Odisėjo kelionė (senovinės romėnų mozaikos fragmentas, II a. po. Kr.)
Graikų poetas Konstantinas Kavafis (1863–1933) savo eilėraštyje „Itakė“ remiasi žinomu Homero „Odisėjos“ pasakojimu kaip metafora, skirta įvardinti gyvenimo kelionę. Eilėraštis parašytas graikiškai, į lietuvių kalbą jį išvertė Tomas Venclova. Nors tam tikra originalo lyrika ir ritmas vertime neišvengiamai prarandami, dėl savo prasmės turinio eilės vis tiek palieka stiprų įspūdį:
Kada išplauksi praraston Itakėn,
prašyk dievus, kad kelias būtų ilgas,
klaidus ir pilnas paslapčių.
Nepaisyk lestrigonų nei kiklopų,
nepaisyk Poseidono rūsčio.
Jie niekad neužklups tavęs, jei skaisčios
bus tavo mintys, jeigu sieloj
ir kūne viešpataus kilni aistra.
Tu niekad nesutiksi lestrigonų,
kerštingo Poseidono ir kiklopų,
jei tavo dvasioj jų nėra, jei pats
neišviliosi jų iš nebūties.Todėl prašyk, kad kelias būtų ilgas,
kad vasaros rytais tau būtų lemta
įplaukt į nematytus uostus,
kad jie džiaugsmingai sveikintų tave.
Svečiuokis finikiečių mugėse
ir įsigyk jų prekių –
koralų, perlamutro, gintaro ir juodmedžio;
įvertink nuostabią kvapių aliejų įvairovę;
pirk tiek kvapių aliejų, kiek įstengsi;
lankyk šimtus Egipto miestų
ir mokykis iš tų, kurie pranoksta mus.Ir visada mąstyk apie Itakę.
Ji – tavo tikslas, kur bebūtum.
Bet įvykių neskubink.Tegul kelionė trunka daugel metų;
atplauk į tėviškę visai pasenęs,
įgijęs išminties ir patyrimo,
nes ji neduos tau jokio turto.Itakė dovanojo tau kelionę.
Jei jos nebūtų, nevertėtų plaukti,
bet šiaip Itakė – nežymi sala.Nors ji skurdi, ji neapgaus.
Kada įgysi išminties ir patyrimo,
tikrai suprasi, kas gi tos Itakės.1
K. Kavafio „Itakės“ rankraštis (be datos)
Pagrindinė eilėraštyje aptariama tema yra laiko atradimas gyvenimo kelionei, stabtelint ir siekiant įgyti išminties, pasimėgauti malonumais, sukaupti patirties. Daugelis žmonių gyvenime paprastai ieško lengviausio kelio, judėdami tiesiai ir vengdami aplinkkelių ar kitokių keliavimo lankstų. Todėl nenuostabu, kad tuomet neišvengiama tam tikros dvasinės tuštumos bei gyvenimo prasmingumo klausimo. Juk Anapilin nieko materialaus nenusineši. Atrodo, Kavafis mums mėgina pasakyti, kad tikri išties kažko verti dalykai yra prisiminimai bei patirtys. Keliaudamas tiesiausiu ir saugiausiu keliu, šių dalykų neįgysi. Dešimtmetį trukusi kupina posūkių ir nuotykių Odisėjo kelionė namo iš Trojos karo – metafora apie gyvenimą, kuris iš tikrųjų prasmingas.
Vienas neįprastų eilėraščio bruožų tas, kad jis parašytas antrąja liepiamąja nuosaka. Metaforiškasis Odisėjas skaitytojui aiškina, kas gyvenime svarbu, kaip jam reikėtų elgtis. Nors toks požiūrio taškas naratyviniame kūrinyje paprastai neveiksmingas, šiame lyriniame eilėraštyje jis yra įspūdingai efektyvus. „Itakėje“ remiamasi tam tikrais ryškiais „Odisėjos“ simboliais. Pavyzdžiui, pirmajame posme minimi lestrigonai, kiklopai, Poseidonas. Jie buvo vieni aršiausių Odisėjo priešų. Kaip žinome, lestrigonai ir kiklopai buvo milžinai kanibalai, suriję daugybę jo bendražygių. Poseidonas, kerštingasis dievas, daugybę metų persekiojo Odisėją.
Odisėjas apakina miegantį kiklopą Polifemą (senovinė graikų vaza, 500 m. pr. Kr.)
Poetas šiuos personažus pasirinko tam, kad išreikštų konfliktą tarp žmonių ir jėgų, kurios už juos daug galingesnės. Tiesa, skaitytojas padrąsinamas neišsigąsti šių išorinių konfliktų,
jei tavo dvasioj jų nėra, jei pats
neišviliosi jų iš nebūties.
Kitas svarbus simbolis yra atvykimo į naujus uostus idėja. Uostai – tai laimingi laikai ir vietovės, kur skaitytojas išgyveno savo laimingąsias akimirkas, įgijo pažinimą bei gyvenimo patirtį. Poetas mini dvi šalis – finikiečių prekybos stotis ir Egipto miestus. Finikiečių uostuose galima nusipirkti puikiausių prekių – koralų, perlamutro, gintaro, juodmedžio, kvapių aliejų. Kavafis, minėdamas Egipto miestus, neabejotinai mąsto apie Aleksandriją, kur praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Aleksandrija antikiniame pasaulyje buvo vienas didžiausių švietimo ir kultūrinių idėjų centrų; taip pat reikia nepamiršti, kad joje buvo didžiausia to laikmečio biblioteka (jos, žinoma, dar nebuvo tais herojiniais laikais, kuriuos Homeras vaizduoja „Odisėjoje“). Poetas, eilėraštyje rašydamas apie Egipto miestus, greičiausiai apdairiai ir tyčia sukuria anachronistinį pasaulį, taip atverdamas erdvę vaizduotei ir grįsdamas kelią sparnuotam fantazijos kovos vežimui.
