Postmodernizmo mokykla

Mano paveikslą „Postmodernizmo mokykla“ (The School of Postmodernism) įtakojo Rafaelio freska „Atėnų mokykla“, esanti Vatikane.

Tai komentaras apie postmodernizmo subjektyvumą, kuris gali neigti objektyvią Tiesą.

Tose vietose, kur Rafaelis nutapė didžiuosius praeities graikų mąstytojus, mano kūrinyje pavaizduoti žymiausi mūsų amžiaus postmodernistai.

Rafaelio nutapyti filosofai stoviniuoja būreliais ir diskutuoja bei dalinasi savo idėjomis, o štai mano atvaizduotieji yra susispietę aplink gyvą modelį. (Kiek įmanoma, mano subjektų pozos yra tokios pačios kaip ir Rafaelio subjektų.)

Pasirinkau gyvo piešimo aplinką, kadangi gyvas piešimas tradiciškai laikomas disciplina, labiausiai susijusia su objektyviškumu.

Šios postmodernios ironijos esmė ta, kad kiekvienas postmodernisto mėginimas atvaizduoti žmogišką figūrą yra matomas pro savitus paskiro postmodernisto teorijos akinius, taigi klasės užsiėmimas virsta tikru jukiniu.

Gyvas modelis apsirengęs, o postmodernistai, atvirkščiai, apsinuoginę. Šis pokytis jau pats savaime postmodernus, tačiau čia dar esama minties apie savisvarbą, kuri kyla iš pasakos apie naujus karaliaus drabužius. Postmodernistus apšviečia dirbtinės elektroninės žvakės, o modelį gaubia šešėliai. Dirbtinės žvakės išreiškia Baudrillardo simuliakrų ir hiperrealybės idėjas. Apšviestos figūros iliustruoja ironiją, jog, nepaisant Rolando Bartheso, Michelio Foucault ir kitų autorių kalbų apie „autoriaus mirtį“, pasaulis jų vardus gerai įsidėmėjo.

Rafaelis savo kūrinyje labai išradingai išnaudojo centrinių arkų vaizdinį. Pati architektūra čia niekuo dėta. Arkos nutapytos ir apgauna akį, kūrinyje sukurdamos didesnį erdviškumą ir perspektyvą.

Mano paties paveikslas šitai atspindi, veiksmą perkeldamas į Londono nacionalinės galerijos Sainsburio priestatą, suprojektuotą postmodernaus architekto Roberto Venturio; šis pastatas garsus savo arkomis. Lygios arkos čia atlieka tokį patį vizualinį triuką: didesnis erdviškumas išgaunamas dėl to, kad kiekviena arka yra mažesnė už ankstesniąją.

Rafaelio originale yra dvi ikoninės graikų dievų – Apolono ir Atėnės – skulptūros. Šias aš pakeičiau neabejotinais postmodernios populiariosios kultūros „dievais“ – Davidu Beckhamu ir Madonna. (Kaip kad Sainburio priestate besiglaudžiantis ikirenesansinis religinis menas, įvairūs altoriniai paveikslai, abi nutapytos figūros iliustruoja religinę vaizdiniją.) Beckhamas demonstruoja savąją krucifikso tatuiruotę ir turi ilgus plaukus kaip mesijas. Fonas mėlynas ir atspindi lazuritinę ikirenesansinio meno spalvą. Rėmas yra niekas kitas kaip didelio fotonegatyvo kadras, nes Beckhamą labiau išgarsino jo atvaizdas, o ne futbolas. Nelyginis skaičius 7 nėra tik skaičius, kurį jis pasirinko kaip savo numerį ant Manchester United marškinėlių, – tai yra ir biblinis tobulybės skaičius. Madonna nutapyta Edvardo Muncho „Madonos“ stiliumi ir jos rėmas yra televizoriaus rėmas. Paveikslą pasirašė MTV, kadangi šis „autorius“ yra viena iš jos šlovės priežasčių.

Galutinė postmoderni sąsūka yra ta, kad kūrinys nutapytas ant drobės, kurios santykis – 1:1.618… (tai vadinamoji dieviškoji proporcija arba auksinis pjūvis, žavėjęs graikų mąstytoją Pitagorą), tačiau jis nutapytas ant užpakalinės ištemptos drobės pusės, taigi laikikliai buvo nuauksuoti ir tapo pačiu rėmu.

 

Išsamiau apie figūras

 

Gilles Deleuze

Tai XX a. prancūzų filosofo Gilles’io Deleuze’o atvaizdas. Deleuze’o rašiniai labai įtakojo filosofiją, literatūrą ir dailiuosius menus. Ši figūra pakeičia dailininko Apeleso figūrą, pozą išlaikant tokią pačią kaip ir Rafaelio kūrinyje.

Jean Baudrillard

Čia prancūzų sociologas, filosofas, kultūros teoretikas, politikos komentatorius Jeanas Baudrillardas. Baudrillardas yra centrinė postmodernizmo ir poststruktūralizmo figūra. Taigi jis stovi kūrinio centre ir pakeičia Aristotelį freskoje. Rafaelis nutapė Aristotelį rodantį žemyn, kadangi jis padarė įtaką empirinių tyrinėjimų sričiai. Kita vertus, Baudrillardas matuoja modelį lygiai taip pat pakreipdamas ranką žemyn. Jis dėvi beretę. Ši kepurė yra puikus Baudrillardo simuliakrų pavyzdys, nes esti daugiau nei galvos apdangalas ir reprezentuoja tautą bei menininką.

Hélène Cixous

Centre stovi profesorė, prancūzų feministė, rašytoja, poetė, dramaturgė, filosofė, literatūros kritikė ir oratorė Hélène Cixous. Cixous ypač kritikavo Sigmundą Freudą ir jo lyčių analizę, paremtą Oidipo kompleksu. Cixous taip pat domėjosi falocentrizmu ir tuo, kaip moterys gali būti apibrėžiamos pagal tai, ko stokoja. Paveiksle feministė Cixous pavaizduota kaip būsima motina, o lyčių vaidmenų dviprasmybę iliustruoja faktas, jog ji mūvi vyriškus apatinius. Intentistų¹ palimpsestizmas (meno sluoksniavimas, siekiant atskleisti kūrybinį redagavimo procesą) yra aiškiai parodytas šiame vaizdinyje.

David Beckham

Graikų dievą Rafaelio freskoje keičia šių dienų postmodernizmo ikona Davidas Beckhamas. Londono nacionalinės galerijos Sainsburio priestate esantys ikirenesansiniai kūriniai, daugiausia altoriniai paveikslai, reprezentuoja religinę ikonografiją. Postmodernizmo dievas Beckhamas įrėmintas fotonegatyvo kadre, nes jį labiausiai išgarsino paparacių nuotraukos, o ne pasiekimai futbole. Nelyginis skaičius 7, kuris buvo jo marškinėlių numeris, taip pat yra biblinis tobulybės skaičius. Ant jo nugaros aiškiai matoma krucifikso tatuiruotė, o fonas ištapytas lazuritine spalva, prabangia spalva, dažnai naudota Venecijos tapybos meistrų, kurie šitaip įprasmindavo tokias svarbias religines figūras kaip Mergelė Marija.

David Lynch

 Štai čia prie portreto triūsia Amerikos filmų režisierius ir vizualaus meno kūrėjas Davidas Lynchas. Moteris drobėje yra ne pats gyvas modelis, o italų aktorė Isabella Rossellini, suvaidinusi pagrindinį vaidmenį postmoderniame ikoniniame Lyncho filme „Mėlynas aksomas“ (Blue Velvet, 1986).

Jacques Derrida

Sėdi prancūzų filosofas Jacquesas Derrida. Derrida pakeičia Herakleitą ir Mikelandželą Rafaelio freskoje. 1990 m. Derrida kuravo piešinių parodą Luvre. Įžanginis parodos atvaizdas buvo Josepho-Benoît Suvée „Piešimo kilmė“ (L’invention du dessin, 1791). Šiame kūrinyje jauna moteris [graikų puodžiaus Butadeso duktė], prieš išsiskirdama su mylimuoju, apibrėžė jo šešėlį ant sienos. Derrida sakė, kad šitai būdinga piešimo procesui. Menininkas negali vienu metu matyti modelio ir drobės. Tam tikra prasme menininkas visuomet aklas. Taigi paveiksle matome aklą Derrida, šalia kurio padėta baltoji neregio lazdelė. Jis apvedžioja šešėlį, krentantį ant piešinio. Jo kūrinys pirmiausia pasirašytas, o po to pašalintas. Tai rodo Derrida refleksiją apie tapatybę ir esatį. (Pašalinimo priemonę Derrida pasiskolino iš Heideggerio.) Jis pasirėmęs į vieną iš Warholo Brillo dėžių. Tai ikoninis kūrinys, kurį Arthuras Danto pavadino „meno pabaiga“ (the end of art).

Derrida dar kalbėjo apie khôra, kuri išreiškia Platono idėjas apie indus idealių formų kopijoms. Khôra negali būti reprezentuota, kadangi tai veikiau tarpas, o ne esatis. Bernardas Tschumis spėjo, kad ji gali būti atvaizduota architektūriškai ir šis spėjimas pagaliau įtikina Derrida kai ką sukurti. Sumeistrauta dėžutė guli šalia jo dešinės kojos ir tarnauja kaip teptukinė.

Michel Foucault

Iššaukiančiai išskėtęs kojas sėdi prancūzų filosofas, sociologas ir istorikas Michelis Foucault. Vienas didžiųjų Foucault darbų buvo „Seksualumo istorija“ (L’Histoire de la sexualité, 1976–1984). Foucault taip pat keletą kartų buvo užtiktas kompromituojančiose situacijose. Jis pasirišęs ŽIV kaspino formos kaklaskarę, kuri primena faktą, kad Foucault mirė nuo AIDS 1984 m. Jis pakeičia nežinomą raudonai apsirėdžiusią figūrą Rafaelio freskoje.

Cindy Sherman

Tolėliau stovi fotografė, modelis ir filmų režisierė Cindy Sherman. Jos drobė yra tapybinis vieno garsiausių jos fotografinių autoportretų Untitled #96 („Be pavadinimo“ nr.96) perdirbinys. Vienas centrinių postmoderno principų yra šis: kad ir kiek bandytume būti objektyvūs, mes vis tiek matome daiktus pro savo pačių akinius. Viskas iš esmės esti autoportretas. Ši figūra Rafaelio kūrinyje neaiški. Tai gali būti Fornarina kaip meilės personifikacija.

Martin Heidegger

Nugara į mus pasisukęs menininkas yra vokiečių filosofas Martinas Heideggeris. Ši figūra Rafaelio freskoje taip pat mįslinga. Heideggerio paveikslas – tai Vincento van Gogho „Batų poros“ kopija. Heideggeris pasinaudojo šiuo kūriniu, kad išskleistų hermeneutinį ratą savo tekste „Meno kūrinio ištaka“ (Der Ursprung des Kunstwerkes, 1950). Gyvas modelis mano paveikslo centre avi tokius pačius batus. Be to, Heideggerio molbertas meta svastikos formos šešėlį, nes Heideggeris simpatizavo nacionalsocializmui.

Įdėmiai pažvelgus į atvaizdą, galima pamatyti ant figūrų parašytą tekstą. Tekstas vokiškas ir paimtas iš Heideggerio „Meno kūrinio ištakos“. Mano paveiksle esama keleto ant figūrų užrašytų tekstų originalo kalba iš svarbių kūrinių.

Jackson Pollock

Ant grindų tapanti figūra yra Jacksonas Pollockas. Jis keičia Euklidą arba Archimedą Rafaelio kūrinyje. Jacksonas Pollockas užsiiminėjo abstrakčiuoju ekspresionizmu. Pollockas dirbo ant grindų, varvindamas dažus. Jis tvirtino, kad kūrinys gyvena „savo gyvenimą“ atskirai nuo kūrėjo – tai konceptas, atsiliepiantis į poststruktūralistų „autoriaus mirties“ teorijas. Čia vėlgi Pollocko dešinėje esti tekstas, paaiškinantis jo tapybos teorijas.

Jacques Lacan

Žemiau sėdi prancūzų psichoanalitikas ir psichiatras Jacquesas Lacanas. Lacanas kalbėjo apie „penio pavydą“, o labiausiai išgarsėjo jo „veidrodžio stadijos“ koncepcija, kuomet ego patiria konfliktą tarp suvokiamos vizualinės išvaizdos ir emocinės būsenos. Todėl Lacano paveiksle matome veidrodyje atsispindintį penį. Penis paremtas šakaliuku. Lacanas padarė didelę įtaką siurrealistams. Salvadoro Dalí kūriniuose galima dažnai pamatyti tokį šakaliuką.

Kampe patalpintas [menininkų dueto] Gilbert & George sieninės tapybos fragmentas. Death („mirtis“) yra Bartheso tezės apie „autoriaus mirtį“ komentaras.

Jean-François Lyotard

Prancūzų filosofo ir literatūros teoretiko Jeano-François Lyotardo atvaizdas yra dar viena centrinė figūra šalia Baudrillardo. Jis pakeičia Platoną iš Rafaelio freskos. Rankoje laiko savo paties knygą „Postmodernus būvis: ataskaita apie žinojimą“ (La condition postmoderne: rapport sur le savoir, 1979).

Madonna

Vieną iš Rafaelio graikų dievų skulptūrų keičia viena iš postmodernios populiariosios kultūros dievybių Madonna. Madonna matoma kaip Edvardo Muncho „Madona“. Taip yra todėl, kad Sainsburio priestate glaudžiasi ikirenesansinė krikščioniška ikonografija. Be to, Madonna dažnai konfrontavo su Bažnyčia. Paveikslo rėmas yra televizoriaus rėmas, o kūrinį pasirašė MTV, kadangi vaizdą apie ją susidarėme iš jos muzikinių klipų.

„Šv. Tomo netikėjimas su Nietzsche ir Vittorio Pelosiu“

Ant galinės Sainsburio priestato sienos kabo paveikslas „Šv. Tomo netikėjimas“ (Incredulità di San Tommaso, 1502–1504), kurį nutapė Giovannis Battista Cima da Conegliano. Šv. Tomas abejojo Kristaus prisikėlimu. „Atėnų mokykloje“ Rafaelis įtraukė savo paties atvaizdą tolimajame dešiniajame krašte. „Postmodernizmo mokykloje“ tolimasis paveikslas yra [Conegliano] kūrinio perdirbinys „Šv. Tomo netikėjimas su Nietzsche ir Vittorio Pelosiu“. Nietzschė dažnai vadinamas postmodernizmo tėvu. Pelosis, kaip šv. Tomas, abejoja tais postmodernizmo aspektais, kurie visiškai atmeta bet kokių objektyvumo bandymų prasmę.

Robert Venturi

Architektas Robertas Venturis pakeičia Pitagorą Rafaelio freskoje. Jo piešiamas gyvas modelis labai primena Elvį Presley, kadangi vienas svarbiausių Venturio tekstų buvo pavadintas „Mokytis iš Las Vegaso“ (Learning from Las Vegas, 1972).

Tarp kita ko, „Postmodernizmo mokyklos“ aplinka yra Londono nacionalinės galerijos Sainsburio priestatas, suprojektuotas Venturio.

Roland Barthes

Rolandas Barthesas buvo prancūzų filosofas, literatūros teoretikas ir semiotikas. Labiausiai išgarsėjo dėl savo teksto „Autoriaus mirtis“ (La mort de l’auteur, 1967), todėl Barthesas ant rankos užsirišęs juodą gedulo juostelę. Modelio piešimą įkvėpė jo paties ekstensyvus darbas apie ženklus, paveiksle užkoduotas imtynių vaizdinyje.

Salman Rushdie

Salmanas Rushdie dažnai vadinamas postmoderniu rašytoju. Jo prieštaringas kūrinys „Šėtoniškos eilės“ (The Satanic Verses, 1988) iššaukė fatvą (už akių jam skirtas mirties nuosprendis). Foucault kartą viešai palaikė islamo revoliuciją Irane, taigi Rushdie kontrasto dėlei įterptas šalia Foucault.

Ferdinand de Saussure

Lingvistikos tėvas Saussure’as stovi prie sienos. Sausurre’as, kaip struktūralistas, teigė, kad signifikante nėra nieko, kas galėtų jį susieti su signifikatu. Reikšmė randama per [signifikanto ir signifikato vidinių ryšių] nebuvimą – žodį atpažįstame, kadangi jis skiriasi nuo kitų žodžių. Todėl prie jo kojų pastatytame paveiksle matome modelio formą, o detaliai išpiešta tiktai jo aplinka. Kitas jo keisto mąstymo pavyzdys yra šviesoforas: vietoje to, kad spalvos natūraliai reikštų „eiti“ arba „sustoti“, jos tiesiog aiškiai skiriasi viena nuo kitos. Taigi dažų indeliai prie jo kojų nurodo šviesoforo spalvas.

Andy Warhol

Andy Warholas, postmodernizmo pop menininkas ikona, stovi ir tyrinėja modelį.

Luce Irigaray

Belgų feministė, filosofė ir lingvistė Luce Irigaray sėdi ir piešia modelį kaip Mergelę Mariją: tokiu būdu atspindimas jos dėmesys moteriškajam subjektui, pasitelkiant pačių žymiausių moterų figūrų adaptaciją.

 

***

Galiausiai mano paveikslas nutapytas ant užpakalinės ištemptos drobės pusės. Taigi drobės laikikliai buvo nulakuoti ir nuauksuoti. Šis ironiškas nusistovėjusios modernizmo tvarkos apvertimas yra paplitusi postmodernizmo tema.

Vittorio Pelosi

 

Parengė ir vertė Linas Jankauskas

Parengta pagal: “The School of Postmodernism” by Vittorio Pelosi: a more detailed look

 

1. Intent(c)izmas (angl. intentism, noun \in-‘tentiz?m\) – menininkų, autorių, aktorių ir muzikantų sąjūdis, kuris tiki, kad menas gali perteikti menininko numatytą pranešimą jo numatytai auditorijai. Sąjūdis pripažįsta bei palaiko menininko kūrinio ir jo kūrėjo ryšius. // Intentistų manifestas: www.intentism.com/manifesto.htm