Intent(c)izmas (angl. intentism) – menininkų, autorių, aktorių ir muzikantų sąjūdis, kuris tiki, kad menas gali perteikti menininko numatytą pranešimą jo numatytai auditorijai. Sąjūdis pripažįsta bei palaiko menininko kūrinio ir jo kūrėjo ryšius.

 

//

Intentistų

manifestas

//

 

Intentistai tiki trimis principais:

1.

Intentistai tiki, kad menininkas gali perteikti jo arba jos numatytą pranešimą. Intentistų manymu, europietiškas postmodernizmas padarė savo darbą, užčiaupiant burną menininkui.

Anot žymaus poststruktūralisto Jacqueso Derrida, kurį galima vadinti postmodernizmo čempionu, intencija „jau niekad negalės diktuoti sąlygų nei pasauliui, nei išraiškų sistemai“. Daugeliui Derrida sekėjų tai reiškia, jog VISADOS turi būti daugiau nei viena bet kokio teksto ar kūrinio interpretacija. Intencija NIEKADOS nebus atskleista iki galo. Neapibrėžtumas vyraus NUOLATOS.

Intent(c)izmas tiki menininko NEUŽČIAUPIMU, kad jis arba ji galėtų mums kalbėti.

Kas gi teisus?

Dauguma postmodernistinių meno teorijų tvirtina, kad meno kūrinys neturi universalios prasmės ir gali papasakoti daugybę dalykų. Prasmę veikiau atskleidžia interpretatorius, o ne menininkas. Jeigu taip, tuomet kūrinys gali reikšti bet ką, vadinasi, iš esmės nieko. NB. Norėdami sužinoti, kaip intentistai apibrėžia „prasmę“, skaitykite tekstą „Intent(c)izmas: menininko prisikėlimas“ [1]

Menininkas buvo užčiauptas.

Postmodernizmas nesibodi skelbti, kad nė vienas menininkas ar autorius nėra pajėgus perteikti jo arba jos numatytos prasmės, kadangi kiekvienas privalo patirti meną, remdamasis savo ribota jausena arba mąstysena. Semiotikas ir socialinis teoretikas Rolandas Barthesas parašė „Autoriaus mirtį“, nes, jo požiūriu, autoriaus intencija yra nesvarbi. „Priskirti tekstui autorių… tai reiškia apriboti patį tekstą.“

Intentistai vertina daugybę revoliucinių postmodernizmo įžvalgų, ypač apie kiekvieno žiūrovo įnašą į meno kūrinį. Vis dėlto intentistai tiki principu „Jokios kūrybinės įvesties, jokios prasmės įvesties“. Žiūrovas negali suteikti naujos prasmės.

Kadangi kūrinys epistemologines savybes galutinai įgauna tuomet, kai kūrėjas baigia kurti, žiūrovas tegul ir ne tobulai, bet pakankamai gerai gali suprasti kūrinį, nes jo prasmė nekinta sulig kiekvienu nauju žvilgsniu. Tiesą pasakius, hermeneutinis ratas turi būti laikomas hermeneutine spirale, padedančia žiūrovui sumažinti subjektyvias asociacijas ar reikšmes.

Intentistai šitai vadina menininko ATVĖRIMU, nes menininkas dar ir kaip gyvas bei turi ką mums pranešti.

2.

Intentistai mano, jog paini, paslėpta ar nuneigta intencija veda prie NULINIO aiškumo.

Tai yra blogai ir menui, ir visuomenei.

Miręs menininkas nebegali būti siejamas su paveikslu, kuris, tarkime, palaiko rasizmą arba homofobiją. Tiek Heideggeris, tiek Paulis de Manas sulaukė pelnytos kritikos dėl savo antisemitinių straipsnių, kurie būtų veidmainiški, jeigu menininko balsas nebūtų girdimas ir atpažįstamas.

3.

Priešingai, anot intentistų, menininko intencijos užmarštis gali paskatinti suvaržymus ir netgi cenzūrą.

1990-aisiais Cincinačio Šiuolaikinio meno muziejuje atidarius meno parodą „Tobula akimirka“ (The Perfect Moment), Cincinačio miestas pateikė ieškinį minėtam meno centrui ir dviem kuratoriams, nes kai kurie kūriniai buvo palaikyti įžeidžiančiais. Kaltintojai tiesiog parodė kūrinius, o gynėjai savo ruožtu paaiškino galimas menines intencijas. Prisiekusieji visus kaltinamuosius išteisino.

Menas visada buvo pirmose gretose ir keitė socialinę elgseną, skatindamas toleranciją ir pilietines teises. Kalbant apie požiūrį į moteris, rasę ir politiką, menas priespaudos laikais dažnai vienu žingsniu lenkdavo visuomenę, veikdamas kaip socialinė sąmonė.

Menas pajėgia kalbėti žmonių širdims ir protams, todėl diktatoriai dažnai trokšta nutildyti meno balsą.

Be įtakingo meno kalbėjimo civilizacija bus žymiai žiauresnė, žymiai nepakantesnė.

Intentistų manymu, nepaisant to, kad jų meno kūriniai gali turėti daugiasluoksnę prasmę ir gali būti suvokiami įvairiais lygiais, esama aiškių priežasčių, kodėl jie gali būti suprasti netinkamai – todėl ne visos interpretacijos yra vienodai įtikinamos.

Intentistai tiki, kad jų meno kūriniai geba perteikti jų numatytą meninį pranešimą numatytai auditorijai.

Intentistai mano, kad jų kūrinių balsas yra jėga, siekianti gėrio.

Intentistai mėgaujasi „kūrybos pėdsakais“ savo sumanymuose, kuomet kūriniuose paliekamos redagavimo proceso detalės. Mes šį idėjų sluoksniavimą vadiname „palimpsestizmu“[2].

 

Vertė Linas Jankauskas

Versta iš: Intentist Manifesto

Susijęs tekstas: Vittorio Pelosi, „Postmodernizmo mokykla“

 

P. S.

Luciano Pelosi. Be pavadinimo (Untitled, 2017)

Pasak intentistų, tai labai svarbus atvaizdas, iliustruojantis klaidingą naujosios kritikos įsitikinimą, jog prasmė randama vien tik kūrinyje. Šitai taip pat įžiebė ginčus tarp daugybės intentistų, tvirtinančių, kad jeigu intencija nėra aiškiai išreikšta kūrinyje, tuomet intencija neturi nieko bendra su prasme. Šiame kūrinyje menininkas sąmoningai tiesiogiai neatskleidė intencijos – tą rodo ne tik kūrinio simbolizmas, bet ir pavadinimas. Vis dėlto pakalbinus menininką, paaiškėjo, kad du puodeliai, du peiliai ir vynuogės įvairiais būdais simbolizuoja skaičių 11. Menininkas patikslino, kad kūrinyje parodyta Paliaubų dienos data 11.11.11, signalizuojanti apie Pirmojo pasaulinio karo pabaigą.

 

  1. [1]Žr.: Vittorio Pelosi, Intentism: Resurrection of the Artist: http://intentismcommunity.webs.com/intentismessay.htm
  2. [2]Intentistų sąvoka „palimpsestizmas“ (angl. palimpsestism) kilo iš graikiškos sąvokos palimpseston (biblion) – „naujai išskusta (knyga)“: rankraštis, parašytas pergamente ant nuplauto arba išskusto teksto; palimpsestai buvo paplitę senovėje ir ankstyvaisiais viduramžiais.
Tagged with: BarthesintencijaintentizmaskūrybamintispalimpsestizmasPelosipostmodernizmas
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.