Paskutinis ir galbūt pats svarbiausias simbolinis vaizdinys eilėraštyje yra pati Itakės sala. Ši Odisėjo gimtinė ir karalystė perteikia tiek pradžią, tiek pabaigą, pačią antikinę holistinę visumą:
Itakė dovanojo tau kelionę.
Jei jos nebūtų, nevertėtų plaukti,
bet šiaip Itakė – nežymi sala.Nors ji skurdi, ji neapgaus.
Kada įgysi išminties ir patyrimo,
Tikrai suprasi, kas gi tos Itakės.
Mes ateiname į šį pasaulį nežinia iš kur ir lygiai taip pat į tą nežinią išeiname. Negalime pasirinkti nei savo gimties vietos, nei laikmečio, kuriame mums skyrė gyventi lemtis, tačiau visada esama aplinkybių, kurių veikiami bręstame bei formuojamės kaip asmenybės. Kai suaugame, paliekame vaikystės namus. Kiekvieno kelias vis kitoks: vienų lengvesnis, bet nuobodesnis, kitų sunkesnis, tačiau daug įdomesnis. Gyvenimo ironija ta, kad kuo toliau išeiname užkariauti naujų žemių, tuo labiau pradedame ilgėtis namų ir galiausiai norime į juos sugrįžti. Tačiau mūsų, gyvenančių postmoderniais laikais, tikriausiai laukia dar vienas paradoksas: į savąją Itakę galima sugrįžti tik virtualiai.
Gyvenimo esmė yra pati kelionė, jos patyrimas. Jeigu būsi pakankamai kantrus, galiausiai sugrįši į kelio pradžią. Pradžia ir pabaiga tėra vienas ir tas pats atskaitos taškas, bet svarbiausia – tik kelionė, kelias, kuriame mirtingasis patiria savojo gyvenimo vertę. Kavafis visa tai perteikia subtilia modernistinės poezijos forma ir „Itakė“ pagrįstai laikoma vienu nuostabiausių XX a. literatūros perlų. Kanoninio Vakarų kultūros teksto vaizdiniai tampa šukėmis modernistiniame brikoliažiniame vitraže, dar kartą primindami tą pačią klasikinę tiesą, kuri niekuomet nesensta.
Parengė T.
- Konstantinas Kavafis, „Itakė“, vertė Tomas Venclova.
Paimta iš: „Konstantino Kavafio poezija“:
http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LH00/Konstantinas_Kavafis._Poezija.LHX500.pdf
Eilėraštis graikų kalba:Ιθάκη
Σα βγεις στον πηγαιμό για την Ιθάκη,
να εύχεσαι νάναι μακρύς ο δρόμος,
γεμάτος περιπέτειες, γεμάτος γνώσεις.
Τους Λαιστρυγόνας και τους Κύκλωπας,
τον θυμωμένο Ποσειδώνα μη φοβάσαι,
τέτοια στον δρόμο σου ποτέ σου δεν θα βρεις,
αν μέν’ η σκέψις σου υψηλή, αν εκλεκτή
συγκίνησις το πνεύμα και το σώμα σου αγγίζει.
Τους Λαιστρυγόνας και τους Κύκλωπας,
τον άγριο Ποσειδώνα δεν θα συναντήσεις,
αν δεν τους κουβανείς μες στην ψυχή σου,
αν η ψυχή σου δεν τους στήνει εμπρός σου.Να εύχεσαι νάναι μακρύς ο δρόμος.
Πολλά τα καλοκαιρινά πρωιά να είναι
που με τι ευχαρίστησι, με τι χαρά
θα μπαίνεις σε λιμένας πρωτοειδωμένους·
να σταματήσεις σ’ εμπορεία Φοινικικά,
και τες καλές πραγμάτειες ν’ αποκτήσεις,
σεντέφια και κοράλλια, κεχριμπάρια κ’ έβενους,
και ηδονικά μυρωδικά κάθε λογής,
όσο μπορείς πιο άφθονα ηδονικά μυρωδικά·
σε πόλεις Aιγυπτιακές πολλές να πας,
να μάθεις και να μάθεις απ’ τους σπουδασμένους.Πάντα στον νου σου νάχεις την Ιθάκη.
Το φθάσιμον εκεί είν’ ο προορισμός σου.
Aλλά μη βιάζεις το ταξείδι διόλου.
Καλλίτερα χρόνια πολλά να διαρκέσει·
και γέρος πια ν’ αράξεις στο νησί,
πλούσιος με όσα κέρδισες στον δρόμο,
μη προσδοκώντας πλούτη να σε δώσει η Ιθάκη.Η Ιθάκη σ’ έδωσε τ’ ωραίο ταξείδι.
Χωρίς αυτήν δεν θάβγαινες στον δρόμο.
Άλλα δεν έχει να σε δώσει πια.Κι αν πτωχική την βρεις, η Ιθάκη δεν σε γέλασε.
Έτσι σοφός που έγινες, με τόση πείρα,
ήδη θα το κατάλαβες η Ιθάκες τι σημαίνουν.