Vakar lijo

pagal | 2011 11 18

Vakar pagalvojau: ar baisu mirti vasarą? Jeigu reikėtų pasirinkti, jeigu galėtum pasirinkti, jeigu norėtum pasirinkti…. Ar pasiryžtum – vasarą? Tiesiog taip, paprastai, be jokios tragikomedijos, be nereikalingo liūdesio, be nešvankios kančios, teršiančios išdidžią sielą. Taip, kaip bežodžiai ir nuolankūs nugaišta šunys, paukščiai, bitės…tiesiog įkvėpti paskutinį kartą svaiginančios vasaros aistros ir nustoti kvėpuoti? Ar pasiryžtum leisti saulei paskutinį kartą paliesti tavo veidą ir nerti į amžiną tamsą, patikliai atsiverdamas artėjančiai nebūčiai, taip, kaip kažkada atsivėrei būčiai už saugaus motinos įsčių prieglobsčio?

Vakar lijo. Sunkus ir drungnas vasaros lietus tingiai glamonėjo mieguistą pasaulį, pribrinkusį mirties nuojauta. Gal todėl ir galvojau apie mirtį. Juk lietus ir mirtis yra tokie panašūs. Jiedu nuolat kartu ir niekada nebūna po vieną: visada, kai lyja, kažkas miršta – šuo, paukštis, bitė, žmonių vaikas… Gal todėl ir galvojau apie mirtį, apie lietų ir apie vasarą. O tiksliau – ar labai baisu mirti štai taip, vasarą. Gal net paskutinę vasaros dieną. Ypač, jeigu lyja. Taip, kaip miršta po atvirtu dangumi nomadai, amžinai klajojantys tarp žvaigždžių. Juk visur būna vasara, net ir dykumose. Turbūt ir dykumose žmonės bijo mirti vasarą. Ypač, kai lietus lyja.

Todėl ir paklausiau savęs vakar: ar pasiryžtum štai taip, paprastai – vasarą? Tiesiog, kai lyja lietus ir šlapias, garuojantis pasaulis sunkiai kvėpuoja tau į veidą. Kai kažkas sklando ore, lyg kažkokia keista amžinybės nuojauta, tarsi koks neištesėtas dieviškas pažadas. Ir jautiesi taip, lyg vasara niekada nesibaigtų, o mirtis tebūtų trumpas blyksnis tarp akimirkos, kai grėsmingai patamsėja dangus ir akimirkos, kai pirmas lietaus lašas paliečia pastėrusią žemę. Paklausk praskrendančios bitės, seno šuns ar sužeisto paukščio,  ar labai baisu mirti vasarą? Ypač, jeigu lietus lyja…

Safo

8 komentarai

  1. Bičiulis

    Bitės miršta, o ne gaišta.
    Lietuviai nuo seno myli ir gerbia bites ir niekada nesako, kad bitė nugaišo ar nudvėsė. Bitės – miršta.

    Atsakyti
    1. Safo

      Bitės nėra pagrindinės veikėjos šiame pamąstyme, jos paminimos tik kitų gyvūnų kontekste… o jeigu dėl tos lietuvių pagarbos bitėms (kurios nėra nieko ypatingesnės už kitus vabzdžius), tai ji mažu mažiausiai keista ir gerokai perdėta

      Atsakyti
  2. Raflezija

    Tai gal tuomet viskas per daug sureikšminama? Pavyzdžiui, Vasara. Arba kam dar klausti „…praskrendančios bitės, seno šuns ar sužeisto paukščio – ar labai baisu mirti vasarą?” – juk neatsakys. O gal? 🙂
    „…koks vienišas žmogus visatoje! Amžinas tremtinys. Ištremtas iš didžiosios mineralų, augalų ir gyvūnų bendruomenės. Niekam nereikalingas: nei saulei, nei kalnams, nei upėms, nei tigrams, nei žuvims, nei žolei, nei lietaus lašui. Visa, kas nėra jis pats, jam reikalinga, o jis nereikalingas jokiam nežmogiškam esiniui ar būtybei.”

    Atsakyti
  3. Bičiulis

    Nesutikčiau su Safo, bitės yra ypatingos. Jos neša medų, kurį dvikojai vėliau „prichvatizuoja”. O jos ir toliau neša…Bei miršta paprastai darbo vietoje, nuo sparnelių susidėvėjimo. Kaip tikri kariai. Dėl to tikriausiai dvikojis joms atiduoda savotišką pagarbą. Bitės – miršta, visai kaip dvikojai.

    Atsakyti
  4. Violeta

    Visi, kurie turi dvasios būtent nudvesia, tai yra išleidžia dvasią, nugaišta tas,kas neturi, kažkada sakė kalbotyrininkas J.kABELKA. Ir man nepatinka tas stereotipas, mirtis – nėrimas į amžiną tamsą. Kodėl gi ne į plieskiančią šviesą ar vaivorykščių erdvę?

    Atsakyti
  5. VJ

    Bitės… Vasara… Mirtis…
    Visi šie žodžiai simboliai, tad jei jau kalbame perkeltine prasme, kiek aš čia spėjau sugaudyti vėją laukuose, tai gal verttėtų atsižvelgti ir į jų lietuvių kalboje simbolines reikšmes. Vasara – gyvybė, bitės – žmogiškumo, dorovingumo simbolis, mirtis – tautosakoje – pabaiga. Krikščionybėje – tikrojo pomirtinio gyvenimo tąsa.
    Kodėl mirtis negali būti į šviesą? Gali, bet tada reikia kito straipsnio – mirtis – deganti lemputė tunelio gale. Tikiuosi, kad taupanti…
    Bet kam kalbėti apie pabaigą, jei mes dar nesugebame gyvenimo iškalbėti. Kodėl visi taip kontempliuoja mirties tema,bando su ja taikytis, jei dar nepasiruošė gyvenimui… Kaip galima kalbėti apie mirtį, neišgyvenus pačio gyvenimo…

    Atsakyti
    1. „Mirtis – deganti lemputė tunelio gale“

      Taip jau surėdyta, kad yra kategorija žmonių, kurie mėgaujasi kalbėti apie pabaigą. Tai įžiebia aistrą daug labiau, nei pradžia ar vidurys. Kiti kalba tik apie pradžią tiksliai jos nesuvokdami, nes buvo per maži; paprasčiausia juoda skylė atminties šyde. Kita vertus, pašnekesiai prie kavos puodelio apie mirtį – tai ritualas, kažkas neįprasta ir baisu mūsų protėviams; tuo pačiu tai yra vienintelė tema, kurią mėsinėji būdamas pabrendusio proto (deja, ne visada blaivaus). Kas yra mirtis?

      Krikščionybėje – tai atgimimas, grįžimas į autentišką gyvenimą rojuje. Visus, kurie klūpi bažnyčioje nuo ryto iki vakaro, teks nuvilti: rojus – ne begalinis, ten žmonių kiekis ribotas. Tad loterijos bilietą reikia įsigyti nuo gimimo. („Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių: šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai paženklintųjų iš visų Izraelio vaikų giminių“; Apr 7,4-8; Apr 14,1-5)

      O jei esi nereligingas, kokia prasmė išvis apie tai kalbėti? Pagonys neturi pomirtinio gyvenimo, jie gyvena čia ir dabar.

      Filosofija – išminties mokslas. Deja, man, mažai apie ją žinančiai, tai kosmosas: beribis, žvaigždėtas. Sakyčiau, mirtina injekcija nesubrendusiam protui. Gaila, kad filosofų knygos nėra antspauduojamos N-18, o būtų dar geriau, kad prieš pradedant į ją gilintis, medikas atliktų apžiūrą dėl jūsų proto būsenos. Bet grįžkime prie pagrindinės temos.

      Pavadinimas atsirado perskaičius vieną iš straipsnių „Vakar lijo“, po juos esančius komentarus. Tai ne piktas atsakymas autoriui, anaiptol, tai palankumo ir pagarbos atmaina. Tiesiog kažkokiu būdu pasijaučiau įpareigota atsakyti. Tik dar kol kas, begaudydama vėją laukuose (nelabiau nei kiti, kurie pasijuto suglumę, jei apskritai pajuto kažką), nežinau, ką bepridurti.

      Mirtis – tai deganti lemputė tunelio gale. Labai tikiuosi, kad taupanti, ir įmontuotas judesio detektorius. Man šiek tiek būtų per brangu nuolat ją keisti iki žengsiu tuo tuneliu. Juk naudosiuosi tik vieną kartą. Žinot, kai eini į tamsą, išgirsti tą keistą spragtelėjimą, oplia, ŠVIESA. Tikiuosi, kad tas tunelis švarus, ne toks kaip požeminės perėjos, bet turbūt tai priklausys nuo mūsų pačių, kokį išsikasime. Pagal amžino gyvenimo idėją, tą tunelį pradedame kasti vos gimę. O jau lemputės su judesio detektoriais – tai aukštesnis sielos lygis. Gal kiti gerai mato tamsoje ir jiems nereikia, užteks ir žvakės.

      Turbūt daugelis iš jūsų paklaus: „Ką tuo noriu pasakyti?“ Geras klausimas. Matyt, nieko. Tai dar viena tema apie mirtį. Ką norima pasakyti kalbant apie mirtį? Nieko. Nieko jau vien dėl to, kad niekas nieko apie tai nežino. O jei ir žino, tai, kaip pastebėjote, mums nepasako, nes jų tiesiog nėra. O gal ten, anapus, nėra ryšio… Kaip ten bebūtų, kalbėdami apie mirtį, kalbame ne apie pabaigą, o apie savo sumautą gyvenimo sekundę, proto būseną, kada tavęs netenkina dabartis; pesimistinis požiūris į ateitį. Nori nenori išlenda yla iš maišo…

      Tiesiog kalbėti apie mirtį…yra išimčių…tai juk nekalbėti apie tai, ką žinai – apie gyvenimą; negyventi – juk daug paprasčiau numirti. O kam save apsisunkinti?

      Metu pirštinę. Ar kas išdrįsite parašyti apie tai, ką žinote…

      Amžinai Jūsų V. J.

      Atsakyti
  6. Safo

    pirma šio išsamaus komentaro klaida – kategorizuoti žmones, išskiriant tuos, kurie ” mėgaujasi kalbėti apie pabaigą”. Ką toks kategorizavimas reiškia? Sakyčiau, čia gryna spekuliacija ir žaidimas žodžiais. Antra klaida – rimtai kalbėti apie krikščionybės mitą. Ten, kur prasideda religijos prietaras, nėra vietos nei filosofijai nei apskritai kažkam gyvam. Krikščionybė (kaip, beje, bet kuri kita institualizuota religija) būtent ir yra tamsa, pabaiga. Šičia kalbu visiškai atsietai nuo bet kurios religijos, žodžiai švarūs ir nesuteršti…

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *