Straipsnio tikslas yra aptarti Martino Heideggerio veikale „Būtis ir laikas“ (Sein und Zeit, 1927) nagrinėtas pagrindines idėjas. Knygos analizės autorius pirmiausia kreipia dėmesį į klasikinės ontologijos problemas, pasaulio sampratą ir pagrindinių apriorinių čiabūties (Dasein) egzistencialumo struktūrų tyrimą, kuris atskleidžia čiabūčiai būdingus buvimo būdus. Supratimo ratas priklauso būties prasmės struktūrai, kuri yra pagrindinė ašis šioje filosofijoje. Heideggerio tvirtinimu, supratimo objektas gali būti aptinkamas pasaulyje. Tai reiškia, kad objektas gali tik tuomet turėti prasmę čiabūčiai, jeigu jis gali būti suvokiamas kaip turintis funkcinius santykius su kitais objektais santykių tinkle, kuris sudaro pasaulį. Antroje straipsnio dalyje dėmesys sutelkiamas į autentiško ir vulgaraus laiko skirtumą. Būties prasmė skleidžiasi supratimo kelyje, kuriame buvimo kategorijos steigiamos remiantis egzistencine patirtimi ir sąvokiniais apmatais.

Sein und Zeit (1927)

Sein und Zeit. Pirmo leidimo (1927) viršelis.

Įvadas

Martino Heideggerio veikalo „Būtis ir laikas“ (Sein und Zeit), vienos svarbiausių XX a. filosofijos knygų, vertimas į lietuvių kalbą (Heidegger, 2014) – neabejotinai reikšmingas įvykis Lietuvos kultūriniame gyvenime, užpildantis didelę spragą pamatinių Vakarų civilizacijos tekstų vertimų srityje. Ilgametes tradicijas turinčios lietuvių tautos palyginti visai neseniai sunormintoje kalboje bet koks laiko patikrinto teksto vertimas, kuris gimtuoju žodžiu prabyla platesniajam inteligentijos ratui, atveria kelią įdėmesniems tyrinėjimams, leidžia kilti ginčams, lyginimams dėl idėjų, sakinių niuansų subtilybių tinkamo supratimo, yra vertas pasigėrėjimo ir pagarbos. Reikšmingiausiu dalyku laikyčiau tai, jog labai jaunoje, dar iki šiol daugelio pagrindinių Vakarų filosofinės tradicijos tekstų gimtąją kalba neturinčioje kultūroje sukuriama puiki terpė vaikščioti jau tam tikrą mitologiją įgijusio M. Heideggerio „Būties ir laiko“ kalbos keliais ir aplinkkeliais tiek humanitarinių mokslų srityje besidarbuojantiems mokslininkams, tiek dar tik pradedantiems pažintį su didžiuoju filosofu.

Vertimas ypatingai vertingas studijuojantiems vokiečių filosofo veikalą ir besigilinant į jį, mėginant aiškintis įvairius niuansus gausioje kritinėje literatūroje. Būties prasmės klausimas, jo atnaujinimo būtinybė, savo išsikeltu titanišku siekiu žadinantis mąstyti daugybės tautų pasaulio skaitančiuosius yra jau savaime smagus intelektualinis nuotykis, net jeigu kelionės eigoje kiltų abejonių, ar tokios paieškos nėra tuščia avantiūra. Vis dėlto įvairių pasaulio kultūrų mąstymo palikimas verčia pripažinti, kad kelionė į „savąją Itakę“ ar „pažadėtąją žemę“ yra vertinga pati savaime, o pats šis vaizdinys siekia dar mitinius archajinius laikus, pačias giliausias sąmoningo žmogaus mentalines struktūras.

Dėl savaime suprantamų priežasčių, „Būtyje ir laike“ keliamų problemų ratą apžvelgti ribotos apimties apžvalginiame straipsnyje nėra paprasta[1], tačiau šiame veikale iškylančių teorinių problemų supratimas visuomet reikalauja kaskart vis iš naujo eiti į dialogą su vienu svarbiausių XX a. filosofijos kūrinių.

Veikalo architektonika ir tikslai

Savo didįjį veikalą „Būtis ir laikas“ M. Heideggeris iš pradžių ketino pateikti kaip dviejų dalių knygą. Kiekvieną dalį turėjo sudaryti trys skyriai. Kadangi filosofas paruošti veikalą buvo skubinamas, pasirodė tik pirmoji iš dviejų planuotų knygos dalių. Ji susideda iš dviejų skyrių ištęsto įvado bei dviejų skirsnių, kurių kiekvienas turi po šešis skyrius. Pirmasis skirsnis vadinasi „Čiabūties preliminari fundamentali analizė“ (Die vorbereitende Fundamentalanalyse des Daseins) (1927: 41; 2014: 34), o antrasis – „Čiabūtis ir laikiškumas“ (Dasein und Zeitlichkeit) (1927: 231; 2014: 190).

Kaip galėtume apibrėžti pagrindinę šio veikalo temą bei jo architektonikos atsiradimo priežastį? Filosofas analizuoja žmogaus buvimo pasaulyje struktūras, taip tikėdamasis įveikti tai, ką vadina „būties užmarštimi“ (Seinsvergessenheit). Prisimenant Platoną, pažymima, kad klausti apie būtį ir jos prasmę reiškia mėginimą galynėtis su titanais, tačiau šis klausimas, nepaisant savo fundamentalumo, visuomet domino žmones ir yra, ko gero, toks pat senas kaip pati filosofija. Tačiau kas turima omenyje, šitaip klausiant? M. Heideggeris atkreipia dėmesį, kad visą Vakarų filosofijos istoriją tam tikra prasme galima vadinti „būties užmaršties“ istorija, nes žmogus, dažniausiai to nesuvokdamas, būtį mąsto kaip tam tikrą buvinį – pirminę idėją ar substanciją, dieviškąją esenciją ar absoliutinę sąvoką. Šitaip mąstant apie būtį, nepastebima, kad ji apmąstoma taip, tarsi būtų susiduriama su tam tikra esencine duotybe. Bet būtis nėra esencinė duotybė. Pagrindinis tradicinės filosofijos klausimas buvo ne kas yra būtis, o kas yra tikroji būtis, todėl jis buvo keliamas ne existentia, o essentia plotmėje. Esencinis klausimas užgožė egzistencinį ir nustūmė jį į dėmesio centro periferiją. Vis dėlto klausimas, kas ji yra, išlieka. M. Heideggerio manymu, beprasmiška klausti, kokia ar kas yra tikroji būtis, jeigu nežinome, kas yra būtis kaip būtis, kokia yra tikroji „yra“ prasmė. Taip klausiant, siekiama suprasti, kas ji yra iki jos esmės konstatavimo ir pažinimo. Sudėtingu ir gerai apgalvotu konceptinių sąvokų aparatu siekiama atskleisti tai, kas faktiškojo gyvenimo patirties turinyje pasirodo kaip „reikšmingumas“ (Bedeutsamkeit) dar prieš bet kokį teorizavimą ir bet kokios vertybinės kategorijos suvokimą.

Prie būties prasmės klausimo neįmanoma prieiti tol, kol nėra tam tinkamai pasiruošta. Siekiant į šį klausimą atsakyti, jį pirmiausia reikia tinkamai iškelti. O tam būtina atrasti tokią mūsų pačių – klausiančiųjų – poziciją, iš kurios jis tik ir gali būti tinkamai paklaustas. Ši pozicija siejama su kasdieniu žmogaus buvimu – ankstesne už bet kokį teorizavimą „vidutiniška kasdienybe“ (durchschnittliche Alltäglichkeit). Kasdienybėje žmogus jau supranta būtį, nors to savojo supratimo gerai nesuvokia ir gyvai nepatiria. Todėl vienas iš esminių „Būties ir laiko“ uždavinių, siekiant apibrėžti būties mąstymo lauką, yra taip nuskaidrinti kasdienį žmogaus buvimą, kad jame glūdintis būties supratimas atsiskleistų ir taptų išgyventas. Visos polemikos su Vakarų filosofine tradicija esmė ir didysis priekaištais, kad į šią kasdienybę ji nekreipė dėmesio. Filosofo manymu, visa iki tol buvusi metafizika buvo esencialistinė arba „platoniška“ tuo požiūriu, kad žmogaus esmę atskyrė nuo jo kasdienybės ir iškėlė bei patalpino „anapus“. Pačioje tradicijoje visa tai įdiegė dualistinę subjekto ir objekto, pažįstančiojo ir pažįstamojo perskyrą ir galiausiai nulėmė bei nuolatos gilino „būties užmarštį“. Žvelgiant iš fenomenologinių pozicijų, toks abstrahavimo procesas, kuomet žmogiškasis subjektas tampa atskirtas nuo savojo gyvenamojo pasaulio ir netgi su juo supriešinamas, M. Heideggeriui atrodo nepriimtinas ir kritikuotinas.

