Reminiscencijos apie gyvenimo prasmę

pagal | 2014 08 21

Klausantis Lietuvos radijo laidos su keliamu fundamentaliu klausimu „Kokia gyvenimo prasmė?“, iš pradžių stebino kiek lėkštokas dalyvaujančiųjų požiūris į svarstomą problemą ir negebėjimas šia tema pasakyti kažko svaresnio1. Laidos svečio, pristatyto kaip jauno perspektyvaus filosofo, mėginimai nevykusiai (kaip pats prisipažįsta) juokauti ir išsisukinėjimai įtikinėjant, kad dabartiniuose mokslo tyrinėjimų laukuose dirbantys filosofijos mokslininkai nebekelia tokių problemų, negalėjo tenkinti bent kiek akademinės filosofijos ragavusio klausytojo lūkesčių. Į vedėjų mėginimus priminti, kad paprastai jauni žmonės filosofijoje pirmiausia ir ieško atsakymų į tokius esminius klausimus, jaunasis filosofas nuoširdžiai įtikinėjo, kad jam stojant tokių egzistencinių klausimų tikrai dar nebuvo iškilę ir jis į akademinį filosofijos pasaulį atėjo vedinas kitų tikslų. Pašnekovų postringavimuose ir mintijimuose paminėta prancūzų egzistencialistų mokykla bent šiek tiek pataisė padėtį ir privertė prisiminti pirmuosius Camus „Sizifo mito“ žodžius, išreiškiančius visų filosofinių teorijų ribotumą ribinių egzistencinių situacijų akivaizdoje: „Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema – savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, – reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą. Visa kita – ar pasaulis trimatis, ar esama devynių ar dvylikos proto kategorijų – ne tokie svarbūs dalykai. Tai jau žaidimai. Pirmiausia reikia duoti atsakymą.“2

——————————————————————————

Ir čia pat kyla klausimas, o kaip į tokį klausimą atsakytum tu pats? Pats klausimas, jau bylojantis apie tai, kad paprastai prasmės ieško tas, kuriam jos trūksta, kalba apie paties klausimo kėlimo ištakų vietą. Jeigu pasitikėtume „ašinio laiko“ hipoteze, kad filosofinius klausimus įvairiuose pasaulio taškuose žmonės ėmė kelti maždaug vienu metu, tuomet reikėtų manyti, kad gyvenimo prasmės klausimas tikriausiai dar nebuvo kilęs pirmykščiam žmogui, o esminių egzistencinių klausimų intensyvumo laipsnis graikui, judėjui, zoroastrizmo išpažinėjui ar budistui negalėjo labai skirtis. Vis dėlto graikų filosofija – priešingai nei religijos, kurios nors ir skirtingai, bet pateikia aiškius atsakymus į esminį egzistencijos klausimą – išskirtinė tuo, kad atsiriboja nuo mitinio aiškinimo ir atsakymų ieško šiapusybėje. Klasikos specialistai vieningai tvirtina, kad Antikos teoretikams filosofija buvusi ne tik laisvalaikio praleidimas simpoziumų debatuose, bet ir gyvenimo būdas, praktikuojamas įvairiose skirtingose mokyklose. Aiškiausiai tai regime brandžiosios klasikinės graikų kultūros saulėlydyje. Keturiuose didžiuosiuose Atėnų klubuose (platonikai Akademijoje, Aristotelio sekėjai Likėjuje, stoikai prie Margosios stojos ir epikūrininkai Sode) teoriniai egzistenciniai klausimai buvo sprendžiami kasdienio praktikavimo būdu, kur žodis nesiskyrė nuo veiksmo. Suprantama, kad tokia filosofija, kurioje santykis su kitu skleidžiasi ne vertikalėje, o horizontalėje, dabartinėje civilizacijoje sunkiai įsivaizduojamas netgi paskutinėse filosofijos prieglaudose – universitetų katedrose, kurių akademinė struktūra jau pati savaime kelia aliuziją pirmiausiai ne į aistringų ginčų metu gimstančią tiesą, o į hierarchinį nuolankumo ir paklusnumo principą. Štai kodėl, kaip tvirtina ir šiuolaikiniai hermeneutikai, daugelis egzistenciškai išnešiotų ir gimusių filosofinių tiesų, kurias mes skaitome knygose, gali būti teisingai suprastos tik tam tikrų socialinių/kultūrinių aplinkybių kontekste. Atplėštos nuo tokio konteksto, savo atsiradimo topos, jos virsta paprasčiausiomis ornamentinėmis tezėmis, praradusiomis savo tikrąjį egzistencinį turinį. Keliant klausimą, kur tokios egzistencinių klausimų pratybų oazės dar išlieka ir yra įmanomos iš viso, belieka prisiminti teatrą. Ar tik nėra taip, kad ši savo antikinėmis šaknimis išsiskirianti meno rūšis, kurio kokybė visuomet matuojama gyvybės masteliais, nebus toji vienintelė vieta, kurioje dar įmanomas nuolatinis hamletiško klausimo kėlimo ritualas, išliekantis aktualus ir svarbus tiek, kiek gyvas pats teatras?

——————————————————————————

Vienas senstelėjęs teatro korifėjus – neslėpęs paniekos filosofijai, kaip profesijai, šiame dabartiniame į specializacijos gardus pasidalinusiame pasaulyje3 – kalbėjo apie aktoriaus siekiamo meistriškumo tikslus ir netiesiogiai išsakė pačios filosofijos (kaip pratybų su savimi nuolatos save lavinant ir save bei savo buvimą šiame pasaulyje permąstant) esmę4. Tokia teatro filosofija tiesiog tobulai išreiškia filosofijos, kaip gyvenimo būdo, prasmę. Anot režisieriaus metaforos, brandus aktorius turi būti gerai išvaltabytas. Žemaitiško žodžio prasmė išreiškia tą aktorystės amato išdirbimo procesą, kurio metu aktoriaus fizinė materija gali būti lankstoma ar minkoma kaip plastilinas. Kad ir kaip gniaužoma, ši masė visuomet išlaiko savo tįsųjį branduolį. Pats konfliktas turi vis labiau išgryninti aktoriaus, kaip asmenybės, substanciją, jo vidinės esencijos spindėjimą. Deimantas spindi tik nušlifuotas. Konfliktas – varomasis teatro variklis, o į scenos kvadratą koncentruojamą energiją menininkas perkelia iš pasaulio kaip mediumas. Katarsis – siekiama konflikto atomazga ir šio meno žanro siekiamybė – paaiškina paties spektaklio eigos prasmę. Prasmė atsiskleidžia ir išaiškėja procese, nes pasiektas emocinis apsivalymas savaime paaiškina įdėtas pastangas. Fizinė energija eikvojama siekiant įžiesti gyvybę kūrimo procese. Paradoksalu tai, kad procesui pavykus, energijos atidavimas sugrįžta kokybiškai naujomis jėgomis. Žinoma, apie teatrą, kaip emocinį katarsį, tam tikrą psichinę terapiją, galima kalbėti įvairiai: per santykį su socialine tikrove, kaip ypatingą tikrovės alchemiją, sąmoningai kuriamą mitologiją, kurioje gimstama ir mirštama iš naujo, kur scena tampa kiekvieno veido metafora, paties režisieriaus gyvenimo drama ir kur žiūrovas dalyvauja kaip naujai išsikristalizuojančios tikrovės liudininkas ir patvirtinimas. Aktorius (nesvarbu, silpnas ar stiprus jis realiame gyvenime), neturėdamas jokių kitų instrumentų, kaip tik savo kūną, nuolatos šlifuoja savo sielą ir tampa suverenus individas. Iš mus pasiekusio antikinio mąstymo palikimo galime suprasti, kad klasikinė natūra aiškiai skyrė savo gyvūniškos (zoe) ir kokybinės (bios) prigimties sferas. Jeigu iš tikrųjų tiesa, kad graikiškas ir lotyniškas žodžiai, nusakantys asmenybės esmę, nurodo teatrinės kaukės vaizdinį, tuomet sustingusi, tiksli, viso gyvenimo eigoje skaptuojama ir tik po mirties galutinai išryškėjanti kaukė yra tasai sietas, kuris apvalo nuo visų socialinių ir psichologinių impulsų, kurie plūsta jausmų, nuotaikų, pretenzijų ir svajonių pavidalais. Tuomet statiška kaukė stipresnė už nuolat besikeičiantį veidą. Kaukė yra idealioji forma, į kurią orientuojama skaptuojama individo esmė..

——————————————————————————

Būna akimirkų, kai fiziškai jautiesi išgręžtas kaip skuduras, bet laimingas. Argi įmanoma rasti geresnę gyvenimo prasmę?

 

Tautvydas Vėželis

 

  1. Klausykitės Lietuvos radijo laidos „Nežinau“, kurioje kalbama apie gyvenimo prasmę: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1006357024
  2. Albert Camus Rinktinės esė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2002, p.113.
  3. Čia galite pasiklausyti, ką Juozas Miltinis kalbėjo apie filosofiją (iš dokumentinio filmo „J. Miltinis. Atominės akimirkos“; rež. Petras Savickis, 1996): http://www.go2album.com/album2/A/p/l/i/n/Aplinkkeliai/4e2b18c91d8/TWlsdGluaXMgYXBpZSBmaWxvc29maWph.swf?fs.
  4. Klausykitės Jolantos Kryževičienės laidos Lietuvos radijuje „Juozo Miltinio repeticijos“ iš ciklo „Kviečia teatras“ (įrašyta 1997-aisiais): http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1005310079

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *