“[25]. Klaidingas supratimas atsiranda dėl to, kad pirmapradis ankstyvumas žmonėms pasirodo paskiausiai. Technikos esmė glūdi tame, kas gerokai pranoksta moderniąją fiziką ir eina jos priešakyje.

Siekiant pirmapradiškesnio moderniosios technikos esmės, kaip po-statos, apmąstymo, patiriama, kad ji skleidžiasi kaip išslaptinimo likimas. Likimui besiskleidžiantis kaip po-statai, iškyla didžiausias pavojus, kuris mums pasirodo dvejopu pavidalu:

Plačiai paplinta regimybė, kad visa, kas yra, egzistuoja tik tiek, kiek tai padaryta žmogaus. Ši regimybė subrandina paskutinę iliuziją, kad žmogus visur randa tik save.[26]

Antrasis pavojaus pavidalas reiškiasi tuo, kad taip nuslopinamas ir išstumiamas kitokio tipo išslaptinimas, kuris pirmiausia leidžia esiniui išeiti į nepaslėpti poiēsis būdu. Taip primenama, jog modernūs Vakarų žmonės prarado savo originalų sveikumą ir įšaknytumą būtyje ir tapo išblaškyti materialiajame daiktų pasaulyje, žmogiškųjų projektų galios santykiuose. Žmogus prarado būties tiesos, kaip pirminio stebuklo, įvykio patirtį, paprastumo nuostabos išgyvenimo gebėjimą. Gamtos gyvybiškos versmės, jos kūrybiškumo paslapties suvokimas pasitraukė šešėlin. Modernusis technomokslas, formulių ir lygčių pagalba redukuojantis gamtą iki mokslinio pažinimo objekto, prasmingą ir turiningą pasaulį verčia blyškiu matematinių funkcijų lauku. Esiniai ima egzistuoti tik tiek, kiek yra apibrėžiami priešstatančio-gaminančio žmogaus, o pasaulis apskritai ima virsti vaizdu[27]. Eksploatacija tampa esinijos, virstančios vis labiau intensyvėjančio vartojimo medžiaga ir manipuliacijų objektu, paskata, kuri nuolatos plečia savo galią. Pasak Heideggerio, tokia esinijos „žūties ir nuniokojimo tiksliausia išraiška yra ta, kad metafizinis žmogus, kaip animal rationale, įtvirtinamas kaip darbinis gyvulys“[28] ir „jau nebeslepia savo pobūdžio – būti svarbiausia žaliava“[29]. Tokie svarstymai atskleidžia tam tikrą akivaizdų bruožą – leidžia apčiuopti būties likimo, naujųjų modernybės laikų slinkties kismą, kuris galiausiai pasireiškia paties žmogaus vitalinių galių suišteklinimu ir anoniminės techninės jėgos įsiviešpatavimu. Todėl tokią būklę galima vadinti „skurdžiuoju laiku“ arba „pasaulio naktimi“, kuri grasina vienintele nesibaigiančia žiema. Moderniosios technikos „statančio išslaptinimo“ sąlygota gamtiškosios esinijos nudvasinimo ir objektyvavimo raida laikoma pačios būties kraštutinės nihilizmo stadijos pasireiškimu.

§

Alternatyvios perspektyvos moderniosios technikos suišteklinimo hegemonijai

Rašinio „Technikos klausimas“ pradžioje Heideggeris tvirtina, kad jo tikslas yra paruošti laisvą santykį su technika. Toks laisvo santykio su technika nušvietimas yra daug sudėtingesnis dalykas nei paaiškinti, kodėl dabartinis santykis su ja yra nelaisvas. Santykis su technika, kaip kažkuo technišku, tampa nelaisvas dėl moderniosios technikos suišteklinimo galios hegemonijos. Vis dėlto, santykio apvertimas nereikštų laisvo santykio atsiradimo, nes jį sudaro ne tiesioginis žmogaus išsivadavimas iš po-statos galios lauko, kuris, kaip jau pabrėžėme, yra neįmanomas. Heideggerio laisvo santykio su technika samprata sudėtinga dėl to, kad jis pasitelkia schematinę skirtį, aptinkamą laisvės apibrėžties tradicijoje. Raktas, kuriuo mėginama atrakinti šią problemą, yra skirtumas, išvedamas tarp likimo (Geschick) ir lemties (Schicksal). Pasak Heideggerio, po-stata yra žmonių lemtis, nes „žmogų įsileidžia į tokį pradą, kurio pats žmogus negali nei išrasti, nei padaryti“[30]. Nepaisant to, jog moderniosios technikos esmė yra didžiausias pavojus esinijos išslaptinimui ir pačiai žmogaus esmei, tai yra žmogui siunčiama lemtis, nes per išslaptinimo likimą, remiantis realizavimu, žmogus įtraukiamas į išslaptinimo dalyvavimą ir palenkiamas tiesos vyksmui. Todėl pats „realizuojantis pradas, vienaip ar kitaip pasiunčiantis žmogų į išslaptinimą, pats savaime yra gelbstintis pradas“[31].

Kalbėjimo apie gelbstinčią galią nereikėtų suprasti kaip kvietimo grįžti į „aukso amžiaus“ epochą, kuomet technika dar reiškėsi technē esme. Heideggerio rašinyje „Posūkis“ (Die Kehre) pastebima, kad gelbstinti galia jau glūdi pačiame dabartiniame būties, kurioje vyrauja esinijos suišteklinimas ir naudos dėl jos pačios siekis, suvokime. Kitaip tariant, „laisvas santykis“ su technika gali būti steigiamas tik tokiu būdu, kuriame nereikalaujama nei „ludistinio“ technikos atmetimo, nei aklo visa, kas techniška, priėmimo. Technika Heideggerio filosofijoje yra būdas, kuriame mums atsiskleidžia pati būtis, niekuomet nebuvusi ir nesanti žmogaus valios dispozicijoje. Nepaisant iš moderniosios technikos esmės kylančio pavojaus, kuris atsiskleidžia skaičiuojančio mąstymo ir utilitariško pragmatizmo įsigalėjimu, atsiveria galimybė regėti ir mąstyti pačią įsivyraujančią kultūrinę paradigmą, kuri yra tam tikra iškilusi istorinė būties būklė. Atsidengiantis istorinės technikos prigimties aiškumas yra laisvė kitų kultūrinių paradigmų galimybei, kuriose technikos esmė gali įgauti kitas raiškos ir reikšmės formas. Perėjimas prie kitos naujos paradigmos, kurioje į gamtą nebūtų žvelgiama kaip į išteklių talpyklą įmanomas todėl, kad pavojaus esmėje slypi posūkio galimybė, kurioje būties esmės užmarštis taip pasisuks (wendet), kad su šiuo posūkiu būties esmės tiesa atsisuks (einkehrt) į esinius[32]. Todėl „istorinis būties posūkis“ (eine Seinsgeschichtliche Kehre), atveria perėjimo galimybę nuo išskirtinai techninio dominavimo epochos prie pirmapradiškesnio atitikimo jos esmei. Toks perėjimas kartu reikštų visiškai kitokio santykio su esinija atsiradimą. Nuoroda į priklausomybę nuo „kažko aukštesnio“ patvirtina, jog technika Heideggerio filosofijoje yra metafizinės būties istorinės lemties sklaidos būdas. Naujos techninės paradigmos įsigalėjimo ir kitokio santykio su būties atvertimi atsiradimo galimybė aptariama vėlyvojoje Heideggerio filosofijoje, kurioje nuosekliai plėtojamas požiūrį į daiktų tarpusavio priklausomybę ketvirtainio (Geviert) struktūroje. Teorinėje plotmėje kūrybiškai grįžtama prie graikiškosios topologijos sampratos, kur vieta ir erdvė sutampa. Ji priešinama dekartiškajai-niutoniškajai erdvės sampratai, nebeginčijamai įsitvirtinusiai šiuolaikinio žmogaus sąmonėje. Reliacionistiškame ir kontekstualiame požiūryje į daiktus jie esti tokie, kokia yra jų sąryšio su likusia visuma vertė.

Taip pateikiama patraukli alternatyva tradicijoje įsitvirtinusiai teorijai ir su klasikinės metafizikos atsiradimu prasidėjusiai objektyvinančiai „priešais stovėsenos“ (Gegenstände) perspektyvai. Tvirtinant, kad „mokslas nemąsto“, pabrėžiama tai, jog matematine gamtotyra besiremiantis mokslinis pažinimas nėra tikrasis mąstymas. Esmiškas yra pirmapradiškas, iki savo šaknų nusileidžiantis, pačioje būties dirvoje įsišaknijęs mąstymas. Toks mąstymas yra pirmapradiškas ir transcendentiškas todėl, kad juo pasiekiamas bei mąstomas pats pasaulio pasauliškumas. Apie daiktą mąstoma esmiškai tada, kai atskleidžiama ketvirtainio sąveika, sudaranti patį daiktiškumą. Toks tradicijai alternatyvus transcendentiškas mąstymas tuo pačiu ir konkretus, nes savo esme yra mąstantis patį pasauliškumą. Pirmapradiškai ir esmiškai mąstomas daiktas yra ne „priešais stovėsenoje“ aptinkamas objektas, turintis nekintančią esmę, apibūdinamą tam tikromis savybėmis, o ketvirtainio telkinys. Toks telkimas arba daikto „esmėjimas“ ir „daiktėjimas“ vyksta tuomet, kai daiktui leidžiama būti tokiam, koks jis yra. Per šio „daiktėjimo“ telkimą ketvirtainio esačiai leidžiama įeiti į savo esmę ir užimti vietą tame, kas yra, viename ar kitame daikte. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, Daiktas, kaip esinys, nėra statiškas objektas, jis turi nuolat kintančią prigimtį; daiktas „daiktina“ (dingt), o šis „daiktinimas“ yra pasaulio „artinimas“.

§

Išvados

Heideggeris nepaiso tradicinių technikos sampratos teorijų skirtumų ir pateikia analizę, kurioje jos apmąstymas išsiskiria ne tiek ideologinių tarpusavio ginčų takoskyromis, kiek pačios analizės esmės pobūdžiu. Tokios analizės ryškiausias skirtumas nuo tradicinių technikos teorijų yra jos ontologinio matmens apčiuopimas ir išryškinimas. Kitaip tariant, išskirtinis Heideggerio analizės autentiškumo bruožas yra sociologinio arba ontinio technikos apmąstymo lauko peržengimas ir jos santykio su būtimi atskleidimas. Ontologinės šio santykio dimensijos aptarimas keičia pačią požiūrio į ją perspektyvą, kurioje tarpusavyje vykstančių idealistinių ir materialistinių technikos teorijų ginčai savo esme pasirodo esantys to paties ontinio matmens pobūdžio, kurie skiriasi tik požiūrio kampu, bet ne pačios analizės gelmės laipsniu.

Kita vertus, kaip didžiausią Heideggerio technikos sampratos teorijos trūkumą galima laikyti ne itin aiškų tarpininkavimo galios laipsnio arba tinkamo santykio su esinija aptarimą, kurį būtų galima laikyti rimta atsvara moderniosios technikos suišteklinimo hegemonijai. Moderniosios technikos esmės sklaidoje įsivyrauja grynai pragmatinis santykis su esiniais, kuomet daiktai vertinami išskirtinai dėl jų naudos. Iš čia kyla didžiausias technē virsmo po-stata pavojus. Grįžtant prie graikiško technē, kaip amato ir meno, apmąstymo, žmogiškasis subjektyvumas apibrėžiamas tik kaip vienas iš keturių veikiančių priežasčių dirbinio gimties procese, bet tokio archainio santykio „restauracija“, laikant jį alternatyviu keliu modernybėje įsivyravusiam santykiui, yra neįmanoma. Jeigu skiriamasis moderniosios technikos bruožas yra specifinio subjekto-objekto santykio atsiradimas ir eksperimentinė gamtotyra, išeities iš jos keliamų padarinių paieška, mėginant gaivinti „užakusius šaltinius“, keltų daugybę klaustukų. Žinant, kad niekada niekas lygiai taip pat nesikartoja, moderniosios technikos esmės ir jos kontūrų nustatymas einant atgal atsiskleidžia, bet pačios jos išteklinančio projektavimo galios įveikimo perspektyva išlieka miglota. Puikiai tą suprasdamas, vokiečių filosofas rašinyje „Posūkis“ pabrėžia, kad technikos esmė priklauso nuo būties ir yra tam tikras jos atsiskleidimas. Būtent todėl technika atskleidžia tai, ką siunčia pati būtis.

Atskleidžiamas, dažnai etimologiškai grindžiamas, sąsajas tarp amato (technē), technikos (Technik), lemties (Geschick), likimo (Schicksal), istorijos (Geschichte) ar siuntimo (Shickung) galima vertinti tiek kaip kūrybišką skverbimąsį technikos esmės sampratos link, tiek kaip kiek abejotiną ir spekuliatyvų pasitikėjimą kalbos teikiamais ištekliais. Net jeigu etimologiją vertinsime kaip tam tikrą raktą, kuriuo atrakinama tiesa, išlieka mįslė, kokiais kriterijais galima vertinti ir matuoti tokios kalbos egzegezės bylojamas tiesas. Vis dėlto technokratinės pasaulėžiūros kritika, žmogaus ir gamtos santykių apmąstymas atveria kitokio santykio su esinija galimybes. Pateikiamą reliacionistinį požiūris į daiktus, kuriame jie atsiskleidžia ketvirtainyje (Geviert) arba tarpusavio sąveikos „rato šokyje“ (Spiegelspiel), galima pagrįstai laikyti objektinio santykio (Gegenstände) alternatyvos ieškojimu.