Jau pirmojoje knygos įvado dalyje „Buvimo klausimo būtinumas, struktūra ir pirmumas“ (Notwendigkeit, Struktur und Vorrang der Seinsfrage) tyrinėjimo siekinys apibrėžiamas kaip „Buvimo klausimo raiškios kartotės būtinumas“ (Die Notwendigkeit einer ausdruecklichen Wieder holung der Frage nach dem Sein) (Heidegger, 1927: 1; 2014: 2). M. Heideggeris tvirtina, kad tradicinė ontologija pragaištingai pražiopsojo šį klausimą, laikydama būtį pačia „bendriausia“ (allgemeinste), „neapibrėžiama“ (undefinierbar) arba „savaime suprantama“ (selbstverständliche) sąvoka (Heidegger, 1927: 3 (4); 2014: 3 (4)). Tokie tradicijoje susiformavę būties sąvokos apibrėžimai nulėmė mūsų abejingumą jos prasmės klausimui ir yra didžiausi kliuviniai šio klausimo atnaujinimui. Nors tradicinė filosofija mąstė apie būtį, jos prasmė nebuvo apmąstoma kaip pati pagrindinė tema – tokia skleidžiama mintis persmelkia visą kuriamos fundamentaliosios ontologijos projektą. Siekiama suprasti pačią būtį, kuri būtų atskirta nuo bet kokių rūšinių būtybių ar buvinių. Kitaip sakant, būtis yra atskiriama nuo buvinių ir visa ko, kas sudaro fizinę pasaulio visumą. Būtis esti ne taip, kaip koks nors buvinys. Ji yra tai, kas nulemia ar apibrėžia buvinius kaip tokius ir tokiomis sąvokomis, kuriomis buviniai jau yra suprantami. Mėginamos nustatyti sąlygos bei kriterijai, dėl kurių bet kokios rūšies buvinys gali iš viso pasirodyti.

Tvirtinama, kad, tinkamai užklausus ir apibrėžus būtį, mums paaiškės ir būties prasmė. „Prasmė“ M. Heideggeriui reiškia užmoju (Vorhabe), numatymu (Vorsicht) ir užbėga (Vorgriff) struktūruojamą apmatą (Entwurf), kuriais remiantis kas nors taps suprantamas kaip kas nors ([a]us dem her etwas als etwas verständlich wird) (1927: 151; 2014: 126). Tiek, kiek ši būties prasmė eina prieš bet kokį supratimą, kaip ar kokiu būdu koks nors buvinys ar buviniai egzistuoja, ji yra „ikisąvokinė“, „nedalykinė“ ir todėl „ikimokslinė“. Taip fundamentalioji ontologija būtų supratimo, vykstančio anksčiau bet kokių kitų pažinimo būdų, – pavyzdžiui, tokių kaip logika, teorija, rūšių ontologija ar refleksyvusis mąstymas, – aiškinimas. Taip pat nėra jokios kitos prieigos prie būties, išskyrus per pačius buvinius, vadinasi, būties klausimo siekimas neišvengiamai reiškia klausinėjimą apie buvinį, sutelkiant dėmesį į jo buvimą. M. Heideggeris tvirtina, kad tikroji buvimo suprastis (Seinsverständnis) gali tęstis tik besiremiant atskirais buviniais, ir kad geriausias metodas siekti būties neišvengiamai apima hermeneutinio rato rūšį; turime pasikliauti pasikartojančiu bei laipsniškai progresuojančiu interpretacijos aktu: „Fenomenologinio aprašymo metodinė prasmė yra išsklaida“ (der methodische Sinn der Phänomenologischen Deskription ist Auslegung) (1927: 37; 2014: 31).

Čiabūties (Dasein) apriorinių egzistencialumo struktūrų analitika

Parengiamosios fundamentaliosios Dasein analizės įžangoje keliamas klausimas, kas yra tasai buvinys, kuris suteiks priėjimą prie būties prasmės klausimo. Paaiškėja, kad tai gali būti tik toks buvinys, kuriam būties klausimas yra svarbus, kuriam būtis rūpi. Tokį buvinį M. Heideggeris vadina Dasein, vokiečių kalbos sąvoka, kuri išreiškia gyvenimą, esamybę arba pažodžiui – čiabūtį, pabrėžiant čia ir dabar esantį išgyvenamą konkretumą. Metodas, toliau plėtojamas „Būtyje ir laike“, neatsiejamas nuo pastangos apibrėžti ir nustatyti savybes ar charakteristikas ir taip per čiabūties laikiškumo interpretaciją kartu artėti prie pačios būties prasmės atskleidimo. Pateikiama egzistencialiosios analitikos metodu aprašinėjamas kasdieniškas, banalios būties būdas, kuris ir skleidžiasi „vidutiniškoje kasdienybėje“. Veikale plėtojamos egzistencialiosios analitikos objektas – žmogaus kasdienės egzistencijos apriorinės struktūros, o šių struktūrų aprašymas ir turi atsakyti į klausimą, kas yra arba kokia yra žmogaus būtis. Egzistencialiąja analitika siekiama nagrinėti ne vadinamąsias ontines, t. y. empirines žmogaus gyvenimo ir veiklos apraiškas, bet atskleisti patį ontologinį žmogaus būties branduolį, kuris ir įvardijamas sąvoka Dasein. Į ontologiją, kaip būties teoriją, M. Heideggeris gilinasi analizuodamas žmogaus, kaip Dasein, egzistencialiąsias struktūras, o tikslus ir aiškus paties būties prasmės klausimo formulavimas reikalauja preliminaraus žmogiškosios būties išaiškinimo. Nes pati „[b]uvimo klausimo plėtotė reiškia klausiančiojo buvinio praskaidrinimą jo būtimi“ (Ausarbeitung der Seinsfrage besagt demnach: Durchsichtigmachen eines Seienden – des fragenden – in seniem Sein) (1927: 7; 2014: 6), o „[ši]o klausimo klausinėjimas pats yra esmiškai apibrėžtas kaip buvinio buvimo modusas to, kas ja klausiama – būtimi. (Das Fragen dieser Frage ist als Seins modus eines Seienden selbst von dem her wesenhaft bestimmt, wonach in ihm gefragt ist – vom Sein) (1927: 7; 2014: 6). Žmogaus būties klausimas eksplikuojamas transcendentaliame horizonte ir yra tarsi prolegomenai būties mąstymui bei būties prasmės atskleidimui.

Šį sugebėjimą suvokti pasaulio ir savo paties buvimą, būti atsakingu už savo buvimo pasaulyje būdą, M. Heideggeris nusako egzistencijos (Existenz) terminu. „Čiabūties ‘esmė’, – rašo vokiečių filosofas, – glūdi jos egzistencijoje“ (das „Wesen“ des Daseins liegt in seiner Existenz) (1927: 42; 2014: 35). Tokią žmogaus būties, arba jo egzistencijos, struktūros aiškinimą jis ir vadina čiabūties egzistencialiąja analitika (Die existenziale Analytik des Daseins) (1927: 13; 2014: 11). Ši analitika yra žmogiškosios būties aiškinimas remiantis jos modusais, kuriuos M. Heideggeris vadina egzistencialais, norėdamas pabrėžti savo filosofijos skirtumą nuo tradicinės ontologijos, kuri esinius ir jų struktūrinius elementus apibūdina kategorijomis. Jeigu klasikinėje metafizikoje visi buviniai aiškinami kategorijomis, fundamentinė ontologija analizuoja atvirą žmogiškojo buvimo struktūrą, todėl remiasi egzistencialais. Pagrindinis egzistencialas ir yra egzistencinis žmogaus atvirumas pasauliui (Existenz), kai visi kiti egzistencialai yra tik pastarojo išvestiniai modusai.

Kalbant dar kitaip, „Būtis ir laikas“ yra būties prasmės, apibrėžtos laikiškumo bei laiko, kaip būties supratimo horizonto, tyrinėjimas. Savo filosofinę žiūrą M. Heideggeris pristato kaip fenomenologinę ontologiją, pradėdamas analizuoti Dasein buvimo pasaulyje pobūdį. Tai yra sąvoka, kurią vokiečių filosofas naudoja įvardinti buviniui, suvokiančiam savo paties būtį. Čiabūtis kitų buvinių buvimo atžvilgiu turi tiek ontinę egzistencinę, tiek ontologinę egzistencialią pirmenybę, nes yra tokia būtybė, kuri gali suvokti ne tik savo, bet ir kitų buvinių buvimą. Dasein buvimas skiriasi nuo kitų buvinių buvimo ir tuo, kad jis gali projektuoti savo paties galimybę. Dasein faktiškumo (Faktizität) struktūrą sudaro projektuojamos savasties galimybė ir tuo skiriasi nuo objektyviai esančios esamybės faktiškumo. Dasein gali būti autentiškas arba neautentiškas priklausomai nuo to, ar jo projektuojama buvimo galimybė priklauso ar nepriklauso savasčiai. Autentiškumas ir neautentiškumas yra fundamentaliosios Dasein buvimo galimybės. Egzistencialais M. Heideggeris vadina pamatines čiabūties buvimo apibrėžtis, taip jas atskirdamas nuo kategorijų, kuriomis apibrėžiamas nežmogiškų daiktiškų buvinių buvimas. Egzistencialiosios apibrėžtys yra pamatinės sudedamosios Dasein buvimo struktūros dalys. Savo ruožtu kategorijos yra „po ranka“ (zu-handen) ar „prieš ranką“ (vor-handen) esančių buvinių apibrėžtys. „Parankumas“ (Zuhandenheit) ir „esamumas“ (Vorhandenheit) atskiriami kaip skirtingi susitikimo su pasaulyje esančiais buviniais modusai. Vorhandenheit išreiškia duotybę, objektiškumą, štai ten esančio objekto pobūdį, nusako teorinių svarstymų ir mokslinių studijų dalyką. Gamta yra „priešranki“ esamybė fizikui ar biologui, lygiai kaip uoliena – geologui ar paleontologui. Bet kitaip su šia medžiaga susitinka skulptorius ar statybos meistras. Jo santykis su akmeniu, svarbus jo buvimui, yra parankus.

Esminėmis ontinio lygmens (Existentiell) apibrėžtimis laikomus „esamumą“ ir „parankumą“ M. Heideggeris skiria nuo ontologininių čiabūties buvimo determinantų, kuriuos vadina egzistencialais. Išskirtiniai egzistencialai arba apriorinės žmogaus būties struktūros yra: prasmė (Sinn), buvimas-pasaulyje (In-der-Welt-sein), pasauliškumas (Weltlichkeit), atvertumas (Erschlossenheit), pajaustis (Befindlichkeit), supratimas (Verstehen), galimybė (Möglichkeit), dviprasmybė (Zweideutigkeit), įmestumas (Geworfenheit), šneka (Rede), tūlas (das Man), rūpestis (Sorge), baimė (Angst) ir daugybė kitų išvestinių ir tarpusavyje persiklojusių egzistencialų, kurių skaičius baigtinis.

Dasein visada yra buvimas-pasaulyje (In-der-Welt-sein). Buvimas pasaulyje yra tokių dualumą išreiškiančių M. Heideggerio sąvokų kaip subjektas ir objektas, sąmonė ir pasaulis pakeitimas. Taip suponuojama mintis, kad daiktų skirstymas į subjektus bei objektus, kurį aptinkame Vakarų tradicijoje ir savo kalboje, turi būti peržengtas, kaip reikalavo fenomenologinėje tradicijoje išplėtota intencionalumo samprata. Galima netgi tvirtinti, kad pats veikalo pirmasis skirsnis paremtas čiabūties erdvinio buvimo analize. Taip oponuojama tradicinei pasaulio, kaip daiktų talpyklos, sampratai. Nors tradicinę sampratą būtų galima laikyti „sveiko proto“ vaizdiniu, bet tai, mąstytojo požiūriu, yra „vulgarioji“ pasaulio samprata. Tikrojo suvokimo prielaida ta, jog visi daiktai ir įvykiai atsiveria aktualiai mūsų patirčiai. Įprastai kasdieniškai sąmonei pasaulis yra ne transcendentinė, o imanentinė tikrovė. Veikale pateikiamas pasaulio, kaip transcendentinės imanencijos, vaizdinys, kuris nesutampa tik su jusliška duotimi. Pasaulis yra sudėtinė Dasein dalis, struktūrinis buvimo pasaulyje komponentas. Kaip buvimas pasaulyje, Dasein turi laikiškumą ir erdviškumą. Dasein erdviškumą sudaro nuotolio naikinimas ir kryptingumas. Nuotolio naikinimas yra buvinių dėliojimo vienas greta kito būdas. Bet, skirtingai nuo kitų buvinių, Dasein buvimo būdas turi kryptingumo pobūdį, jis neturi būti suprastas kaip buvinys šalia kitų buvinių. Žmogus yra pasaulyje ne taip, kaip vanduo stiklinėje ar suolas auditorijoje. Pats buvimas yra nuolatinis santykis, neatskiriamas susietumas su savo gyvenamąja aplinka. Vanduo gali tiek būti, tiek nebūti stiklinėje, o žmogus, kaip čiabūtis, visuomet yra „į-būtis“ (In-Sein), kuri nuolatos realizuojasi pasaulyje. Dasein visada yra pasaulyje ir pasauliškai. Erdviškumas čiabūčiai jau yra egzistencinis erdviškumas. Pasauliškumas (Weltlichkeit) yra tam tikra nuoroda, jog tokioje žiūroje nėra metafizinio sielos ir kūno dualizmo ir galimybės atskirti būtį nuo čiabūties. Pasaulis nėra nei daiktai, nei daiktų visuma, nei objektas. Dėl šios priežasties „įpasauliškumo“ (Innerweltlichkeit) negalima aprašyti substancinėmis kategorijomis. Pasaulį M. Heideggeris vadina vienu iš egzistencialų, kuris sutampa su žmogiška realybe (filosofui pasaulis be žmogaus neegzistuoja) ir tuo pačiu yra žmogaus egzistencijos apriorinė struktūra.

Iš tolimesnės veikale plėtojamos analizės atsiskleidžia, kad buvimas-pasaulyje (In-der-Welt-sein) yra praeities modusas, buvimas-ties-įpasaulišku-buviniu (Sein-bei-Innerweltlichem Seiende) – dabarties modusas, o buvimas-pirma-savęs (Sich-vorweg-sein) – ateities modusas. Praeities modusas žmogaus egzistavime realizuojamas kaip faktiškumas arba įmestumas, dabarties modusas kaip „pasmerktumas“ vidutiniškajai kasdienybei, beveik visuomet besiskleidžiančioje tūlo (das Man) būsenoje, o ateities modusas – kaip apmatas (Entwurf).

Pasaulis yra ne tik esančiųjų (vorhanden) ir parankių (zuhanden) esinių visuma, bet taip pat sritis, kurioje Dasein turi santykį su savo paties būtimi. Šis santykis yra sudėtinė Dasein dalis, struktūrinis buvimo-pasaulyje komponentas. Kartu pasaulis yra apriorinė, transcendentalinė ir fundamentaliausia žmogaus egzistencijos struktūra. M. Heideggeriui jis nėra nei daiktas, nei koks kitas buvinys, nei daiktų ar buvinių visuma. Bendriausia prasme pasauliu čia laikomas žmogaus būtiškojo santykio su daiktais galimybė. Šios galimybės struktūrą atskleidžia paties sutinkamo buvinio padėtis. Daiktai iš pasaulio atsiveria ne kaip esamieji, grynieji objektai (Vorhandenes), o kaip įrankiai (Zeuge). Jie turi parankinių (Zuhandenes) arba parankybės (Zuhandensein) statusą ir atsiveria betarpiškai.

Pateikdamas čiabūties buvimo pasaulyje analizę, filosofas atsiremia į kasdienybės plotmę, kurią ankstesnė filosofinė tradicija ignoravo; šis lygmuo ankstesnėje metafizikoje liko neįprasmintas. Konkretus žmogaus buvimas pasaulyje susiejamas su konkrečiu faktiškumu (Faktizität). Jeigu ankstesnė fenomenologinė tradicija (pvz., Edmundo Husserlio filosofija) dar apeliavo į antlaikiškąją tiesą, gnoseologinės jos pretenzijos M. Heideggerio filosofijoje pakeičiamos ontologinėmis orientacijomis, taip suabejojant įprasta hierarchija bei ją apverčiant. Susitikimas su pasaulio daiktiškumo faktiškumu yra pirminis pažinimo atžvilgiu. Nors matome tam tikrą orientaciją į patirtinį sluoksnį, tai nėra tik patyrimo sinonimas ar pakaitalas. Kartu tai yra ir tam tikros patirtinės erdvės pristatymas. Siekiama parodyti, kad mes, buvodami pasaulyje, paprastai nepastebime savojo buvimo esminio reikšmingumo. Į jį neatkreipiame dėmesio todėl, kad, viena vertus, buvimo pasaulyje realijos nėra vienareikšmės, kita vertus, ligtolinei metafizikos tradicijai atrodė, jog tai neverta dėmesio. Bet, pristatant konkretų kasdienio buvimo realijų turinį, siekiama atskleisti, kad tai, kas žmogui paprastai atrodo visiška banalybė, slepia esmingiausius dalykus. Šios vidutiniškosios kasdienybės patyrimo realijos aprašomos labai įvairiai, atskleidžiant, kad esame visuomet su kuo nors susiję, kuo nors rūpinamės, išgyvename įvairiausias būsenas, kuo nors naudojamės, ką nors nustatome ir galiausiai pažįstame. Čia pažinimas nėra kažkuo išskirtinis, tai tėra vienas iš buvimo pasaulyje būdų. Atmetant epistemologines pretenzijas, atsiejančias pažinimą nuo buvimo ir įvedant hermeneutinę perspektyvą, tvirtinama, kad tai tik sambūvio (Mitsein) pavidalas bei išvestinis supratimo (Verstehen) modusas.

Pats sau Dasein atsiskleidžia pajausties, supratimo ir šnekos egzistencialais. Pajaustis (Befindlichkeit) rodo tam tikrą Dasein ontologinį įšaknytumą, arba kad tokio įšaknytumo nėra, būdą, kuriuo per nuotaiką ar savirasties pajautą Dasein išgyvena pirmapradę būties patirtį. Tokios patirties pobūdį visada ir lemia konkrečioje situacijoje išgyvenama nuotaika. Pabrėžiant situaciškumą, siekiama parodyti, kad kiekviename „yra“ būtis atsiskleidžia skirtingu pavidalu, išreiškia kokį nors savo aspektą. Trečioji vienaskaitos formos „yra“ („ist“) gramatinė kategorija labiausiai dominuoja, mums suprantant būtį, steigia šį supratimą. Per šį „yra“ mes ir įgyjame tam tikrą buvimo sampratą. Šneka yra būdas, kuriuo Dasein šios patirties suvokimą gali perteikti.

Čiabūties „čia“ (da) gali atsiskleisti savirasties arba supratimo modusuose. Šis „čia“ taip pat rodo Dasein būties įmestumą (Geworfenheit), kurioje jis visada save aptinka pasaulyje iš anksto, niekada tikrai nežinodamas nei iš kur, nei kam jis čia yra. Šis dvigubas nežinojimas savąją egzistenciją daro ypač juntamą. Kartu buvimo tokio nežinojimo būsenos būdas angažuoja; tokios tarpinės būsenos išgyvenimas leidžia rastis atsakomybės pojūčiui. Nei žinodami kodėl, nei kokiam tikslui buvome perduoti konkrečiai išgyvenamai faktinei tikrovei, esame atsakingi už savąjį buvimą „čia ir dabar“. Faktiškumas kartu yra nuoroda į šį čiabūtiškumą. Savo paties įmestį Dasein suvokia projektuodamas save kaip faktinę galimybę.

Pajausties egzistencialas atsiskleidžia nuotaikos ir įmesties išgyvenimo būdais. Dasein santykyje su savo egzistencija atskleisti save gali autentiškai (eigentlich) arba neautentiškai (uneigentlich). M. Heideggerio požiūriu, tiesa ir yra šis atsiskleidimas, be kurio jos būti negali. Visavertis savęs atskleidimas grindžiamas buvimo pasaulyje „rūpesčiu“ (Sorge). Čiabūties buvimas yra rūpestis, kurio prasmė – laikas. Iš čia jis kelia autentiškumo problemą, tai yra mirtingosios čiabūties gebėjimą egzistuoti suprantant savąjį buvimą. Vyrauja nuotaika, kad nėra nieko užtikrinančio, jog toks galutinis supratimas yra įmanomas apskritai, bet tokiu būdu atveriamas įprastinio „vulgaraus“ ir autentiškai ekstatiškai išgyvenamo laikiškumo skirtumas. Rūpestis yra egzistencialas, kuris nužymi tris pagrindines čiabūties esmingos vienovės struktūras, kurios įvardijamos sąvokomis apmetimas (Entwerfen), įmestumas (Geworfenitheit) ir rūpinimasis (Besorgen). Projektuodamas savo buvimo pasaulyje galimybes, čiabūtis visada yra pirma savęs. Kaip įmesta, ji yra jau pasaulyje. Kaip jau būdama pasaulyje, visada aptinka save prie „įpasauliškai“ būvančiojo (Innerweltich Seiendes). Dasein sau atsiskleidžia kaip savasties projekcija link savo potencialumo. Ši laisvė suprasti savo paties potencialumą reiškia laisvę projektuoti save autentiškai arba neautentiškai. Jis yra laisva projektuoti save arba neprojektuoti, įgyvendinant save atskleisti arba neatskleisti. Dasein atskleidžia save kaip rūpestis ne tik santykyje su daiktais parankiu (zuhanden) ar esamu (vorhanden) būdu, bet ir savo buvimu pasaulyje. Rūpestis (Sorge) apima tiek rūpinimąsi parankiais daiktais, tiek rūpinimąsi priešrankia daiktiška esamybe, tiek Dasein rūpestį savo pačios savastimi. Jis čia turi ontologinį statusą ir yra vienas iš egzistencialų. Rūpestis skleidžiasi pasauliu ir pasaulyje, kuriame yra ir kitų buvinių. M. Heideggeriui apdairus rūpinimasis pirmiausia reiškia parankųjį, praktinį, t. y. ikiteorinį santykį su greta esančiais daiktais. Dasein rūpinasi ne tik kitais esiniais, bet ir būtimi bei laiku. Šiuo fundamentaliu susirūpinimu savo buvimu jis projektuoja savo paties potencialumą. Buvimas su kitais arba čiabūtis kartu su kitais (Mitdasein), rūpinimasis kitais ir pasauliu yra būdai, kuriais ir reiškiasi Dasein buvimas pasaulyje. Per šį rūpinimąsi čiabūtis supranta ir transcenduoja save. Įdomu pažymėti, kad nesuinteresuotumas ką nors daryti čia laikoma aukščiausia rūpesčio forma. Išryškindamas tokią kasdienę patirties egzistencinę struktūrą, M. Heideggeris kalba apie dalykus, kurie tradicinei metafizikai nepriimtini, bet būtent todėl ji ir negalinti „užgriebti“ būties.

Autentiško ir vulgaraus laiko priešstata

Pateikus „rūpesčio“ struktūros analizę, M. Heideggerio Dasein egzistencialų tyrimas tęsiamas nagrinėjant baimės (Angst) ir mirtingumo patirtis. Baimę, kuri taip pat yra savirasties išgyvenimo modusas, filosofas skiria nuo išgąsčio (Furcht). Bijomasi to, kas pažinta ir aišku, objektyviai esama. Išgąstį sukelia nuogąstavimas dėl įpasauliškojo buvimo, o baimę – tai, kas nėra pasauliška, aišku ir apibrėžta. Baimė gali virsti panika, siaubu ar teroru. Baimė dėl kitų saugumo taip pat gali tapti savirasties modusu.

Įmestis į pasaulį reiškiasi ir neautentiškumo forma, kurioje Dasein ištirpsta kasdienybėje būtyje su kitais, praranda save, nors kartu tai yra buvimo būdas, kuris neišvengiamai priklauso Dasein struktūrai. Pasinerdamas į kasdienybę, žmogus atitrūksta nuo būties prasmės klausimo. Tokią būseną filosofas pavadina tūlo (das Man) egzistencialu, kuris reiškiasi pagrindiniais atitolties (Entfremdung), smalsulio (Neugier), šnekalų (Gerede) ir dviprasmybės (Zweideutigkeit) modusais. Vis dėlto šio egzistencialo aptarimas pats išlieka dviprasmis. Kasdienybė neleidžia pasireikšti drąsai bijoti mirties, ji linkusi mirties vengti ir ją slėpti, laiko nemaloniu, nepadoriu ir netgi skandalingu dalyku. Todėl tai trukdo suvokti savąjį baigtinumą, kartu emancipacijai arba autentiškam savo veiksmų planavimui. Vis dėlto, nors ir aptariamas negatyviai, greta pastebima, kad „tūlas“ kaip pirmapradis (ursprüngliches) fenomenas priklauso pozityviai čiabūties sąrangai (1927: 129; 2014: 107).

Sąžinė taip pat įvardijama kaip rūpesčio šauksmas, kuris kviečia Dasein grįžti iš neautentiško buvimo link savo savasties. Mes nepasirenkame šio kvietimo, priešingai, tai sąžinė pasirenka mus kviesdama. Ji ateina iš autentiškos savasties, yra bevietė, todėl pasirengimas jos kvietimui yra pasirengimas baimei. Kasdienybės atžvilgiu, šis kvietimas yra visiškai svetimas ir nepatogus, bet atsiliepimas į jį reiškia autentišką gyvenimą, o atsisakymas į jį atsiliepti yra nuopolis į neautentišką egzistenciją. Sąžinės šauksmas yra rūpinimasis kitais buviniais ir savo paties tinkamu buvimu pasaulyje. Pateiktame sąžinės moduso aprašyme labai svarbu yra valia arba noras-turėti-sąžinę (Gewissen-haben-wollen). Tam reikia ryžtingumo.

M. Heideggeriui ryžtingumas (Entschlossenheit) reiškia buvimo būdą, pasireiškiantį Dasein norėjimu veikti pagal sąžinę. Tai pasiryžimas rūpintis situacijomis, dėl kurių tinkamo nepasirūpinimo išgyvenama kaltė, bet čia siekiama ne kokio nors objektyvaus tikslo ar daikto, o savasties. Ryžtingumas per rūpinimąsi veda savastį tiesiai į tikrą buvimą su reikmenimis, o per nerimavimą – į buvimą su kitais. Tai yra laisvė nuo bijojimo, bet kartu ne bėgimas nuo baimės, o autentiškas jos, kaip egzistencinės galimybės, priėmimas. Numatomas ryžtingumas apibūdinamas kaip „priekyje-savęs“. Numatymas nurodo į „dar ne“, o įmestis į „jau numatyta“. Autentiška egzistencija reiškia ryžtą, o neautentiška – ryžtingo sprendimo stoką.

Galima kelti klausimą, ką faktiškumas reiškia, atsižvelgiant į visą M. Heideggerio fundamentaliosios ontologijos kontekstą? Reikia pažymėti, kad „Būtyje ir laike“ jis aptinkamas ir kaip vienas iš pamatinės egzistencialinės rūpesčio struktūros modusų. Mirtingumo fenomeno faktiškumas reiškia egzistencijos baigtinumą: jis reiškia faktą, kad, kol Dasein egzistuoja, jis jau yra įmestas į galimybę numirti. Siedamas mirtingumą su buvimu pirma savęs kaip būtimi-myriop (Sein-zum-Tode), M. Heideggeris akcentuoja ne tiek įmestį, kiek galimybę. Ši galimybė nėra skubėjimas ką nors vienaip ar kitaip įgyvendinti, numatant ar apskaičiuojant galimus veiksmus, stengiantis vienaip ar kitaip juos realizuoti ir pamiršti. Taip reiškiasi tik nuopoliui būdingas bėgimas nuo mirties kaip galimybės. „Būtis-myriop“, kaip gryna galimybė, interpretuojama kaip užbėgantis į priekį ryžtas (vorlaufende Entschlosenheit), t. y. kaip jau aptartos baimės prisiėmimas ir savęs metimas į šią savo negalimybės galimybę. Baimė čia reiškiasi buvimu įmesties būdu, o ryžtas nurodo galimybės, kaip galimybės, prisiėmimą. Galiausiai buvimas myriop reiškia visišką savo būties prisiėmimą ir įsisavinimą.

Atskiras Dasein autentiškumas negali būti atskirtas nuo Dasein istoriškumo (Geschichtlichkeit). Viena vertus, Dasein yra mirtingas, tai yra nusidriekęs tarp gimimo ir mirties, įmestas į savo pasaulį ir savirealizacijos galimybes, kurias gali atsakingai įvykdyti. Kita vertus, Dasein santykis su šiuo pasauliu ir šios galimybės visada realizuojamos per istoriją ir tradiciją – tai yra per pasaulio istoriškumą. Iš čia kyla M. Heideggerio teiginys, kad Dasein potencialumas autentiškumui yra apsisprendimo herojiškumui galimybė.

Apibrėžęs esminius rūpesčio, egzistencialumo, faktiškumo ir nupuolimo konstitutyvius momentus, jų vienyje M. Heideggeris įžvelgia ir tam tikrą pirmą čiabūties visumos ribų ontolologinį nustatymą, kuriose rūpesčio egzistencialo struktūra suvedama į formulę „pirma-savęs-jau-buvimas-kame(pasaulyje) kaip būtis-ties (įpasauliškai sutinkamu buviniu)“ ([s]ich-vorweg-schon-sein-in (einer Welt) als Sein-bei (inner-weltlich begegnendem Seienden) (1927: 316(317); (2014:259). Kadangi „[r]ūpesčio sąsajos visybė turi savo vienio galimą pagrindą laikiškume ([d]ie Verfassungsganheit der Sorge aber hat den moeglichen Grund ihrer Einheit in der Zeitlichkeit) (1927: 374; 2014: 305), paaiškėja, kad „'[g]yvenimo sąsajos’, tai yra čiabūties specifinių tąsos, judrumo ir tvirtumo, ontologinį išaiškinimą privalu nustatyti šio buvinio laikinės sąrangos horizonte“ ([d]ie ontologische Aufklärung des „Lebenszusammenhangs“, d. h. Spezisfischen Erstreckung, Bewegheit und Beharrlichkeit des Daseins muß demnach im Horizont der zeitlichen Verfassung tieses Seienden angefeßt werden) (1927: 374 (375); 2014: (305).

Dasein buvimas yra rūpestis ir rūpesčio struktūra yra laikas. Bet išlieka klausimas, koks tai laikas. Iš čiabūties buvimo interpretavimo laiko atžvilgiu atsiskleidžia, kad tai nėra laikas, kurį M. Heideggeris vadina įprastuoju ar vulgariuoju laiku. Analizuojant jos buvimą laiko, ar to, kas vadinama laikiškumu (Zeitlichkeit), sąvokomis, entuziastingai tvirtinama ne tai, kad Dasein yra esmingai laikiškas buvimas todėl, kad jis yra laike. Nėra ir taip, kad tai būtų paneigiama, bet M. Heideggeriui čiabūties laikiškumas skiriasi nuo kitų buvinių. Dasein buvimas taip pat skleidžiasi laike. Individualus čiabūties buvimas laike tam tikrą akimirką prasideda, ir tam tikrą akimirką baigiasi lygiai taip, kaip ir kitų buvinių – gyvūnų, augalų, uolų ar planetų. Bet čiabūties laikiškumas ypatingas todėl, kad, nors ir būdama laike kaip ir kiti buviniai, ji supranta savo laiką ir į jį atsižvelgia. Bet ar ne tą patį būtų galima pasakyti apie gyvūnus? Nors gyvūnai ar augalai apsieina be laikrodžių, valandų skaičiavimo ir aiškiai rodo laiko jautimą, čiabūtis laike yra ne įprastai ir kitaip nei jie. Priešingai nei kitų esinių, jos buvimas skleidžiasi nei įlaikiškume (Innerzeitigkeit). Filosofo pateikimama „čiabūties istoriškumo analizė bando parodyti, kad šis buvinys yra ne ‘laikinis’, nes jis ‘glūdi istorijoje’, bet kad jis, atvirkščiai, egzistuoja ir gali egzistuoti vien istoriškai, nes jis savo pagrindu yra laikinis“ ([d]ie Analyse der Geschichtlichkeit des Dasein versucht zu seigen, daß dieses Seiende nicht „zeitlich“ ist, weil es „in der Geschichte steht“, sondern daß es umgekehrt geschichtlich nur existiert und existieren kann, weil es im Grunde seines Seins zeitlich ist.) (1927: 376; 2014: 306). Laikiškumą, kuris yra lemtingas čiabūčiai ir kurio sąvokomis jos buvimą siekiama suprasti, M. Heideggeris vadina ekstatišku laikiškumu.

Leisdamas suprasti, kad čiabūtis visada yra vienokioje ar kitokioje sąveikoje su buviniais (t. y. gyvena su jais, yra jų vienaip ar kitaip veikiama), visų trijų esminių „rūpesčio“ egzistencialo dimensijų aptarimą M. Heideggeris pateikia jas susiedamas su „laiko ekstazėmis“. Trys „laiko ekstazės“ yra tai, kas steigia ekstatiškąjį arba pirmapradiškai išgyvenamą laiką, kurį ir siekiama nusakyti, analizuojant čiabūties egzistencines ir egzistencialiąsias struktūras. Šios ekstazės atitinka tai, ką linkstama laikyti praeities, dabarties ir ateities laiko dimensijomis, bet jokiu būdu negali būti tapatinamos su įprastiniu laiko suvokimu. Kitaip tariant, laiko ekstazės negali būti suprantamos kaip „dar ne dabar“, „dabar“ ir „jau nebe dabar“.

Egzistencinė ir ontologinė Dasein visumos konstitucija įsišaknijusi laikiškume, kurio apmąstymas ir analizė yra pagrindinė antrojo knygos skirsnio tema. Rūpesčio ontologinės prasmės interpretacijoje atsiskleidžia, kad „[l]aikiškumas apskritai ‘yra’ ne buvinys“ ([d]ie Zeitlichkeit „ist“ überhaupt kein Seiendes) (1927: 328; 2014: 269) ir „ jis ne yra, bet laikėja“ ([s]ie ist nicht, sondern zeitigt sich) (1927: 328; 2014: 269). Įgalindamas čiabūties egzistencijos, faktiškumo bei nuopuolio vienį ir taip pirmapradiškai konstituodamas rūpesčio visybę, „[l]aikiškumas yra pirmapradis ‘anapus-savęs’ sau ir savyje pačiame“ (Zeitlichkeit ist das ursprüngliche „Auser-sich“ an und für sich selbst) ( 1927: 329; 2014: 269). Jis laikėja savo paties galimais būdais, o „[š]ie įgalina čiabūties buvimo modusų įvairovę, visų pirma autentiškos ir neautentiškos egzistencijos pamatinę galimybę“ ([d]iese ermöglichen die Mannigfaltigkeit der Seinsmodi des Daseins, vor allem die Grundmöglichkeit der eigentlich und uneigentlichen Existenz) (1927: 328; 2014: 329).

Taip aukščiausiasis M. Heideggerio analizės skverbimosi gilyn kulminacijos taškas esti atskleidimas, kad  autentiškas Dasein būties laikiškumas yra ekstatiškai išgyvenamas laikas. Atitinkamai ekstatiškojo laikiškumo pirmapradis laikinimo būdas pats turi įgalinti būties apskritai ekstatiškąjį apmatą. Egzistencinė ir ontologinė Dasein visumos konstitucija yra įsišaknijusi laikiškume, kurio apmąstymas yra pagrindinė antrosios knygos dalies tema. Todėl atitinkamai pirminis ekstatiškojo laikiškumo laikinimas pats turi daryti būties ekstatiškąjį projektą apskritai įmanomą. Lieka neaišku, kaip šis laikiškumo laikinimas turėtų būti interpretuojamas galutinai, ar esama kelio, vedančio nuo pirmapradžio laiko patirties prie būties prasmės, ir ar pats laikas, kaip būties horizontas, gali atsiskleisti iki galo. Vis dėlto pabrėžiama, kad čiabūties ir kitų buvinių skirtis yra tik ontologijos pradžia, o laikiškumas, kaip būties prasmės horizontas, turi būti nušviečiamas toliau. Veikalas baigiamas keletu mįslingų klausimų, nužyminčių filosofijos istorijos santykio su laikiškumu destrukcijos (reiškiančios ne griovimą, o dekonstrukciją ir transformaciją) būtinybę – tai buvo klausimai, kurie jo nebaigto sumanymo tąsoje liko atviri ir plėtojami vėlesniuose rašiniuose.

Iš „Būties ir laiko“ vidinės struktūros, paties mąstymo procesualumo atsiskleidžia įprastos laiko sampratos kritika. Įprastame laiko suvokimo modelyje, kuris pirmiausia kyla ir įsitvirtina Aristotelio dėka, ateitis suprantama kaip „dar ne dabar“, praeitis „jau nebe dabar“, o dabartis yra toji akimirka, kai ateitis virsta praeitimi. Kita vertus, taip suprantamas laikas yra ne judėjimas, o tik jo matavimo sąlyga. Laiko ir judėjimo netapatumą Aristotelis grindžia tuo, kad judėti galima greičiau arba lėčiau. Judėjimas gali vykti tik konkrečioje vietoje, o laikas visur ir visada yra toks pat. Lemtingu graikų metafizikos aspektu M. Heideggeris laiko sugebėjimą svarstyti būties ir laiko ryšį, bet, nepaisant to, jų būties interpretacijoje esą nėra aiškaus pažinimo ar netgi supratimo apie fundamentalią ontologinę laiko reikšmę.