Tautvydas Vėželis

 

Literatūra:

Heidegeris M., Metafizikos įveika // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992.

Heidegeris M., Mokslas ir apmąstymas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992.

Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992.

Heidegeris M., Pasaulėvaizdžio metas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992.

Heidegger M., Die Technik und die Kehre: http://petradoom.stormpages.com/hei_tech.html

Heidegger M., Vorträge und Aufsätze. – Stuttgart, 1954.

Davis B.W., Heidegger and the Will. On the Way to Gelassenheit. Northwestern University Press, 2007.

Dreyfus, L. H., Heidegger on Gaining a Free Relation to Technology, in A. Feenberg & A. Hannay (Eds.) Technology & The Politics of Knowledge (Bloomington: Indiana University Press), 1995.

Ellul J., The Autonomy of Technology, in Technology and Values, ed. by C. Hanks. – Blackwell Publishing Ltd., 2010.

Feenberg A., Critical Theory of Technology. – New York: Oxford University Press., 1991.

Feenberg A., Questioning Technology. – New York and London, Routledge, 1999.

Glazebrook T., Heidegger’s Philosophy of Science. – Fordam University Press, 2000.

Jonas H., Toward a Philosophy of Technology, in Technology and Values, ed. by C. Hanks. – Blackwell Publishing Ltd., 2010.

Ihde D., Heidegger’s Technologies: Postphenomenological Perspectives. – Fordham University Press, 2010.

Richardson W.J., Heidegger. Through Phenomenology to Thought. – Fordham University Press, 2003.

Stiegler B., Technics and Time, 1: The Fault of Epimetheus. – Stanford: Stanford University Press, 1998.

Stiegler B., Ši sistema nebeteikia malonumo: http://aplinkkeliai.lt/dialogai-%e2%80%93-polilogai/si-sistema-nebeteikia-malonumo-pokalbis-su-bernardu-stiegleriu/

Polt R.F.H., The Emergency of Being. On Heidegger’s Contributions to Philosophy. – Cornell University, 2006.

Šliogeris A., Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas. – Vilnius: VU leidykla, 1989.

Vyčinas V., Rinktiniai raštai.– Vilnius : Mintis, T – 1, 2002.

Zimmerman M. E., Heidegger’s Confrontation with Modernity: Technology, Politics, Art. – Indiana University Press, Bloomington, Indianapolis, 1990.

 

  1. [1]Stiegler B., Technics and Time, 1: The Fault of Epimetheus. – Stanford: Stanford University Press, 1998.
  2. [2]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992.
  3. [3]Heidegger M., Vorträge und Aufsätze. – Stuttgart, 1954.
  4. [4]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 217.
  5. [5]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 217.
  6. [6]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 217.
  7. [7]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 217.
  8. [8]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 218.
  9. [9]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 289.
  10. [10]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 223.
  11. [11]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 224.
  12. [12]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 236.
  13. [13]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 241.
  14. [14]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 241.
  15. [15]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 240.
  16. [16]Heidegeris M., Mokslas ir apmąstymas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 244.
  17. [17]Glazebrook T., Heidegger’s Philosophy of Science. – Fordam University Press, 2000. – P. 6.
  18. [18]Heidegeris M., Pasaulėvaizdžio metas //Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 139.
  19. [19]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 231.
  20. [20]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 231.
  21. [21]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – 231.
  22. [22]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – 231.
  23. [23]Heidegeris M., Pasaulėvaizdžio metas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 142.
  24. [24]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 225 – 226.
  25. [25]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 231.
  26. [26]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 235.
  27. [27]Heidegeris M., Pasaulėvaizdžio metas //Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 146.
  28. [28]Heidegeris M., Metafizikos įveika // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 267.
  29. [29]Heidegeris M., Metafizikos įveika // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 283.
  30. [30]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 239.
  31. [31]Heidegeris M., Technikos klausimas // Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992. – P. 239.
  32. [32]Heidegger M., Die Technik und die Kehre: http://petradoom.stormpages.com/hei_tech.html
Tagged with: filosofijaHeideggerkomparatyvistikatechnika
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.