Pirmuoju filosofu, sugebėjusiu priartėti prie ontologinės laiko funkcijos apčiuopimo, laikomas Immanuelis Kantas. Jo kategorijos yra sąvokos, kuriomis buvo mėginta apibrėžti buvinių objektiškumą (Gegenständlichkeit), bet kadangi I. Kantas neturėjo tinkamos Dasein sampratos, dėl jo transcendentalaus schematizmo laikas vis dėlto taip pat suprantamas įprastu vulgariu būdu – kaip dabarties akimirkų seka. Paskutiniuose „Būties ir laiko“ skyriuose pačios nuosekliausios kritikos sulaukia Georgo Hegelio laiko apibrėžtis, analizuojama per erdvės ir dvasios judėjimo prizmę. Šio filosofo laiko ir erdvės santykio analizė pateikiama kaip tam tikra pačios klasikinės ontologijos istorijos destrukcijos užduotis. M. Heideggerio požiūriu, G. Hegelio laiko, kaip neiginio neigimo, apibrėžimas yra pati radikaliausia aristoteliškai apibrėžtos laiko sampratos versija, bet taip pat ir paties griežčiausio prieštaringumo samprata jo paties pirminio, egzistencialiai-ontologinio ir ekstatiško laikiškumo apibrėžčiai. Pateikdamas G. Hegelio „Enciklopedijos“ antrosios dalies paragrafo „Gamtos filosofija“ analizę, „Būties ir laiko“ autorius siekia parodyti, kad jo laiko samprata privilegijuoja taškines akimirkas abstrakčiame tapsme. Tai tėra logiška laiko, kaip erdvės taškiškumo, apibrėžtis, atskleidžianti, kad pats laikas buvo formalizuotas pačiu griežčiausiu būdu. Griežčiausias loginis laiko formalizavimas esą yra tai, kas leidžia G. Hegeliui pateikti dvasios raidos istoriniame laike apmatus. G. Hegelis, grįždamas prie formalios dvasios ir laiko tapatumo kaip neiginio neigimo struktūros, pateikia istorinę dvasios veikimo laike galimybę. M. Heideggeriui laiko ir dvasios sutapatinimas, pasirodantis neiginio neigimo loginės struktūros dėka, tėra tuščia ir formali ontologinė abstrakcija, kuri iš akiračio pašalina pirmapradį laikiškumą.

M. Heideggerio ekstatinio laikiškumo analizė atskleidžia, kad tikrasis savasties laikiškumas įgyjamas ir išgyvenamas per savęs pasirinkimą ir ryžtingumą. Fizikinis matuojamas laikas apibrėžiamas kaip išvestinis ir antrinis, o išgyvenamas autentiškasis laikas iškeliamas kaip pirmapradis ir svarbesnis. Ekstatiškojo laikiškumo ištakos – pačios čiabūties gebėjimas suprasti savo buvimą, kuris nesutampa su kasdieniu, vulgariai išgyvenamu laiku. Tokio laikiškumo patyrimas siejamas ir su Augenblick sąvoka, kurią, kaip tvirtina tyrėjai, filosofas perima iš Martino Lutherio ir Søreno Kierkegaardo, ir kurią apytiksliai galima laikyti graikiško žodžio kairos vertimu. Jeigu laikiškumas yra būties prasmė, išlieka klausimas, kas yra laikiškumo prasmė? Pirmosios dalies antrojo skyriaus pabaigoje pripažindamas, kad savo darbą laiko tyrinėjimu, kuris yra tik pakeliui link dar net neįsiplieskusio ginčo dėl būties interpretacijos, M. Heideggeris kartu konstatuoja, kad atsakymo į fundamentalų būties prasmės klausimą ir toliau turi būti ieškoma einant jį nuskaidrinančiu keliu, nuolat prisimenant, kad būties apskritai „idėjos“ ištaka ir galimybė niekada negali būti tiriama tik formaliai-loginės „abstrakcijos“ priemonėmis, be užtikrinto klausimo ir atsakymo horizonto (1927: 437; 2014: 355). Knyga baigiama klausimais: „Ar iš pirmapradžio laiko kelias veda į būties prasmę? Ar pats laikas prasiveria kaip būties horizontas?“ (Führt ein Weg von der ursprünglichen Zeit zum Sinn des Seins? Offenbart sich die Zeit selbst als Horizont des Seins?) (1927: 438; 2014: 355). Atsakymą į šį klausimą turėjo pateikti trečiasis pirmosios „Būties ir laiko“ dalies skirsnis ir antrasis knygos tomas, o jie, kaip žinome, nebuvo parašyti.

Išvados

Nepaisant sąlyginės užsibrėžtų fundamentinių tikslų nesėkmės, M. Heideggerio „Būtyje ir laike“ pateikta egzistencinių ir egzistencialių žmogaus buvimo struktūrų analizė padarė didžiulę įtaką ne tik filosofijai, bet ir įvairioms kitoms kultūros sritims. Tyrinėtojų požiūris į veikale išskleistą problematiką vis dėlto skiriasi. Vieni (pvz., Emmanuelis Levinas[2], Williamas J. Richardsonas, George’as Steineris[3],) pabrėžia didžiulį indėlį atskleidžiant kismo ir laiko prioritetą žmogaus egzistencijai statikos ir erdvės atžvilgiu. Kiti (pvz., Arvydas Šliogeris[4]) priešingai, ypač vertindami nuoseklią erdvinę žmogaus buvimo pasaulyje analizę, pastebi, kad vėlyvojo M. Heideggerio veikaluose laiko kategorija išnyksta arba pasirodo kaip atsitiktinis epizodas ir yra traktuojamas tik „būties užmaršties“ istorijos kontekste.

Nepaisant galutinio aiškumo stokos apie būties prasmę, apriorinių egzistencialumo struktūrų analizė atskleidžia, ką žmogiškajai būtybei reiškia egzistuoti laikiškai. Baigtinumo apmąstymas parodo, jog autentiško gyvenimo esmingiausia sąlyga yra nuolatinis savo gyvenimo projektavimas baigtinumo horizonte. Knygoje išplėtota idėja, kad žmogaus buvimas yra baigtinis laikas, nutrynė „laikiškosios žemiškosios“ ir „viršlaikiškosios amžinosios“ būties perskyrą, o tokia anapusybės kritika lėmė šiuolaikinės mąstysenos lūžį. Laikydamas laiką keliu į būties prasmės supratimą, M. Heideggeris iš pagrindų keitė ir veikė tradicinėje Vakarų metafizinėje tradicijoje keliamų problemų lauką. Jeigu į anapusinę transcendenciją orientuotiems apaštalui Pauliui, Aurelijui Augustinui, M. Lutheriui ar S. Kierkegaardui savastis atrandama per santykį su Dievu, M. Heideggeriui Dievo egzistavimo ar neegzistavimo klausimas nėra tinkamas filosofiškai. Savastis gali realizuotis ir tapti tuo, kas ji iš tiesų yra per akistatą su mirtimi, ryžtingai angažuojantis prasmingam buvimui savojo baigtinumo akivaizdoje. Būties mąstymą ne amžinybės, o laiko akiratyje, jos „įkurdinimą“ šiapusybės totalizacijoje, kismo arba dinamikos elementų įnašą į tradicinio „substancinio“ mąstymo stilistiką galima laikyti ryškiausiais knygos daromo poveikio bruožais. Veikalo aktualumas daro didžiulę įtaką kitoms disciplinoms dėl daugybės priežasčių. Visų pirma, mes išmokstame priimti dinaminį savo egzistencijos pobūdį, priimti savo pačių ir visų daiktų tėkmę bei kitimą. Kaip ir kai kuriose nevakarietiškose mąstymo tradicijose (budizme, dzenbudizme ar daoizme), M. Heideggeris savastį supranta labiau kaip laikinį fenomeną, o ne belaikišką, nesikeičiančią „substanciją“, kuri buvo svarbiausias principas tradicinėje Vakarų metafizikoje.

Veikalas, kuris galbūt tebuvo įpusėtas, atliko hermeneutikos perorientavimą į ontologinės problematikos akiratį, taip atverdamas kelią tiek savo sekėjams, tiek kritikams. Greta amžininkų – Hanso-Georgo Gadamerio, E. Levino ir kitų – liudijamo akių atvėrimo išgyvenamos patirties pirmą kartą susidūrus su tekstu, pamatinės M. Heideggerio ontologijos projektas kritikuojamas tiek dėl savo totalitarinės mąstymo išsklaidos stilistikos, tiek dėl metodologinių priežasčių. Veikalui prikišamas pernelyg trumpas kelias prie pamatinės ontologijos, nepaisant egzegezės, istorijos, psichoanalizės ir kitų disciplinų, mėginimas atsidurti hermeneutinio rato viduryje tartum vienu šuoliu, taip tarsi paneigiant savo paties iškeltą principą, kad supratimas vyksta visada remiantis ankstesniu supratimu. Savo ruožtu tegalime prisiminti, kad interpretacijų konfliktai tik dar kartą liudija neblėstantį „Būties ir laiko“ aktualumą bei įdomumą.

Būties mąstymo ir autentiško gyvenimo, neatsiejamo nuo nuolatinio savo buvimo projektavimo baigtinumo akistatoje, tema plėtojama ir visoje vėlesnėje M. Heideggerio filosofijoje.

Tautvydas Vėželis

 

Literatūra:

Andrijauskas, A. 2010. „Neklasikinės ir postmodernistinės filosofijos metamorfozės“, Vilnius: Meno rinkos agentūra.

Capelle-Dumont, Ph. 2010. „Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme“. Vilnius: Aidai.

Condrau, G. 1989. „Daseinsanalyse: philosophisch-anthropologische Grundlagen: die Bedeutung der Sprache“. Univ. – Verlag.

Dainys A. 2008. „Kalbos duotis Wittgensteino ir Heideggerio filosofijoje“. Vilnius: VU leidykla.

Girnius, J. 2002. „Heideggerio egzistencialinės filosofijos pagrindai“. Kaunas: VDU leidykla.

Gorner, P. 2007. Being and Time. An Introduction. Cambridge University Press.

Gutauskas, M. 2010. „Dialogo erdvė“. Fenomenologinis požiūris. Vilnius: VU leidykla.

Heidegger, M. 2014[a] „Būtis ir laikas“. Vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika

Heidegger,M. 2014[b] „Būtis ir laikas“. 2-oji pataisyta laida. Vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika

Heidegger, M. 2003. „Meno kūrinio ištaka“. Vert. T. Sodeika, J. Jonutytė. Vilnius: Aidai.

Heidegger M. 1927. Sein und Zeit. Halle: Max Niemeyer Verlag.

Kačerauskas, T. 2006. „Filosofinė poetika“. Vilnius: Versus Aureus.

Kačerauskas, T. 2008. „Tikrovė ir kūryba: kultūros fenomenologijos metmenys“. Vilnius: Technika.

Levinas, E. 1994. „Etika ir begalybė“. Vertė A. Sverdiolas, A. Vilnius: Baltos lankos.

Richardson W. J. 2003. Heidegger: Through Phenomenology to Thought, preface by Martin Heidegger, Fortieth Anniversary Edition, with New Writer’s Preface and Epilogue. New York: Fordham University Press.

Saldukaitytė J. 2011. „Skirties mąstymas M. Heideggerio ir E. Levino filosofijoje“. Vilnius: VU leidykla.

Sodeika, T. 2010. „Filosofija ir tekstas“. Kaunas: Technologija.

Stasiulis, N. 2014. „Aristotelio filosofijos reikšmė Heideggerio mąstyme“. Vilnius: VU leidykla.

Steiner, G. 1995. „Heideggeris“. Vertė L. Jonušys. Vilnius: Aidai.

Stenstad, G. 2006. Transformations: Thinking After Heidegger. The University of Wisconsin Press.

Sverdiolas, A. 2002. „Būti ir klausti. Hermaneutinės filosofijos studijos – 1“. Vilnius: Strofa.

Sverdiolas, A. 1996. „Steigtis ir sauga“. Vilnius: Strofa.

Šliogeris, A. 1989. „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“. Vilnius: VU leidykla.

Šliogeris, A.; Gustas V. 2013. „Pokalbiai apie esmes“. Vilnius: Tyto alba.

Tietz J. An Outline and Study Guide to Martin Heidegger’s ‘Being and Time’: https://humanities.verlags-shop.de/openaccess/1-an-outline-and-study-guide-to-martin-heidegger-s-being-and-time.html

Vėželis T. 2014. „Gamtos ir technikos santykio problema Heideggerio dialoge su daoizmu“. Vilnius: LKTI leidykla.

Vėželis T. 2015a. „Čiabūties regionai Heideggerio veikale ‘Būtis ir laikas’ (pokalbis su veikalo vertėju T. Kačerausku)“, Logos: 82: 90–103.

Vėželis T. 2015b. „Apriorinės čiabūties egzistencialumo struktūros Martino Heideggerio veikale ‘Būtis ir laikas’ (pokalbis su veikalo vertėju T. Kačerausku)“, Logos 83: 78–85.

Vėželis T. 2015c. „’Būties ir laiko’ prasmės analizė M. Heideggerio fundamentaliojoje ontologijoje, I dalis (pokalbis su veikalo vertėju T. Kačerausku)“, Logos 85: 62–67.

Vėželis T. 2016d. „’Būties ir laiko’ prasmės analizė M. Heideggerio fundamentaliojoje ontologijoje, II dalis (pokalbis su veikalo vertėju T. Kačerausku)“, Logos 86: 75–85.

Vyčinas V. 2002. „Rinktiniai raštai“. Vilnius: Mintis. T. 1.

Žukauskaitė A. 1997. „Subjektyvumo metafizikos krizė: M. Heideggeris, E. Levinas, J. Derrida“. Vilnius: VU leidykla.

 

 

Pirmą kartą publikuota leidinyje „Filosofija. Sociologija“, 2016. T.27. Nr.3.

Aplinkkeliai.lt pateikiamas tekstas yra autoriaus variantas (pridėtas skyrius „Autentiško ir vulgaraus laiko priešstata“).

 

  1. [1]Lietuvoje M. Heideggerio filosofijai ir pačiam veikalui „Būtis ir laikas“ dėmesio niekuomet netrūko. Atidžiau veikalą nagrinėjo A. Šliogeris (1989), A. Sverdiolas (1996; 2002), V. Vyčinas (2002), J. Girnius (2002), T. Kačerauskas (2006; 2008), A. Andrijauskas (2010), M. Gutauskas (2010), T. Sodeika (2010). Parašytos ir apgintos penkios disertacijos, kuriose nuodugniai aptarta veikale plėtojama problematika; jų autoriai: A. Žukauskaitė (1997), A. Dainys (2008), J. Saldukaitytė (2011), N. Stasiulis (2014), T. Vėželis (2014). Problemos, plėtojamos M. Heideggerio „Būtyje ir laike“, plačiau aptartos pokalbiuose su šio veikalo vertėju į lietuvių kalbą T. Kačerausku: T. Vėželis (2015a, 2015b, 2015c, 2015d). Dėl jų gausos, straipsnių, skirtų veikale plėtojamoms problemos, neapžvelgsime.
  2. [2]Levinas kalba apie tai, kad M. Heideggeris išmokė mus apmąstyti Būtį (Sein) veiksmažodiškai (Levinas, 1994).
  3. [3]Steineris pabrėžia laikiškumo aktualumą, pastebėdamas, kad „[p]ati Dasein prasmė yra ‘laike’“. O patį „[l]aikiškumą sukonkretina stulbinanti tiesa, kad visa būtis yra būtis-myriop“ (Steiner, 1995: 134).
  4. [4]A. Šliogeris knygoje „Pokalbiai apie esmes“ plėtojamoje temoje apie kalbos ir laiko santykį pastebi, kad „[a]nkstyvasis Heideggeris irgi sudaiktina laiką, tačiau vėliau atsipeikėja, matyt, pagaliau supratęs, kad laikas yra tokia pat chimera kaip kentauras ar nekaltas prasidėjimas“ (Šliogeris, Gustas, 2013: 220).
Tagged with: būtisegzistencializmasHeideggerlaikas
 

One Response to Čiabūties (Dasein) egzistencinių (existenziell) ir egzistencialiųjų (existenzial) apriorinių struktūrų analizė Heideggerio veikale „Būtis ir laikas“

  1. T. parašė:

    Štai verta buvo paminėti ir stiprią 1928-ųjų Gilberto Ryle’o „Sein und Zeit“ bei fenomenologijos kritinę analizę leidinyje „Mind“. – https://philosophymasters.wordpress.com/2012/01/15/ryle-review-of-sein-und-zeit/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.